KLONŲ ATAKA (2002 m. vaikų poezija)

Pastaraisiais metais vaikų poezijos padėtis vis prastėja. Skaitant 2002 m. išleistas šio žanro knygas nejučiom į galvą atėjo tais pačiais metais pasirodęs ir tarp paauglių populiarus fantastinis filmas „Žvaigždžių karai: antrasis epizodas – klonų puolimas“. Filme rodoma, kaip armiją nuolat gausina pilka, bedvasė identiškų kovotojų masė…

Ilgą laiką šnekėdami apie lietuvių vaikų poeziją galėjome didžiuotis jos išskirtinumu, savitu žvilgsniu į pasaulį, meniškumu. M. Vainilaitis, R. Skučaitė, L. Gutauskas, S. Geda, J. Erlickas, V. Kukulas atstovavo ir tradicinės, ir moderniosios vaikų poezijos modeliui. Šiandien vaikų poezijoje dažniausiai minimi vos keli solidūs vardai… S. Geda ir J. Erlickas pritilę, bet, norėtųsi tikėtis, dar nustebins mažuosius skaitytojus. Gal savo sprendimą, deklaruotą dar 1988 m., pakeis ir L. Gutauskas, kuris tada teigė, jog „eilėraščiai yra akimirkų, blyksnių fiksavimas, tarsi koks žiogas šokuoji nuo vaizdo prie kito vaizdelio, nuo minties prie nesąmonės. O aš noriu šliaužti kaip sraigė ištisiniu šliaužimu, nieko neperšokdamas, nieko nepraleisdamas (…). Žodžiu, aš supratau, kad ir vaikams, ir suaugusiems eilėmis jau nieko nebepasakysiu“¹. Jau keleri metai pasirodančios vaikų poezijos knygos paviršutiniškos, nuobodžios, stokojančios originalesnės prasmės, įvairesnių meninių sprendimų. Kitaip tariant, vienodos ir bedvasės. Iš nemažos 2002 m. išleistų knygelių krūvos dėmesio vertos tik dvi: M. Vainilaičio Sidabrinė kultuvėlė ir M. M. Kudarauskaitės anksčiau sukurtų eilėraščių rinktinė Ant karalių kelio.

M. Vainilaitis, pastaruoju metu pamėgęs eiliuotų pasakų žanrą ir stebinantis produktyvumu, jaučiasi atsakingas už tai, ką skaitys ir kokią knygą paims į rankas vaikas. M. Vainilaitis eiliuotos pasakos žanrą šiandien yra ištobulinęs, išplėtęs folklorinę jauseną, pasaką pakylėjęs virš buitiškumo, apgaubęs lyriniais pradais, dainiškomis nuotaikomis ir čia pat siužetą paįvairinęs dramatiškomis spalvomis, nūdienos akcentais. M. Vainilaitis mitologiją ne tik atkuria, bet ir perkuria, todėl begalinė poeto išmonė, regis, yra pats žaviausias dalykas. Nesinaudodamas konkrečios pasakos siužetu, o lyg karoliukus verdamas motyvus, menkutes nuotrupas ar net įspūdžius, M. Vainilaitis kuria netikėtas, beribės išmonės eiliuotas pasakas. Poetas yra prasitaręs, jog visada labai norėjęs parašyti apie velnius, ir jau keleri metai savo pažadą pildo. 1999-aisiais pasirodė eiliuotų pasakų knyga Kaulo bobos apžavai, prieš metus – Pelėdos giesmė, kuriose spalvingai velnio figūrai atseikėta tikrai nemaža vietos. Poetas įsitikinęs, kad vaikui negali būti neįdomūs kaukai, laumės, barzdukai ir velniai, todėl siūlo vaikams išradingas mitinių būtybių transformacijas. Sidabrinėje kultuvėlėje žmogaus sandėrio su velniu baigtis tampa svarbiausia pasakos ašimi, aplink kurią rutuliojamas aiškus, paprastas, bet užkrečiantis ir viliojantis tolyn siužetas. Gėrio ir blogio kova – įprastas pasakos konfliktas, bet M. Vainilaičio Sidabrinėje kultuvėlėje jis įgavęs naujų raiškos atspalvių.

M. Vainilaičio poezijos vertybės – pastoviosios, amžinosios, tikrosios, atėjusios iš poeto vaikystės, todėl šiandien taip lengvai randa atgarsį eiliuotose pasakose. Naktigonė – ypatingas M. Vainilaičio vaikystės metas, kuriame telpa žavesys, paslaptis ir baimė. „Visą naktį kūrendavom laužus. Aplink juos susėsdavo vyrai ir pasakodavo įvairiausias istorijas. Žmonės buvo kitokie – tikri pasakotojai, tikintys vaiduokliais ir laumėmis, velniais…“² Panašų vaizdą įžvelgiame Sidabrinės kultuvėlės I dalyje „Naktigonių laužas“. Gimtasis poeto Mergežeris. Ramią tylaus vakaro nuotaiką, nusakytą keliais pirmaisiais sakiniais, labai greitai keičia stiprėjanti baugi nuojauta, nerimas: pradeda blaškytis ir žvingauti arkliai. Raulo Matas, vienas svarbiausių pasakos veikėjų, ima sekti šiurpią istoriją apie sutiktus mirusius brolius, lobį kapinaitėse, besivejančius vaiduoklius, šmėklas. Baimę dar labiau kursto ne tik stulbinamai nuotaiką perteikiantys M. Vainilaičio piešiami gamtos vaizdai – vakaro vėsa, tirštas rūkas ar kylanti migla, bet ir patys naktigoniai, nujaučiantys laumių buvimą. Mistinės apeigos, prietarai, burtai, simboliai stiprina teksto mįslingumą, ištisai palaikoma įtampa: sekdamas sakmes, Raulo Matas apsirėžia vytine ratą, pro kurį negalės patekti velniai, neprasibraus laumės. Tekste keliskart minima šermukšninė – šventmedžio – lazda, kryžius, žegnojimasis, kamaros, kurioje sėdi Bigutė, langai užkalti šermukšniniais lentgaliais, kad vidun neįlįstų piktosios dvasios, durų stakta pažymima trimis kryželiais, slenkstis užgrūdamas šešiais skirpsto metūgiais, ratas turi šešis apžavus, poetiškai nusakytus M. Vainilaičio: „Du – linų žiedais barstytus, / Du – žarijose žarstytus, / Na ir dar du – kamine / Pasmilkytus kempine“ (P. 19). Nelaimę pranašaujančių ženklų apstu visame tekste. Tuo tarpu Raulo Matui – nė motais, kad vykstant į tuoktuves nulūžta rato stipinas, o vietoj bažnyčios išnyra smėlio supiltas kalnas. Sakmės ir realybės, pasakos ir išmonės jungtis padeda suponuoti ypač darnią Sidabrinės kultuvėlės kompoziciją. Beje, jau ne viena M. Vainilaičio eiliuota pasaka balansuoja ant pasakos ir poemos žanrinės ribos. Pasakos įtampai stiprinti vienos istorijos negana, ir čia pat sekama kita – apie pavogtą iš laumių sidabro kultuvėlę. Jos realumu netikima, bet tik todėl ši istorija atrodo dar šiurpesnė, ir štai čia grėsmės nuojauta pasiekia kulminaciją: „Pagiry strazdai nutyko. / Pasigirdo netoli / Klegesys – balsai keli / Nuaidėjo, nubangavo. / Vyrus nerimas pagavo – / Tarsi šalty šiurpas krato. / Apsižvalgė jie ir mato: / Prieš mėnulį po rasas / Pasileidusios kasas, / Tarsi seserys panašios / Vaikštinėja laumės šešios“ (P. 17).

Nepaprastai įtaigūs lyriniai gamtos leitmotyvai – vienas stipriausių pasakos akcentų. Gamtos aprašymai tiesiogiai įsilieja į tekstą ir prisideda prie nuotaikos kaitos: „Pilnatis virš kiaunių šilo / Ėmė krūpčioti blausi“ (P. 25). M. Vainilaitis geba kurti nuostabų prislopintų spalvų, bet bendrą kūrinio nuotaiką nepaprastai įtaigiai atitinkantį vaizdą, kontrastingai išryškinamą garsu: „Tylą perskrodė gaidžiai“ (P. 26). Ir kai įtampa iš dalies, rodos, nuslūgsta, gamta, rodos, aprimsta, dvelkia ramus pietryčių vėjas, sąmoningai įtampai palaikyti slėniais sklinda negirdėta laumių rauda. Tiesa, nemažai poetizmų jau girdėti anksčiau, atėję iš eilėraščių, bet M. Vainilaičiui labai būdingi: pievų miglos susivėlusios, naktis žvaina, pievas dengiantys ūkai.

Raulo Matas – nepatrauklus veikėjas, visiškai neprimena stebuklinių pasakų herojaus, kliūtis įveikiančio gudrumu, narsiai kovojančio su blogio jėgomis. Sidabrinę kultuvėlę iš laumių jis pavagia ir išvilioja apskritai nepriimtinu ir labai buitišku būdu: „Aš tik – pirst! – po laumių nosim – / Orą joms pagadinau“ (P. 14). Gryno sidabro kultuvėlė (beje, sidabro spalva simbolizuoja tyrumą), sverianti penkis ar šešis kilogramus, – tai pirmiausia materialus turtas, kuriuo Matas susivilioja, nusprendžia kultuvės negrąžinti ir ją parduoda. Buitinis pasakos pradas nėra vyraujantis, bet gana stiprus. Jį išryškina storžieviškas Mato elgesys ir kalba: „Negrąžinsiu kultuvės! / Skalbs be jos ir nepadvės!“ (P. 20); „– Lauk iš čia, – piktai sukliko, – / Neviliokit kataliko / Nuogutėlės, man koktu!..“ (P. 21). Nebūdingi M. Vainilaičiui, bet tekstą pagyvinantys šiuolaikiški palyginimai: laumė Bigutė – lyg lėlė iš Kauno, Matas – tarsi bulius, žvelgia lyg piratas piktai iš padilbų. Matas veja visus lauk, burnoja, muša laumes lazda, nutvėręs už plaukų, kaip koks vilkas peša sruogomis laumei plaukus. Raulo Matas – mergišius, ne tik besiruošiantis vesti Sigutę, bet ir besidomintis Valakiaus Malvina. Laumė Matui rūpi ne tik dėl išskirtinio grožio, plaukų, kaip šilko sruoga slepiančių jos nuogą kūną, meilumo, bet ir dėl savo prigimtinės priedermės dirbti: „Kaip kad ritė apie virbą / Sukas – verpia, skalbia, audžia…“ (P. 21). Matas, pasipūtęs, ūmus, piktas bambeklis, pačiupęs brolį Paulių, puolė „kaip žvėris / Griebė, trenkė į duris / Ir, numovęs vargšui kelnes, / Drožė dvilinku diržu“ (P. 83). Sumanymas imti į žmonas laumę Bigutę, jos užrakinimas kamaroje ilgu, dideliu kaip mietas raktu (beje, tai dar vienas simbolis, paprastai pasakose siejamas su paslaptimi), sklindanti liūdna darbščiosios malėjos daina – tik dar keli motyvai, stiprinantys nuojautą, jog laukiama ypatingo atpildo.

Mitinių veikėjų – laumių, velnių – paveikslams M. Vainilaitis negaili išsamių charakteristikų: nuo išvaizdos iki priedermių aprašymų ir simpatijų: „Laumė nenuspėjama! / Kartais ji pikta, klastinga, / Kartais net labai gera: / Bruožų žmogiškų nestinga. / Jau tokia jos natūra“ (P. 33). Beje, poetas savo veikėjams visada ieško išskirtinių vardų – Grytė, Audė, Galvanaudė, Kotrė, Barbė. Kitaip nei Bruknelės Žydrūnlaumė, kuri išsiskyrė tik dievišku grožiu, Sidabrinėje kultuvėlėje šešios laumės skalbia žlugtą, velėja drobeles, kilnoja kultuves, pluša net pritūpusios, audžia drobeles, dirba kaip skruzdėlės ar bitės. Bigutė, uždaryta kamaroje, mala avižas, kviečius, žirnius, grikių grūdus, skrudintas pupas… Čia įsiterpia ir kitas, šį kartą epizodinis, veikėjas – mitinis aitvaras, pripilantis kubilus grūdų. Laumės – geltonkasės. Bigutė – kone ideali veikėja, gražiausia iš visų, kaip dievaitė, gražesnė net už žemiškąją Sigutę, raisto fėja. Kipšo bilduko Argibildos Kibilduko išvaizda šiuolaikiška: „kipšas mėlyna striuke“, bijąs šventmedžio kvapo ir dėl to turįs bėgti iš kamaros. Velnias keičia pavidalą, bliauna, mekena kaip ožka, išsprogina žėrinčias, ugnines akis, virsta juodu oželiu, suklinka pesliu, sumiaukčioja kate, gali pavirsti dailiu berneliu, bet visada gudrus ir turi piktų kėslų: „Tyliai šaipėsi Bildukas / Argibilda Kibildukas, / Kraipė galvą – ne kopūstą, / Velniavos grūste prigrūstą, / Ir, baidydamas muses, / Svarstė užmačias baisias“ (P. 65). Savo gebėjimu keisti pavidalą, išdygti ten, kur mažiausiai tikimasi, psichologine įtaiga nelabasis yra vienas spalvingiausių M. Vainilaičio personažų.

Romantiškąjį pasakos pradą ryškina Raulo Mato jauniausio brolio Pauliaus figūra. Netikėtas sprendimas: pajutęs laumės širdgėlą, į kovą su neteisybe ir blogiu pakyla vaikas. Laumė išvaduota, tačiau atomazgos dar nematyti, siužetas pinamas toliau: pikti velnio kerai Paulių paverčia žirgeliu. Tada į kovą, išgirdęs laumių maldą, stoja Perkūnas. Bilduko baigtis ir tradicinė, ir sykiu netikėta: prieš akis – gniutulas dervos. Be jokios abejonės, žirgelis atvirsta vaiku, sugrąžinama sidabro kultuvėlė, o Pauliui įteikiama žalia genio plunksna, padėsianti parašyti knygelę. Atrodytų, laikas dėti tašką: kipšas nugalėtas, kultuvėlė grąžinta, Paulius apdovanotas. Tačiau mažajam skaitytojui suteikiama galimybė mėgautis absoliučiu blogio nugalėjimu: laumės plikai nukerpa Mato „gauraplaukę“. Plaukai, kaip teigiama „Simbolių žodyne“, daugelyje kultūrų simbolizuoja realų jėgos įsikūnijimą, todėl praradusio vyrišką drąsą, likusio keistu vienišiumi, susirgusio ir po kaimus besiblaškančio Mato baigtis įtikėtina: už blogus darbus sulaukiama atpildo. Kita vertus, paskutiniame knygos skyriuje „Gal tiesa gal netiesa“ skaitytojui suteikiama viltis, kad Matas sveiksta, bet plaukai vis tiek neauga. Ganėtinai dinamišką tekstą dar pagyvina M. Vainilaičio sąmojis. Beje, poetas visada žavi išraiškinga, turtinga, sklandžia kalba. Net neabejotina, kad ne vienas žodis šiandien mažai skaitantiems vaikams bus visiškai nežinomas, negirdėtas.

Kalbėdami apie M. Vainilaičio eiliuotas pasakas, savitumo versmėmis visada laikome archajinio mito, pasakos ir poeto išmonės dermę, eiliavimo vingrybes. Tik kiekvieną kartą laimi poeto išmonė, regis, ji ir yra kiekvienos naujos jo pasakos sėkmės formulė.

M. M. Kudarauskaitės rinktinė Ant karalių kelio skirta vyrėlesniam jaunajam skaitytojui, matyt, paaugliui. Tą liudytų ir knygos išvaizda: ji iliustruota fotografijomis. Kiek neįprastas ir, manyčiau, ginčytinas vaikų poezijos knygoje natų ir eilėraščių, pagal kuriuos sukurta muzika, derinys. M. M. Kudarauskaitė nėra poetinių naujovių vaikų poezijoje autorė, bet išlaikytas tradicijos tęstinumas leidžia spręsti apie nuolatinių temų, pastovių vertybių įtvirtinimą vaiko sąmonėje. Manifestacinio pobūdžio lyrika vaikų poezijoje visada kėlė nemažai prieštaravimų. Ryškinama idėja dažnai slopina adresato nuojautą. Gelbsti tik eiliuoto žodžio išmanymas. Tokiais skyriaus „Šaltinių šalis“ eilėraščiais rinktinė pradedama. Beje, ir visai knygai parinktas vieno gražiai skambančio, bet ne paties meniškiausio eilėraščio pavadinimas. Apskritai eilėraščių pavadinimai intriguoja daug labiau nei patys posmai. Visa rinktinė alsuoja meilės Lietuvos gamtai, etninėms vertybėms idėja ir liudija autorę esant lyriškos, dainiškos prigimties. Prasiveržiantys dinamiškesni, žaismingesnėmis intonacijomis, sąskambiais pasižymintys eilėraščiai įtaigesni ir labiau vilioja: „Rytas / Renčia / Rūko rūmą, // Rytas / rengias / Rūko rūbą. // Rūkas / Rangos, / Rūkas raitos, / Pro kiemus / Ir pro / Giraites. // Baltas / Tirštas / Rūko rūbas. // Aukštas / Keršas / Rūko rūmas. // Nesimato… / Nesigirdi… / Rūkas / Rytmetį / Ištirpdė“ (P. 37). Tai vienas iš nedaugelio įspūdingesnių, gaivališkesnių eilėraščių, pasižyminčių intonavimo variacijomis. Knyga atrodo patraukliai. Šiandien tai privalumas, tik galbūt atsakingiau parengus eilėraščius rinktinė išties surastų savo adresatą. Logikos sudarant knygą gal ir nestokota – knyga pradedama patriotiniais, o baigiama nuotaikingesniais eilėraščiais, bet vis tiek pabrėžiančiais pastovią ir iš tiesų neginčijamą tiesą: „Jei nebūtų mūs kalbos, / Tai nebūtų LIETUVOS. // Va kokia talpi kuprinė – / Kas kuprinėje? – TĖVYNĖ!“ (P. 91). Tik, regis, M. M. Kudarauskaitė daug įdomesnė, poetiškai įtaigesnė vaikui šiurkštesniame, žaidimo poetika paremtame eilėraštyje.

Visa kita poezija, pasirodžiusi 2002 m., – tuščio ir vargano kalbėjimo pavyzdžiai. Pabodę pamokymai, įkyrėjusios temos ir dar daugybė kasmet minimų blogybių, rodos, niekaip negali palikti vaikų poezijos. D. Grigaliūnienės Kur bėgi, upeli? jau skaityta ir matyta, bet data – 2002-ieji. Pasirodo, beveik tokia pat, tik kitu pavadinimu – Po močiutės skara – jau buvo išleista vos prieš kelerius metus. Viskas paaiškėja atsivertus knygą, tik kam tada reikėjo keisti pavadinimą? Deja, kito neįprasto leidinio – Ne bet kam, o vaikam – sumanymas nepaaiškintas: kokiais kriterijais remiantis į vieną knygą sudėti, sugretinti K. Jakubėnas ir A. Matutis? Ar pakanka vien to, kad abu jie laikytini jauniausiųjų skaitytojų poetais? Regis, kitų motyvų neturėta, apie vaiką čia nė negalvota, nepasistengta, kad knygelė būtų vizualiai patraukli, o pasikliauta vien žinomų poetų vardais. Slogų įspūdį daro ir Kauno leidyklos „Dajalita“ produkcija. Nesvarbu – pasakos ar eilėraščiai, – knygų išvaizda panaši. Šabloniškos A. Steponavičienės iliustracijos – vienodai nustebusiais ir išsižiojusiais veidais meškinai, lapės, zuikiai ar vaikai, – tiesą pasakius, nė negali pakenkti prastam ir nemokšiškam S. Abromavičiaus eiliavimui. Norėdamas būti patrauklus ir šiuolaikiškas, S. Abromavičius kuria eiliuotą pasaką apie kompiuterį („Miško kompiuteris“): „– Pelė štai, ekranas, – / Tomukas parodė, / Ir jauną, ir seną / Jis mokė ir guodė. // Gandriukas nuliūdo, / Kad šitos pelės, / Kaip tos kur prie liūno, / Praryt negalės“ (P. 7). Perskaitai ir sutrinki – gal iš tiesų pakito gandrų giminė ir jų gardumynu tapo pelės? Apie poetiką jau nė neverta postringauti. Beje, knygų iliustracijos daro panašų įspūdį. Pagrindinė blogybė – stiliaus monotonija. Rodos, kad iliustruoja ta pati dailininkė, bet perskaičius paaiškėja, kad tai ir A. Steponavičienė, ir V. Žilinskaitė, ir S. Petravičius. Z. Gaižauskaitės knygelės, kitaip nei S. Abromavičiaus, iliustratorių sugadintos, tarytum skirtos spalvinimui. Apskritai Z. Gaižauskaitės poezija sueiliuota tvarkingai, o pasakaitė Varliukas keliauninkas iš keturių 2002 m. pasirodžiusių knygelių smagiausia, patraukliausia. Panašus likimas ištiko ir J. Nekrošiaus Mes gyvename miške, nors ji akivaizdžiai per skambiai pavadinta eiliuota poemėle. J. Nekrošius visada išsiskyrė taupiu, lakonišku žodžiu, tik, deja, ir Z. Gaižauskaitės, ir J. Nekrošiaus poezija jau skaityta, tarytum „užsnūdusi“ tradicijų erdvėje: tie patys įvaizdžiai, tie patys motyvai, ta pati stilistika. Ir nelieka žavesio, vidinio plazdenimo, nuojautos, išgyvenimų, būtinų geram eilėraščiui.

Net 91-ąją ir 92-ąją knygas išleido J. Laucius – Tarzamanas ir Mama ieško laikroduko. J. Laucius savo knygas įvardija kaip „padedančias pažinti ir pamilti gyvenimą“. Kičas ir poetinė beskonybė – taip galėtume apibūdinti J. Lauciaus produkciją. Nesuvokiamas lyrinio subjekto vardas Tarzamanas – Tarzano ir fazano junginys – vėliau virsta Tarzapinkiu. „Nei aš geras, / nei aš blogas, / Kol nenulekia man „stogas“, – sako minėtasis subjektas. Heroinas, „stogas“, „kaifas“ – tokios Tarzamano vertybės. Įdomu, kokių siekių vedamas poetas moko vaikus gyvenimo meilės: „Sakėm, debesis patręšim / Ir auginsim ten aguonas – / Mūsų kasdienines duonas. / Ten dainavo princė Faifa: / „Iš aguonų spausim „kaifą“, / Spausim „kaifą“ ligi ryto, / Kaip kanapė suraityto“. / Rodos, saldų midų gėriau – / Burnoj nieko neturėjau. / Bet kai rytą prabudau, / Vėl aš „stogo“ neradau“ (P. 4). Jei dabar J. Laucius kuria „narkomanų daineles“, tai ko sulauksime kitąmet? Apie tai, kad J. Laucius visiškai nesuvokia, kas yra eilėraštis ir kas toji poezija, ir apie rašybos klaidas nebėra ką ir kalbėti.

Pastaraisiais metais vis populiaresnė darosi praktinė ir taikomoji poezija. Pasirodė kelios tokio pobūdžio knygelės: N. Labuckaitės-Bielinienės Saulės ašarėlės, D. Zelčiūtės ir H. Matulionytės Pirmoji ABC, V. Puodžiuko Kaip gyvena skaičiai, Z. Sadauskaitės Abėcėlė. Z. Sadauskaitė jau ne pirmi metai kuria abėcėles. Šį kartą eiliuoti posmai jungiami su mįslėmis ir klausimais. Tekstų mintis įpusėjusi nutrūksta, stokojama logikos, primityviai, negrabiai eiliuojama. V. Puodžiukas, knygos pratarmėje nusakydamas savo tikslus, kelia didžiulius reikalavimus ir sau, ir vaikui: ne tik vaizdingai supažindinti su skaičiais, bet ir padrąsinti vaikus „kurti, stiprinti estetinius jausmus, turtinti žodyną“. Kad ir kokie kilnūs būtų autoriaus tikslai, poezijos knygelė, kurią galima plėšyti, klijuoti, draskyti ir visaip kitaip maitoti, nėra poezijos knyga. Šiandien labai pabrėžiame vaiko fantazijos ugdymą, bet pamirštame mokyti knygą gerbti, jos nedraskyti, neterlioti. Skaičius pažįsta jau trimečiai, o tekstai labai ilgi, ištęsti, perkrauti informacijos, nemotyvuoti, nuobodūs, o juk šnekantis su mažaisiais žaidimo poetikos elementai tekste būtų įtaigesni.

M. Akmantavičiūtės-Kavaliauskienės, J. Povilaitienės, P. Banaitienės, M. Inkrataitės-Blažulionienės, A. Grigonytės, V. Miniaus ir kitų eiliuotoje produkcijoje, kad ji būtų pavadinta poezija, pasigendama žaismingesnių sąskambių, kalbos raiškos galimybių įvairovės, prasmės niuansų, savitos jausenos ir visų kitų būtinų dalykų. Veikiausiai to išmokti neįmanoma, jei neateina, kaip pas M. Vainilaitį, tylų vakarą Strazdanotas berniukas ir neatsisėda anapus rašomojo stalo…

Matyt, jau tapo visiškai nemadinga pateikti nors šiokią tokią knygų metriką. Ilgėliau paieškojęs, dar šiaip taip surandi, kas knygos autorius, tai ką jau kalbėti apie redaktorius, tiražą, metus… Anksčiau pasirodžiusias vaikų poezijos knygas vadindavome gražiomis, spalvingomis, puošniomis. Liūdna, kad šiandien tokių vos viena kita.

___________________________

¹ Naujos knygos. 1988. Nr. 10. P. 28.

² Rubinaitis. 1999. Nr. 1. P. 27.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 1 (25)