A. LIOBYTĖS „SUNKI MAMA“: IRONIŠKASIS PASAKOJIMAS

Aldonos Liobytės kūrybiniame palikime – ne tik pasakos, yra ir įdomių kitokios prozos pavyzdžių – apsakymų, neilgų apysakėlių, daugiausia sutelktų rinkinyje Tėveli, būk mažas (1973; 1983, 2-as papild. leid.), kurie gali būti įdomūs ir šiuolaikiniams skaitytojams. Antai apysakoje „Lėlė Aili“ pasakojama kupina nuotykių estiškos lėlės Aili klajonių istorija. Tai ji, mažos mergaitės Monikos lėlė, „suranda“ Linui, berniukui iš vaikų namų, naujus namus. Čia neapsieinama be melodramatiškų posūkių: tie surastieji nauji namai – būtent Monikos, tikrosios lėlės savininkės. Apysakoje „Raganos širdis“ nupieštas vienišos senutės Uršulės, kurią kaimynai pravardžiuoja ragana, portretas. Autorė pateikia intriguojančią, turinčią detektyvinio pasakojimo elementų, istoriją: nedori paaugliai sumano vargšę senutę apiplėšti… Iki paskutinio skyrelio išlaikoma įtampa, Virš. dail. K. Juodikaitiskol viskas baigiasi laimingai: veltėdis Kepėstas atsiduria teisme, triumfuoja gėris. Laimingos didaktinės pabaigos A. Liobytę iškelia kaip rašytoją, kuriai buvo svarbūs ir etiniai, pedagoginiai siekiai.

Čia norima aptarti A. Liobytės apsakymą „Sunki mama“. Šis neilgas kūrinėlis šiandien yra aktualus – jis įdėtas į Knygų valandas, 7 klasės skaitinius¹. Apsakymas labai įtaigus, o jo meniškumą nemažai lemia ironiška pasakojimo perspektyva. Iš kurgi ji kyla?

Apie humorą, ironiją, apskritai pačias įvairiausias juoko formas kaip neabejotiną A. Liobytės kūrybos (ir gyvenimo!) dominantę kalba daugelis autorių straipsniuose, prisiminimuose, laiškuose, publikuotuose taikliai pavadintoje knygoje Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė (1995). Antai dailininkė Birutė Žilytė prisimena: „Mus pasitinka nenusakomas Aldonos Liobytės juoko skambesys kaip stebuklingos paukštės čiulbėjimas“². Panašiai pasakoja ir Stefa Nosevičiūtė: „Mano pažintis su Aldona Liobyte buvo akustinė. /…/ vieną rytą, eidama pro vartus, išgirdau sidabrinio varpelio juoką“³. Prisimintina, kad A. Liobytė yra ne tik rašytoja – ji buvo ragavusi ir aktorystės duonos. Kęstutis Urba mini kūrėjos šmaikščialiežuvystę, kuri yra, „aišku, ne tik iš folkloro nužiūrėta, bet ir Dievo duota“⁴, Donatas Sauka retoriškai klausia: „O kuo gintis nuo Aldonos Liobytės kvatokliško šišo ir nekalto veido teisybės?“ ir čia pat rašytoją apibūdina kaip „besaikio sąmojo botagą“⁵. Kazys Saja liudija, kad rašytoja „ne vien draugus stulbino savo drąsa, skardžiu juoku“⁶, o Stasys Sabonis apibendrina: „A. Liobytė – plačiai apsiskaičiusi, didelės erudicijos ir gana kandaus, pašaipokiško charakterio /…/. Humoro, šmaikštumo ir ironijos A. Liobytei tikrai nestigo“⁷.

A. Liobytė ir pati yra sakiusi, kad „niekas žmogaus taip nepuošia kaip šypsena“, ji „neturi būti dirbtinė kaip balerinos, o plaukti iš vidaus“⁸. Kaip dramaturgė, A. Liobytė labai vertino komedijos žanrą, jį laikė „mūsų kultūrinio gyvenimo subrendimo ženklu“⁹.

Bene išsamiausiai įvairiopą A. Liobytės juoką yra nubrėžusi Meilė Lukšienė: „Ta kalba įvairiausių atspalvių: nuo sarkazmo, grotesko iki švelnaus lyriško humoro“, A. Liobytės humorą susiedama su laisvo žmogaus laikysena: „Humoras – tai, beje, laisvo santykio, schemų nesukaustyto žmogaus privalumas“¹⁰. Net ir iš autobiografijos į skaitytojus žvelgia besišypsantis A. Liobytės veidas: „/…/ ir nuo debesėlio linkėsiu Jums sveikatos ir pakajaus“¹¹.

Taigi apsakymas „Sunki mama“ – puiki autorės humoristinio, ironiškojo prado išraiška. Kazimieras Župerka, stilistikos tyrėjas, teigia, kad „ironijos vardu vadinama ne tik tam tikra kalbos operacija, specifinė minties reiškimo forma (semantinė, sintaksinė ironija), bet ir pasaulėjautos, estetikos kategorija, rašytojo santykis su gyvenimu, pasireiškiantis ne vien kalba“¹².

Apsakyme viskas vaizduojama trylikametės septintokės Jovitos akimis. Autorei gerai pavyko sukurti ryškų autoironiškos, apsiskaičiusios, savarankiškos ir savimi pasitikinčios, neieškančios žodžio kišenėje paauglės charakterį.

Pasakojimo centre – svarbūs vienos vasaros įvykiai, kurie padeda Jovitai subręsti, atskirti tikrąsias ir tariamas vertybes. Mergaitė gyvena tik su mama, ir nors apsakymas vadinasi „Sunki mama“ – mama čia tėra antraeilis personažas. Mamos (ir apskritai suaugusiųjų) pasaulis vaizduojamas ironišku, kartais ir labai kandžiu žvilgsniu. Jovita jaučiasi esanti didelė („Man jau trylika metų“¹³), taigi galinti spręsti apie kitus, turėti savo nuomonę. Jovitai trūksta tėvo: „/…/ jis gyvas, tik paliko mudvi seniai, aš jo beveik neprisimenu“ (p. 91), mergaitė įsitikinusi: „kad turėčiau tėtę, viskas būtų kitaip“ (p. 91). Autorė fiksuoja sudėtingą nepilnos šeimos gyvenimą. Situaciją, Jovitos nuomone, sunkina ir tai, kad mama yra siekianti karjeros moteris: ji – vaikų gydytoja, be to, rašo disertaciją. Paauglė dukra kategoriška: „kam reikia tos disertacijos, aš nežinau, gal tik jai pačiai. /…/ Ji suėda visą mamos laiką“ (p. 92). Dukra mamos gyvenimą matuoja savo matu. Antai ji nemėgsta mamos draugo, kuris, svečiuose būdamas, „sėdėdavo kaip pabučiuotas, kažką pliurpdavo, kavą gerdavo“ (p. 92), todėl pravardžiuoja jį „Jonu balvonu“. Pagaliau Jonas „išgrūdamas“ lauk. Jovita su pašaipa žiūri ir į mamos drauges gydytojas, kurios, mergaitės pastebėjimu, „daugiausia senmergės“. Todėl Jovita apsisprendžia: „Niekados nebūsiu gydytoja“ (p. 92).

Dažnai Jovita pasijunta vieniša, nepakankamai prižiūrėta „pusnašlaitė“ – „tūnodavusi“ su kitais vaikais vasarą Valakampiuose, būdavusi „išgrūsta“ į poilsio stovyklas. Jovitos nuomone, visko ten pakakdavę – „ir laužų su programomis, bet vakare niekas neapkloja, neapkamšo ir labanakt nepasako“ (p. 93). A. Liobytė vaizduoja jautrų, bet turėjusį (ir sugebėjusį) prisitaikyti prie susidariusios padėties vaiką.

Ryškus meninis šio apsakymo laimėjimas – pavaizduota Jovitos autoironija. Šiuo požiūriu mergaitės paveikslas yra įtikinamas: tik mąstantis, intelektualus vaikas gali būti toks subtiliai ironiškas (ironija, ypač autoironija – neabejotinai intelektualaus žmogaus bruožas). Kaip tik tokia ir yra Jovita. Pirma, ji išprususi, apsiskaičiusi. Antai vienu momentu jai šmėkšteli „Konano Doilio ir Agatos Kristi seklių žygiai“ (p. 99), kitur ji mąsto apie savo „gyvenimo verpetus“, autoironiškai pridurdama: „tuos verpetus knygose radau“ (p. 98), dar kitur prisiskaitėlė sako: „/…/ tegu jie visi prasmenga užmiršimo jūroje, kartojau kažkieno žodžius“ (p. 99). Jovita kartoja ne tik knygų frazes, bet ir šiaip suaugėlių vartojamas stereotipines formuluotes: „dabar vaikai sunkūs“ (p. 91), „charakteriai nesutiko“ (p. 91), „/…/ o ką aš prie mamos mačiau? Nieko nemačiau“ (p. 91), „Pagausinau mūsų kieme būrį vaikų ‘su rakteliu ant kaklo’. Šitaip vadinasi ‘mūsų karta’“ (p. 92) etc. Jovita netgi patetiškai, su seniokišku atsidūsėjimu sušunka: „Oi, juodos darželio dienos!” (p. 92). Vaikas, gyvendamas tarp suaugusiųjų ir stebėdamas jų gyvenimą, perima vyresniųjų vartojamus posakius. Paauglės lūpose jie, žinoma, įgyja karikatūriškumo atspalvį.

Nepaisant šito, aiškiai matyti, kad Jovita vis dėlto tėra vaikas. Daugelis kitų jos samprotavimų tai išduoda. Autorė vaizdingai aprašo mergaitės svajones laukiant jos pasiimti atvažiuojančio tėvo: „Vis puldinėjau prie ligoninės lango, spėliodama, kokia bus jo mašina. /…/ Labiausiai norėjau, kad būtų balta ir kad visa klasė matytų, kaip aš sėdu tartum kokia princesė į savo tėvo mašiną, tiuliais šluodama asfaltą. /…/ ir visos man jo pavydi…“ (p. 94). Paaugliškai šmaikščiai Jovita kalba apie savo svajonę turėti madingus džinsus: „/…/ nebekalbu apie džinsus: padorūs džinsai turguje – nukirstos galvos svajonė“ (p. 94).

Pagrindinis siužeto vingis, padedantis atsiskleisti Jovitos charakteriui, parodantis to charakterio raidą, – mergaitės vasaros viešnagė tėvo šeimoje. Tėvas gyvena su kita moterimi. Tai visai kitoks, nepažįstamas, intriguojantis pasaulis. Išaiškėja, kad tėvas yra baldų gamyklos vyriausiasis inžinierius, šeima neturi jokių finansinių sunkumų. Jovitos akimis pavaizduojamas įspūdingas tėvo būstas: „Įžengiau į pasaką. Keturi kambariai, pilni blizgesio, nematytų rakandų, kilimų, krištolinių lempų. Per veidrodį vos kiaurai neperėjau. Jis tviska tarp lubų ir žemės aukso vainiku apipintas“ (p. 94). Tėtė paaiškina dukrai, kad veidrodis esąs ne bet koks, o iš Tiškevičiaus dvaro, tuo atskleisdamas ir savo snobiškumą, tiesa, Jovitos dar nepastebimą. Mergaitė sužavėta, juk jos su mama net televizoriaus neturi! Visiškai Jovitą užburia pamotės Mapotės išvaizda: „Staiga už nugaros išvydau Fėją. Baltos papurusios garbanos, žydra pižama, auksuotos klumpės. /…/ Glėbyje laikė baltą gauruotą šuniuką“ (p. 95). Tačiau tie perdėti superlatyvai akylam skaitytojui kelia įtarimą: o kuo gi baigsis tas besaikis Jovitos žavėjimasis?

Netikėtas apsakymo posūkis – Jovitos apsisprendimas likti gyventi naujojoje šeimoje, kol baigs vidurinę mokyklą. Į apsakymą įterpti du lakoniški ir labai informatyvūs Jovitos laiškai mamai. Pirmajame rašoma: „Mam, esu kaip filme. /…/ Užgriovė mane mini sijonais, džinsais, golfais, apelsinais“ (p. 95). Kitame laiške Jovita giriasi atskiru kambariu ir magnetofonu bei praneša apie savo apsisprendimą. Apstumas ir perteklius susuka mergaitei galvą.

„Žydros ir auksinės“ atostogos baigiasi netikėtai: Jovita netyčia išgirsta nedoras užstalės kalbas, tėvą, sakantį, kad „pasaulis dalomas į draugus ir nedraugus“ (p. 98), ir aiškinantį, kad galima sukeisti kraujo tyrimus, papirkti reikiamus žmones (mat jis, vairuodamas girtas, trenkėsi į medį). Būtent tada Jovitai „kažkokia šalta banga plūstelėjo į paširdžius“ (p. 98). Dora mergaitės širdis priešinasi tokiam elgesiui, juk jos mama teigia, kad už viską tenka atsakyti. Jovita dar labiau supyksta išgirdusi, kad jos mama pavadinama „ligoninės žiurke“, o ji pati – „badmire“. Nuo šio momento Jovita vaizduojama kaip maištaujanti paauglė. Vidinis balsas mergaitei šnabžda: „Jovita, nešk kailį, kol sveikas“ (p. 99). Ji nedvejodama nusprendžia palikti tokius svetimus namus. Kaip maksimalistinis paauglės protestas iškyla apsisprendimas neimti nė vieno Mapotės dovanoto daikto. Juk jokie daiktai negali pakeisti nuoširdumo, meilės – tikrųjų vertybių. Štai dabar Jovitai ir praverčia tie 20 rublių, mamos įdėti „juodai dienai“. Smagu vėl susitikti savo kukliuose, bet jaukiuose namuose su „sunkia“ mama – išties „visi kampai žydi“!

A. Liobytei pavyko nutapyti puikų, įsimenantį paauglės paveikslą, sukurti nenuobodžią, įtraukiančią istoriją. Kūrinio meniškumą, kaip minėta, lemia ironiška pasakojimo perspektyva. Pasak K. Urbos, „visą laiką jaučiame, kad kažkas, kažkoks velniūkštis šaiposi iš viso to“¹⁴ (p. 387). Iš tiesų, kas tas velniūkštis? Bet kuriuo atveju su šios istorijos pasakotoju drauge šaiposi ir pati šmaikščioji rašytoja Aldona Liobytė.

————————————————–

¹ Knygų valandos. Skaitiniai. Trečioji knyga. Parengė Kęstutis Urba. Kaunas, 2002, p. 42–51.

² Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė. Publicistika, laiškai, atsiminimai. Sudarė R. Z. Saukienė. Vilnius, 1995, p. 297.

³ Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė, 2 išnaša, p. 274.

⁴ Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė, 2 išnaša, p. 293.

⁵ Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė, 2 išnaša, p. 283, 282.

⁶ Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė, 2 išnaša, p. 280.

⁷ Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė, 2 išnaša, p. 279.

⁸ Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė, 2 išnaša, p. 104.

⁹ Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė, 2 išnaša, p. 67.

¹⁰ Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė, 2 išnaša, p. 9.

¹¹ Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė, 2 išnaša, p. 21.

¹² ŽUPERKA, Kazimieras. Stiliaus figūros. Vilnius, 1980, p. 33.

¹³ LIOBYTĖ, Aldona. Tėveli, būk mažas. Vilnius, 1983, p. 91. (Toliau apsakymas cituojamas iš šio rinkinio, skliaustuose nurodant tik puslapį.)

¹⁴ Knygų, 1 išnaša, p. 51.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 2 (34)