KNYGOS – PASAULIS UŽBURTAME TINKLE

2003 m. Tarptautinės vaikų knygos dienos plakatu ir kreipimusi rūpinosi ir finansavo Lotynų Amerikos nacionalinis vaikų ir jaunimo knygų fondas (Fundacao Nacional do Livro Infantil e Juvenil, FNLIJ), taip pat IBBY Brazilijos skyrius. Kreipimosi tekstą sukūrė 2000 m. H. K. Anderseno premijos laureatė ir viena didžiausių šiuolaikinių Brazilijos vaikų rašytojų Ana Marija Mačado. Plakato autorius – šiuo metu Kolumbijoje gyvenantis Peru dailininkas Rafaelis Fabrice’as Yocktengas Benalcazaras.

Buvau maža mergaitė, nors ir neprisimenu, kelerių metukų. Vis dėlto, matyt, jau gana didelė, kad galėjau stovėdama prie tėvelio stalo atsiremti į jį alkūnėmis, o smakrą panarinti tarp delnų. Tiesiai man prieš akis atsidurdavo žalvarinė statulėlė – labai liesas riteris ant dar liesesnio kuino laikė iškėlęs ietį, o iš paskos asiliuku jojo žemaūgis storulis, kažką linksmai sveikindamas aukštai iškelta skrybėle.

Paklaustas, kas tai, tėvelis atsakė:

– Don Kichotas ir Sančas Pansa.

Man pasidarė įdomu, kas jie tokie, kur gyvena. Sužinojau, kad tai ispanai, jau keletą šimtmečių gyvenantys knygoje. Paskui tėvelis atidėjo savo darbus į šalį, susirado lentynoje didžiulę knygą ir, rodydamas paveikslėlius, ėmė pasakoti tų dviejų žmonių nutikimus. Vienoje iliustracijoje Don Kichotas buvo pavaizduotas iš visų pusių apsikrovęs knygomis.

– O kas tose knygose gyvena? – pasiteiravau.

Iš tėvelio atsakymo suvokiau, kad knygų būna įvairių įvairiausių. O jose – begalė gyvenimų. Ir nuo tada, imdama iš savo tėvų rankų, aš pradėjau kai kuriuos iš jų pažinti. Pavyzdžiui, Robinzoną Kruzą negyvenamoje saloje, Guliverį Liliputijoje ir Robiną Hudą gūdžiose giriose. Paskui atradau, kad princesės ir fėjos, milžinai ir džinai, karaliai ir raganos, trys paršiukai ir septyni nykštukai, bjaurusis ančiukas ir didelis piktas vilkas – visi seni mano pažįstami iš liaudies pasakų, kurių klausydavausi, – irgi gyvena knygose.

Išmokusi skaityti, knygose įsikurdavau viena pati. Vienoje liaudies pasakų serijoje sutikau veikėjų iš viso pasaulio ir keliavau su jais iš Kinijos į Airiją, iš Rusijos į Graikiją. Aš taip įsigyvenau į Monteiro Lobato kūrinius, kad, galima sakyti, išsikrausčiau į Geltonojo Genio namelį, aplink kurį vyko jo pasakojimų veiksmas. Aš ten apsigyvenau. Tai buvo laisva teritorija, be jokių sienų. Galėjai visai lengvai išplaukti iš ten Misisipės upe su Tomu ir Heku, paskui šuoliuoti ant žirgo per Prancūziją kartu su d’Artanjanu, vaikščiodamas po Bagdado turgų, pasimesti su Aladinu, išskristi į Niekados šalį su Piteriu Penu, įsitaisęs šalia Nilso ant žąsino Martyno, lėkti virš Švedijos, paskui Alisą nerti į triušio olą, kartu su Pinokiu atsidurti jūrų siaubūno Ryklio pilve, persekioti Mobi Diką su kapitonu Ahabu, perplaukti septynias jūras su Kapitonu Bladu, ieškoti lobių su Ilguoju Džonu Silveriu, keliauti aplink pasaulį su Filijum Fogu, su Marku Polu keletui metų apsistoti Kinijoje, pagyventi su Tarzanu Afrikoje arba aukštai kalnuose – su Heida, arba… mažame prerijų namelyje su Ingelsų šeima, būti skriaudžiamas Londono gatvėse kartu su Oliveriu Tvistu, o Paryžiaus gatvėse – su Kozete, pergyventi gaisrą su Džeine Eir, eiti į Širdies mokyklą su Enriku ir Garone, su Kimu keliauti per Indiją paskui lamą ir svajoti kartu su Džo Marč, kad tikrai tapsi rašytoja… Priklausyti Smėlio kapitonų gaujai su Pedru Bala Bahijos įlankos kopose ir paplūdimiuose.

Štai taip. Jokių ribų ir jokių amžiaus tarpsnių. Tiesiog šokinėji nuo vieno prie kito. Ir kažkaip savaime viskas susipynė, ir išėjo stiprus tinklas, raiškus audinys.

Po truputį iš tokios gausybės įvairių pasaulių susikūriau savąjį. Ir per knygas, kurias rašau, pradėjau su kitais dalytis visa kuo, kas gyvena manyje.

Iš anglų k. vertė Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 1 (25)