A. LIOBYTĖS KŪRYBINIS PALIKIMAS*

Aldonos Liobytės vardo niekaip negalima nepaminėti kalbant apie mažų mažiausiai dvi kultūros sritis – teatrą ir vaikų literatūrą. Neturiu svaresnio pagrindo kalbėti apie jos aktorystę, jos inscenizacijas („Žemės maitintojos“, „Meisterio ir sūnų“, „Paskenduolės“) – nesu su tais dalykais tiesiogiai susidūręs. Apie tai rašė teatrologai, analizavę „Vaidilos“ teatro istoriją, o ypač gražiai viską apibendrino Antanas Vengris prieš dešimtmetį išleistoje knygoje Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė¹ , kuri ir man, ir daugeliui kitų jaunesnių žmonių kol kas yra bene svarbiausias šaltinis pažinti A. Liobytės gyvenimą ir asmenybę.

Galbūt per daug nesuklysiu sakydamas, kad A. Liobytė į literatūrą atėjo per teatrą, ir labai natūrali šių dviejų meno rūšių sąlyčio sritis, sankirta buvo dramaturgija, šiuo atveju – vaikų dramaturgija. Galiu visai atsakingai teigti, kad Liobytės nuopelnai šiam žanrui unikaliausi, reikšmingiausi. Turiu galvoje tai, kad šeši jos dramos kūriniai vaikams yra tarsi atskiras lietuvių vaikų dramaturgijos raidos tarpsnis, ir tai, kad A. Liobytės talentas šiame žanre atsiskleidė bene raiškiausiai, su didžiausia jėga. Neateina dabar į galvą kitas dramaturgas, kuris turėtų tokią turtingą aktorystės patirtį, – o toji patirtis, scenos jausena apčiuopiama A. Liobytės kūrinių gelmėse. Bandyta dramaturgei priekaištauti – gal ir pagrįstai – dėl išorinio veiksmo stokos, tačiau vidinis jos pjesių dramatizmas stebėtinai stiprus. Tos šešios A. Liobytės dramos (visos jos – draminės pasakos, arba, kitaip sakant, pjesės-pasakos) savaime grupuojasi į poras: „Kupriukas muzikantas“ (1955) ir „Meškos trobelė“ (1956) – tai folkloro įsceninimas, perkėlimas į teatrą. Panaudotos visos galimybės pasakos siužetą apipinti etnografinėmis scenomis, prisodrinti vestuvių papročių vaizdų ir liaudies dainų. „Trys negražios karalaitės“ (1967) ir „Kuršiukas“ (1971) – jau laisvesnis žaidimas su folkloru, jo aktualinimas, šiuolaikinimas. (Pirmąjį iš tų dviejų kūrinių viename laiške Jonui Jurašui pati autorė sieja su grotesko poetika.) Dar dviejose pjesėse – „Devyniabrolėje“ (1973) ir „Aukso obuolyje“ (1978) – yra ir šio, ir to, bet persveria jau daug ramesnis ryšys su liaudies pasakų siužetu, nuosaikesnis jo dramatizavimas. Ypač graži folkloriškojo ir individualaus kūrybos prado, braižo pusiausvyra pasiekta „Kuršiuke“ – mano galva, svarbiausiame šio žanro A. Liobytės kūrinyje. Iš tų pačių laiškų suvokiau, kad juo labai rūpinosi ir pati dramaturgė. Ir beveik suprantu, kodėl šis kūrinys bemaž nesulaukė ir nesulaukia profesionalių teatrų dėmesio. A. Liobytės dramaturgija, be abejo, priklauso literatūrinio teatro modeliui. O literatūra, tiksliau, žodis nebėra svarbiausias šiuolaikinio teatro komponentas, mažėja giliai literatūrą jaučiančių ir įtaigiai, raiškiai žodį tariančių aktorių. A. Liobytės žodžio galia, svoris daugumai jų per sunkūs, nepakeliami.

A. Liobytės knygų bibliografijoje – 18 pavadinimų. O jeigu knygas, kurių viršelyje rašytojos pavardės nėra (tik priešlapyje rašoma: „Pasekė (papasakojo, perkūrė…) Aldona Liobytė“), atidėtume į šalį, liktų ir visai mažai. Galima sakyti, kad jos kūrybinis palikimas tilpo į tris vidutinės apimties rinkinius. Žinant A. Liobytės gyvenimo būdą, plačią ir aktyvią veiklą, temperamentą, tai visiškai nestebina. Nustebino mane tik vienas neseniai persakytas autentiškas patikinimas, kad ji savęs kaip rašytojos nevertino, nepripažino, nelaikė talentinga. Tai netiesa. A. Liobytė buvo ne tik talentingas žmogus (vieną šio jos talento aspektą – globėjiškumą – neseniai apibendrino Audriaus Musteikio straipsnis²), bet ir talentinga rašytoja. Jos talento versmė ėjo iš puikaus tautosakos pažinimo. Žvelgdamas į vaikų knygų leidybą, bandau suvokti, kokią reikšmę tame procese turi tos knygos, kurias A. Liobytė, anot paantraščių, pasekė. Pirmiausia tai – Šimto zuikių piemuo (1959), paskui – Nė velnio nebijau (1964) ir Gulbė karaliaus pati (1963), kurią mokytojai mano kartos mokiniams pateikdavo kaip autentišką tautosaką. Taigi ką tam leidybos procesui turėjo reikšti 1955 (kai pasirodė A. Liobytės Kupriukas muzikantas), 1956 (Meškos trobelė) ir 1959 metai (Šimto zuikių piemuo)? Kaip žinome, tai buvo laikas, kada pirmąkart subraškėjo socialistinio realizmo visagalybė. Paraidžiui suvoktas socialistinis realizmas buvo visiškai išgujęs iš vaikų literatūros pasakos žanrą. A. Liobytė, sakytum, griebėsi pačios pirmosios galimybės sklaidyti šitą negandą. (Netgi „ginklavosi, maskavosi“ lyg į mūšį eidama – teminio pasakų rinkinio Nė velnio nebijau pabaigos straipsnis „Žodis apie velnią“ prasideda Lenino citata!) Štai iš kur tas tautosakos (pasakų, dainų, šokių) siautulys pirmosiose jos pjesėse, kurias minėtame laiške J. Jurašui pati autorė pavadina stilizacijomis. Bet tai ne tokios pat stilizacijos kaip Brolių Grimų pasakos, su kuriomis tipologiškai turėtume lyginti kai kurias A. Liobytės knygas. Jose daugiau individualios autorystės. Buvę A. Liobytės bendradarbiai iš Grožinės literatūros leidyklos liudija, jog ji prisidėjo ir prie to, kad pasirodytų K. Kubilinsko, K. Borutos ir kitų autorių liaudiškos prigimties ar originaliosios pasakos. Kitaip sakant, negalime pamiršti A. Liobytės nuopelnų pasakos žanrui apskritai.

Pati A. Liobytė pasakos pasaulyje jautėsi laisva. Visiškai laisva. Tokia mintis ateina skaitant pasakas su paantrašte „perkūrė“, šiandien sutelktas knygoje Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir karalių Žaliabarzdį (1970), kurią, be kita ko, išgarsino ir talentingos Birutės Žilytės iliustracijos. Prie šios knygos reikėtų prišlieti ir jau triskart atskirai išleistą Saulės vaduotoją (1959). Šie kūriniai literatūrinės pasakos raidoje (turimos galvoje proza rašytos pasakos) ir šiuolaikinės skaitybos kontekste bene įdomiausi. Kokie svarbesni jų ypatumai? Pirmiausia – už įprastas liaudies pasakas jos gerokai ilgesnės. Žinoma, jos iškart lyg ir perkelia mus į tautosakos pasaulį, kuriame – tarsi savo virtuvėje – A. Liobytė šeimininkauja su azartu, su užmoju, tai sutrinksėdama puodais, tai nusikvatodama ar užspausdama besitvenkiančią ašarą. Galvodama apie vaikus, autorė stiprina nuotykių pradą, siužetų dinamiką. Žinoma, šioms pasakoms būdingas kontaminacijos (siužetų jungimo) principas, tačiau kur ir kas sujungta, paprasta akimi vargiai bepastebėsi, o gal ir išvis nepajusi. Beveik visų pasakų centre – moters, merginos paveikslas, dalia. (Beje, ir teatrui A. Liobytė perkūrė tokias pasakas, kurias tautosakininkas profesorius Donatas Sauka savo darbuose vadina moteriškosiomis.) Rašytojos herojės eina atsiimti duotojo žodžio arba pačios vyksta to žodžio tesėti, rodo ištikimybę, ištvermę ir narsą. O kokia šiuolaikiška moters, motinos ir žmonos drama užkoduota pasakoje „Laumiukas“, parašytoje pagal S. Lagerlöf! Apie A. Liobytės kūrinių ir gyvenimo moteriškumo fenomeną jau yra įžvalgiai rašiusi Viktorija Daujotytė³.

Pasiduodama vaikų literatūros stiliaus, poetikos kaitai, A. Liobytė kūrė ir kitokias pasakas – visiškai sušiuolaikintas, suaktualintas. Turiu omenyje jos knygas Mėnuo saulužę vedė (1963) ir Pabėgusi dainelė (1966). Nėra galimybės ir reikalo jas čia plačiau komentuoti, bet net ir šventės kontekste turime pripažinti, kad tai jau ne visai tai… Arba, kitaip sakant, A. Liobytės talento esmė – ne šie kūriniai. Menkesni rašytojos nuopelnai ir vaikų apsakymo raidai. Gal net ne raidai – tiesiog šiandien tie kūriniai man atrodo ne tokie įdomūs kaip pasakos. Išskyrus vieną – „Sunki mama“, laimėjusį „Lietuvos pionieriaus“ konkursą ir 1982 m. publikuotą kolektyviniame rinkinyje. (Tai, ko gero, vienas iš paskutinių A. Liobytės kūrinių.) Šis apsakymas bus bene etapinis visos realistinės lietuvių vaikų prozos kūrinys. Ir jame pasakojama linksmai, žaismingai – nors kalbama apie dideles ir subtilias dramas: autorė gina šiuolaikinės motinos motiniškumą bei išsako susirūpinimą vienišo, apleisto vaiko likimu.

Nediskutuotina A. Liobytės tekstų vertybė – kalba, toji, anot Meilės Lukšienės, kūrybinė kalbos gyvastis. Drįsčiau teigti, kad su A. Liobytės kūryba lietuvių vaikų literatūros istorijoje baigėsi ištisa kalbos epocha – ėmė užakti liaudiškos, tautosakinės kalbos šaltiniai. Jos kalbos padėtis tam tikru atžvilgiu šiandien darosi netgi problemiška – mažas ar kiek ūgtelėjęs skaitytojas prieš ją neretai sutrinka, krūpteli, kaip kad organizmas sutrinka įkvėpęs tyro, švaraus oro arba gavęs natūralaus, sveiko, nesintetinio maisto. Tačiau talentingas mokytojas šia situacija visada pasinaudos talentingai…

Galbūt šioje vietoje geriausiai tiktų pradėti kalbą apie didįjį šio jubiliejaus netikėtumą – žurnalisto Audriaus Musteikio rastą niekam nežinomo A. Liobytės kūrinio rankraštį – Kiškelį Baltkakliuką. (Pats žurnalistas šį atradimą ir pristatė platesniam skaitytojų ratui⁴.) Mat pirmasis šio kūrinio autorystės atpažinimo ženklas yra kalba. Daugeliu kitų požymių ši knyga (taip, jau knyga, nes kaip tik jubiliejiniam vakarui „Žaros“ leidykla suspėjo ją išleisti) yra kitokia. Pavyzdžiui, bene pirmą kartą A. Liobytė pasitelkė, ėmė imituoti pasakų apie gyvulius (žvėrių pasakų) tipologinį modelį. Pirmą kartą imtasi stambesnės žanrinės formos – apysakos-pasakos. Ir svarbiausia – sąmoningos, atviros pastangos kurti antrąjį planą, įtemptą potekstę. Ne, tai nėra lietuviškas Gyvulių ūkio variantas, bet tam tikrose scenose prie garsiojo G. Orwello kūrinio poetikos priartėjama. Pavyzdžiui, ciniškas gyvulėlių kankinimas siekiant išgauti reikiamą prisipažinimą labai aiškiai, gal net per tiesmukai primins KGB rūsių dramas. O ir visas siužeto karkasas – kiškelio Baltkakliuko ryžtas įveikti lapę Ruduodegę, išvaduoti artimuosius ir apskritai parnešti laisvę pavergtiesiems, skriaudžiamiesiems bei kova su savo paties baime – gali būti suvokiamas kaip alegorija. Tačiau mažieji skaitytojai, kurie nepabūgs gana vangaus veiksmo, galės skaityti šį kūrinį kaip paprasčiausią nuotykių pasaką, kupiną pavojų, netikėtumų, herojaus išbandymų ir… laimingai pasibaigiančią. Rašytoja remiasi ne tik liaudiškais pasakų įvaizdžiais, charakteriais, bet ir smulkiąja, dainuojamąja tautosaka, atrodo, daug plačiau ir nuosekliau nei ankstesnėse savo pasakose kuria peizažą, nevengia šiokio tokio graudulio. Kaip sakiau, tai tik kalbėjimo apie šį kūrinį pradžia. Intriguojantis ir jo likimas. Hipotezė, kad ši knyga nebuvo išleista dėl politinių priežasčių, dėl per daug atviros potekstės, labai įtikinama, bet norėtųsi sužinoti ir daugiau. Ypač kad rankraštis buvo redaguotas – vadinasi, žmonių, žinančių apie jo likimą, turėtų būti. O tolesnei kritinei kalbai praverstų ir stebėjimai, kaip šią knygą suvokia (ar suvokia?) šiuolaikiniai vaikai. O nepastebėti jos negalima ne tik dėl garsaus rašytojos vardo, bet ir dėl savitų, įspūdingų A. Liobytės augintinio dailininko Mikalojaus Vilučio iliustracijų.

A. Liobytės nuopelnai vaikų literatūrai nesiriboja jos kaip rašytojos kūryba. Ji buvo talentinga ir darbšti vertėja. Net ir šiandien, kai stengiamasi versti iš originalo, kiek pasvarsčius, vis dėlto trečią kartą buvo išleistas jos verstas Hectoro Malot romanas Be šeimos (2002) – nesitikint, kad vertimas iš originalo būtų pranašesnis. A. Liobytė, būdama Vaikų literatūros redakcijos vedėja (1949–1961), į mūsų vaikų skaitybą atvedė garsųjį Alano Alexanderio Milne’o Mikę Pūkuotuką⁵. Tikriausiai ne be jos paskatų mūsų padangėje pasirodė ir garsioji Astrid Lindgren. (Vieną jos knygą – Nykštukas Nilsas – 1969 m. iš lenkų kalbos išvertė pati A. Liobytė.) Iš lenkų kalbos verstas ir pasaulinės vaikų klasikos kūrinys C. Collodi’o Pinokio nuotykiai, bet daugiausia pristatyta lenkų rašytojų kūrybos. Apskritai A. Liobytė išvertė beveik 20 knygų, jos vertimus būtų įdomu panagrinėti atskirai. Ne mažiau įdomu, kad ir jos pačios kūrinių ne taip jau mažai išversta į kitas kalbas: rusų, čekų, latvių, vokiečių, anglų, ispanų. Vadinasi, jos knygos atrodė ir iki šiol atrodo tinkamos atstovauti lietuvių vaikų literatūrai.

A. Liobytės kūryba pasirodė tinkama ir literatūriniam ugdymui. Šiuomet ji yra chrestomatinė, vadovėlinė autorė. Nemažai metų šeštosios klasės vadovėlyje laikėsi jos pjesė-pasaka „Devyniabrolė“, o dabar tos pačios klasės mokiniams siūloma „Meškos trobelė“. Septintokai su didžiuliu susidomėjimu nagrinėja jos apsakymą „Sunki mama“, o mokytojo pakviesti, gilinasi į pluoštą jos laiškų. Aštuntokai per „Kuršiuką“ skverbiasi į tautosakos pasaulį, neretai šį kūrinį ir pavaidindami. Vadovėliuose A. Liobytė atsirado be jokių specialių pastangų ar direktyvų – jos ten tiesiog reikėjo.

Niekaip negalima nepaminėti dar vienos unikalios A. Liobytės kūrybos srities – jos laiškų. Taip, tai kūryba, kasdienė kūryba. Dabar, kai jau šiek tiek publikuota, ji formuoja, koreguoja skaitytojų vertybes, teikia estetinio džiaugsmo, taip pat žinių – teatro, kultūros, to, kas garsiai negalėjo būti pasakoma. Turėjau galimybę paskaityti keletą pluoštelių dar nepublikuotų A. Liobytės laiškų, ir į galvą įsismelkė mintis, kad rašytojos šimtmečio proga turėtų pasirodyti solidus, kuo išsamesnis jos laiškų tomas. Juk jau įpratome rašytojos jubiliejui parengti po dovaną: prieš dešimtmetį, kaip jau užsiminiau, tai buvo Rūtos Saukienės parengta knyga Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė, kurios vertė laikui bėgant vis didėja, šio jubiliejaus dovana – Kiškelis Baltkakliukas.

Tikrai reikia tų laiškų. Kad kuo daugiau žmonių – ypač jaunų – suvoktų, jog jų skaitomų kūrinių autorė buvo nepaprasta, laisva asmenybė, galėjusi ir rizikingiausią valandą ištarti: „Nė velnio nebijau!“

———————————————————-

^* Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto „Vilniečių ainių“ klubo surengtame A. Liobytės 90-mečio minėjime, vykusiame 2005 m. vasario 24 d., pagrindu.

¹ Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė: publicistika, laiškai, atsiminimai / parengė R. Z. Saukienė. Vilnius, 1995. 325 p.

² MUSTEIKIS, Audrius. Bičiulystės stebuklas. Sveikata ir grožis, 2005, kovo 8 d., Nr. 10, p. 4–9.

³ DAUJOTYTĖ, Viktorija. Parašyta moterų. Vilnius, 2001, p. 439–449.

⁴ MUSTEIKIS, Audrius. Dovanos narsiosios rašytojos jubiliejui. Lietuvos žinios, 2005, vas. 28, p. 9.

⁵ ČEPAITIS, Virgilijus. Pūkuotuko pasaulis – mažiems ir dideliems. Lietuvos žinios, 1998 gruod. 31, p. 3.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 2 (34)