PRIE LANGO Į PASAULĮ

Rašydamas apie kai kuriuos lietuvių vaikų literatūros autorius, Jūs gana dažnai pradedate: „nedidelė Kostuko gimtoji trobelė glaudėsi prie kuplios liepos“ (apie K. Kubilinską), „tai prasidėjo prie žalių Nemuno krantų“ (apie V. Petkevičių) ar „ankstyvą rytą mažąjį Martynuką pirmiausia pažadindavo volungių švilpesys“ (apie M. Vainilaitį). Atrodytų, kad, ieškodamas kūrybos kelio ištakų, gręžiatės į vaikystę. Koks ryškiausias prisiminimas kyla, kai pagalvojate apie savo paties vaikystę? Iš kokių fragmentų – peizažo detalių, artimų ir pažįstamų žmonių – dėliojate jos pasaulį?

Mano vaikystė prabėgo dvarelyje, kuris, Pirmojo pasaulinio karo metais likęs be šeimininkų, buvo išgrobstytas ir visiškai apleistas. Nepakeliamai sunku buvo jame kurtis mano tėvams, kurie pradėjo bendrą gyvenimą būdami per daug jauni (mama, užaugusi didmiestyje ir, mirus jos motinai, likusi visiškai viena, neturėjo nė aštuoniolikos), atsinešdami per mažai ūkininkavimo patirties, o užkurys tėvas – tik menką materialinį įnašą, ir didelio ūkio atkūrimo našta jiems aiškiai buvo per sunki. Juo labiau kad ir nuosavybės teises į tėvų žemę įgijo tik po ilgo tąsymosi teismuose. Mums, penkiems jų vaikams, iš kurių buvau vyriausias, duonos užteko, bet geresnės aprangos, apavo galėdavome pavydėti savo bendraamžiams, kaimynų vidutiniokų vaikams.

Ankstesnių dvarelio metų gyvybingumą liudijo apgriuvę didokos sodybos pastatai, juos supančios šimtametės liepos, senas sodas, besibaigiąs uosynėliu. Liepos ir uosiai – mano mėgstamiausi vaikystės medžiai. Per visą dvarelio žemę gal kilometrą vinguriavo Palonas – man gražiausias pasaulyje upeliukas su lapuočiais miškeliais pakraščiuose, iki šienapjūtės apsuptas vešlių, margaspalviais žiedais išdabintų pievų. Įspūdingiausias jis būdavo pavasariais, polaidžio metu, kai, išsiliejęs į abi puses, taip užtvindydavo pievas, kad jų vietoje tyvuliuodavo jau kaip upė. Gaila, toks teišsilaikydavo vos kelias dienas… Žiemą – ledo nors ir šimtui vaikų! Vasarą, bernams Paloną užtvenkus ir jo srovę nukreipus į seną prūdą, visi turėdavo puikiausią maudyklą.

Mano gimtasis Vabalių dvarelis, prigludęs prie didžiulio to paties pavadinimo kaimo, dar iki pokario priklausė Kėdainių apskrities Baisogalos valsčiui (dabar – Radviliškio rajono Sidabravo apylinkė). Kaimas buvo įsikūręs abiejose Baisogalos–Panevėžio vieškelio pusėse. Savotišką Vabalių branduolį sudarė senovinį sodžių primenanti nemaža gyvenvietė, nuo kurios į visas puses plėtėsi vienkiemiai (prie jų ir dvarelis), sudarę didesnę kaimo dalį. Augau tyliame lygumų krašte, po stiprėjančių nepriklausomybės metais žemdirbių padange, tarsi įsprausta tarp mėlynuojančių miškų horizonto. Pro gimtąjį kaimą tik vasarą per savaitę pravažiuodavo viena kita mašina.

Kaimas buvo gana lietuviškas, patriotiškai nusiteikęs. Šiandien gal ir ne visiems suprantamas toks jo apibūdinimas, bet prieš septynis dešimtmečius, kai netolimoje kaimynystėje nemaža dalis lietuvių namie, turguose kalbėdavo lenkiškai, tai buvo labai svarbus veiksnys naujųjų kartų brandai. Lietuviška dvasia reiškėsi tautosakos gyvybingumu, į įvairias organizacijas susibūrusio jaunimo veiklumu, šviesesnio gyvenimo siekiais. Lietuvių liaudies dainos skambėdavo visuose Vabalių kampeliuose, ne tik gegužinėse ar vakaronėse. Dažnai vykdavo klojimų vaidinimai. Ilgam įsiminė Sidabravo parapijos pavasarininkų kongresai. Ir pats, mokydamasis vienkomplektės Vabalių pradinės trečiame skyriuje, priklausiau jaunųjų ūkininkų būreliui, kuris laimėjo referatų konkurso premiją (rašiau net du referatus) ir organizavo ekskursiją į Klaipėdą (anais laikais tai didelis įvykis!).

Mano vaikystės metais kaimo gyvenimas, palyginti su dabartiniu, buvo gerokai kitoks. Prisimenu, detektorinis radijo aparatėlis senelio namuose, pro kurio ausines pirmą kartą išgirdau muziką, atrodė kaip didžiausias stebuklas. Dažnokai paupiu, aplenkdamas du dvarelius, kuriuose, rodėsi, be perstojo amsėdavo šunys, žingsniuodavau į trečiąjį, senelio nuomojamą. Ten buvau laukiamas ir lepinamas krikštamotės tetos Elenos, kiek širdis geidė, klausydavausi muzikos, močiutės pasakų ir pasakojimų. Didžiausi įvykiai mano, mažylio, istorijoje – senelio laidotuvės ir tetos vestuvės.

Esate rašęs, kad meilė spausdintam žodžiui prabudo ankstyvoje vaikystėje. Gal galėtumėte papasakoti apie knygas, kurios, pasak Jūsų, „paviliojo ir nepaleido“. Ar daug vaikystės namuose buvo knygų, kada ir kokias pradėjote skaityti, kaip keitėsi Jūsų lektūra?

Mano literatūriniai universitetai prasidėjo gerokai anksčiau, negu savarankiškai ėmiau baltoje pievoje juodas aveles ganyti. Pirmiausia – liaudies pasakos, kurių suaugusieji nešykštėdavo mažyliams ne tik ilgais žiemos vakarais. Porindami jas, dažnai pridėdavo ir nuo savęs – kad būtų baisiau, aiškiau, įtikinamiau. Šiurpindavo ir įvairūs pasakojimai iš apylinkės praeities, apie tuos laikus, kai čia siautėjo pikti ponai, klajodavo vaiduokliai, naktimis skrajodavo aitvarai, vykdavo protu nepaaiškinami dalykai. Jau tada į atmintį strigo kaime ir pamiškėse gyvenusių vabaliečių, karus, tremtis, epidemijas, amerikas išvargusių kaimynų, klajoklių pasakotojų – amatininkų, pirklių ir elgetų – istorijos. Tai iš jų sužinojau, kad aplinkui niekad netilo aistros, nesibaigdavo didesni ir mažesni mūšiai, čia pat gyveno kilnūs pasakų didvyriai ir slibinų siaubas.

O dar labiau negu pasakos mane žavėdavo visuose plačios apylinkės kampuose sklindančios ilgesingos dainos apie bernelį kareivėlį ir mergelę lelijėlę, skardžios jų melodijos, vinguriuojantys pakartojimai ir sąskambiai. Ir šiandien prisimenu kaimo seklyčioje dainuojantį jaunimą, besistengiantį balsingumu užgesinti žibalinę lempą (ir tai pavykdavo!). Dainuodavau tas suaugusiųjų dainas, vėliau, mokydamasis pradinėje, ir vaikų liaudies dainas, mokėjau ir tebemoku jas atmintinai ir dabar. Kartais išplaukia iš atminties kadaise širdžiai artima tapusi daina ir atsikartoja valandų valandas.

Ir meilė spausdintam žodžiui prabudo ankstyvoje vaikystėje. Negaliu pasigirti, kad skaityti išmokau būdamas ketverių ar penkerių, bet kad dar nelankydamas mokyklos, – tikra teisybė. Pradžioje – „Mūsų laikraštis“ ir „Ūkininko patarėjas“. Su raidėmis susidraugavau mamos padedamas, „skaitydamas“ straipsnių antraštes. Jomis žaisdamas, bandžiau „šifruoti“ savo kraštiečio dailininko karikatūristo ir poeto J. Martinaičio eiliuotus pasakojimus, savotiškus komiksus aktualiomis temomis, pilnus nutikimų ir humoro.

Pradėjęs lankyti mokyklą, greit išmokau geriau skaityti. Tada tėvai ėmė prenumeruoti man vaikiškus „Šaltinėlio“ ir „Žvaigždutės“ žurnalėlius. Juose rasdavau įvairiausių kūrinėlių, bet labiausiai traukė eilėraščiai. Mėgdavau juos deklamuoti, dainuoti, pritaikydamas žinomų dainų melodijas. Pirmosios skaitytos knygos – iš mokyklos bibliotekėlės, kuri tilpo ne per didžiausioje kaimiškoje spintoje. Kai ta spinta atsivėrė antrokėliams, visi tiesė rankas į K. Binkio Atsiskyrėlį Antanėlį. Bet buvo tik vienas egzempliorius, ir man teko Mamos pasakos. Vėliau gavau ir tą Atsiskyrėlį, kitas to paties autoriaus knygeles, bet didžiausią skaitinių dalį sudarė originalūs ir verstiniai P. Mašioto ir A. Giedriaus kūriniai. Stipriausią poveikį man, pradinukui, padarė M. Valančiaus Vaikų knygelė, jos didaktiniai apsakymai ir pasakojimai iš Lietuvos istorijos.

Tikru knygų graužiku tapau mokydamasis Baisogalos pradinės mokyklos penktame skyriuje. Būdavo savaičių, kai kasdien perskaitydavau po knygą ir keisdamas turėdavau mokytojui papasakoti jos turinį ar atsakyti į klausimus. Iš to meto skaitytų tiesiog apsvaigino D. Defo Robinzonas Kruzas, pirma tokia pagauli nuotykių knyga, mano skaitiniuose taip ir likusi gražiausia iš gausybės nuotykinių. Po jos pačios gražiausios dar buvo H. Bičer-Stou Dėdės Tomo trobelė, M. Tveno Princas ir elgeta, V. Pietario Algimantas… Princą ir elgetą skaičiau kelis kartus, žavėjausi ta knyga ir tebesižaviu jos autoriaus gebėjimu natūraliai, tarsi nejučiomis, išaukštinti teisingumą, ištikimybę ir tikrą draugystę. Tą knygą siūlyčiau perskaityti prie valdžios lovio besibraunantiems politikieriams. Dar platesnės skaitymo galimybės atsivėrė mokantis gimnazijoje. Paauglystėje skaičiau ne tik A. Diuma, Main Ridą, V. Hugo, bet ir daugelį tada buvusių bibliotekoje lietuvių ir užsienio rašytojų knygų, poeziją, net meilės romanus.

Autobiografijoje rašėte, kad „pasakoriai ir dainorėliai, o kartu iš motinos lūpų išgirsti patriotiniai Maironio ir elegiški Vaičaičio posmai ir buvo magiška jėga, kuri skatino tęsti ką išgirdus, bandyti eiliuoti ir rimuoti“. Ar šitaip Jus paviliojo poezija? Minėjote savo eiliavimus. Kaip jie prasidėjo? Ar baigėsi?

Kaip rašiau autobiografijoje, prie meninio žodžio dar vaikystėje mane labiausiai viliojo pasakotojai ir liaudies dainos, kurias, būdamas pyplys, dainuodavau kartu su suaugusiaisiais ir pats vienas, o sykiu ir iš motinos lūpų išgirstas Maironis bei Vaičaitis. Prakutus – skambūs K. Binkio, Vytės Nemunėlio, M. Grigonio posmai, greit įstringantys į atmintį, masinantys juose savaip pakeisti žodį, įterpti visą eilutę. Rimtai eiliuoti pradėjau mokydamasis Baisogalos pradinėje mokykloje.

Penktam ir šeštam skyriams dainavimo pamokas vedė pats mokyklos vedėjas S. Každailis, puikus organizatorius, meniškos sielos pedagogas. Didelį dviejų skyrių mokinių būrį sustatęs klasės priekyje, meistriškai akompanuodamas mandolina, kartais, tarsi viską pamiršęs, paskambindavo ir savų improvizacijų, kuriomis žavėdavausi, išmokė nemažai naujų dainų. Šeštadieniais grįžęs namo, galėdavau ir mamai pasigirti padainuodamas dar jai nežinomą. Labiausiai iš jų patikusi „Oi ko žvengi, žirgeli“, kurią vis prašydavo kartoti. Širdyje džiaugiausi, kad mokytojas mane pastebėjo, jo paragintas, pradėjau entuziastingai eiliuoti ir, ką parašęs, skaityti skautukų sueigose.

Organizaciją sudarė trys grandys. Kiekvieną trečiadienį po pamokų vykdavo sueigos. Jų metu rungdavomės žaisdami sportinius orientacinio pobūdžio žaidimus, deklamuodami išmoktus naujus eilėraščius. Atskirų grandžių pasirodymas būdavo vertinamas taškais. Vadovas S. Každailis visaip skatindavo tuos žaidimus turtinti sava kūryba. Mano geriausias tų metų draugas V. Gaigalas savo tėvo, išleidusio dvi pjesių knygas, pavyzdžiu ėmė kurti trumpas inscenizacijas Lietuvos istorijos temomis, jas netrukdavo surepetuoti, per kokias dešimt minučių parodydavo sueigose ir taip pelnydavo savo grandžiai lemtingų varžybose taškų. Pradėjęs sueigose skaityti savo kūrybos eilėraščius, nuo jo neatsilikdavau ir aš. Vadovo skatinamas, kai kuriuos jų skirdavau artėjančioms reikšmingoms datoms – Vasario 16-ajai, Motinos dienai ir pan.

Tai pačiai kaip ir aš skautukų grandžiai priklausė Bložių Vytukas, pora klasių jaunesnis, augęs miestelyje, kūrybingo tėvo veikiamas, niekur neatsilikdavęs nuo vyresnių už save. Kaip jis pats, jau sulaukęs pripažinimo kaip talentingas poetas, rašė apie savo vaikystę, sportinio įkarščio pagautas, ėmė kurti ir skaityti sueigose nė kiek ne blogesnius eilėraščius už manuosius. Taip mudu dar nepriklausomybės metais tapome žymiausiais Baisogalos pradinės mokyklos poetais. Šiandien tai malonu prisiminti ir dėl to, kad dviejų man dovanotų knygų autografuose poezijos įžymybė tvirtina, jog buvau jo pirmuoju „pradžių pradžios“ poezijos mokytoju, nors gal tų gerų žodžių ir nesu nusipelnęs.

1940 m. rudenį pradėjęs mokytis Šeduvos gimnazijoje, po pirmo rašinio laisvąja tema mokytojo A. Mikalkėno buvau paklaustas, ar nerašau. Jau pirmame literatų būrelio sienlaikraštyje „Saulės takais“ buvo ir mano, naujoko, eilėraštukas. Tas sienlaikraštis išeidavo kartą per mėnesį ir tapdavo mokyklos gyvenimo įvykiu. Dažname būdavo ir mano, mažiausio iš literatų, kūrinėlis. Šalia garsių tuomet senjorų B. Rimkevičiūtės (Liniauskienės), A. Martinaičio, P. Smalio… Pirmos rimtos gyvenime pareigos – pustrečių metų literatų būrelio pirmininkas. Pirmas svaresnis kaip literato įvertinimas – pirmoji premija septintos klasės mokiniui už eiles „Brolio atminimui“ smarkiai įslaptintame apsakymo ir eilėraščio konkurse (V. Bložė tąsyk premijuotas už prozą). Galima sakyti, su gimnazijos baigimu nutrūko ir mano dešimtmetį trukęs eiliavimas. Tik sunkiausiais paskutiniais karo ir pirmaisiais pokario metais dar rašėme kaip galvojome, niekieno netrukdomi, o vėliau už tokius kaip mano premijuotasis sodino į kalėjimą. Rašyti, kaip buvo reikalaujama, nekilo ranka. Pagaliau, žavėdamasis Putinu, B. Brazdžioniu, J. Baltrušaičiu, Salomėja Nėrimi, kitais, supratau, ką reiškia būti tikru poetu ir kad literatūroje galima išlikti ir padedant ją pažinti bei suprasti kitiems.

Rašėte, kad į literatūros kritikų ir leidėjų gretas pakliuvote neatsitiktinai. Kas Jus įtraukė į literatūros tyrėjų būrį?

Mano vaikiška, o vėliau ir jaunuolio svajonė – būti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Juo tapau ir likau visam gyvenimui. Į Joniškio 1-ąją vidurinę mokyklą patekau turėdamas aštuonerių metų pedagoginio darbo stažą. Ir čia, kaip anksčiau Grinkiškio vidurinėje mokykloje (Radviliškio raj.), vadovaudamas literatų būreliui, nuoširdžiai talkinamas tuometinio Rašytojų sąjungos sekretoriaus M. Sluckio, organizuodavau didžiulius literatūros vakarus, į kuriuos atvykdavo dažniausiai keturi tuo metu labiausiai garsėjantys rašytojai: be paties M. Sluckio, dar A. Jonynas, E. Mieželaitis, Just. Marcinkevičius, A. Baltakis, V. Mozūriūnas, A. Pakalnis, V. Reimeris… Tiems vakarams mokyklos literatai, atskiri meniniai kolektyvai parengdavo savo programą. Šie vakarai tada buvo naujiena. Jie turėjo didžiulį pasisekimą, o svarbiausia, atkreipdavo dėmesį į naujausius besilankančių rašytojų kūrinius, išjudindavo literatus, po jų mokykloje dar ilgai tvyrodavo kūrybinė atmosfera. Daug vietos literatams skirdavo rajono laikraštis. Jo redaktorius E. Dziavečka, pats rašęs eilėraščius, greit padarė mane neetatiniu literatūros apžvalgininku, buvau išrinktas prie jo susibūrusio literatų būrelio pirmininku. Tuometinis „Literatūros ir meno“ redaktorius V. Reimeris ėmė kviesti į anuomet gana įspūdingus savaitraščio literatūrinius antradienius, kuriuose dalyvaudavo visas rašytojų elitas. 1958 m. „Pergalėje“ bei „Literatūroje ir mene“ buvo išspausdintos mano recenzijos apie vaikų knygas. Tuos metus laikau savo tikro literatūrinio darbo pradžia.

1962 m. buvau pakviestas į Šiaulių pedagoginį institutą dėstyti vaikų literatūros kurso. Tai buvo lemtingas mano gyvenime posūkis. Aukštoji mokykla reikalavo dirbti ir mokslinį darbą. Jo sritis, aišku, iš dėstomo dalyko. Tuometinis MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius akademikas K. Korsakas sutiko man padėti, bet teko priimti jo siūlymą rašyti disertaciją pastarųjų dešimtmečių vaikų poezijos tema. Disertantui reikėjo privalomų publikacijų iš mokslinio darbo srities. Taip ir pasidariau pirmiausia vaikų poezijos tyrėju ir vertintoju. Pirmoji knyga, parengta disertacijos pagrindu, lėmė mano priėmimą į Rašytojų sąjungą, o jos nario bilietas – perėjimą dirbti į „Vagą“. Dirbdamas vaikų literatūros leidyboje, tik dar labiau įklimpau į tos literatūros tyrimą ir vertinimą.

Vienoje knygų rašėte: „Nepasakysi, kad vaikų literatūra Lietuvoje būtų buvusi podukros vietoje, bet kad į jos kūrėjus ir jų knygas žiūrima santūriai, – tikra tiesa“. Kodėl tuomet pasirinkote tokią „nepopuliarią“ tyrimo sritį? Ar vaikiškos knygos labiau vilioja nei suaugusiųjų literatūra?

Galiu pakartoti, kad į vaikų literatūrą, jos kūrėjus ir kritikus žiūrima tik, švelniai tariant, santūriai. Leidyboje vyrauja ekonominiai interesai. Didžiausią leidinių vaikams dalį sudaro verstinės, pakartotinai leidžiamos, liesos spalvinimo knygos knygelės. Jų tiražai maži. Ir kaip bus dideli, jeigu mokyklų bibliotekų komplektavimo padėtis tiesiog apverktina. Kultūros ministerija vaikų literatūros leidybai irgi neteikia svaresnės paramos. Vaikų žurnalai, kuriuose būdavo spausdinami rašytojų, moksleivių kūriniai, numarinti. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas neremia net ir „Rubinaičio“. Ar ne per daug pataikaujama kompiuterių verslui? Nemažai išleidžiama kovai su vis labiau plintančiu jaunimo nusikalstamumu, narkomanija, užmirštant, kad toje bėdoje daug daugiau galėtų padėti vargšė vaikiška knyga, patikimas langas į pasaulį, kurio niekas negali pakeisti.

Negaliu tvirtai pasakyti, ar vaikų literatūrą kaip tyrimų sritį pasirinkau pats, ar ta sritis pasirinko mane. Gyvenau ir dirbau eidamas pasirinktu pedagogo ir literato keliu, nesivaikydamas populiarumo ar kitokių vilionių. Ne lengvesnio kelio ieškojimas, o supratimas, kad, išaugus vaikų literatūros autoritetui, ir tam barui reikės atsidėjusių darbininkų, skatino ir skatina būti arčiau kuriančių, puoselėjančių didelį meną mažiesiems ir jaunuoliams. Vilioja ir suaugusiųjų literatūra. Stengiausi ir stengiuosi neatsilikti nuo visos lietuvių literatūros raidos, o į vaikų knygas nueita toliau ir grįžti atgal nėra kaip. Taip ir gyvenu tikėdamas, kad vaikų literatūra sulauks ir derlingesnių dešimtmečių, nors pats jų sulaukti nesitikiu.

Ne kartą straipsniuose esate apgailestavęs, kad profesionalių vaikų rašytojų turime labai mažai. Kokias prasmes sudedate į profesionalaus vaikų rašytojo apibrėžimą? Kai kurie autoriai prieštarautų: arba poezija yra, arba jos nėra, gera knyga skirta visiems – ir mažam, ir dideliam. Kokius didžiausius skirtumus įžvelgiate skirstydamas literatūrą į vaikų ir ne vaikų?

 Kad profesionalių vaikų rašytojų turime ne taip jau daug, – tai akivaizdu. Man profesionalus vaikų rašytojas tas, kuris moka ir nori su atitinkamo tarpsnio skaitytoju kalbėti jam ar pačiam kūrėjui artima tema, prieinama tam amžiui forma, įstengdamas sužadinti augančio žmogaus domėjimąsi, emocijas. Sutinku, kad arba poezija (taip pat ir proza) yra, arba jos nėra, bet kad gera knyga skirta visiems – ne. Didžiausius vaikų ir suaugusiųjų literatūros skirtumus įžvelgiu ne kūrinių turinyje, bet formoje.

Svarbiausias Jūsų tyrimų objektas – poezija. Kodėl? Ar proza mažiau įdomi?

Iš dalies į klausimą, kodėl svarbiausiu mano tyrimų objektu tapo vaikų poezija, jau jaučiuosi atsakęs (iš vaikystės – polinkis į dainą, ankstyvi eiliavimai, brandos metais – mokslinio darbo tema). Daugiausia simpatijų jaučiu ne kuriai nors literatūros rūšiai ar žanrui, bet atskiram kūriniui, kuris įstengia užvaldyti mano mintis ir jausmus. Poeziją, kad nuo jos neatsiliktum, reikia skaityti nuolat, bet būna ir tokių dienų, kai imu į rankas romaną, apysaką ar novelę.

Kaip pasirenkate kūrinius analizei?

Įvairiai. Dažniausiai pasirenku ne aš juos, o jie mane. Tiesiog jaučiu pareigą parašyti redakcijos prašoma tema, atėjus man artimo vaikų rašytojo jubiliejiniam gimtadieniui, o kartais ir žinodamas, jog mano plunksna pageidaujama, tiesiog reikalinga diskusijai, kad primintų nepelnytai nuvertintą, nutylėtą kūrinį ar rašytoją.

Būdamas dėmesingas savo kraštiečiams rašytojams, pasistengiau gerai susipažinti su jų gyvenimu ir kūryba. Apie juos – baisogalius prozininką J. Jankų, poetą B. Gaidžiūną, sidabravietį V. Alantą, visai ne vaikų rašytojus, atsidūrusius JAV, – esu nemažai rašęs spaudai, jų sugrįžimų į gimtąjį kraštą progomis organizuodavau susitikimus su visuomene ten, kur jie gimė, augo, brendo, darbavosi.

P. Bražėnas sakė, kad kritiko pareiga – vadovauti skaitytojui begaliniame susipynimų labirinte, kuriame slypi meno esmė. Kas Jums padeda vaikščioti tais labirintais, kokie kriterijai svarbiausi atskleidžiant meno kūrinio esmę?

Pasakyta gana vingriai, tik tai – gal kritikos apskritai, o ne atskiro kritiko uždavinys. Išlukštenti literatūros kūrinio esmę ne taip lengva. Juk kritikas neturi kiekvienam atvejui patikimų receptų, visiems jiems tinkamų kriterijų. Net tą patį eilėraštį jie neretai vertina gana skirtingai. Pagaliau tais „susipynusiais labirintais“ vaikščioja įvairios gyvenimo patirties, nevienodo išsilavinimo, kitokios literatūrinės nuovokos ir vis kitokio meninio jautrumo vertintojai, todėl ir jų požiūriai bei sprendimai būna nevienodi, nors daug kur ribojami tų pačių teorinių postulatų. Klausiate, kas man padeda tais labirintais vaikščioti. Daug kas. Pirmiausia žinios ir patirtis, sukaupta iš knygų, kritikos banginių darbų ir iš nuojautos, susiformavusios visą savo gyvenimą besidarbuojant literatūros baruose vidurinėje, aukštojoje mokykloje, leidyklose. Savo kailiu patyriau, kad, mokydamas kitus, išmoksti daugiau negu mokydamasis.

V. Daujotytė yra svarsčiusi, kas yra kritikas: „kūrėju vadintis pretenzinga, aptarnaujančiu – žemina. Kritikas negali nejausti nepilnavertiškumo“. Ar yra tiesos tokiame kritiko apibūdinime?

Tokiame kritiko apibūdinime – šimtaprocentinė tiesa. Juk kritikė kalba pati už save. Kratytis pretenzingumo, jausti nepasitenkinimą ar neramumą dėl to, ką parašei, – tai juk vieni iš svarbiausių kūrėjo (ir ne tik kritiko) asmenybės bruožų. Man ta mintis labai artima. Tik bukagalviams visos jūros iki kelių, ir jiems labai sunku pripažinti kito nuomonę, dėl ko galima tik apgailestauti.

Viename straipsnyje esate užsiminęs, kad kritikai kartais būna labai negailestingi. Kokia, Jūsų manymu, turėtų būti kritika? Juk jei kritikai bus labai atlaidūs, klestės grafomanija, o jei labai pikti, – nuo rašymo atbaidys.

Pritariu rimtam kritikui P. Bražėnui, į panašų Jūsų klausimą atsakiusiam, kad „kritika neturi būti pikta. Ji turi būti mylinti…“ Niekas neagituoja už atlaidžią grafomanų kritiką, bet ir su pikta apie juos neverta skubėti. Jeigu gali jiems kuo padėti, – padėk. Neskubėk su žeminančia etikete. Juk gal ir jie į savo rašymą įdėjo nemažai darbo, o kiekvienas su gera intencija atliktas, kad ir nedidelis, darbelis vertas pagarbos, tegul ir ne pačios didžiausios. Nepasakyčiau, kad ir rimtų poetų kūryboje nepasitaiko grafomanijos lygio eiliavimų. Literatūros istorija žino atvejų, kai grafomanais buvo apšaukti klasikai (L. Tolstojus savo amžininko N. Nekrasovo net rašytoju nelaikė). O pirmiausia – kritika turi būti teisinga, geranoriška. Man ne prie širdies kritika, linkusi autorių peikti už tai, kad jo knygoje nėra to ar ano. Ką nors nagrinėjant, labiausiai reikia susitelkti prie to, kas yra. Ir vertinti žiūrint konteksto, susieti su kitais to paties rašytojo kūriniais, su visu literatūros lobyno kontekstu.

Ne kartą esate pavadintas literatūros tyrėju, turinčiu poeto sielą. Ar sutinkate su tokiu vardu? Ar išties siekiate, kad Jūsų straipsniai, recenzijos būtų nepikti, šiek tiek poetiški?

 Toks vertinimas malonus, tik kažin ar esu jo vertas. Specialiai to nesiekiu, – pati recenzuojama poezija lemia mažumėlę lyrinį toną. Į vertinamą knygą sąmoningai stengiuosi pažvelgti kuo teigiamiau, nes manau, kad apie rašytoją reikia spręsti pagal šviesiąsias, o ne pagal silpnesniąsias jo vietas. Ieškodamas gintarėlių, noriu padrąsinti autorių plėtoti tai, kas savita, kas jo individualybei perspektyvu.

Knygoje apie A. Matutį rašote, kad poemą „Eglės sūnus“ sukritikavote už perkrovimą gausybe stebuklinių veikėjų ir daiktų, o kai pamatėte autoriaus pataisytą variantą, apsidžiaugėte, kad „didžiulis darbas apvainikuotas sėkme, prie kurios prisidėjo ir mano «trigrašis»“. Kiek kartų tas „trigrašis“ yra padėjęs, o gal esate dėl jo turėjęs ir kokių nemalonumų? Kartais autoriai labai jautrūs kritikai…

A. Matučio poemos Eglės sūnus kelią į knygą plačiai aprašiau monografijoje apie jos autorių. Ir dabar nesigailiu davęs kūriniui „žalią gatvę“, nors tai ir nebuvo lengva. Dirbant leidyklose, pasitaikė ir daugiau panašių atvejų, nesutarimų, bet juk tai normalu ir, sakykim, kaip ir dera, atiduota užmarščiai. O kad autoriai dažnai būna labai jautrūs ne visada sąžiningai apie jų kūrinius pareikštiems priekaištams, teko ne kartą patirti ir dėl to diskutuoti su perdėm ambicingais redaktoriais.

Kaip vertinate kitų literatūros tyrėjų darbą? Ar dažnai kyla noras polemizuoti, apginti be reikalo puolamą autorių.

Kitų literatūros tyrėjų darbą, didesnį ar mažesnį, reikšmingą ar epizodinį, vertinu kuo palankiausiai. Net jeigu jis atrodo gerokai pretenzingas ar perdėm subjektyvus. Išskirčiau tik piktavališkus, bet tokių reta. Nelabai suprantu kritikus, pretenduojančius į galutinį, neapskundžiamą vertinimą, niekaip negalinčius pripažinti savo jaunystės klaidų, nors jas prikišamai parodė laikas. Atskirai būtų galima kalbėti apie vaikų literatūros tyrėjų darbą, bet tai jau kita ir platoka tema. Polemizuoti, ginti nepagrįstai puolamą ar nutylimą autorių pasitaikė, bet ne taip dažnai, nes vaikų literatūros kritikai, prie kurių, atrodo, priskiriate ir mane, beveik neduoda tam pretekstų. Be to, esu linkęs leisti klysti ir tyrėjams.

Vienos knygos pabaigoje įrašėte klausimą: „Kaip atrodo lietuvių vaikų ir jaunimo knygos šalia tokios pat kitų kraštų literatūros?“ Tuomet atsakėte, kad „jokios kitos šalies kūriniuose mes nerasime to, kas taip suprantamai bylotų širdžiai ir protui apie mūsų šalies praeitį ir dabartį“. Kaip šiandien atrodo lietuvių vaikų literatūra? Ar ji tokia, kuri „suprantamai byloja širdžiai ir protui“?

 Tokį klausimą, kurį įrašiau prieš keturiolika metų išleistos savo knygos ketvirtajame viršelio puslapyje, daug kartų yra uždavę jaunieji skaitytojai. Atsakymas tas pats – tada, vėliau ir dabar. Kiek teko susipažinti su kitų šalių vaikų literatūra, – tai mūsiškė nė kiek ne menkesnė negu kitų panašaus dydžio ir likimo kraštų. Mūsų vaikų poetai, mano įsitikinimu, nė kiek nenusileidžia ir didesniems, o net kelis savo prozininkus galime drąsiai statyti prie tų užsienio vaikų rašytojų, kurie savo kūriniais pelnė pasaulinę šlovę.

Prieš gerą dešimtmetį spaudoje rasdavome Jūsų straipsnių su antraštėmis: „Tokių knygų reta“ (apie V. Tamulaitį), „Viltingas debiutas“ (apie S. Jonauską), „Poemėlė-perliukas“ (apie Vytę Nemunėlį). Dabar tokių džiugių straipsnių vis mažiau. Kodėl? Ar nebepasirodo kūrinių, kuriuos galėtume vadinti perliukais?

Jūsų minėtieji straipsniai parašyti ne prieš gerą dešimtmetį, o būtent per pastarąjį. Prie minėtų straipsnių dar būtų galima pridėti naujų A. Každailio, V. Račicko, R. Skučaitės knygų recenzijas, savo jaunystės draugų knygų įvadinius straipsnius ir kt. Ir dabar išleidžiama naujų knygų, kurias galėčiau pavadinti perliukais. Derėtų ir apie jas parašyti, bet tam trūksta ne gerų norų, o laiko ir spėkų. Jaučiuosi skolingas M. Vainilaičiui, V. Žilinskaitei, N. Kepenienei…

1998 m. esate dalyvavęs diskusijoje „Gera knyga vaikams – kokia?“ Kaip šiandien atsakytumėte į tokį klausimą?

Apie tai, kokia vaikų knyga geriausia, mano nuomonė visiškai tokia pat kaip ir prieš ketverius metus. Iš to, ką tada esu sakęs, galiu tik pakartoti, kas šioje byloje atrodo svarbiausia. Tai gilios minties ir puikios meninės formos, pagaulus tikrovės ir išmonės lydinys. Turi būti ne tik optimistiška, kaip žaidimas judri, bet ir mąsli, gili, savaip intelektuali. Ir vaikų literatūroje tebūnie „pirmiausia svarbu ne įdomumas, o dvasinė, protinė ir dorovinė vertė turiny ir išreiškimo grožis formoj“ (V. Mykolaitis-Putinas).

Autobiografijoje rašėte, kad leidėjai turi jausti didžiulę atsakomybę už lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros ateitį. Ar matote tą atsakomybę šiandien žvelgdamas į knygynų lentynas?

Dabar atsakomybės už lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros dabartį ir ateitį vien leidėjams nedrįsčiau krauti. Suprantu ir užjaučiu juos, rinkos ekonomikos sąlygomis desperatiškai besistengiančius ne tik išlikti, bet ir pasipelnyti. Didžiausia bėda – neturime knygų leidybos ir prekybos politikos.

Cituoju Jūsų mintis: „Nežinomų autorių knygelės, išleistos nežinomų leidyklų, tik kompromituoja trapią jauniesiems skaitytojams adresuotą vaikų literatūros dalį. Sunku suprasti, ar tie eiliavimai septynmečio vaiko, ar septyniasdešimtmečio senelio triūsas“. Kas kaltas dėl tokios situacijos – ar leidėjai, kurie leidžia bet ką, ar kritikai, kurie laiku nepamato labai prastų tekstų? O gal čia kalta literatūros tradicija – Lietuva, garsėjanti puikiais poetais, niekada neužaugins pasaulinio lygio vaikų rašytojo?

 Taip jau susiklostė, kad tam tikra rajoninio masto vaikų literatūros dalis kompromituoja jauniesiems skaitytojams skirtą knygą, tik didelės bėdos ar kaltės tame neįžiūriu. Tos kuklios knygelės leidžiamos nykštukiniais tiražais, dažniausiai nusėda pas autorių artimuosius, kai, nesulaukusios pirkėjų, tiesiog išdovanojamos. Nežinau, ką galėtume kaltinti, jei leidėjai barami tik už dideles rašybos klaidas, o kritikai ne per geriausius tekstus teišvysta knygai išėjus. Tokio reiškinio nepavadinčiau tradicija, – tiesiog į demokratiją einančioje visuomenėje yra kaip tik taip. O dėl lietuvių vaikų rašytojų pasaulinio pripažinimo kalta ne jų kūryba, o tai, kad pasaulis jos visai nežino, todėl ir negali deramai įvertinti. Pagaliau ko norėti iš pasaulio, jei ir namuose nepatriotiška pripažinti akivaizdžią tiesą, jeigu ji nekvepia nei pinigais, nei karjera…

A. Zurba yra prisipažinęs, kad nebemoka skaityti knygų, – iškart priekabiai žiūri, kaip ten viskas sukonstruota. Ar jums profesionalo žvilgsnis netrukdo skaityti knygų? Kokias renkatės, kokių visai neskaitote? Ar vaikiškos knygelės vis dar įdomios?

Nesistebiu, kad savitas prozininkas A. Zurba skaitydamas „priekabiai žiūri, kaip ten viskas sukonstruota“. Nepasakyčiau, kad Algimantas „nemoka skaityti knygų“. Greičiau taip kalba kuklindamasis, norėdamas pabrėžti savo kritišką požiūrį į skaitomą kūrinį, be to, tas „priekabumas“ jam – tiesiog profesinis tobulinimasis. Bet tikriausiai ir jam, kaip ir man, knyga knygai nelygu. Skirtas vaikams, apie kurias noriu susidaryti tvirtą nuomonę, skaitau atidžiau, apmąstydamas jų turinį ir formą, kai ką pasižymiu paraštėse ir užrašuose. O yra tokių, kurias perbėgu akimis tik norėdamas su jomis susipažinti, nekeldamas sau kokių nors specialių uždavinių, tiesiog dėl malonumo. Skaitomų knygų atranką diktuoja laikas ir kūrybos interesai. O tikrai įdomios vaikiškos knygelės man visada būdavo ir, manau, liks įdomesnės už neįdomias suaugusiųjų. Ar gali būti kitaip?

Ne kartą apgailestavote, kad maža Lietuvoje knygų apie vaikų rašytojus. Jūs jau esate išleidęs ne vieną. Apie kokį autorių dar norėtumėte parašyti knygą, kuris, kaip A. Matutis, būtų vertas, „kad su juo augtų naujos kartos“?

Apgailestaudamas, kad turime nedaug knygų apie vaikų rašytojus, turėjau galvoje monografinio pobūdžio leidinius, kurie būtų skirti vienam kūrėjui. Tokią esu parašęs tik vieną ir, deja, ji pas mus kol kas vienintelė. Vaikų rašytojų, kuriems norėčiau skirti dar bent vieną panašią, daug – beveik visi, apie kuriuos išleistos dvi mano literatūrologinių apybraižų knygos. Daugiausia medžiagos esu sukaupęs apie prozininką V. Tamulaitį, tik stokoju faktų, prisiminimų, įspūdžių apie jo gyvenimą priverstinėje emigracijoje, kurie – už Atlanto.

P. S. Regis, atsakiau į visus man pateiktus klausimus. Norėčiau, kad atsakymai pirmiausia patenkintų gerbiamąją Eloną, taip kruopščiai ir atidžiai susipažinusią su manimi, gal mažai jai pažįstamu, ir pasistengusią išprovokuoti išpažinčiai, kuri gal ir bus kam nors įdomi. Ačiū!

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 3 (23)