TOBULUMO ILGESYS

– Ar gali vaikų literatūra, piešiniai padėti ugdyti vaikų, jaunų žmonių vertybes?

Vytautas. Vaikų literatūra, kaip ir kiekvienas kitas menas, turėtų atlikti misiją – stengtis nešti šviesą, meilę, ugdyti amžinąsias dvasines vertybes. Tačiau nėra jokio recepto, kaip tai pasiekti. Galima būtų teigti, kad norint nešti šviesą reikia ir pačiam stengtis tapti bent mažyčiu šviesoforu, tačiau kartais ima veikti ir atvirkščias – nuopuolio ir atgailos – dėsnis, kaip J. Biliūno „Kliudžiau“…

Vaikų (ir ne tik jų!) literatūra visų pirma yra autoriaus išsivadavimas, darbas su savimi: savo psichika, vaikyste, praeitimi, nuodėmėmis. Tai tobulumo ilgesys.

Vaikų rašytojas turėtų stengtis užimti dvi pozicijas – būti ir savo skaitytojų bendraamžis, draugas, juokdarys, ir Mokytojas, gal net rytietiška prasme, – kaip aukštesnės dvasinės etikos, kosminių kodų ar principų puoselėtojas. Bet kaip tai įvilkti į vaikams, jaunimui suprantamą ir mėgstamą formą? Sudėtingas reikalas. Sunku, tarkim, būtų įsivaizduoti kokį nors Vydūną tarp populiariausių jaunimo autorių… Gal reikia pabandyti Vydūno tekstus repuoti?

Sigutė. Labai seniai išgirdau frazę: „Kuo vaikas mažesnis, tuo senesnis ir išmintingesnis žmogus turi jį auklėti“.

Išties manau, kad vaikų literatūra visad buvo, yra ir bus trokštamas skaidraus šaltinio vanduo. Būtent joje skaitytojai iš anksto bus nusiteikę rasti pirmapradį skaistumą, harmoniją, išpuoselėtą tyrą paprastumą ir, kas įdomiausia, – pirmieji ieškotojai nebus vaikai!

Vaikams pradedama skaityti dar tada, kai jie patys neskaito. Taigi knyga, adresuota vaikui, pirmiausia atsiduria suaugusio žmogaus, patyrusio įvairių gyvenimo išbandymų, rankose. Kiekvienas iš mūsų galime rasti nors lašą skaidrių vaikystės prisiminimų! Būtent jie dažniausiai ir lemia, kokią knygutę išrinksime knygyne savo atžalai.

Kartais pamanau: mažas vaikas ir yra vaikystės įsikūnijimas, ir jam reikia ne knygos, o suaugusiųjų meilės, kontakto. Vaikiškos knygos reikia seneliams, tėvams ir auklėtojams, nes būtent jiems reikia tinkamo žodžio, reikia knygos kaip tilto, kad užmegztų dėmesio ir meilės ryšius su savo vaikais! Taigi vaikų knygų kūrėjams tenka dviguba atsakomybė: kokį tiltą jie nuties ir kokius žodžius įdės į tų, kurie skaito vaikams, lūpas.

Ir, žinoma, leidėjai. Pasienio tarp Kūrėjų šalies ir Skaitytojų šalies postas! Aš tikiu, kad vaikų literatūra Lietuvoje atgimsta ir kad vis daugiau knygučių – šviesių, išmintingų, talentingai iliustruotų – atvyks į Skaitytojų šalį!

– Kaip pradėjote rašyti (paišyti) vaikams?

Vytautas. Aš neketinau rašyti vaikams. Atsitiko taip, kad, man studijuojant Vilniaus universitete, Romas Lileikis pradėjo organizuoti „Filologijos rudenis“, kuriems labai trūko humoro. Ir Romas manęs paklausė: „Vytai, ar neturi kokių nors juokų?“ O aš tuomet per paskaitas rašinėdavau draugams tokius anekdotus apie Rudnosiuką, Vytės Nemunėlio personažą, krėčiau su juo nesąmones. Patiko jie ir „Filologijos rudenų“ auditorijai, tai tada pagavo azartas – rašyti dar!

O paskui išvažiavau į Gruziją studijuoti kino režisūros. Palikau savo šešerių metų sūnų, kuris man labai rūpėjo. Supratau, kad vienintelis būdas turėti su juo ryšį, – tai rašyti jam pasakas. Sužinodavau telefonu, kokių jo gyvenime yra psichologinių problemų, ir siųsdavau jam Rudnosiukus.

Taigi pirmoji knyga atsirado tarsi iš studentiškų juokų, kurie paskui buvo pakartoti laiškuose sūnui. Grįžau iš Gruzijos, atsiėmiau iš sūnaus tuos laiškus, pasidariau kopijas ir išleidau Rudnosiuko istorijas.

O paskui viskas ėjo tarsi savaime. Mes su vaikais mėgstame kvailioti ir vakarais vieni kitiems pasakoti visokias nesąmones. Taip atsirado pasakojimai apie obuolius. Paskui sėdau prie kompiuterio, šalia stovėjo mano sūnus Jonas, kuriam buvo tada jau kokie septyneri metai, ir tikrino, ar aš viską teisingai rašau. Kai pašonėje turi adresatą, tai rašyti labai lengva. Tad visos knygos taip ir buvo sukurtos kuriam nors konkrečiam vaikui. Severijai parašiau naujausią knygą – Pelytė Zita, galvodamas apie ją, jos psichologiją, jos pasaulio matymą.

Prieš tai buvo Angelų pasakos, pritaikytos Julijai. Ji yra angelas. Iš pokalbių su ja, galvojimo, ką norėčiau jai pasakyti, kai jau bus didelė, ką norėčiau jai priminti iš mūsų buvimo vaikystėje, radosi toji knyga.

Tai gal visos tos knygos – savotiški dienoraščiai? Aš niekad negalvojau apie didesnę auditoriją, negalvojau apie kokias nors leidyklas, knygų rinką.

Sigutė. Iš tiesų negalėčiau tvirtai pasakyti, kad paišau tik vaikams. Gal net kaip tik – paišau jums visiems, kurie randate laiko pasisvečiuoti mano paveikslėliuose. O aš jūsų labai laukiu. Ir dėl to rašau ilgus pavadinimus, kurie iš tiesų yra žodžių tiltai į mano pasaulį, jį labai myliu ir labai džiaugiuosi jo svečiais. Kai žiūrovas žvelgia į mano piešinius – nurimstu ir žiūriu į jį. Ar tai būtų vaikas, ar suaugęs, – amžiaus riba tuo metu išnyksta, ir aš galiu pamatyti patį žmogiškumą. Būtent tada mes visi lygūs. Žmogus, žvelgiantis į paveikslą, – tai tikras stebuklas.

– Ar turi vaikų literatūra atlikti kokią nors misiją?

Vytautas. Kas yra toji mistinė misija? Ar suaugusiųjų menas neturi turėti misijos? Dėl to gali būti daugybė interpretacijų. Bene tiksliausiai apie misiją yra pasakęs skulptorius Vilius Orvidas: „Kūryba turi tarnauti išsivadavimui, o ne pavergimui“. Jei kūryba padeda išsilaisvinti iš žemų instinktų, sujudina dieviškuosius žmogaus pradus, – tai ji išvaduoja. Jei pataikauja primityvioms „beždžioniškoms“ žmogaus juslėms, – tai pavergia…

Sigutė. Vaikų literatūrą visad norėčiau matyti kaip patį skaidriausią, šviesiausią literatūros žiedą. Tarsi oazę, kur galėtų ilsėtis mūsų, suaugusiųjų gyvenimo keleivių, širdys. Lig šiol atgyja tikėjimas ir nuskaidrėja širdis skaitant Tove’s Jansson Trolius Mumius. Ar manė didžioji rašytoja, kad ji atlieka misiją?

Perfrazuosiu filmo „Baronas Miunchauzenas“ pagrindinio herojaus žodžius: „Didžiausi ir šviesiausi pasaulio darbai tikriausiai atliekami su švelnaus nerimtumo išraiška veide…“

– Kokį poveikį vaikams daro šiuolaikinė literatūra, – tarkim, garsusis Haris Poteris, – ir kokias vertybes ji ugdo?

Vytautas. Iš Hario Poterio galima tik mokytis susikalbėti su tokia plačia auditorija. Ateina stebuklų, mistikos poreikis – tai nėra blogai. Bet kartais ir sutrinku supratęs, kad mano vaikams kažkodėl nebeįdomus Karlsonas ar Mažasis princas. Kažkaip keičiasi viskas, reikia bandyti įsiklausyti, atpažinti tą televizijos ir kompiuterių sujauktą sąmonę, prisiversti būti šito naujojo pasaulio dalimi. Neišsemiami yra folkloro lobynai – gerai, kad bent vaikų teatras iš to aruodo vis pasisemia. O mūsų kaukai, laumės ir bezdukai – galėtų būti ne mažiau įdomūs negu kokie Hario Poterio elfai.

Vaikų rašytojas turi būti skaitęs ir išmanyti mažne viską: ir Harį Poterį, ir J. Basanavičių, ir lietuvių padavimus bei legendas, ir kompiuterinius žaidimus, ir sekso techniką, ir Kristaus bei Budos gyvenimą. O kai visa tai susimaišys su asmenine patirtimi, su pilnatvės ir meilės ilgesiu, kas nors gali ir rastis. Bet nebūtinai…

Sigutė. Pasaulis be galo gražus savo įvairove. Visą laiką kintantis, nepaliaujamai judantis. Tai labai natūralu. Amžinas kitimas. Tą patį turėtume matyti kiekvienoje sveikoje sistemoje. Taigi ir vaikų literatūroje. Dabartiniai kūriniai, žinoma, skiriasi nuo sukurtųjų prieš dvidešimt metų. Taip ir turi būti.

Bet, kad ir kaip keistųsi, pasaulis veržiasi gyvenimo, teigimo link. Jei literatūros kūrinius versime ant šviesaus ir meilės kupino išminties siūlo, kiekviena forma bus tinkama ir ras savo vietą po saule.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 2 (34)