KETURIŲ VYRŲ NUOMONĖ APIE „ĮSILAUŽĖLĮ“

Žvelgdami į pastarojo dešimtmečio leidybą, galime pagrįstai džiūgauti: nuostabių knygų išleista paaugliams – maždaug 10–14 metų skaitytojams! Turime ką pasiūlyti ne tik mergaitėms, gausėja knygų ir berniukams (šio amžiaus tarpsnio skaitymo interesai, kaip žinome, labai skaidosi). O kaip su truputį vyrėlesniais, tarkim, su 15–18 metų jaunuoliais? Deja… Literatūros, kurią tradiciškai vadindavome jaunimo, laukai tebėra apleisti. Programiniai devintųjų, dešimtųjų klasių literatūros tekstai – bent jau kol kas – ne tik kad nesukelia psichologinio skaitytojų atgarsio, bet dažnai nuteikia juos priešiškai. Tarp vadovėlinės literatūros ir vyresniųjų paauglių psichologijos atsiradusią ertmę galėtų pripildyti vadinamasis užklasinis, laisvasis skaitymas. Bet ką jiems, be kultinės „Rugiuose prie bedugnės“, kuri, manytume, irgi jau tolsta nuo šių dienų jaunuolių pasaulėvokos, galėtume pasiūlyti?..

Štai kodėl susidomėję puolame prie kiekvienos naujos knygos, kurią įtariame būsiant artimą šiam „deficitiniam“ adresatui ir kuri dvelkia bent kiek stipresniu meniškumu. Neseniai „Rubinaitis“ pristatė Lietuvoje jau išpopuliarėjusį „Heroiną“, o šįkart mūsų akį patraukė leidyklos „Tyto alba“ išleista garsaus švedų autoriaus Matso Wahlo knyga „Įsilaužėlis“ (vertė Agnė Kudirkaitė).

Knygą pristatyti ir įvertinti pakvietėme keturis įvairios padėties ir patirties vyrus: psichologą, socialinių mokslų daktarą Vytautą Navicką, Žirmūnų gimnazijos mokytoją ekspertą Marių Mikalajūną, jaunąjį poetą Marių Buroką ir Vilniaus universiteto antrakursį lituanistą Julių Gromnicką.

Kokie pirmieji įspūdžiai perskaičius šią knygą, pirmosios literatūrinės asociacijos?

Marius M. Pirmiausia į akis krito įžangų kreipinys: „Broliai & Seserys…“, primenantis kunigo kreipimąsi į žmones. Šis kreipinys tekstui teikia tarsi kokio sakralumo. Be to, tai vidinė Jon Jono kalba, tad jaučiamas nuoširdus atvirumas, pagarba skaitytojui, kartu ji suteikia pasitikėjimo kalbėtoju, nes veikėjo elgesys kartais ne visai pateisinamas.

Julius. Pradėjus skaityti, sudomina kiekvieno skyriaus pradžia. Tai įveda į skyriaus turinį, kartu ir intriguoja, ir slepia nuorodą, suteikia tarsi skyriaus raktą. Tik vėliau skaitytojas sužino, kad šie įrašai – paties herojaus, Jon Jono, tekstai.

Iš pradžių trikdo dažnai minimi Švedijos vietovių pavadinimai. Bet tik pirmuosiuose skyriuose, – toliau autorius leidžia juste pajusti vaizduojamas erdves, suvokti, kuo jos veikėjams svarbios.

Vytautas. Pirmieji įspūdžiai labai puikūs. Knyga mane labai sudomino, skaityti pradėjau važiuodamas troleibusu, ko jau seniai nedarau. Siužetas įtemptas, labai dinamiškas. Pirmoji literatūrinė asociacija, be abejonės, – Hamletas. Vis dėlto paaugliams Hamleto problematiką pristatyti ir dar kaip reikiant išnagrinėti turbūt neįmanoma. Geriausia daryti, kaip darė pats Šekspyras: imti vieną problemą be kokių nors turtinių, socialinių, homoseksualizmo, narkomanijos ar rasinių priemaišų ir parašyti visiems laikams ir visokio amžiaus skaitovams tinkamą kūrinį. Pabaigoje – visus veikėjus pribaigti, kad nekiltų pagundos rašyti serialo.

Marius B. Kietai sukalta knyga! Pasakojimas be jokių nuolaidų ir kompromisų. Tačiau tuo pat metu įstengiama išlaikyti pusiausvyrą tarp paauglio sentimentalumo, manijos spręsti amžinuosius klausimus (kursyvas kiekvieno skyriaus pradžioje) ir gan žiauraus realizmo.

Ypatingų asociacijų lyg ir nekilo, tik kažkodėl prisiminiau J. Salingerio Rugiuose prie bedugnės. Tas pats dinamitinis įniršio, naivumo ir noro mylėti mišinys.

Kokią psichologinę būseną perteikia ši knyga? Ar ji Jums pažįstama (suvokiama, artima), ar įtikinama, autentiška?

Marius B. Galiu tik pakartoti, ką sakiau ankstesniame atsakyme. Paauglio jausena, kai atrodo, kad visas pasaulis prieš tave, kad niekas tavęs nesupranta ir viskas labai sparčiai eina po velnių. Kai sukandęs dantis kabiniesi į aplinką ir gyvenimą. Ši būsena perteikta gana autentiškai ir suprantamai.

Marius M. Jon Jonas siekia būti savarankiškas. Jis auga be tėvo, stengiasi įrodyti savo vyriškumą – apsaugoti šeimą nuo Šikniagalvio smurto. Pastarasis kaip svetimkūnis įsibrovė į šeimą ir suardė dvasinę vaiko ramybę, atskyrė nuo motinos.

Knygoje bandoma įsiskverbti į paauglio psichiką, atskleisti jo mąstymą, poelgių motyvus, gana painų ir prieštaringą vidaus pasaulį, ryšį su išore.

Julius. Tiesiog pritrenkia autoriaus plėtojama įtampa. Ji išlieka iki paskutinio puslapio. Kiekviena siužeto linija (Jon Jono dialogai su mama, patėviu Šikniagalviu, draugais, su savo mergina) nenutrūkstamai atveria vis naujas veikėjų būsenų, nuotaikų, aplinkybių grandines. Būtent šios psichologinės aplinkybės turėtų lemti knygos populiarumą tarp šešiolikmečių (o ir vyresnių). Neabejoju, kad skaitytojas dažnai atpažins panašias situacijas, į kurias buvo patekęs. Psichologinių vingių čia daug, jie stebina savo tikroviškumu. Skaitytojas nepajus, kaip autorius veda kryptingo sprendimo link, jis pripažins veikėjo problemas esant svarbias ir amžinas. Niekada nesirenkama lengviausio kelio, – tai ir yra įtikinama psichologinė būsena: kiekvienas problemos sprendimas slepia kitą, neretai dar didesnę problemą.

Kokios šios knygos problemos Jums atrodo svarbiausios, reikšmingiausios?

Julius. Reikšmingiausiomis laikyčiau tas, kurios dažnam skaitytojui (paaugliui) artimos: meilė (o gal tai ne problema?), išdavystė, svetimas žmogus šeimoje. Paaugliui svarbiausias kitų supratimas, pripažinimas, kad jo problemos didžiausios, svarbiausios. To pirmiausia ieškoma namuose. Taip elgiasi ir pagrindinis knygos veikėjas Jon Jonas. Tačiau kliūtis čia yra patėvis, atėmęs iš jo mamą ir suardęs šeimos santarvę. Jon Jonas „statosi sieną“ – sportuoja, kuria, mokosi vaidinti. Ką daro autorius, vaizduodamas tokį įvairialypį veikėją: piešia tipą ar individualizuotą charakterį? Dažnas paauglys ieškodamas atsakymų vis dėlto nebūna toks stiprus ir atkaklus… Neretai, gniuždomas aplinkos, jis praranda bet kokį norą palaikyti ryšį su jo nevertinančia visuomene.

Marius M. Svarbiausiosios – šeimos, draugystės, atsakomybės už artimą ir mylimą žmogų problemos. Įdomu būtų pasvarstyti, kiek Jon Jono elgesį lėmė tai, kad jis augo be tėvo; kodėl tuo pat metu jis ir vagystei ryžtasi, ir išgelbsti skęstančiai mergaitei gyvybę, būna draugiškas, mylintis, nori kurti. Tai paauglio problemos – bandymas rasti vietą pasaulyje, kupiname įvairiausių pinklių, tą pasaulį perprasti, suvokti save. Be abejonės, ryški ir kitokio žmogaus – juodaodžio – lemtis.

Marius B. Šeimos irimas, itin aktualus ir Lietuvoje, smurtas prieš vaikus, jų seksualinis išnaudojimas, paauglių nusikalstamumas… Viso to turime per akis. Čia tai aprašyta be nereikalingo patoso, ramiai ir santūriai, todėl skaitant veikia dar labiau. Rasizmo problema kol kas mums ne itin svarbi, tačiau laikui bėgant gali tekti su ja susidurti.

Vytautas. Svarbiausios problemos: 1) vaiko ir motinos santykiai; 2) vaiko ir patėvio santykiai; 3) tėvo neturėjimas. Žodžiu, šeimos santykiai. Iš to kyla samprotavimai, kas yra meilė, ir pan.

Mažiau svarbios problemos: 1) draugo netektis, draugo išdavystė; 2) turtiniai skirtumai ir neturtas; 4) nusikaltimas ir bausmė; 3) konfliktas su drauge.

Kad viskas visiems būtų aišku, pagrindinis knygos veikėjas vis kelia sau klausimus: kas yra draugystė, kas yra meilė? Jam tai svarbu. Kartais atrodo, kad Jon Jonas iš tikrųjų visiškai nesupranta, kokie tai jausmai, o kartais jam tarsi viskas aišku. Šiuo dvilypumu autorius siekia parodyti, kaip Jon Jonui žingsnis po žingsnio atsiskleidžia kraupi tiesa, kurios jis nenori pripažinti: dievinamoji mama jo nemyli, ji – išdavikė, ji – ne draugė, ji apskritai niekada jo nemylėjo, ji visai kitokia, nei visą gyvenimą atrodė. Siekdamas šią mintį pabrėžti, autorius į siužetą įtraukia dar vieną išimtinai į save susitelkusią ir visam kitam pasauliui abejingą gimdytoją – Elizabetos mamą. Toji irgi savo vaiko nemyli. Tiesą sakant, ir pati Elizabeta knygoje greičiausiai atsiranda tik tam, kad būtų galima skaitytoją supažindinti su jos mama. (Elizabetos, nelabai reikšmingo erotinio personažo, vaidmenį lengvai būtų galėjusi atlikti, pavyzdžiui, romantizuotoji prostitutė arba koks kitas egzotiškesnis jos atitikmuo.)

Autorius net neslepia savo ketinimo parodyti, kad Jon Jonas – tai mažasis Hamletas: kiekviename knygos puslapyje visokiais būdais vaizduojama, kaip, sudužus idealiam motinos paveikslui, vaikas tiesiogine prasme eina iš proto. Tačiau nelengva Hamletą perrašyti taip, kad jį suprastų vaikai ir paaugliai. Gaila, kad autorius – ne Šekspyras. Todėl, matyt, šis didysis autoriaus užmojis jaunųjų skaitytojų liks nepastebėtas ir neįvertintas.

Regis, ir pats autorius nelabai tikėjo, kad jam pavyks gerai išgvildenti luošinamojo motinos vaidmens vaiko gyvenime klausimą. Todėl, kaip jau minėta, jis pažėrė visą krūvą smulkesnių problemėlių, tokių kaip neturtas, žema socialinė padėtis, šiek tiek nebalta oda, tėvo neturėjimas ir t. t. Vis dėlto į šiuos klausimus rašytojas mažai skverbėsi, nes jų prireikė vien sklandžiai ir dinamiškai įvykių sekai palaikyti. Todėl akylesniam pedagogui gali kilti klausimas: kodėl, pavyzdžiui, ignoruojama kaltės problema? Juk Jon Jonas padarė didelį nusikaltimą – įsilaužė į svetimą namą, pavogė daiktų, ginklą, užsiundė beveik profesionalius vagis. O ir iki tol nebuvo šventas: nuolat landžiojo po svetimus butus, nuvažiuodavo automobilius, nudžiovė valtį ir pan. Kur pelnyta bausmė? Kur sąžinės priekaištai? Kur asmenybės transformacija, ilgai brendusi bundančios sąžinės kontekste? Koks auklėjamasis kūrinio poveikis? Ar nepaskatins knyga kišti nagų prie svetimo gero?

Į šiuos klausimus atsakymo nerasime. Jeigu jie autoriui būtų buvę svarbūs, mano manymu, knygos pabaigoje jis būtų leidęs veikėjui, pavyzdžiui, nuskęsti eketėje, būti nušautam pavogtuoju revolveriu ar pan. Mano manymu, sąžinės tapsmo tema autoriui būtų buvusi kur kas įkandamesnė. Tiesa, ji labai nuvalkiota.

Knygoje svarbūs erotiniai momentai, kalbama ir rašoma apie seksą, be jokių atsiprašymų vartojami vadinamieji obsceniški žodžiai. Ne vieną pedagogą tokie dalykai nuteiks priešiškai… Kaip jūs tai vertinate? Kaip tai galėtų paveikti skaitytoją? Ar nemanote, kad taip autorius siekia paprasčiausio populiarumo?

Marius M. Knygoje nesivaržoma žvilgtelėti į „nepadorius“ dalykus. Vyresniam skaitytojui tai galbūt pasirodys per daug atvira, šiandieniniams jaunuoliams, pasisotinusiems televizijos ar interneto „pievose“, – nė kiek. Nesakyčiau, kad erotika ar seksas šioje knygoje vyrauja arba šokiruoja. Visa tai natūraliai įkomponuojama į visumą, nėra pasakojimo tikslas, neišsiveržia į pirmąjį planą, tuo nesimėgaujama. Paaugliams šie potyriai nauji, apie tai jie kartais nori kalbėti, deja, mes nesugebame blaiviai jų kalbos girdėti ir suprasti.

Marius B. Aš tai vertinu teigiamai… Blogas tas pedagogas, kuris nesuvokia tikrosios knygos vertės, o mato tik tai, kas paviršiuje: keiksmažodžius, erotiką etc. (Deja, tokių moralizuojančių davatkų Lietuvos mokyklose gana daug.) Galų gale knyga skirta paaugliams, kurie visa tai seniausiai žino ir yra išbandę. Nereikia, gerbiamieji pedagogai, turėti iliuzijų. Apie drugelius, piesteles ir kuokelius šnekėti jau per vėlu.

Skaitytojas, ypač paauglys ar vaikas, gerbia tokį autorių, kuris sąžiningas ir nerašo užuolankomis, kuris nepataikauja ir neslepia dalykų, visų vis tiek žinomų.

Taip rašančiam autoriui populiarumo, žinoma, niekada nestigs. Vis dėlto nemanau, kad šia knyga jo siekiama. Literato nuojauta man sako…

Vytautas. Erotiniai momentai? Negražūs žodžiai? Nemanau, kad autorius, vartodamas necenzūrinius žodžius, rašydamas apie seksą, vaikosi tik populiarumo. Žinoma, jis nori būti populiarus, nes kiekvienas rašytojas to siekia. Vartodamas necenzūrinę leksiką, autorius stengiasi atskleisti paauglio pasaulį. Jis rašo pirmuoju asmeniu, todėl ir vartoja tokius posakius, kokių tikrai nevengia paaugliai, o ir ne tik jie. Galima būtų apsieiti ir be bybio, bet nėra blogai ir su bybiu. Paaugliams knyga tikrai nepakenks. Jokių naujų keiksmažodžių jie neišmoks. Lietuvoje apie seksą rašo kiekvienas laikraštis, plikos gražuolės puošia didžiųjų prekybos centrų spaudos skyrius. Kuo gi mūsų paauglį nustebins romano sekso scenos?

Julius. Romane pirmiausia prikausto sodriomis spalvomis piešiamas paauglio pasaulis. Nepaliekama nepastebėtos nė vienos aplinkybės, nesvarbu, ardo ji šitą pasaulį ar palaiko. Todėl kalbėti apie paprasčiausią populiarumą kaip apie romano siekiamybę būtų neteisinga, juolab kad seksą, prievartą (dalykus, kurie konservatyvesnių pažiūrų skaitytoją galbūt šokiruos) autorius mini subtiliai, nepersistengdamas, bet ir nepridengdamas vaizdų. Išmintingas pedagogas, manau, įvertins romano meniškumą ir nereikš priešiškumo, atvirkščiai, pabandys su savo auklėtiniais aptarti veikėjų charakterius ir psichologines būsenas, taip jų pasaulyje tik įgydamas pagarbą ir pasitikėjimą.

Pagrindinis knygos veikėjas – juodaodis. Suprantama, tai visiškai atitinka šiuolaikinės Švedijos socialines realijas. Bet gal tarp Lietuvos skaitytojų šis momentas kūrinio populiarumą ir aktualumą menkins? Iš knygų prekybininkų jau teko išgirsti nuomonę, jog šios knygos nepirks jau vien dėl to, kad viršelyje nupieštas juodaodis…

Vytautas. Nemanau, kad tai, jog pagrindinis knygos veikėjas – juodaodis, Lietuvoje menkins šio kūrinio populiarumą. Tikrai keista knygų prekybininkų nuomonė, kad jau vien dėl to, jog viršelyje pavaizduotas juodaodis, šios knygos nepirks. Na, ir kas, kad pavaizduotas? Juoda odos spalva baltosios rasės gyvenamuosiuose kraštuose yra egzotiška, žmonės dar ir dabar pamatę gatvėje juodaodį atsigręžia, nors Lietuvoje juodaodžių pasirodė jau daugiau nei prieš dešimtį metų. Galbūt šių prekybininkų žodžiuose slypi jų pačių rasizmas? Gal jie savo vaikams pirktų tik knygas apie baltuosius? O gal jiems nepatiktų ir Dėdės Tomo trobelė?

Knygos herojus – tegul ir juodaodis – nieko bendra su kitais juodaodžiais neturi. Jis švedas, jo motina švedė, jo aplinka švediška. Tėvo jis nepažįsta. Knygoje apie juodaodžių problemas visai nerašoma. Tiesa, minima, kaip skustagalviai negražiai elgiasi su kitataučiais, tačiau juodžiais jie vadina ir italus. Neatstumia Jon Jono ir klasės draugai, nekreipdama dėmesio į odos spalvą, jį myli baltaodė mergaitė.

Vaikams ir paaugliams kaip tik įdomūs kitų kraštų paaugliai, kitos rasės ir pan. Jie mėgsta su užsieniečiais susirašinėti, bendrauti su tolimų ir egzotiškų šalių bendraamžiais, gauti jų nuotraukų, rodyti bendraklasiams. Taigi viršelyje nupieštas juodaodis skaitytojus gali ne atstumti, o kaip tik patraukti.

Marius B. Nematau čia problemos, nors įvairių fobijų kamuojami ir svetimšalių bijantys lietuvaičiai gali jos ir nepirkti. Kaip dar išleido… O normaliam paaugliui (bent jau daugumai), išaugusiam šioje Lietuvoje, tikiu, visiškai tas pat, kokia pagrindinio veikėjo odos spalva. Nepamirškite ir juodaodžių muzikos kulto tarp Lietuvos paauglių…

Julius. Rasės klausimas tik dar labiau išplečia romano problematiką ir daro kūrinį universalesnį. Skaitytojas, nusprendęs imti į rankas šią knygą, tikrai jos neatmes kaip neįdomios ir svetimos. Ne tokias svarbias problemas kompensuoja įtaigus pasakojimo stilius ir laipsniškas bei intriguojantis Jon Jono pasaulio atvėrimas. Taigi skaitytojas, imdamas knygą bent iš smalsumo, bus priverstas perskaityti ją iki galo (gal net per keletą vakarų!).

Marius M. Skaitydamas beveik nejaučiau, kad Jon Jonas juodaodis, nebent primindavo vietos, kuriose įvyksta baltaodžių konfliktas su veikėju. Jo charakteriui nebūdingas juodaodžių temperamentas.

O viršelis išties netikęs. Kaip sakė ir mano moksleiviai, piešinys vaikiškas. Jokių sąsajų su turiniu ar idėja aš irgi neradau. Manau, kad toks viršelis skaitytoją tik atbaido, nes pranašauja nuotykių romaną, skirtą penktokams ar šeštokams. Paauglių knygos turėtų atrodyti originaliai ir prasmingai, o ne kaip tuščiaminčiai komiksai. Skaitantys vaikai pigumu nesižavi.

Įvertinkite pasakojimo būdą, meninį, literatūrinį savitumą.

Marius M. Pasakojimas skyla į dvi dalis. Viena – Jon Jono mintys skyrių įžangose. Jose svarbūs klausimai: kas yra draugystė? kas yra Išsiskyrimo skausmas? kas yra Meilė? kas yra ilgesys? iš kur atsiranda Neapykanta? kas yra broliška meilė? Jon Jonas stengiasi į juos atsakyti remdamasis savo patirtimi.

Esminis klausimas – kas yra meilė? Paskutinio knygos skyriaus įžanga pati trumpiausia – joje tik atsakymas: „O Broliai & Seserys! Tai štai kokia ji – Meilė!“ Įžangos poetiškos, tai tarsi kūrybiniai Jon Jono darbai, kuriuos rekomendavo rašyti švedų kalbos mokytojas, pastebėjęs vaikino talentą: „Yra įtaiga ir ritmas, slystantis sūpavimasis prozoje ir lėti, skausmingi perėjimai“.

Kita dalis – pats pasakojimas, dabarties realijos, atsakymai į klausimus. Taip praeitis susiejama su dabartimi, galima pastebėti jos poveikį dabarčiai. Sapnai atskleidžia Jon Jono pasąmonėje įstrigusius išgyvenimus, irgi vienaip ar kitaip veikiančius jo elgesį.

Silpniausia vieta man pasirodė Slugo persekiotojų žūtis paskutiniame skyriuje – šiek tiek dirbtinokai pašalinta kliūtis.

Marius B. Man patiko savotiškas dvilypumas: skyriaus pradžioje dėti poetiškus tekstus kaip realybės dalykų kontrastą. Nors, kita vertus, Jon Jono aprašyti epizodai taip pat gana drastiški.

Julius. Turbūt neatsitiktinai autorius pasirinko pasakojimą pirmuoju asmeniu, taip išvengdamas skaitytojo „suvokimo per atstumą“. Tiesioginis ryšys visada labiau intriguoja, skatina skaitytoją mąstyti. Pasakodamas apie aplinkos detales, padedančias atpažinti veikėjų nuotaikas, psichologines būsenas, autorius išlaiko kritinės situacijos „arba–arba“ įspūdį. Pagrindiniai veikėjai nuolat išbandomi galimybe pasirinkti: Jon Jono mama – sūnų arba meilę; Jon Jono draugas Slugas – draugą arba įsitikinimus; Jon Jonas – teisybę arba melą, neapykantą arba atleidimą. Kaip toje nuolat minimoje dainoje: „Love me or leave me“. Šiuo atveju įdomus Elizabetos vaidmuo: ji nieko nesprendžia, arba jos sprendimai yra nereikšmingi. Ji tėra Jon Jono meilės ir minčių objektas. Be jos siužetas nebūtų neįmanomas, tačiau šis charakteris tiesiog papildo pagrindinį veikėją, į kurį sutelktas skaitytojo dėmesys. Todėl romano savitumas – subtilus veikėjų charakterių vaizdavimas ne aprašinėjant, bet kuriant situacijas.

Vytautas. Romano pasakojimas man neatrodo meniškas. Beveik vieni dialogai, mažai aprašymų. Knyga įdomi, patraukianti, greitai skaitoma. Paaugliams bus įdomu, bet meninės vertės ji neturi. Vargu ar paaugliai perskaitytą knygą ilgai prisimins, kažin ar ji įsirėš į atmintį. Galbūt jie atsimins tik tai, kad joje buvo drąsiai ir daug rašoma apie seksą, na, dar apie skinus. Lengva pasakyti, apie ką ta knyga, lengva rasti jos gerumus, nesunku pastebėti trūkumus. Knyga aiški. O kai viskas aišku, nėra apie ką mąstyti.

Stiliaus požiūriu knyga labai prašmatni: realūs įvykiai ritmiškai kaitaliojasi su savo nerealiais atspindžiais sapnuose, stilingomis ir emocingomis skyrių atsklandėlėmis ir t. t. Siekta, kad kūrinys jaunajam skaitytojui nebūtų nuobodus.

Gal norėtumėte dar ką nors pridurti, sureikšminti?

Julius. Perskaičius knygą ir užvertus viršelį, užkliuvo mažai motyvuotas romano pavadinimas – Įsilaužėlis. Tai ne vertimas; originalus pavadinimas – Vinterviken. (Liet. „Žiemos įlanka“; atrodo, tai yra realus toponimas. – Red. past.) Žinoma, knyga tokiu pavadinimu Lietuvoje nebūtų populiari, tačiau Įsilaužėlis irgi neperteikia visos romano dvasios, gal nebent šiek tiek intriguoja, bet siužeto minties taip pat nebaigia: Jon Jonas įsilaužė ne savo noru – įvykiai liejosi jau prieš vagystę. Žinoma, tai nėra esminis trūkumas, vis dėlto pavadinimu knyga pirmiausia prisistato šalies, kurioje autorius nelabai žinomas, knygynuose.

Marius M. Mokytojams lituanistams turėtų patikti samprotavimai apie stilių, o Jon Jono požiūrį į Šekspyro Hamletą galima pasitelkti diskutuojant apie jaunimo požiūrį į literatūros klasiką.

Vytautas. Perskaičiau. O ar patiko, ką perskaičiau? Taip. Buvo įdomu. Bet žinau, kad daugiau tos knygos neskaitysiu. Ir visai ne dėl to, kad man gerokai daugiau metų negu skaitytojams, kuriems ji skirta pirmiausia. Taigi knygos įspūdis momentinis ir greitai blėstantis. Na, kažkas panašaus į dinamišką siaubo filmą. Pasižiūrėjai ir iškart pamiršai.

Marius B. Norėčiau pridurti nebent tiek: daugiau tokių knygų. Nykštukais ir fėjomis paauglių nepamaitinsi. Jiems reikia kūrinių apie save pačius. O kur apie tai rašantys lietuvių autoriai? Aūūūūūūūūū…

Perskaitėte atsakymus į klausimus. O ar susidomėjote? Norėtume tikėti, jog taip. Galbūt šių vyrų mintys padės jums sudominti ir tuos, kuriems ši knyga skirta pirmiausia, – jūsų mokinius, skaitytojus. Gal išsakyti teiginiai paskatins surengti, išprovokuoti diskusijas? Tikriausiai suvokėte, kad diskutuoti yra dėl ko, – kūrinio problematika daugiabriaunė, keliasluoksnė. Kaip tipiška dabarties paauglių, jaunimo knyga, aiškių išvadų ji nepateikia, yra atvira. Na, o tiems, kuriuos aptartosios knygos pasaulis galbūt šiek tiek išgąsdino, pasirodė perdėm juodas, norėtume pridurti: „Įsilaužėlyje“ tikrai esama ir pozityviojo, viltingojo prado. Paauglio, jaunuolio psichologinė drama į pabaigą lyg ir skaidrėja, tunelio gale ryškėja šviesa.

 Parengė Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 1 (25)