„PELĖDŽIUKAS, KURIS NENORĖJO SKAITYTI“

Pušies viršūnėje nuo seno

Pelėda su šeima gyveno.

Pelėda tėtis toks protingas,

Nes buvo skaitęs knygų šimtą.

Nuo dviejų lig penkių kas dieną

Jis žvėrelius skaityt mokina.

Tik Tadas nieko neišmoksta

Nors tėtis Pelėda ir vargsta.

„Ir kam man mokytis skaityti,

Kai naktį norisi skraidyti

Virš ąžuolo šakų plačių,

Žvaigždelėms giesmę traukt balsu?“

Mama dejuoja: „Na, Taduti,

Ir kuo norėtum tu užaugęs būti?“

Jai iš viršaus sūnus atsako:

„Aš būsiu roko muzikantas“.

Bet vieną šaltą dieną švyti

Visur skelbimai iškabinti.

„Skaitei? – jam šaukia Voverytė, –

Tai – tavo laimės galimybė.“

„Ką? – rauda Tadas, – ką skaičiau?

Aš juk raidžių neišmanau.“

„Pavasarį, – Barsukas skaito, –

Dainų konkursas vyks giraitėj.“

Iš karto Tadas dainą kuria,

Jį muzika tiesiog užbūrė,

Tačiau žodžius vos sugalvoja, –

Jie iš galvelės išgaruoja.

Jis dūsauja: „Koks aš kvailys,

Reikėjo mokytis skaityt.“

Ir pasuka jis pas Vištelę,

Nors sakoma, kad ji – kvaišelė.

„Sveika, Vištele, – sako jis, –

Išmokyki mane skaityt.“

Vištelė šypsos jam nūnai:

„Džiaugiuosi, kad manęs prašai“.

Ir puola Tadas dirbti uoliai.

Atšyla. Medžiai sužaliuoja.

Balandį ištaria Vištelė:

„Eik, Tadai, užrašyk dainelę“.

Jisai dainos žodžius parašo,

Taip stengias, kad net plunksna braška,

Ir į konkursą vos suspėja,

Kur žvėrys renkas į alėją.

Čia susirinko garsenybės:

Gazelė Spirsė, Vilkas Hitas,

Mūdona pabaubė su jaučiu

Ir štai – žiūrovai Tado laukia.

Jis toks gražus su gitara

Ir žvilgančia plaukų želė.

Pirmoj eilėj Vištelė sėdi,

Negali juo atsigrožėti.

Duslus jo balsas, o daina:

„Tavęs vienos geidžiu šalia“.

Užbaigęs kukliai nusilenkia,

Žiūrovai sužavėti kaukia.

Jo pastangos nebuvo veltui –

Garsiu jis tapo muzikantu.

Apie Vištelę žvėrys šneka.

„Kokia protinga“, – taip jie sako.

Iš švedų kalbos vertė Aistė Urbonienė

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 1 (25)