Šokoladas su raugintais agurkais – tikrai paaugliškas derinys

Įprastai atrodančios, netgi neiliustruotos knygos Agurkėliai su šokoladu^* pavadinimas neįprastas, netgi paslaptingas – iš jo niekaip nenuspėsi, kas knygoje rašoma. Nieko nesako ir autorės pavardė – Stefani. Tiksliau, tai ne pavardė, o slapyvardis, kartu ir pagrindinės knygos veikėjos vardas. Gali kiek nori landžioti po interneto svetaines, vartyti autorių žinynus ar žodynus, apie jokią Stefani nerasi šmėkštelint nė menkiausios užuominos. Galbūt (ir netgi tikriausiai) kur nors yra paminėta, kas ji, kur gimė, ką veikė ir veikia. Bet kol kas nieko daugiau, negu parašyta trumpoje anotacijoje, nei apie knygą, nei apie jos kūrėjus nežinome. Tiesa, susigaudyti dar padeda nelabai ryški eilutė ketvirtajame viršelio puslapyje: „Šaunioms mergaitėms – šaunios knygos!“ Atrodo, tai nauja leidyklos knygų serija…

Ši nemažos apimties knyga yra paauglės Stefani mokyklinių užrašų konspektas, pateiktas lyg ir dienoraščio forma. Tad jaunieji lietuvių skaitytojai ją gali gretinti su Sju Tausend Adriano Moulo dienoraščiu (1982) arba su Olsono ir Jakobsono Berto dienoraščiu (1987). Pagal parašymo datą – 1983 m. – Stefani knyga irgi atsiduria greta abiejų minėtų dienoraščių, taigi, matyt, atspindi tam tikrą išpažintinės paauglių literatūros tendenciją. Ir… kuria tam tikrą pusiausvyrą, mat pirmosios dvi knygos yra berniukų dienoraščiai, o ši, trečioji, – mergaitės.

Nesunku iškart pajusti ir didesnį šio teksto autentiškumą: jis pribloškia ir kartu paperka savo atvirumu. Be apsimetinėjimo atskleidžiamos trylikametę paauglę kamuojančios mintys ir jausmai. Kaip sako pati herojė: „Meluoju ir aš. Bet ne pati sau. Pati sau aš akių nedumiu. Ir jei rašau šituos dalykėlius, jei pradėjau šitą sąsiuvinį, tai todėl, kad užfiksuočiau tiesą. /…/ Beje, jei kas nors skaitys šitą sąsiuvinį ir nepritars, garbės žodis, man nei šilta, nei šalta. Rašau ne tam, kad žmonės mane suprastų. Rašau, nes širdis man lipa per gerklę visą mielą dienelę, ir aš suvokiu, kad man pravartu atsiversti sąsiuvinį ir rašyti“ (p. 9–10). Be jokios abejonės, tai viena knygos patrauklumo priežasčių – daugelis skaitytojų mato joje savo išgyvenimų atspindį ir nesunkiai gali susitapatinti su pagrindine heroje.

Paauglystė – vidinių ir išorinių konfliktų metas. Šios knygos herojė puikiai supranta, kad ji jau ne vaikas, bet dar ir ne suaugęs žmogus. Jos idée fixe – sulaukti mėnesinių, kurios kaip tik ir simbolizuotų jos perėjimą į suaugusiųjų pasaulį. O su šiuo perėjimu baigtųsi (tuo ji nuoširdžiai įsitikinusi) ir jos vidinės kančios, neleidžiančios gyventi ne tik jai pačiai, bet apkartinančios ir jos artimųjų gyvenimą.

Knygoje susipina ir išryškėja kelios problemos. Pirmiausia, kaip jau minėta, čia vaizduojamas vidinis maištaujančios paauglės pasaulis, rodoma, kaip keičiasi ir bręsta jos asmenybė. Visa tai pavaizduota ir itin išryškėja vienos šiuolaikinio pasaulio blogybių fone – yrančios ir susvetimėjusios šeimos aplinkoje. Tarsi pusiausvyrai palaikyti knygoje atsiranda neįgalaus, anksti ligos subrandinto paauglio paveikslas.

Kai jaunas žmogus iš naujo įkainoja gyvenimo vertybes, ieško naujų idealų ir tikslų, jam ypač reikia neįkyrių ir išmintingų patarėjų. Paprastai tokiais tampa artimi žmonės – tėvai, vyresnieji broliai ar seserys, seneliai. Galų gale, auklės ar kaimynės. Stefani tokio patarėjo neturi – plaukti audringoje vidinių konfliktų jūroje ji palikta viena. Tėvai beveik nebendrauja nei tarpusavyje, nei su Stefani: „Jisai [tėtis] visą laiką kažkur išvažiavęs /…/, o jinai [mama], net jei nieko naudingo gyvenime ir neveikia /…/, vis dėlto pasistengia niekuomet nebūti namie“. O Stefani yra be galo ištroškusi bendrauti. Tai byloja viena iškalbinga detalė: „Sąrašas Vakarų, Kai Mano Tėvai Drauge Buvo Namuose Ir Mes Visi Kartu Vakarieniavome“. Neretai jai kyla klausimas, kamuojantis ne vieną vaiką: kam jie mane pagimdė, jeigu aš jiems nereikalinga?

Tokių sąrašų yra ne vienas, pavyzdžiui: „Sąrašas Visko, Ką Ji Daro, Kad Ja Susirūpintų“ arba „Dalykų, kurių už jokius pinigus nereikia daryti, sąrašas“. O viena eilutė iš „Visa To, kas Tikrai šaunu, sąrašo“ paaiškina ir knygos pavadinimą: „Vanilė ant šokolado plytelės su raugintu agurkėliu – šaunu“ (p. 92). Beje, tas veikėjos pomėgis sudaryti sąrašus kaip tik ir reiškia norą susivokti savo jausmuose ir mintyse, „sudėlioti viską į lentynėles“, rasti tam tikrą gyvenimo sistemą.

Stefani aiškiai suvokia, ko jai labiausiai trūksta: meilės, bendravimo ir paguodos. „Kai tau trylika metų ir esi mergaitė, tau visą laiką norisi verkti.“ Kadangi yrančioje šeimoje paguodos ji nesulaukia, tai norėtų jos gauti iš senelių. Visa bėda, kad senelių mergaitė irgi neturi. Visos jos draugės turi bent po vieną ar du senelius, „o tikri laimės kūdikiai turi dvi močiutes ir du senelius, net keturis žmones, kurie gyvenime neturi daugiau kas veikti, kaip tik jas mylėti!“ Jie „tavimi rūpinasi ir tave išklauso, teiraujasi, ką veikei mokykloje, vežasi į teatrą, atostogauti, savaitgaliui į kaimą, klauso, kai su jais kalbi, ir tau atsako, čia tai laimė!“

Vienintelis jos artimas „pašnekovas“ – katinas Garfunkelis. Jam mergaitė atiduoda savo meilę. Simboliška, kad katinas žūva kaip tik tada, kai Stefani pagaliau suvokia, jog jos mama, nors ir kaip tai neįtikėtina, tikrai ją myli ir nuoširdžiai ja rūpinasi.

Taip išsiilgusi bendravimo, kurio negauna iš nieko kito, Stefani suranda sau sielos draugą – nepagydomai sergantį bendraklasio Pablo brolį Žoelį. Jis negali vaikščioti, todėl ištisas dienas skaito ir žiūri televizorių. Tai lemia, kad jis yra protingas ir išsilavinęs, be to, tokios pat lakios fantazijos kaip ir Stefani – kaip tik tas mąstantis autoritetas, kuris gali nukreipti gabios ir išradingos paauglės mintis reikiama linkme.

Ne veltui iš pradžių jis lieka anonimiškas – „Anas“, – juk svarbiausia ne žmogaus tapatybė, o sielos lobiai. Jis duoda Stefani vertingą patarimą: „Visų savo bėdų atsikratysi ne pabėgdama. /…/ Išeitį rasi ne kelyje, stabdydama mašinas, o užsimerkusi ir žvelgdama į save“. Kadangi Žoelis dar ir jos bendraamžis, natūralu, jog jis tampa ne tik Stefani vadovu, guodėju, bet ir pirmąja meile.

Knyga, kaip sakyta, yra savotiškas dienoraštis, nors ir be datų. Jos siužetas sudarytas iš atskirų Stefani gyvenimo fragmentų, kurie nepasižymi išoriniu intensyvumu. Tačiau galima nesunkiai pajusti kylančią įtampą, kurios kulminacija – Stefani kelionė pas auklę į kaimą. Tai tarsi paskutinis nesąmoningas mėginimas atkreipti į save tėvų dėmesį. Galima tvirtinti, kad kelionė pavyko. Nors auklė pasikeitusi ir jau nebėra tas meilės šaltinis, kokią ją mergaitė prisimena iš vaikystės, bet kelionės tikslas pasiektas: išeidama iš namų, Stefani ne tik atkreipia į save tėvų dėmesį, bet ir padeda jiems įveikti santuokos krizę.

Knygoje yra keletas ryškesnių veikėjų. Pirmiausia, žinoma, pati Stefani. Tai gabi, išradinga, lakios vaizduotės paauglė. Ji fantazuotoja, gebanti mintimis sekti paukščio skrydį, įtikėjusi, kad jos katinas moka kalbėti. Per jos, o ne per kieno nors kito prizmę perleidžiami visi knygos įvykiai, jos akimis matoma veik ištisa galerija suaugusiųjų – „absoliučiai mirusių žmonių“. Išvertus į tų pačių suaugusiųjų kalbą, tai reikštų žmones be fantazijos, įklimpusius kasdienybės rutinoje, nemokančius džiaugtis gyvenimu ir jo teikiamomis staigmenomis. Vienintelis gyvas suaugęs žmogus – mokytoja Natali. O gyva ji dėl to, kad ją palaiko muzika.

Ne mažiau ryškus ligotojo Žoelio paveikslas. Tai Stefani priešingybė – jau keletą metų sirgdamas nepagydoma liga, jis spėjo įgyti nevaikiškos išminties ir dvasios pastovumo. Todėl jis gali pasiūlyti Stefani taip trokštamą supratimą ir bendravimą. Tai ypač atskleidžia įtaigus ir jaudinantis epizodas apie kalbėjimą telefonu padėjus ragelį – mintimis…

Sunkoka kalbėti apie autorės nuopelnus kuriant psichologinius veikėjų paveikslus, ypač turint omenyje, kad tai autentiški (?) mokinės užrašai. Pasak knygos aprašo, juos sukomponuoti į vientisą siužetą ir išleisti atskira knyga padėjo žurnalistas ir rašytojas Filipas Labro. Knygoje aiškiai jaučiamas psichologinis autorės brandumas, ko iš paauglės kūrybos tikėtis sunkoka. Ko gero, tiksliausia būtų tvirtinti, kad šie užrašai buvo panaudoti knygai nuo jų sukūrimo praėjus bent keleriems metams.

Prancūzijoje ši knyga taip pat neliko nepastebėta ir sulaukė keleto pakartotinių leidimų. Spalvinga kalba, gyva mintis, kritiški paauglės atsiliepimai apie suaugusiuosius – štai kas šioje knygoje turėtų ypač patraukti maištingąsias trylikametes. Ir tas savikritiškas požiūris, tas klausimas, kuris, be abejo, kankina ir Lietuvos paaugles, – kada, na kada gi ir aš tapsiu moterimi? – turėtų paskatinti jas įtraukti šią knygą į „Mėgstamiausių Knygų Sąrašą“.

_____________________________________

^* Stephanie. Agurkėliai su šokoladu / iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. – Vilnius: Alma littera, 2002. – 208 p. – (Šaunioms mergaitėms – šaunios knygos).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 3 (23)