KAIP DAINA VIRSTA EILĖRAŠČIU

Tautosakos ir poezijos ryšys – labai plati tema, ne vieno mokslininko tirta ir tiriama. Šios publikacijos tikslas labai kuklus: sugretinus porą lietuvių liaudies dainų tekstų ir du vaikams skirtus S. Gedos eilėraščius, akivaizdžiai parodyti poeto kūrybos artumą liaudies dainai. Neatsitiktinai pasirinkti eilėraščiai iš mokyklos programos: ir „Močiutės daina apie strazdą“, ir „Bitutės pusryčiai“ įdėti į Laimos Abraitytės penktosios klasės Skaitinius¹. Mokytojas šiuo sugretinimu gali pasinaudoti kaip laboratorinio darbo medžiaga: lygindami tekstus, patys mokiniai galėtų daryti “mokslinius atradimus” (kabučių čia, ko gero, ir nereikia: tai, kas mums atrodo paprasta ir aišku, penktokui gali tapti visai svarbiu, prasmingu atradimu).

Pirmojo S. Gedos eilėraščio pavadinime – „Močiutės daina apie strazdą“ – išlieka ir žanrinė nuoroda: tai daina. (Vadinasi, poetas nesistengia maskuoti, slėpti ryšio su tautosaka, atvirkščiai – tą ryšį aktualina, ryškina, galbūt norėdamas palengvinti eilėraščio suvokimą.) Išties tai Žemaitijoje paplitusi ir folkloristams gana mįslinga liaudies daina, kuri gali būti vos trijų strofų ar labiau išplėtota, bet centrinis motyvas išlieka tas pats.

Oi oi oi oi oi

Strazdas dejavo

Strazda kuojas nušalo

– Tekiek, saulelė,

Pro debeselį

Šildyk strazda kuojeles

Nu strazda kuoju

Leda lūžiejo,

Šaltėnelis tekiejo.

(LTR 4639 (18))²

Vai, vai

Strazdas dejavo,

Strazdas koją pašalo!

Tekėk, saule,

Anksti rytelį,

Tirpink strazdo kojelę!

Leiskis, saulele,

Vėlai vakarėlį

Guldyk strazdą lovon!

Nuo strazdo kojų

Ledai lūžėjo,

Nemunėliais tekėjo.

(S. Geda. Močiutės daina apie strazdą)

Kaip matyti, S. Gedos eilėraštyje atpažįstama dainos stilistika, paraleliškumas. 1, 2, 4 strofos – labai būdingi lietuvių dainoms trieiliai, kurių eilučių skiemenų skaičius užrašomas schema 5/5/7. Ir būtent originaliajame intarpe – trečioje eilėraščio strofoje – ši schema pažeidžiama: 5/6/6. Ir tai, manyčiau, sąmoningas riktas, kurio nesijaustų palikus deminutyvinę žodžio formą: „Guldyk strazdą lovelėn“. O kokia gi šio įterpto į dainą fragmento paskirtis, ką jis suteikia visumai?

Dainos strazdas pasirodo kaip pavasario pranašas. Eilėraštyje jo istorija pratęsiama. Ankstų rytelį tekanti, vėlai vakarėlį besileidžianti saulė motulė strazdelį ne tik šildo, bet ir guldo. Gal šį veiksmą gali atpažinti ir kiekvienas nekantriai pavasario laukiantis, pavasarinius „nemunėlius“ išbraidantis neklaužada? Beje, tautosakoje strazdas gal turi ir kitų funkcijų – dainoje jis gali būti ir bernelio antrininkas. Be to, liaudies meteorologijoje ne strazdas, o kielė parlėkusi „ledus išspardo“, bet šiuo atveju tai nesvarbu.

Kaip žinome, liaudies kūrybos gyvuoja daugybė variantų. Vis dėlto ką nors įterpti gali tik šioje tradicijoje esantis, gerai ją pažįstantis, o S. Geda – kaip tik toks autorius. Be abejo, savaip – improvizuodami, kurdami skaičiuotes, pravardes ir kita – vaikų folkloro tradicijas plėtoja ir XXI amžiaus vaikai.

Antrąjį eilėraštį taip pat galima atpažinti kaip dainos teksto perrašymą. Palyginkime jį su liaudies sutartine:

Skrida bitela

Skrida bitela, čiuto

Lygian laukelis

Lygian laukelis, čiuto

Grikia lunkytų

Grikia lunkytų, čiuto

Rada grikelį

Rada grikelį, čiuto

Šalnos pakųstų

Šalnos pakųstų, čiuto

Grįža bitela

Grįža bitela, čiuto

Šalnų bardama

Šalnų bardama, čiuto

Grikį girdama

Grikį girdama, čiuto

(SLS 602)³

Išskrido bitė

Grikio lankyti,

Rado grikelį

Zuikio palaužtą.

Visas apgraužtas!

Sugrįžo bitė,

Graudžiai verkdama,

Graudžiai verkdama,

Zuikį bardama.

Nebark, bitute,

Mažo zuikelio,

Iš kur jam buvo

Imt pusrytėlį?

Štai kaip viskas dedas!

(S. Geda. Bitutės pusryčiai)

Sutartinės – archajiškas dainuojamosios tautosakos klodas. Dėl polifonijos – susidainavimo patirties reikalingo atlikimo būdo – jos negalėjo tapti bendrojo dainų repertuaro dalimi. Ilgiausiai, iki XX a. vidurio, jų dar buvo užrašoma Rytų ir Šiaurės Lietuvoje. Šiuo metu sutartinių jau mokomės ne iš gyvų pateikėjų, bet iš dainynų.

Antra vertus, sutartinių atlikimo būdas – prasminio teksto ir priegiesmio, garsažodžio derinys – lėmė ir nesudėtingą jų poeziją: dažniausiai tekstas suvertas iš trumpų, 6–8 skiemenų frazių. Mūsų pavyzdyje eilutei tenka vos penki skiemenys.

S. Gedos eilėraštuke atpažįstama tik pati situacija – bitė lanko grikį, o grįždama peikia jo skriaudėją. Bet poetinis įspūdis randasi visiškai kitaip. Eilėraštis – ne tik apie bitės ašaras ir zuikio pusryčius, bet ir apie pasaulio tvarką. Be to, stilizuota kalba („iš kur jam buvo imt pusrytėlį“ , „štai kaip viskas dedas“), dainiškas pakartojimas („graudžiai verkdama“) palieka tekstą tautosakinės tradicijos (ne tik dainos, bet ir poringės, pasakojimo) paribyje, o pabaiga – liaudies etikos lauke.

Vadovėliuose, ypač pradinių klasių, S. Gedos eilėraščių yra daug. Ne vien šie du iš jų gana akivaizdžiai primena liaudies kūrybą. Kaip matome iš šiame žurnalo numeryje spausdinamo G. Skabeikytės-Kazlauskienės straipsnio, poeto ryšys su tautosaka yra giluminis, esmingas. Kada ir kokiu mastu imtis eilėraščius gretinti su tautosaka – kiekvieno mokytojo valia. Tai priklauso nuo mokymo situacijos, dalinių ar bendrųjų tikslų.

Kadangi S. Gedos poezija atvira interpretacijoms, ir čia pateiktus eilėraščius lygindami su daina bei sutartine, vaikai, ko gero, gali įžvelgti pačių netikėčiausių dalykų. Beje, mokytojas turėtų nepamiršti galimybės pristatyti mokiniams ne tik tekstą, bet ir skambančią dainą: kartu su dainynu Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas leidžia ir kompaktines plokšteles.

____________________________

¹ Abraitytė, Laima. Skaitiniai. Vadovėlis V klasei. Antroji knyga. – Kaunas: Šviesa, 1997. – P. 50.

² Daugiau variantų žr.: Lietuvių liaudies dainynas, [t.] XV. Dainos apie gamtą. Parengė G. Dringelis, melodijas parengė A. Nakienė. Vilnius, 2002, p. 143–148.

³ Sutartinės: daugiabalsės lietuvių liaudies dainos / sudarė ir paruošė Z. Slaviūnas. – Vilnius, 1958, t. II. – P. 135.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 1 (25)