FOLKLORO TENDENCIJOS MODERNIAJAME S. GEDOS EILĖRAŠTYJE VAIKAMS

Šio straipsnio tikslas – trumpai pristačius esminius moderniosios lietuvių vaikų poezijos bruožus, aptarti ryškiausio jos atstovo Sigito Gedos eilėraščių vaikams tautosakiškumą. Analizė grindžiama hermeneutinės metodologijos principais.

Turint galvoje dabartinę lietuvių vaikų literatūros situaciją, vaikų poezija skirstytina į du tipus. Gana tvirta tebėra tradicinės struktūros vaikų poezijos, gyvuojančios nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio, padėtis. Septintajame dešimtmetyje pradėjo formuotis moderniosios vaikų poezijos tipas. Pirmiausia trumpai aptarkime esminius šių tipų skirtumus.

Pasak M. Bachtino, yra tolimasis ir artimasis adresatai: artimasis – bet kuris rašytojo gyvenamosios epochos skaitytojas, tolimasis – įsivaizduojamas idealus suvokėjas, savotiška absoliutaus suvokimo instancija¹. Tradicinės struktūros vaikų poezijos autoriai orientuojasi į artimąjį adresatą, siekia, kad jų kūriniai būtų prieinami kiekvienam normaliam vaikui. Moderniosios vaikų poezijos kūrėjai kreipiasi į idealųjį suvokėją. Be to, jie siekia rašyti taip, kad patrauktų ne tik vaiką, bet ir suaugusįjį. S. Geda apie savo kūrybą vaikams teigia: „Pradėjęs jiems kurti, norėjau ir dabar tebenoriu, kad eilėraščiuose daug ką rastų ir suaugęs žmogus“². Ši nuostata apskritai būdinga šiuolaikinei vaikų literatūros pakopai. Įvairiose šalyse gyvenantys vaikų literatūros tyrėjai vis dažniau kalba apie dvi vaikų literatūros skaitytojų rūšis – suaugusįjį ir vaiką; vaikų literatūrai apibūdinti pasitelktos ambivalencijos ir „dvilypio adresato“ sąvokos³.

Būdama orientuota į vaiką, tradicinės struktūros vaikų poezija iš esmės yra vienasluoksnė. Vaizduojamas uždaras vaikiškas pasaulis, kuriam suvokti nereikia didesnių skaitančio vaiko pastangų. Ši poezija specifiška, elementari ir smarkiai skiriasi nuo nūdien rašomos suaugusiesiems, – intelektualios, gana sudėtingos, reikalaujančios nemenko skaitytojo pasirengimo. Moderniosios vaikų poezijos autoriai pasišauna šias dvi poetinės kūrybos sritis sulieti į viena. Tokią galimybę atvėrė tiesioginio ir potencialiojo turinio – dviejų semantinių klodų – diferencijavimasis kūrinyje vaikams. Vaikui, dar nepajėgiančiam panirti į kūrinio gelmę, skiriama tai, kas ribuliuoja paviršiuje, – į vaiką nukreipta tiesioginė kūrinio plotmė. O potencialiojo turinio prasmes įžvelgti pajėgs tik daugiau gyvenimo patirties turintis bei tam tikrą kiekį kultūrinės atminties sukaupęs skaitytojas – suaugęs žmogus.

Kalbant apie moderniosios vaikų poezijos novatoriškumą, reikia paminėti mąstymo intelektualėjimo (ypač išskiriant poetų dėmesį egzistencinei problematikai) ir lyrinės saviraiškos tendencijas. Su jomis glaudžiai susijusi ir ne mažiau svarbi yra tautosakos aktualizavimo tendencija.

Lietuvių vaikų poezija visada ieškojo atramos tautosakoje. Tradicinės struktūros vaikų poezijos kūrėjai domėjosi ta folkloro dalimi, kuri gerai dera su vaiko psichika, taigi iš esmės tais žanrais, kurie pačios liaudies buvo sukurti ar pritaikyti vaikams, – vaikų dainomis, pasakomis apie gyvūnus. Tautosaka buvo tartum mokytoja, padedanti perprasti kūrybos vaikams savitumą. Moderniosios poezijos tipe folkloro vartojimo tikslai ir medžiaga keičiasi. Kaip ir suaugusiųjų literatūroje, į kultūrinį liaudies palikimą atsigręžiama siekiant išryškinti bendras visiems žmonėms vertybes, bandant perteikti nacionalinę pasaulėjautą, atkurti folklorinį pasaulėvaizdį. Pasitelkiami visi tautosakos žanrai, dažnai gręžiamasi į mitologiją. Vis dėlto nemažą dalį moderniosios vaikų poezijos sunku susieti su kokiais nors konkrečiais folkloro šaltiniais, mat poetai ne visada kūrinių tekste fiksuoja tautosakos poveikį. Kūrinius linkstama grįsti tautosakos idėjomis. Ieškoma folklorinio (mitinio) ir vaikiško pasaulio suvokimo sąlyčio.

Toliau bandysime atskleisti, kokiais meninio mąstymo principais, analogiškais folkloriniam ar mitologiniam mąstymui, grindžia savo kūrybą S. Geda, kokias bendrąsias dvasines vertybes, saugomas tautos atmintyje, jis pateikia vaikui kaip esmines būties tiesas. Stengsimės parodyti, kaip tarpusavyje santykiauja tiesioginė ir potencialioji vaikų eilėraščių plotmės.

S. Geda – pats novatoriškiausias lietuvių vaikų poetas. 1970 m. pasirodžiusi pirmoji jo eilėraščių vaikams knyga Užmigę žirgeliai žymi naujos stilistinės sistemos pradžią. S. Geda išvedė vaikų eilėraštį iš vaikiškų realijų kupinos tikrovės į idealią simbolių sritį, atitraukė nuo buitinės problematikos ir atgręžė į būtiškąją, atvertė iki tol vaikų rašytojų neliestus praeities kultūrų klodus, įtvirtino asociatyviojo mąstymo principus. Tačiau reikia pažymėti, kad visos šiuolaikinės poezijos kontekste S. Gedos eilėraščių vaikams novatoriškumas laikytinas taikomuoju, mat esminius kūrybinius atradimus poetas sąmoningai perkelia iš savo knygų suaugusiesiems.

Pastebėta, kad poetinė liaudies kūryba ir mažamečių vaikų eiliavimai ekspromtu yra artimos prigimties kūrybos sritys. Esminės sutampančios šių sričių ypatybės – improvizacinis kūrybos pobūdis ir muzikalumas – būdingos ir S. Gedos vaikų eilėraščiams. Šie eilėraščiai primena improvizuotas daineles ir, regis, skirti ne deklamuoti, o dainuoti. Neatsitiktinai net kelis vaikų eilėraščių rinkinius poetas yra pavadinęs dainomis (Baltojo Nieko dainelės, Močiutės dainos). Bet ne improvizacinis kūrybos pobūdis ir muzikalumas liudija novatorišką S. Gedos ryšį su tautosaka.

Į S. Gedos vaikų eilėraštį maga žvelgti kaip į žaidimą. Žaismingumas – svarbus vaikų literatūros bruožas, viena seniausių meno funkcijų. Tačiau S. Gedos poezijos žaismingumas, kitaip nei iki jo rašiusiųjų, yra trikdantis, šokiruojantis, prieštaraujantis logikai, nes poetas žaidžia alogizmais.

Rinkinyje Užmigę žirgeliai bandoma atkurti archajišką pasaulio jauseną. Pasaulėjauta lemia mąstymą, o pirmykštis mąstymas, palyginti su dabartiniu, pribloškia savo tariamu iracionalumu. Sąmoningai operuodamas alogizmais, S. Geda kuria savą mitopoetinio mąstymo versiją. Taigi vaizdus, kurie tiesioginiame turinyje priimami kaip alogizmai, šifruojant potencialiojo turinio prasmes, galima traktuoti kaip mitinio mąstymo apraiškas. Gyvybės jėga, valdanti Užmigusių žirgelių pasaulio objektus, verčia visa, kas jame egzistuoja, judėti: skristi („O mažos mergelės / Po dangų lekioja“ – BV*, p. 16; „Skrenda avelės / ir karvytės žalos“ – BV, p. 20), bėgioti („Visas kaimas laksto – / Ką dabar darysi!“ – BV, p. 28), plaukti („Pilnas ežeras žuvų, / Žvaigždynų, saulelių, / Plaukia tėvas, / Plaukia motė / Vandenų vandenėliais“ – BV, p. 35). Transformuojama pasaulio objektų prigimtis. Visuotinis judėjimas pabrėžia jų lygiavertiškumą. Taip iškeliama pirmykštės pasaulio vienovės idėja.

Į vaiką nukreiptame empiriniame Užmigusių žirgelių lygmenyje akivaizdus liaudies dainų stilistikos imitavimas. Tačiau liaudies dainomis S. Geda siekia naudotis ir kaip kelrodžiais, vedančiais į mitą, mat liaudies dainos mitinio mąstymo formą gali išlaikyti ir praradusios to mąstymo turinį⁴. Paimtus iš liaudies dainų archajinius poetinės kalbos organizavimo principus S. Geda pajungia alogizmams kurti. Taip tautos atmintyje išsaugotoms senosioms mąstymo formoms poetas neva grąžina prarastą turinį. Pats S. Geda teigia, kad kūrybos kelio pradžioje ieškojęs „baltiškos mitologinės formos Archetipo“⁵ ir tuo tikslu gręžiojęsis į liaudies dainas, ypač į latvių. Iš liaudies dainų jis perima fragmentinio komponavimo principą. Juo remdamasis, poetas žarstyte žarsto paslaptingos prasmės liaudies dainų vizijas. Antrasis archajiškas poetinės kalbos organizavimo principas, pastebimas Užmigusiuose žirgeliuose, yra aliteracinis eiliavimas. Kaip spėja folkloristai, jis galėjęs būti plačiai taikomas baltų tautosakoje⁶. Šį principą S. Geda taip pat pasitelkia kurdamas keistąjį mitinį pasaulį. Labiausiai šokiruojantys S. Gedos alogizmų žodžiai paprastai būna tobulai pritaikyti prie garsinės kūrinio formos. Antai eilėraštyje Mano broleliai į akis krinta tarpusavyje nesuderinta spalvinių epitetų (margas, auksinis, žalias) vartosena:

Margų kurapkėlių

Auksinės plunksnelės,

Ant tų plunksnelių –

Auksakalėliai.

Aukselį kala,

Plunksnas auksuoja,

Žalio paukštelio

Galvą matuoja. (BV, p. 10)

Abi strofos tiesiog kupinos garsinių pakartojimų. Nėra žodžio, kuris nebūtų įtrauktas į vieną ar kitą aliteracijų ir asonansų grandinę. Minėti alogiški epitetai tiesiog būtini, kad nesuirtų garsų harmonija: mARGŲ – KURApKėlių; AUKSiNėS – PLUNKSNelėS – PLUNKSNelių – AUKSaKalėliai – AUKSelį – PLUNKSNaS – AUKSuoja – PAUKštelio; auksakALėliai – kALa – žALio – gALvą; žaLIO – paukšteLIO.

Antrosios vaikų knygos – Baltojo Nieko dainelių (1977) – raktą įduoda pats poetas, nurodydamas žaidžiančio vaiko ir demiurgo analogiją: „Berniukas – Baltas Niekas Rugiagėlių pėdas yra tokia reali ir fantastiška kosminių jėgų reinkarnacija mūsų žemėje. Tikras demiurgas gali būti tik žaidžiantis vaikas“⁷. Taigi tiesioginiame šios knygos plane Baltasis Niekas – mažas berniukas, potencialiajame – mitinis herojus.

Mito ryšys su žaidimu turi gilias istorines šaknis. Viena iš mito gyvavimo formų – ritualiniai pirmykščių laikų žaidimai. Pastebėta mitinio ir vaikiško mąstymo paralelių⁸. Šiandien vaikų žaidime ieškoma mitinio mąstymo atspindžių. Labiausiai krinta į akis, kad mito ir žaidimo tikslas tas pats – abiejuose modeliuojamas pasaulis.

Tiek Užmigusių žirgelių, tiek ir Baltojo Nieko dainelių vaizdai glumina savo iracionalumu. Daugelio alogizmų išeities pozicija – žodis „niekas“. Niekas – tai tuštuma, nebuvimas, joks daiktas, joks žmogus. Pagrindinis personažas, kuriam duotas Nieko vardas, gali būti bet kas – kamuoliukas, povo plunksnelė, beržo šakelė. Nieko nėra, ir Niekas yra. Asociacijos, kurias kelia knygos herojaus vardas, kreipia į įvairius S. Gedos vaikų poezijos šaltinius – į jo paties poemą Ledynas baltas kaukaspenis, kurioje susiduriame su Nieko įvaizdžiu, į Rytų filosofiją, operuojančią nieko kategorija, į mitus ir pasakas apie Nieku pasivadinusį gudruolį, apakinusį savo priešininką.

Beveik visi alogiški vaizdai turi du šifravimo kodus – mitinį ir vaikiškąjį. Paklūstant mito logikai, Baltasis Niekas vaizduojamas esąs kosminės kilmės. Jo tėvelis – Mėnesėlis, močiutė – Saulužėlė, seselės – žvaigždelės. Niekas šlovinamas kartu su vėjų paparčiu, simbolizuojančiu pasaulio medį. Ieškant Baltojo Nieko ir mitinių herojų panašumo, S. Gedos personažas artimiausias kultūriniams herojams. Vienas iš mito motyvų – chaoso atsikartojimas. Tą chaosą sukėlusias baisenybes ir demonus sunaikina kultūriniai herojai. Baltasis Niekas kovoja su graibštukais, Penkiaburniu Šešialūpiu, Geležonu. Griaunamąsias jėgas įkūnijantys fantastiniai personažai, kaip ir mituose, ateina iš sričių, kurios herojui nepriklauso. Su Nieku susijusi pasaulio būtis, jo merdėjimas traktuojami kaip visuotinė katastrofa. Baltojo Nieko dainelėse vaikas ras savo paties vaidybinių žaidimų, žavinčių naivia pasaulio interpretacija ir fantazijos laisve, atitikmenų.

Knyga Mėlynas autobusiukas (1980) žymi S. Gedos ryšio su tautosaka posūkį. Ankstesnėse savo vaikų knygose poetas skaitytojo dėmesį kreipė į išorės pasaulį. Mėlyname autobusiuke dėmesio centre atsiduria poeto „aš“. Nauja tai, kad šioje knygoje kuriamas lyrinio subjekto – suaugusio žmogaus – paveikslas. Tačiau tokio suaugusio žmogaus, kuris mintimis nuolat grįžta į vaikystę ir jos išgyvenimuose ieško intuityviai suvoktų amžinųjų tiesų. Ir pasirodo, kad ne vienu atveju šios tiesos sutampa su tomis, kurias saugo kolektyvinė tautos atmintis. Ankstesnių knygų skaitytojas buvo šokiruojamas poetine fantasmagorija. Mėlyno autobusiuko lyrinis subjektas moka užkrėsti skaitytoją savo stebėjimusi pačiais paprasčiausiais dalykais. Su kasdienybe apsipratusio žmogaus žvilgsnis praslystų pro juos neužkliūdamas, o poetas aikčioja: „Kas per apskritimas / Obuolio galvelės!“ (BV, p. 98); „Marga lašišaitė! / Kokia graži buvo!“ (BV, p. 92); „Kaip gražiai spindėjo / Varnėnų sermėgos!“ (BV, p. 108). Keista, netikėta, paradoksalu tai, kad žavimasi ne kokiais išskirtiniais, įspūdingais, o priešingai – kasdieniais, kartais net perdėm proziškais, banaliais daiktais, tarkim, bulvės žiedu ar kopūsto galva. Tokios poeto nuostatos ištakos – tautosakoje. Tylieji, paniekintieji folklore iškeliami virš garsiųjų, stipriųjų. Ir trečiasis brolis kvailys, ir suvargusi pastumdėlė našlaitė galiausiai pranoksta visus kitus. Tokia tautosakinio teisingumo logika. Pagrindinis būdas, priverčiantis pastebėti pilkuosius, paprastuosius, – jų išaukštinimas. Žavėdamasis kukliaisiais gamtos kūriniais, S. Geda elgiasi analogiškai – aukština tai, kam dažniausiai esame abejingi. Tad S. Gedos kūrinius, grįstus vaikystės atsiminimais, su folkloru sieja humanistinė teisingumo samprata ir pats bendriausias jos raiškos būdas.

Keliuose paskesniuose S. Gedos vaikų lyrikos rinkiniuose, iki pasirodant knygai Močiutės dainos, ryškesnių naujovių vartojant tautosaką kaip ir nebūta. Močiutės dainose (1991), ypač pirmajame rinkinio skyriuje, beje, pavadintame taip pat kaip ir knyga, S. Geda aktualizuoja vaikų aplinkoje tarpusio folkloro, ypač lopšinių, žaidinimų, skaičiuočių, maginę funkciją. Empiriniame eilėraščių lygmenyje net ir vaikas gali pastebėti poeto pasirinktą tautosakos vartojimo būdą – citavimą. Šis būdas pasirinktas neatsitiktinai: norint realizuoti maginę teksto funkciją, patį tekstą privalu pateikti kuo tiksliau, be jokių pakeitimų, o cituojant maksimaliai išlaikomas autentiškumas. Tautosakos citata „visuomet iškelta kaip priešprieša ją supančiam tekstui“⁹. Net ir šitaip citatą išskirdamas, S. Geda siekia ją padaryti vaikui dar akivaizdesnę – keliskart pakartoja. Pavyzdys tebūnie eilėraštis Mergaitės prašymas. Autorinis eilėraščio tekstas lyg ir negrabus – taip, mėgdžiodamas retorišką suaugusiųjų poeziją, galėtų eiliuoti vaikas. Vyraujantis autorinio teksto įvaizdis – saulė: „Kad ateitų vasara, / Kad greičiau atšiltų; Kad padangėj saulė / Greitai nesudiltų; Kad nugrimzdę ašaros / Saulėn neiškiltų; Kad greičiau nujotume / Saulėn vario tiltu“ (MD**, p. 4). Saulės semantika čia sunkiai apibrėžiama, ji – ir empirinis dangaus kūnas, ir dvasinei realybei priskirtinas objektas, sietinas su gyvybe, šviesa, amžinatve. Tautosakos citata, pasikartojanti eilėraščio ketureiliuose, savotiškai disonuoja su autoriaus tekstu: „Bėk, pelyte, vandenio, / Voverėle, miltų!“ Ji paimta iš paties populiariausio Lietuvoje žaidinimo Vk 107. Viru viru košę. Pasikartojanti citata šiame eilėraštyje skamba kaip sakrali frazė – mergaitė ja, sakytum, užkeikia saulę. Taip traktuoti citatą leidžia įsakmus tonas, garsyno įtaiga, o visų svarbiausia – judesiai, atliekami dainuojant žaidinimą, iš kurio citata paimta. Vaiko delne sukami ratai, kurie jungiasi į spiralę. Bet juk ratas – saulės ženklas, o spirale senovės lietuvių pasaulėžiūroje buvo reiškiamos procesų cikliškumo, gyvenimo, mirties ir atgimimo idėjos. Taigi, įsiskverbus ne tik į tekstą, bet ir į netekstines cituojamo tautosakos kūrinio prasmes, potencialiajame eilėraščio lygmenyje galima įžvelgti užslaptintą kosminės magijos aktą.

Artėjant prie pabaigos, dar dera paminėti visose S. Gedos vaikų knygose daugiau ar mažiau pastebimą archaikos aktualizavimą vartojant lingvistines pasaulio modeliavimo priemones. Mažamečiam vaikui kalba gali būti žaidimo objektas. Tačiau tai, kas tiesioginiame S. Gedos eilėraščių turinyje pateikiama kaip žodžiais žaidžiančio vaiko paikiojimas, paradoksaliai sutampa su tam tikrais folklorinio mąstymo dėsningumais. Tarkim, eilėraščiui Kas kur yra žavesio teikia naivaus vaikiško etimologizavimo imitacija: „Ten, kur laukas – Laukuva, / Ten, kur šilas – Šiluva, / Ten, kur dainos – Dainava, / Ten, kur lietūs – Lietuva. // Ten, kur žmonės kaunas, / Aišku, stovi Kaunas, / Ten, kur kerpa vilnas, / Turi būti Vilnius. // Žmogus galbūt tas, / – Kursai renka žemuoges!“ (MD, p. 23). Betgi toks etimologizavimas iš esmės niekuo nesiskiria nuo padavimuose esančio tautosakinio vietovardžių etimologizavimo. Dvigubą – vaikišką ir mitinę – lingvistinių žaidimų motyvaciją galima pritaikyti eilėraščiams apie Baltąjį Nieką, kuriuose Niekas kaunasi su Penkiaburniu Šešialūpiu. Taip pavadintas slibinas, galėtume įsivaizduoti, dar neturi tradicinės daugiagalvio baisūno išvaizdos; regis, susiduriame su itin archajiška chtoniškosios baisenybės atmaina. Antra vertus, tikėtina, kad keistąjį Penkiaburnio Šešialūpio vardą galėtų sugalvoti ir vaikai, – juk alogizmus jie labai mėgsta. Toks vardas vaikui kelia juoką, o pagal mitinę logiką juokas yra vienas galingiausių ginklų – būtent juo Niekas baisūną ir nugali.

Apibendrinant, kas pasakyta, reikia pažymėti, jog iš kitų vaikų poetų S. Gedą išskiria sąmoningos pastangos provokuoti skaitytojo reakciją. Emocinio ir intelektinio dirgiklio vaidmenį S. Gedos eilėraščiuose atlieka alogizmas. Juo poetas perteikia paradoksalią vaiko ir tariamai iracionalią archajinę mąstyseną. S. Gedos ryšys su folkloru tolydžio kinta. Stulbina poeto gebėjimas atrasti ir aktualizuoti tokius folkloro klodus, kurie kitų autorių vaikų eilėraščiuose nebuvo naudojami.

______________________________

* Geda S. Baltoji varnelė. Vilnius: Vyturys, 1985.

** Geda S. Močiutės dainos. Vilnius: Vyturys, 1991.

¹ Бахтин М. Проблема текста // Вопросы литературы. 1976. № 10. С. 149–150.

² Geda S. Vaikai – kaip ir suaugę // Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos. Vilnius: Vaga, 1979. P. 129.

³ Nikolajeva M. Apie tai, ką mes darome. Šiuolaikinės vaikų literatūros teorijos // Rubinaitis. 1997. Nr. 1 (6). P. 21–25.

⁴ Еремина В. И. Поэтический строй русской народной лирики. Лeнuнград: Наука, 1978. C. 27.

⁵ Geda S. Man gražiausias klebonas – varnėnas. Vilnius: Vyturys, 1998. P. 46.

⁶ Sauka L. Lietuvių liaudies dainų eilėdara. Vilnius: Vaga, 1978. P. 89.

⁷ Geda S. Slaptieji sielų suokalbiai // Pergalė. 1983. Nr. 9. P. 143–144.

⁸ Мелетинский Е. М. Поэтика мифа. Мocквa: Наука, 1976. С. 164.

⁹ Žukas S. Tautosaka dabartinėje lietuvių poezijoje. Vilnius: Vaga, 1983. P. 81.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 1 (25)