TARP KNYGŲ IEŠKOTI KNYGOS, ARBA 2002 M. LIETUVIŲ VAIKŲ PROZA

2002-aisiais, panašiai kaip ir užpernai, išleista apie keturiasdešimt naujų prozos knygų. Daugiausia – Vilniuje, Kaune, bet po vieną kitą ir kitur – Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje. Ar pasklis tos knygos knygelės po visą Lietuvą, po bibliotekų vaikų literatūros skyrius? Labai reikėtų, kad geriausios knygos būtų prieinamos kuo didesniam skaitytojų būriui…

Po viena saule

Peržiūrėjus naująsias prozos knygeles, į akis krinta vienas dalykas – beveik pusė jų vienaip ar kitaip pasakoja apie gamtą, žmogaus ir gyvūnų bendravimą, apie tradicinius vaikų skaitinių veikėjus gyvūnėlius ar tradicinę veiksmo vietą mišką, pievą ir pan. Taigi gamtos motyvai vaikų prozoje itin dažni. „Mažojo VYTURIO“ leidyklos knygų serijos pavadinimas „Po viena saule“ tarsi atskleidžia tos temos populiarumo priežastį – žmonės ir gyvūnai (ir visa gamta) išties gyvena po viena saule, toje pačioje žemėje. Kaip ši amžina tema įprasminta 2002 m. lietuvių vaikų prozoje?

Iš karto galima pasakyti, kad ko nors itin naujo, originalaus šia tema nepasakyta, vyrauja žinomi kalbėjimo būdai, motyvai, net tie patys siužeto branduoliai (naujos gyvybės atsiradimas, gamtoje tykantys pavojai, apleisto ar pasiklydusio gyvūnėlio likimas ir pan.). Dažniausiai aprašomi šunys ir katės. Vytauto Žeimanto Baltamiškio istorijos bando derinti meninį ir pažintinį pasakojimo aspektus. Antai šuniukas Juočkis aprašomas nuo pat mažų dienų: „Tas juodas apvalus gumulėlis, pasirodo, turėjo akis! Kai ištiesiau į jį ranką, sukrutėjo. Prasiskyrė blizgantys plaukai, ir į mane pažvelgė du rudi rutuliukai…“ Emocinį pasakojimą keičia informacija mažiesiems šunų augintojams: „Norint išauginti gerą šunį, nuo pat pradžių su juo reikia elgtis ne tik kantriai, santūriai, bet ir reikliai. Negalima šuns skaudžiai mušti, šaukti ant jo“. Kitur aiškinama, kiek šuo „suvalgo maisto“ (nors lietuviškai derėtų sakyti “suėda”) ir t. t. Naminius gyvulius vaizduoja ir Janina Navakauskienė Gamtininko pasakose. Žanro požiūriu jos kūrinėliai nėra pasakos. Tai vaizdeliai, trumpi pasakojimai. Plačiau vaizduojamas šunelis Mukutis: „Nosytė buvo taip priplota, kad pro lūpytes matėsi balti dantukai, – atrodė, kad šunelis nuolat šypsosi!“ Kokios pažįstamos ir gerokai pabodusios intonacijos! Kuo daugiau panašių portretų pripiešiama, tuo labiau pasiilgstama originalumo, kitokios, individualios meninės raiškos. Regina Kondrotienė parašė trumpą apysakaitę Katinėlis tarp bomžų. Autorė pasirinko nagrinėti aktualią, skaudžią socialinę problematiką, kūrinyje ypač svarbus vienatvės, apleistumo motyvas. Tačiau įdomus sumanymas paskęsta smulkmenose, kartais į katinėlio būseną įsijausti nepavyksta. Pavyzdžiui, katinas neatpažįsta (!?) žiurkės, palaiko ją žvėrimi ir mano: „Ta pabaisa gal jau nuo amžių čia gyvena? Gal čia jos namai, gal ji čia, požemiuose, turi savo karalystę, gal ji tos karalystės valdovė?“ Niekam nereikalingo žmogaus (ir vaiko!), visuomenės atstumtojo tema (tokia reta lietuvių vaikų prozoje) šiame tekste labiau atsispindi kaip socialinė, o ne kaip meninė tikrovė. Alfonso Kazitėno Pirmoji stirniuko Emio vasara patraukliai iliustruota fotografijomis („Lututės“ leidykla moka tai daryti), pradinukas šia knygele tikrai susidomės. Čia vaizduojamas Gojaus miško gyvenimas, o mažojo stirniuko gimimas – kaip didžiausias pavasario įvykis: „Miškas sūpavo naują gyvybę kvepiančiame paparčių lopšyje. Virš jo kabojo žalios putino lubos, iškaišytos baltais žiedynais. Gretimai beržo garbanose kūkavo būrėja gegutė. Skelbė naujagimiui ilgą amželį. Eglės piramidės viršuje solistas strazdas dainavo melodingą lopšinę“. Gausiuose miško peizažuose skamba jautri pasakojimo gaida, svarbi ir šeimos linija. Įsimintinas epizodas, kur vaizduojama, kaip stirniukas ir jo motina iš tolo stebi tėvą – stiprų miškų žvėrį. Kalbant apie šią knygelę, dera pabrėžti, kad įdomią ją daro būtent iliustracijų ir teksto visuma, prastesnė poligrafija būtų pražudžiusi ir patį tekstą (nes jis nėra labai stiprus ir savarankiškas).

Pažintinis ir meninis pradai derinami ir Audronės Ilgevičienės apysakoje Akmenų valdovo pasakojimai. Virgaudo Gudo parašytoje pratarmėje sakoma: „A. Ilgevičienė sukauptomis astrologijos, mineralogijos, psichologijos, filosofijos ir ezoterikos žiniomis bei patirtimi mielai dalijasi su kitais“. Iš tiesų skaitytojo žvilgsnis nukreipiamas į labai netikėtą mūsų vaikų literatūroje tauriųjų akmenų pasaulį. Knygoje gausu konkrečių mokslinių duomenų, pavyzdžiui, apie kietuosius agatus pasakojama: „Agatai priklauso chalcedonų grupei. Šiai grupei priskiriami dar tokie mineralai kaip oniksas, serdolikas, karneolis, chrizoprazas. Jie kieti, o kietumas matuojamas pagal mineralogų susitartą skalę: minkščiausias yra talkas (1), o kiečiausias – deimantas (10)“. Autorė bando visa tai pateikti pasakos forma. Deja, meninė vertė labai nusileidžia mokslingumui: veiksmas gana statiškas, vaikų paveikslai blankūs, dialogai negyvi, dažniausiai pereinantys į atvirai didaktinius Akmenų valdovo ir akmenų dvasių monologus. Autorė nemato konkretaus adresato, savo kūrybą skiria ir vaikui, ir aštuoniasdešimtmečiam seneliui. Todėl mažesniajam skaitytojui ne viskas įdomu ir suprantama, o paaugliui, jaunuoliui ar vyresniam žmogui bus nepriimtinas įkyriai pamokslaujantis tonas. Kaip sakoma vienoje reklamoje, kas tinka viskam, dažnai netinka niekam. Irenos Audzevičienės knygelės pavadinimas Neriu pasaką rodo, kad autorei rūpėjo ne tik pasaką sukurti, bet ir parodyti tikrai įdomius, mielus rankdarbius. Pasirodo, galima numegzti ne tik žiogą, bet ir jo smuikelį! Tiesa, pasaka labai tradicinė – „apie mažuosius draugus viščiuką ir paršiuką, mielą pelytę Smalsiukę, jos šeimą ir kitus gerus bičiulius“. Gamtinės vaikų prozos lentynėlėje ši knygelė išsiskiria savo apipavidalinimu, ne tekstu.

Gamtos tema labai dažna ir abiejose Antano Pivoro knygose. Nakties karaliaus dovanose randame keletą vaizdelių ciklų: „Amsiukas protingas šunelis“, „Kiškio džiaugsmai ir ašaros“ ir kitus. Aprašomi kačiukai, ežiukai, drugeliai, žvirbliukai – visa galerija įvairiausių personažų, skirtų trumpiems vakaro skaitiniams. Tokių tekstų mūsų vaikų literatūroje dabar galybė, gal autoriui derėtų griežčiau atrinkti savo kūrinius? Juk ne viską būtina spausdinti. Kitoje A. Pivoro knygoje Vėjūnė – visų vėjų karalaitė gamtos fone bandoma pristatyti pagoniškoji lietuvių mitologija, senasis tikėjimas. Mitologijos specialistas daug kuo suabejotų, tačiau literatūros tyrėjui svarbiau pažiūrėti, kaip mitologinė medžiaga sulydyta su literatūriniu vaizdu. Deja, autoriui tai ne visai pavyksta, kai kur tekstas primityvokas. Antai aiškinama, kad mitologinei būtybei Miškiniui šis vardas netinkąs, nes primena pokario laikų miškinius, tad jis knygoje vadinamas Samanėliu ir pan. Kai kurie gamtos vaizdai labiau pavykę, pavyzdžiui, vaizdingai aprašyta, kaip Vėjūnė pirmą kartą išvysta jūrą: „Nuo kopų prieš akis atsivėrė siautulinga jūra: bangos vijosi viena kitą ir virto lyg griūvantys kalnai. Tik pribėgusios prie kranto, silpo ir duso, išliedamos ant smėlio milijonus purslų, tarsi karolių“ ir t. t. Tradiciškas ir Apolinaro Žiedelio Senelio pasakojimų pasaulis. Kai kurie šio rinkinio tekstai dvelkia XIX amžiaus intonacijomis. Kūrinėlyje „Nepažįstamas senelis“ piešiama tamsiame miške per audrą pasiklydusio vaiko situacija. Nepažįstamas senelis „su ilga balta barzda“ išveda pasiklydėlį iš gūdaus miško, parodo tolumoje trobos žiburėlius. Teksto gale tėtis paaiškina: „Tas nepamirštamas senelis – tai angelas sargas, kuris saugojo mūsų vaikelį“. Religinės dvasios tekstų šiemet itin reta, tačiau tai neatperka savito stiliaus stokos, pernelyg elementaraus siužeto.

Šiame įprastų gamtovaizdžių fone netikėtai atrodo Jeronimo Lauciaus knygelės Barbė ir Beibis pasaulis. Tai labai ironiškas, net sarkastiškas tekstas. Kosmopolitiškoji Barbė savo jaunikį žvejį Bebenčiuką vadina taip, kaip jai labiau patinka, – Beibiu. Autoriui pavyko pavaizduoti sintetinę, fantasmagorišką, barbišką aplinką. Barbė turi „dangaus valdymo aparačiuką“, taigi jos pasaulyje net gamtą įmanoma valdyti pagal užgaidas: visada šviečia saulė, oras puikus, dirbtinė gražuolė bet kada gali pasipuošti savo nesuskaičiuojamais apdarais. Bebenčiuko sala, buvusi gyva ir natūrali, paverčiama barbišku rojumi: „Beibis jautėsi tarsi devintame danguje. Jis net nepastebėjo, kaip iš aukštybių nusileido trys skraidančios lėkštės. Jos atgabeno mėnulio pjautuvėlį, saulės gabalėlį ir žvaigždžių pulkelį. Visa tai buvo dailiai sukabinta virš salos“. Ateiviai „salą papuošė žaliais, gėlytėmis kvepiančiais kilimais, nematytais augalais ir medžiais. Sala pavirto tikru rojumi. Aplinkui žydėjo ryškiaspalvės gėlės, sirpo kvapnūs apelsinai, bananai, o lieknose palmės šakose šokinėjo vikrios beždžionės“. Ar tik šis tekstas nebus geriausias J. Lauciaus prozos kūrinėlis? Jei dar knygelė būtų buvusi skoningai išleista?.. Pradinukams skirta Rasos Lietuvninkienės ekologinės tematikos knygutė Gulbės kelionė po Trakų žemę (bėda tik, kad vartojami kai kurie sudėtingi tarptautiniai žodžiai). Janina Meškauskaitė Miško pasakėles, kur kiškučiai ir meškiukai mokosi skaičiuoti, ir Birutė Tiknevičiūtė Obelėlės turtus, didaktinę pasakėlę, skiria patiems mažiausiesiems skaitytojams.

Žinoma, ir kitose prozos knygose gamtos motyvų esama, o šiame skyrelyje paminėtos tik tos, kur gamtos topika ryški ir gana svarbi. Tačiau visiems po saule gyvenančios gamtos aprašinėtojams pravartu būtų prisiminti klasikinius Jono Biliūno kūrinius (jie nesensta!) ar Antono Čechovo Kaštonę – tų tekstų įtampą, žodžio svarumą, potekstės gelmę.

Barbora, Tititata, Mufikas, Nippė ir visas Gėlių dvaras

Didesnės apimties kūriniai – 2002-ųjų apysakos – pasižymi tematikos ir poetikos įvairove: skaitytojo žvilgsnis kreipiamas į istorinę Lietuvos praeitį, realųjį dabarties ir fantazijos pasaulį. Įdomus netikėtumas – net trys kūriniai (Nijolės Kepenienės Tititatos užburti, Vytauto Račicko Jos vardas Nippė, Kristinos Gudonytės Gėlių dvaras) yra susiję su muzika – N. Kepenienė pasakoja apie Muzikos šalį, V. Račicko pagrindinė veikėja – mažoji fleitininkė, o K. Gudonytė supažindina su ekscentriška garsaus kompozitoriaus Liudviko Gėlės šeima. Ką galima pasakyti apie šias variacijas muzikos (ir ne tik) tema?

K. Gudonytės Gėlių dvaras skirtas „vaikams, kurie jau šį tą išmano apie gyvenimą“. Matyt, čia turima galvoje įvairi kūrinio tematika – „moterų emancipacija“, konfliktiniai tėvų santykiai ir pan. Tačiau tai ne rimta knyga, priešingai – ji pretenduoja būti linksma, šmaikšti, nuotykinė. Tačiau nuobodulys pradeda imti jau po pirmųjų skyrių: viskas kažkur girdėta, skaityta, matyta… Visi tie dvynukai ir dvynukės, netikėti turtai, dvi besipešančios stovyklos, dvi antipodiškos močiutės… Daug ką, žinoma, galima ir skolintis, bet su saiku ir skoniu. O kai kurie dalykai iš viso stebina – autorės visai susipainiota laiko juostose. Tekste yra konkrečių nuorodų į šiandieninę aplinką, o šit kaip atrodo namų ekonomė ir vaikų auklė Rozalija: „Mergina buvo pasiruošusi kelionei: vilkėjo tamsiai ruda kelionine suknute, trumpu apsiaustu, ant galvos buvo užsivožusi mažą juodą skrybėlaitę, papuoštą dirbtinėmis gėlėmis, rankose laikė du nedidelius lagaminus, kuriuose, matyt, tilpo visa jos manta“. Iš kokio XIX a. meilės romano tai išgriebta? Štai kaip aprašyta ideali šiuolaikinio mokslininko darbo aplinka: ponui Graužiui „pabodo monotoniškas dėstytojo darbas universitete ir vis labiau traukė moksliniai vėžio tyrinėjimai, todėl galimybė apsigyventi kaime ir atsiduoti vien tik mokslui jį (…) nudžiugino“. Kad nuotykinė literatūra patiktų, ji turi būti įtikinama, o čia viskas taip netikra! Beje, feministinė didaktika („tie vyrai – bjaurūs, kaprizingi, nuolatinio dėmesio reikalaujantys, viskuo nepatenkinti egoistai!“, „alkanas vyras – piktas vyras“), kiti aforistiniai pasvarstymai galėtų tik pralinksminti suaugusį skaitytoją… O muzika? Štai koks piešiamas garsaus muziko portretas: „Gėlė buvo reprezentacinis menininkas, šalies pasididžiavimas, valstybinės premijos laureatas ir turėjo aibę bičiulių pačiuose aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose“. Dar pridurkime vieną iš močiučių – Gertrūdą Chrizantem, Paryžiuje gyvenančią operos primadoną, garsiojo kompozitoriaus motiną. Vertėtų prisiminti ir pagrindinį „muzikinį“ epizodą, kur vaizduojama abiejų močiučių ir vaikų išvyka į operą žiūrėti „Fausto“. Močiutė Magda (ji – fanatiška triušių mylėtoja) Faustą garsiai išvadina paleistuviu! Ką gi, muzika į veiksmą „įtraukia“ ir nepasirengusį žiūrovą! O teatro kritikai vaizduojami taip: „akiniuoti ponai ložės gilumoje pradėjo skrebenti plunksnakočiais“. Knyga daro keistą, dvilypį įspūdį – trikdo kažkoks nemotyvuotas senoviškumo prieskonis. Šiaip jau kūrinys parašytas gana sklandžia kalba, autorė moka kurti dialogą, netikėtesnę situaciją, bet…

V. Račickas apysakoje Jos vardas Nippė vaizduoja mergaitę Nippę. Miršta tėtis, ir Nippė lieka gyventi su mama. Iš kitų Nippė išsiskiria tuo, kad lanko muzikos mokyklą, mokosi groti fleita. Geriausiai jai groti sekasi… agurkų šiltnamyje: „šičia jai net labiau patiko nei kieme ar verandoje. Šičia fleitos garsai buvo kur kas švaresni ir skambėjo gana neįprastai. Tarsi toji stiklinė dėžė būtų visai ne šiltnamis, prisodintas žiedus jau bemezgančių agurkų, o savotiška mini koncertų salė, kurioje nematomo paslaptingo burtininko valia žydi bei žaliuoja gėlės ir žolynai“. Nors agurkai ausų neturi, bet švelni muzika juos skatina augti! Tai, be abejonės, pati gražiausia, poetiškiausia V. Račicko apysakos linija. Tačiau tekste esama dalykų, kurie sumanytą istoriją primityvina ir net vulgarina. Pavyzdžiui, Justės epizodas. Justę, atsidūrusią duobėje, užpuola vaikėzai: „– Vyrai, visų pirma pažiūrim, ar ji su papais! / – Pažiūrim, pažiūrim… Merga ne televizorius. Maunam kelnes, ir baigtas kriukis! / – O gal ji pati nusimaus? – vėl išsišiepė mafukų vadas“. Bet ne pati situacija ar toks dialogas kelia daug abejonių, o tai, kaip dalykas vertinamas. Pasirodo, tai tėra nuotykis (!), kanceliariškai šaltai sakoma, kad „Justė patyrė moralinę traumą“, o juk mergaitei prireikė gydytojo pagalbos. Deja, tai ne vienintelis toks momentas. Pirties epizode galima pasiskaityti apie moterų krūtis. Štai ponios Reginos – „subliuškusios lyg susprogę balionai“, toliau – dar įdomiau: pereinama į pažintinį medicininį diskursą („Aš gi savo Augutės neišgimdžiau. O paskui – problemos su tūbomis. Tris ar keturis kartus pjaustė. Dabar esu nevaisinga…“). V. Račicko knygų adresatas – maždaug penktokas… Kaip matyti, apie agurkų žydėjimą autoriui geriau sekasi rašyti. Subtilumas, meninė nuovoka, ko gero, neišmokstami dalykai. Beje, labai keistai skamba pasakymai „tėtis Napoleonas“, „mama Džoja“. Lietuviams nebūdinga tėvus vadinti vardais, tai atneštinė mada. Tad nei dviguba p pagrindinės herojės varde, nei triukai su veidrodėliu (kitą V. Račicko knygą Selemuko Ropės meilės istorija įmanoma skaityti tik su veidrodėliu, apvertus aukštyn kojomis), nei neva pikantiškos scenos nepadeda kurti geros vaikų prozos.

Pernai karūnuotoji Nijolė Kepenienė šiemet pateikė „muzikinę“ apysaką Tititatos užburti. Muzikos karalystėje tikra katastrofa – dingsta natelė Lia. Be Lia negali skambėti joks kūrinys! Urtė, Šarūnė, Algirdas ir Kasparas leidžiasi jos ieškoti. Keliaudami vaikai susitinka mokytoją Mūzą, dėdulę Minorą, raganių Cit, riterį Accelerando ir pačią raganėlę Tititatą, apsilanko Styginių mieste, Mažoro rūmuose, prie liaudies dainų šaltinio… Prieš vaikų akis „visa Muzikos karalystė plytėjo priešais kaip jūra“. N. Kepenienės plunksnai būdinga ir žaismė, ir filosofinis susimąstymas (nonsensiškosios kūrybos bruožas). Antai skyrelyje „Kūrybinės kančios“ svarstoma, iš ko audžiama muzika: „Iš pasiilgimo. Iš nerimo. Iš linksmumo ir liūdesio. Iš vaikiškų žaidimų. Ir nevaikiškų troškimų. Ir dar iš kažko, ko jokiais žodžiais neįvardysi“. Kitur gali aptikti netikėtą įžvalgą – „visas gyvenimas gali virsti prieštakčiu“. Jos pamokymai – grakštūs, vaizdingi: „Ogi jei kavamale B’Avariją su Mocartu suplaksi, primalsi rūko“. Muzikos dėmuo išlaikomas visose kūrinio struktūrose. Žinoma, ši knygelė įdomesnė bus vaikui, kuris muzikos pasaulyje gaudosi, gal net yra muzikos mokyklos moksleivis. Tokiam vaikui daug ką sakys, pavyzdžiui, pats skyrelio pavadinimas „Juokas ir Minoras“. Autorė čia pateikia vykusį dėdulės Minoro paveikslą. Minoras sėdi dulkinoje apgriuvusios pilies menėje, neria vilnones kojines, mat serga kunigaikštiška depresija, nes niekas nenori liūdėti! Apysakoje apstu muzikos terminų, kompozitorių pavardžių, muzikinių aliuzijų ir citatų. Pavyzdžiui, paskutiniame skyrelyje kalbama apie Petią, kuris „pagaliau išmokė vilką groti skudučiais“. „Petia ir vilkas“ – vienas vaikams žinomiausių rimtosios muzikos kūrinių … Vis dėlto autorei derėtų griežčiau žiūrėti į savo kūrinius, negailėti kai ko atsisakyti, gal net palaukti, kol kūrinys subręs, susigulės. Juk žinoma, kad geras vaisius ilgai noksta. Daug kur tekstas gerokai perkrautas įvaizdžių ir įvaizdėlių, mažajam skaitytojui bus sunku susigaudyti, be to – ir tai svarbiausia – nuo gausos kūrinio prasmė tik nukenčia.

Netikėtą tekstą vaikams pateikė rašytojas Jonas Mačiukevičius. Barbora – vienintelis šiemet istorinės tematikos kūrinys (pastaruoju metu šį barą daugiausia puoselėja Skomanto serija). Sveikintinas sumanymas vaikams pristatyti ryškiausius Lietuvos istorijos puslapius, populiarinti praeities asmenybes. Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto ir jo žmonos Barboros Radvilaitės gyvenimas aprašytas, kaip teigia leidėjai, „remiantis tikrais faktais ir nė vienas personažas neišgalvotas, jie visi gyveno prieš penkis amžius“. Knygos gale net pateikiama trumpa Barboros Radvilaitės biografija. Teksto privalumas – glausta, lakoniška kalba, sklandžiai atpasakota meilės istorija. Antai karalius, vos išvydęs jaunąją Barborą, ima tyliai (eiliuotai!) kartoti: „Dangau, dangau, atrodo, pamilau“. Istorinių veikėjų charakteriai plačiau neatskleidžiami (to ir nebuvo siekta), jų apibūdinimai taupumu net primena folklorinį pasakojimą. Kai kurie iš tų apibūdinimų, epitetų net pernelyg apibendrinti, antai Barbora – „tikrai graži – kaip Lietuva“, o Bona – tradiciškai niūri, apsiniaukusi, klastinga. J. Mačiukevičiaus kūrinys, nors ir neatveriantis naujų meninių horizontų, bus naudingas mažiesiems skaitytojams. Gerai, kad žymiąją senosios Lietuvos meilės istoriją jie žinos ne tik iš vadovėlių, bet ir iš grožinio teksto.

Herta Matulionytė lietuvių vaikų prozoje jau yra radusi ir užėmusi savitą vietą. Autorės amplua – moderni fantasy tipo kūryba, sumaniai derinanti realistinį šiuolaikinio paauglio, jaunuolio gyvenimo ir fantastinio pasaulio vaizdavimą. 2002 m. pasirodė apysaka Demonas Mufikas. Autorės tekstui būdinga intriga, įtaigi kylančios įtampos ir siaubo atmosfera, laki vaizduotė. Į realistinę aplinką – vienos klasės gyvenimą – įterpiamas veikėjas, turįs nepaprastų galių. Tai Žydrius. Jis ir sieja du skirtingus pasaulius. H. Matulionytei pavyko pavaizduoti kolektyvo atstumtojo būseną. Atstumtojo situacija yra įdomi dviejų pasaulių jungtis: Žydrius – klasės balta varna (jam „tarsi kokiu nematomu rašalu ant kaktos buvo parašyta: „Pulkit mane – aš auka“, klasei jis nepatrauklus – „visa jo apranga per kilometrą atsidavė dėvėtų drabužių parduotuvėmis“), demonas Mufikas – atstumtas ir persekiojamas savame mistiniame pasaulyje. Panaši abiejų veikėjų padėtis įtikinamai motyvuoja Žydriaus ir Mufiko sąjungą. Apysakoje taikliai vaizduojama Žydriaus realiojo pasaulio buitis, santykiai su senele. Regis, autorė turi puikių duomenų kurti patrauklią paauglių literatūrą. Knyga įtraukia, daug žada, bet… netikėtai greitai pasibaigia, lyg ir norisi „dar kažko“… Gal istorijos tęsinio? Beje, kodėl ši apysaka „Kapinių mokyklos“ serijoje?

Labas, Žūže, Bartai, Angele ir Čepkelių ragana!

Iš mažiausiems skaitytojams parašytų pati geriausia knygelė – Jono Liniausko Oranžinis čiulptukas, arba Mano pirmasis sandėris. Knyga stipri žodinio ir vaizdinio pasakojimo derme. Labai daug prie jos vertės yra prisidėjusi dailininkė Danguolė Žemaitytė, apskritai leidinio poligrafija daro gerą įspūdį. Bartolomėjas Paberžis, mažas šaunus bebriukas, susižavi oranžiniu čiulptuku, kurį pametė „jauna šeima – moteris su krepšeliu aviečių ir vyras, už rankos vedantis vaiką“. Bartolomėjui, kuriam tuoj bus ketveri ir kurį kiti šaukia Bartu (nes jis labai dažnai gauna barti – žodžių žaismas!), radinys tampa linksmos istorijos pradžia… Kūrinėlis mielas, šiltas, paprastas ir sklandus, jis patiks ir bebriuko bendraamžiams pasiklausyti, ir pradinukams pasiskaityti. O visi patirs daug džiaugsmo galėdami knygelę ir pavartyti.

Labai graži ir Sigutės Ach knyga Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir Angelo kelionė namo. Didelis dalykas vaikų literatūroje, kai autorius pats ir rašo, ir piešia. Siekti menų sintezės – nelengva užduotis, bet pasaulinėje vaikų literatūroje yra įkvepiančių pavyzdžių. Sigutė Ach pirmiausia yra gera dailininkė ir knygų iliustratorė. Poetiškos, subtilaus kolorito iliustracijos neleis knygelei užsigulėti bibliotekų lentynose. O tekstas? Jis dera su pieštiniu knygos pasauliu, čia esama kažkokio lėtumo, susimąstymo, įsižiūrėjimo: „Purkius ir Ambrozijus vis sėdėjo valtelėje vidury skaidraus vandens ir žiūrėjo į tolį, klausydamiesi tylos“. Besiklausant išgirstama ir „kažkas daugiau nei tyla“. Du draugai – šuo ir katinas – pamato į žemę netikėtai nusileidusį Angelą, gražų „kaip saulės šviesa ankstų rytą“. Nors Ambrozijus ir Purkius širdingai pasisveikina, nors jie murkia apie židinį ir vakarienę, Angelas vis tiek liūdnas. Skaitytojas kviečiamas suvokti, kodėl Angelas liūdi, kas yra svarbu, kas – svarbiausia? Sigutės Ach knygelė yra filosofinio pobūdžio, ji skatina mąstyti apie meilę, gerumą, prieraišumą, ilgesį ir liūdesį… Vis dėlto atsekamos kai kurios akivaizdžios literatūrinės įtakos, o pats literatūrinis vaizdas perkrautas, esama pavojaus, kad poetizmai nukryps vien į dekoratyvumą, išoriškumą, įmantrumą. Taip gali paskęsti filosofinis kūrinio pradas.

Vaikų prozoje – naujas vardas ir naujas maloniai nustebinęs kūrinys – Danutės Grigaliūnienės apysakėlė Labas, Žūže! Vilius, pagrindinis veikėjas, – šaipokas, judrus, sudėtingas, perskaitęs apysaką, jo nepamirši. Aptariamoje prozoje tai labiausiai pavykęs vaiko portretas, o Žūžė, ko gero, pats netikėčiausias gyvūnas – vaiko draugas. Kai nyku, kai reikia paguodos ar norisi išsikalbėti, Viliui prisireikia rupūžės Žūžės, gyvenančios bulvių aruode. Žūžė – tarsi Viliaus dienoraštis, ji moka išklausyti. Juk vaiko gyvenimas nelengvas: problemiška šeimos padėtis, pinigų stygius… Svajonės apie dviratį baigiasi vagyste, vėliau Vilius dėl to labai išgyvena. Autorė atranda įvairiausių psichologinio vaizdavimo niuansų. Antai labai taiklios kitų veikėjų charakteristikos – matematikos mokytoja Didžioji Vaza, mamos draugas „kaimietis“ Jonas ir kiti. Siužetas dinamiškas, bet ne seklus, ne tuščiaviduris, kiekvienas skyrelis – nauja svarbi informacija, naujas herojaus gyvenimo puslapis. Apysaka nei ištęsta, nei per trumpa, tokia, kokios prašėsi kūrinio logika. Prasmingi (ir įdomūs stilistiniu požiūriu) skyrelių pavadinimai: „Kai tave palieka“, „Kai visi užsiėmę“, „Kai gyvenimas diktuoja laišką“… Patraukianti, esminė D. Grigaliūnienės kūrinio ypatybė – originalus žodis, įsidėmėtina frazė, autorė turi kalbos pojūtį, meninio žodžio dovaną. Štai aprašoma, atrodytų, banaliausia situacija – grįžęs iš mokyklos, berniukas užsuka į virtuvę: „Nuslinko Vilius į virtuvę, nusitempė paskui save krepšį su pavasariu, numetė pastalėn. Kyštelėjo rankas po šalta vandens srovele – varvančiomis nuėmė servetėlę nuo duonos. Apžiūrėjo sūrio galvą: beakis, beausis. Tokio net su medumi nesinori. Gal atsigerti? Pastumdė šaukšteliu kompote plaukiojančią juodą slyvą, prispaudė ją prie dugno: burbuliuok! Vienai plaukioti liūdna? Liūdna. Tai ir burbuliuok!“ Tekstas kupinas emocijų, energijos, o virtuvė čia tėra fonas. Apie originalią rašymo manierą būtų galima kalbėti ir daugiau… Belieka laukti kitų D. Grigaliūnienės prozos kūrinių.

Leonardas Gutauskas parašė pasaką Paskutinė Čepkelių ragana. Ragana – neatsibostantis vaikų literatūros personažas. Šioji ragana – iš Dainavos krašto, Čepkelių raisto, o pamato ją Alvydas, šešiametis berniukas iš Gudų girios kaimo. Štai kaip kukulakė atrodo: „labai aukšta, tikrai dukart už mane aukštesnė kuprota senė. Apsisiautusi tamsiai raudonu apsiaustu, žaliaveidė, žaliom rankom ir žaliom basom kojom su ilgiausiais nagais, juodom ir suodinom lūpom, dideliausia nosim su karpa, pasišiaušusiais ugnies spalvos plaukais, ant kaklo karo vilko ilčių karoliai, dešinėj rankoj šluota. O jau akys akys, išvirtusios kaip saldinukai obuoliai“. Ragana berniuką paskraidina virš Čepkelių ežerų ežerėlių, pavaišina skaniais upėtakiais, drauge su juo aplošia kipšą. Kaip matyti, L. Gutauskas remiasi ir tautosakine raganų vaizdavimo tradicija, ir šį personažą sudabartina, suaktualina. Čepkelių ragana – išmintinga, tikra knygų žinovė. Kūrinyje netikėtai randame svarbų pasakų skaitymo motyvą. Antai ragana Alvydui ne tik parodo seną stebuklingą pasakų knygą (Alvydas joje išvysta liaudies pasaką apie griežlę, kuri žemę išjudino). Pasirodo, ragana yra gera ir literatūrinių pasakų žinovė, ji berniukui užsimena apie rašytojus brolius Grimus ir Anderseną, „labai gražių ir liūdnų pasakų kūrėją“. O kipšą ragana sudraudžia tokiais svariais žodžiais: „Alvydas tikras pasakų bičiulis. Nebūtų tokių vaikų, tai mudu, asile ilgaausi, seniausiai būtume užmiršti“. Taigi L. Gutauskas parašė pasaką apie pasakos svarbą vaiko gyvenime. Čia dar kartą primenama, kad pasaka visada greta vaiko. Ir gerai, kad Alvydas nežino, ar viską susapnavo, ar iš tiesų viskas buvo, juk „pasaka privalėjo išnykti, nes kitaip ji ir nebūtų pasaka, tik įprasta kasdienybė“… Tiesa, neretai kalbama ne šešiamečio vaiko intonacijomis ir žodžiais, bet kas žino, kada ši istorija atpasakota („taip ir gyvenu, lig šiol nesupratęs“)? Viską slepia paslaptingas Čepkelių raisto rūkas… Ar bereikia pridurti, kad paties autoriaus pieštos puikios knygos iliustracijos vertos aptarti atskirai?

2002-ieji lietuvių vaikų prozos metai tikrai buvo derlingi. Smagiausia, kad vaikas skaitytojas, tarp knygų ieškodamas tos vienos vienintelės, savo knygos, turės iš ko rinktis. Malonu rinktis ir malonu atrasti gerą knygą.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 1 (25)