Knygos – uolos. Ir tarpekliai

„Rubinaičio“ skaitytojams pristatomą knygą^* turėjau parašyti aš. Kaip tik toks jausmas nepaliko manęs skaitant šį kūrinį pačiu keisčiausiu pavadinimu (jo negali linksniuoti, pavyzdžiui, negali draugo paklausti: „Ar skaitei Kaip romaną?“). Tiek kartų mąsčiusi ir kalbėjusi apie skaitymo paradoksus ir vertes, neretai tik jutau, bet nedrįsau aiškiai artikuliuoti to, ką Danielis Pennacas sako tiesiai, – kad skaitymas nėra vien įrankis; jis turi savaiminę vertę, kuri yra jo „nevertingumas“, nepraktiškumas, nepritaikymas konkretiems tikslams, vien malonumas, laimė, skausmas, aistra, džiaugsmas, kuriuo gali dalytis tik su labai nedaugeliu. Tiems, kurie tai patyrė, nereikia šito ir aiškinti.

Biblioteka, kaip ir šeima, mokykla, yra suinteresuota skatinti skaityti. Tačiau kodėl daugeliui žmonių, – būkime atviri, – ir mokykla, ir biblioteka neretai siejasi su prievarta ir pažeminimu, o ne su tuo pažinimo, skaitymo džiaugsmu, kuriuos jos turėtų žadinti? Kas atsitinka ar ką mes padarome tiems kūdikiams, kurie su tokiu entuziazmu varto ir valgo savo pirmąsias knygas, maudosi su jomis ir visai jų nebijo? Kodėl vėliau, jiems paaugus, pasak D. Pennaco, knygos tampa uolomis, kurios baugina, atrodo neįveikiamos, tampa nuobodžios, privalomos, atstumia, atgraso? Būtent tada, paauglystėje, įvyksta didžioji diferenciacija, pasidalijimas į skaitytojus ir neskaitytojus. Kodėl? Atsakymų į šį klausimą ieško ir D. Pennacas.

Apžvelgęs pirmąją ir maloniąją „skaitymo klausant“ ir visiško susitapatinimo su pasakojimu (kas gi neatpažins to vaikų reikalavimo skaityti ar pasakoti visada tais pačiais žodžiais: „Ne, ne taip, vakar sakei, kad gaidelis netyčia išmušė vištytei akelę, o šiandien nesakai, kad netyčia…“) patirtį, D. Pennacas priverčia mus stabtelėti prie metamorfozės, susijusios su išmokimu skaityti, akimirka. Ak, kaip puikiai tai prisimenu pati, taip ilgai „kankinusi“ mamą ir seserį, reikalaudama skaityti Nežiniuko ir jo draugų nuotykius, kad išmokau juos atmintinai, todėl nereikėjo pastangų žiūrint į knygą žinoti, kas ten parašyta; reikėjo to stebuklo, akimirkos, nušvitimo, kai ne ŽINAI, kas parašyta, o matai, skaitai, SUPRANTI, kas parašyta…

D. Pennacas atkreipia dėmesį į tai, kad, vaikui išmokus skaityti pačiam, tėvai dažniausiai liaujasi jam skaitę garsiai. Atiduodami jį mokyklai, jai atiduodame ir atsakomybę už vaiko lavinimą, ugdymą, mokymą, taip pat ir už skaitymą. Mes nebeužeiname į jo kambarį vakare prieš miegą, nebeatsinešame knygos ir nebeskaitome drauge su juo lovoje. Viskas, ko klausiame jo apie knygas, nuo šiol susiję su mokymusi ir pažinimu („Ar supratai, ką autorius norėjo pasakyti?“; „Tai kas gi nutiko princui? Na? Aš laukiu“; „Tėvai, kurie niekada, niekada, kai skaitydavo jam knygą, nesirūpino, ar jis gerai suprato, kad Miegančioji gražuolė miega todėl, kad įsidūrė į verpstę pirštą, o Snieguolė – todėl, kad atsikando obuolio. (Pirmaisiais kartais, žinoma, jis nesuprato, iš tiesų nesuprato. Šiose pasakose buvo tiek stebuklų, tiek gražių žodžių ir emocijų! Sukaupęs visą uolumą, jis laukdavo savo mėgstamiausio fragmento, kurį, atėjus laukiamai akimirkai, pasakodavo pats sau; paskui eidavo kiti, ne tokie suprantami fragmentai, kur visos paslaptys jau būdavo nugrimzdusios, bet palengva jis suprato viską ir puikiai žinojo, kad Miegančioji gražuolė miega todėl, kad įsidūrė į verpstę pirštą, o Snieguolė – todėl, kad atsikando obuolio…)“; „Kartoju savo klausimą: kas nutiko princui, kai tėvas jį išvarė iš pilies?“, p. 51–52). Kuo vaikas didesnis, tuo dažniau mes jį paliekame vieną, apsimesdami, kad skaityti (ne pažinti raides ir sudėti žodžius, o SKAITYTI) galima išmokti savaime, vienam, be mūsų. Štai tada dažniausiai ir nepastebime to tarp knygų-uolų atsivėrusio tarpeklio.

Skaitymo garsiai ir mažiems, ir vyresniems vaikams reikšmė nustatyta moksliškai. Islandijos pedagoginio universiteto profesorės Hrafnhildur Ragnarsdott¹ ir tyrimai rodo, kad žodyno įsisavinimo greitis yra didžiausias, kai vaikui maždaug 10 metų. Geriausias laikas įsisavinti žodyną yra ne tada, kai vaikui 2–4, kaip mano daugelis, bet kai 10–15 metų. Turtinti žodyną – labai sudėtingas procesas, kuriame daug kintamųjų: genai, pažintinė raida, temperamentas… Bet svarbiausias veiksnys – tai, kas į vaiką įdedama kokybės ir kiekio požiūriu: kad išmoktų naują žodį, turi jį sutikti. Net jeigu paaugliui garsiai nebeskaitome, turime su juo kalbėtis apie knygas. Be tėvų pašnekesių su vaiku trukmės ir kokybės, didžiulį poveikį formuojant žodyną daro visos – kokybinės ir kiekybinės – skaitymo priemonės. Kuo daugiau vaikams skaito tėvai, ikimokyklinių įstaigų auklėtojos, kuo daugiau vaikai skaito patys, tuo turtingesnis jų žodynas. Tyrėja teigia, kad 9–10 metų mergaitė, kuri skaito 200 skiemenų per minutę greičiu ir po 25 minutes per dieną bei 200 dienų per metus, per vienerius metus perskaito 1 mln. žodžių. Tarkime, naujų žodžių čia yra 3 procentai, t. y. 30 000. Tarkime, kad 5 procentus iš jų, t. y. vieną iš dvidešimties, mergaitė išmoksta. Tai reiškia, kad skaitant per metus jos žodynas praturtėja 1500 žodžių, o taikant tradicinius mokymo metodus, mokykloje vaiko žodyne atsiranda tik 100 naujų žodžių. Iki maždaug 10 metų vaikai geriau supranta iš klausos, negu skaitydami, todėl, nors ir skaito patys, labai naudinga, kad kas nors jiems ir paskaitytų.

Tačiau apie garsinio skaitymo galias žmonija žino nuo seno ir daug daugiau nei apie tyliojo, nes tyliai skaityti pradėjome gana neseniai – tik IV a. pabaigoje: šv. Augustinas Išpažinimuose aprašo vienuolį Ambraziejų, kuris skaitė vedžiodamas akimis puslapį ir širdimi suvokdamas esmę, bet jo balsas ir liežuvis ilsėjosi². Akustinis skaitymas reiškia veiksmą, kuriame dalyvauja visas kūnas ir visas protas. Ištarti, išgirsti ir kartojami žodžiai lieka atmintyje. Malda, kartojimas, meditacija yra daugiau nei įsiminimas – tai visiškas susiliejimas su garsu ir žodžiu, visiška teksto memorizacija, priėmimas. Alberto Manguelis pasakoja apie savo mokytojo tėvą, kuris koncentracijos stovykloje savo likimo draugams buvo tarsi biblioteka: mokėdamas daugelį klasikinių kūrinių atmintinai, jų pageidavimu ar savo nuožiūra juos deklamuodavo. „Perskaitytas ir įsimintas tekstas primena užšalusį ežerą: jis tvirtas kaip žemė ir gali išlaikyti skaitytojo žingsnius, tačiau tuo pat metu jis, egzistuodamas tik skaitytojo atmintyje, yra netvirtas ir trapus, tarsi raidės būtų užrašytos ant ledo“³.

Tačiau norėčiau pabrėžti dar vieną dramatišką – ir dažniausiai nutylimą – skaitytojų praradimo tarpsnį, apie kurį, beje, tegalime spręsti iš bibliotekų lankomumo statistikos (jei sutarsime, kad dedame santykinį lygybės ženklą tarp skaitymo ir bibliotekos lankymo, nes apie tai, ką ir kaip žmonės skaito namie, žinome pernelyg mažai). Baigusiųjų mokslus ir studijas, pradėjusiųjų aktyvų profesinį ir asmeninį gyvenimą bibliotekos lankomumo kreivė smarkiai krinta. Į bibliotekas jie vėliau grįžta tik „išėję į užtarnautą poilsį“, t. y. tada, kai visi didieji darbai nudirbti ir vėl turima laiko sau…

Ar visa tai reiškia, jog skaitoma tik tada ir todėl, kad reikia? Ar mes – tėvai, pedagogai, bibliotekininkai – nepaverčiame vaikystėje ir paauglystėje skaitymo vien įrankiu, reikalingu sėkmingai karjerai, atestatams ir diplomams, bet nesuformuojame nepragmatiško poreikio skaityti, nes patys manome jį esant neesminį? O paskui stebimės ir piktinamės, kad „dabartinė karta neskaito“, kad televizija, kompiuteriai, internetas…

Kaip dažnai vaikams ir jaunuoliams, ypač tiems, kuriems prasčiau sekasi gyventi, siūlomos tik „naudingos“ knygos, kurios, kaip manoma, jiems gali padėti mokytis ar susirasti darbą. Tačiau knyga ir biblioteka yra ne tik naudingų žinių, bet ir socializacijos, savikūros erdvė: „Ne tik teikiantis naudą ar paguodą skaitymas padeda kurti save. Skaitydami surandame žodžius, kurie padeda kurti save ir suprasti, kad turime savo išraiškos ir kalbėjimo būdą, taip įgydami pasitikėjimo savimi, išsivaduodami iš kaustančių stereotipų ir įvaizdžių. Skaitydamas žmogus susikuria savo pasaulį, savo laiką; būtent šiomis laisvės akimirkomis formuojasi kritinis mąstymas“⁴. Daug kas tai žinome, bet labai nedaug kas atitinkamai elgiamės.

Įprasta sakyti, kad šiuolaikinė karta skaito mažiau, blogiau, prastesnes knygas. Tačiau D. Pennacas apie tai rašo: „Kiekvieno, net ir sudėtingiausio skaitymo pagrindas yra skaitymo malonumas; joks, net per televiziją transliuojamas ir netgi kasdien didžiulėmis dozėmis pateikiamas vaizdas nekelia jokio pavojaus skaitymo malonumo – šio alchemiko džiaugsmo – prigimčiai“ (p. 43). Man patinka, kad apie laiką – kitą mitu tapusį skaitymą ribojantį veiksnį – D. Pennacas kalba taip: „Kai tik iškyla klausimas, kada skaityti, tam nėra noro“. Man, pavyzdžiui, niekad nekyla klausimo, kada skaityti, tik – ką. D. Pennacas rašo: „Iš kurio darbotvarkės punkto išplėšti tą kasdienio skaitymo valandą? Iš bičiulių? Televizoriaus? Išvykų? /…/ Kaip rasti laiko skaityti? /…/ Nes, panagrinėjus iš esmės, niekas niekada neturi laiko skaityti. /…/ Ir kodėl ta moteris, kuri dirba, eina apsipirkti, vairuoja automobilį, myli tris vyrus, vaikščioja pas dantų gydytoją, kitą savaitę keliasi į naują butą, turi laiko skaityti, o šis dorasis viengungis rentininkas – ne?“ (p. 122).

Daugeliui paimsiančių šią knygą į rankas pavartyti ir perskaitysiančių ketvirtajame viršelyje išspausdintas skaitytojo teises, kurias būtų galima pavadinti ir individualios skaitymo choreografijos5  principais („Neskaityti. Praleisti puslapius. Nebaigti skaityti. Skaityti bet ką. Susitapatinti su veikėju. Skaityti bet kur. Skaityti tik knygos epizodus“), gali susidaryti įspūdis, kad šios knygos autorius yra koks maištautojas, pasisakantis prieš amžinąsias knygos ir skaitymo vertybes. Tegu rodosi kas nori. Nesiekiu niekam nieko įrodinėti. Pavyzdžiui, tvirtinti, kad Kaip romanas yra gera knyga. Ar įtikinti ką nors iš jūsų ją perskaityti. Neskaitykite. Nuo to blogiau tik jums patiems.

———————————————————

^*PENNAC, Daniel. Kaip romanas / iš pranc. k. vertė Margarita Šeškuvienė. Kaunas: Šviesa, 2004. 174 p. ISBN 5 430 04003 7.

¹ Pranešimas tarptautinėje konferencijoje „Skaitymo skatinimas ir kalbos įgūdžių ugdymas“ 2005 m. kovo 18–19 d. Lietuvos Respublikos Seime.

² MANGUEL, Alberto. Šv. Augustino kompiuteris. Kultūros barai, 2002, Nr. 1, p. 13–18.

³ MANGUEL, Alberto. History of Reading. London: Viking, 1996.

⁴ PETIT, Michčle. Bibliotekos neturtingų Prancūzijos priemiesčiųs jaunimo gyvenime. Tarp knygų, 1999, Nr. 5, p. 12–14.

⁵ Terminas iš LAVRINEC, Jekaterina. Netiesinis raštas: skaitymo choreografijos pagrindai. Iš: Seminarai 2001 / Atviros visuomenės kolegija. Sud. A. Jokubaitis ir T. Sodeika. Vilnius: 2002, p. 117–126.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 2 (34)