VADINOME JĄ TETA ALDONA*

Paminėti Aldonos Liobytės-Paškevičienės jubiliejaus ir Ją prisiminti susirinko tiek žmonių, kad jie vos sutilpo į Chodkevičių rūmų Didžiąją salę. Buvo nuostabu, kad tiek žmonių norėjo kartu pabūti ir su Ja.

Namie mes Ją vadinome teta Aldona. Jau gerai prisimenu Ją nuo 1948 m., kai man buvo aštuoneri ir vėl atsikėlėme gyventi į Vilnių. Čia, Žvėryno kvartaluose tarp A. Mickevičiaus, Kęstučio, Vytauto, Pušų, Maloniosios gatvių ir dar kiek tolėliau, buvo tokia lyg senųjų vilniečių gyvenamoji, susitelkimo vieta. Gyveno jau jie kartu ir su tais, kurie kėlėsi į Vilnių pokario metais, bet vilniečius vis tiek siejo nepaprastai stipri gija. Vilniečiai buvo Karužų šeimos, Budėnai, Obuolėnai, Dundulių (Pranė Dundulienė), Liobių, visa Paškevičių šeima. Nauji galbūt buvo Baubliai, Runkevičiai, Juškos, Laužikai. Visi tie žmonės artimai bendravo. Siejo juos bendras požiūris į laikyseną Tarybų Sąjungoje, bendras politinių įvykių vertinimas, požiūris į tai, kas atsitiko Lietuvai 1940 m., į visas okupacijas. Iš dalies juos jungė ir bendra pozicija, ką daryti toje situacijoje. Bet tetos Aldonos ir mūsų šeimą, ypač mano Mamą, dar siejo bendri vaikystės prisiminimai, tai yra laikas, kai jos abi buvo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinės. Man Mama pasakojo, kaip jos tėvas Stasys Matijošaitis, kuris Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokytojavo, maždaug apie 1925–1927 m., parsinešęs krūvą sąsiuvinių, ištraukdavo Aldonos Liobytės sąsiuvinį ir prie pietų stalo skaitydavo, nes visiems buvo labai įdomu, ką ji ten šmaikščiai ir įdomiai parašė. Liobių šeimą prisimena daug vilniečių. Ir man Mama pasakojo apie tetos Aldonos dalyvavimą Kultūros draugijos rengiamuose vaidinimuose Vilniuje. Iš keturių Liobių šeimos vaikų net trys vaidino. Nuostabiai gražiais, skambiais balsais, labai gražia lietuvių kalba, ir visi kartu. Žmonės salėje grožėjosi pačia šeima, jos sutarimu, vaikais ir jų vaidyba, nors ir ne vienodo temperamento. Aišku, Aldona turbūt buvo viena ryškiausių artisčių. Bendravimas tęsėsi ir pokario metais, kai senieji vilniečiai, praūžus karui, vėl susirinko į Vilnių.

Atsiminimuose teta Aldona yra nepaprasto vaikystės pasaulio sūkuryje. A. Mickevičiaus ir Kęstučio gatvių sankryžoje gyvenusios šeimos daug kuo dalijosi. Net ir sunku dabar pasakyti, kas buvo tas bendrumas. Mes, vaikai, kartu augome, žaidėme, mokėmės, sirgome, skaitėme, atostogavome, vedžiojome šuniukus, slidinėjome ir lakstėme paneryje. O šalia vyko tėvų gyvenimas, kuris vertė beveik kiekvieną dieną dėl ko nors apsispręsti. Tetą Aldoną tame suaugusiųjų pasaulyje ypač išskyrė rūpinimasis tautine kultūra ir aiškiai jaučiamas siekis padaryti viską, kas įmanoma tomis sąlygomis atskiram žmogui. Išsiskyrė Ji dar ir tuo, kad, kur tik pasisukdavo, mokėdavo susirasti bendrininkų. Greta Jos tuoj atsirasdavo sutartinai veikiančių žmonių būrelis. Suburdavo žmones nepaprastas Jos asmenybės žavesys ir būdo savybės. Prisimenu tetos Aldonos atėjimus į mūsų namus – mes laukdavome Jos. Ji atbėgdavo iš Grožinės literatūros leidyklos, kur dirbo, ir glaustai, bet nepaprastai vaizdžiai papasakodavo, kas darosi leidykloje, kokios knygos eina. Buvo laikas, kai ji pasakojo, kaip vyksta „Puodžiūnkiemio“ „rašymas“, kaip jaučiasi Vienuolis šalia savo bendraautorio redaktoriaus. Jos papasakojimai buvo žinių srautas apie tai, kas vyko tuo metu grožinėje literatūroje, kokie nauji vardai ateina į literatūrą. Išėjau gerą mokyklą klausydamasi tetos Aldonos ir Mamos dialogų apie kuriančius žmones, kaip jie galynėjasi ar pasiduoda prievartos mašinai. Tie dialogai vyko su puikia literatūros nuovoka ir labai lietuvių literatūros, kultūros likimu susirūpinusių žmonių. Teta Aldona pastebėdavo naujus talentingų rašytojų vardus. Dalijimasis vyko su labai tvirta, aiškia nuovoka – dabar tai vadintume aiškia vertybine orientacija. Ir visa tai būdavo tuoj pat papasakojama. Bendravimo valandėlės buvo trumpos, kalba glausta, jokių tuščių paskalų, bet daug informacijos, įdomios, turiningos, labai vaizdžios ir emociškai spalvingos. Nepaprastas tetos Aldonos gebėjimas burti aplink save įdomius žmones kūrė apie ją tokį informacijos tankį, kuris buvo itin retas. Kai žvilgteli atgal, akivaizdu, kad tada gyvenimas buvo ne mažiau greitas: žmogus po visos dienos darbo užbėga, greitai pasidalija nuomonėmis, tiksliau, nutapo kultūros kasdienybės paveikslą, matydamas jos visumą, ir bėga namo, kur reikia virti, skalbti ir visą gausią šeimą tvarkyti, kad ši normaliai gyventų.

Teta Aldona išsiskyrė ir nepaprasta dvasios stiprybe. Mama man papasakojo tokį epizodą. Mūsų Tėvelis labai anksti tapo širdies ligoniu, sirgo sunkiai ir ilgai. Kartą po sunkaus širdies priepuolio taip sutapo, kad Mamą iškvietė į KGB. Aišku, teta Aldona žinojo, kur Mama išeina. Mes, tada dar paaugliai, buvome per maži Tėvą kažkaip palaikyti ir išsklaidyti įtampą, kad jam antras priepuolis neprasidėtų. Mama pasakoja, kaip grįžta ji jau iš to „saugumo“, žiūri, teta Aldona sėdi prie mano Tėvo, juokiasi, ir tokia gera nuotaika namie, šviesu, gera, ir jokio priepuolio nėra. O po to Mama papasakojo, kas ten vyko, visiems kartu. Ta žmogaus dvasios stiprybė pasireikšdavo konkrečiais dalykais. Pirmiausia tai buvo nepaprastas žmogiškumas. Juk mes tuo metu augome tokioje jūroje bjaurasties: skundimai, vežimai, spauda, iš kurios sklido spaudimas kiekvienam ir beveik dėl kiekvieno gyvenimo žingsnio, visi idėjiniai tvarkymai, nuolatiniai priešų ieškojimai, – visa tai gulė į kiekvieno žmogaus sielą, pirmiausia į augančią sielą. O teta Aldona savo labai tvirta žmogiška pozicija kažkaip sugebėdavo visa tai perkeisti: pirmiausia tą bjaurastį įvardyti, o jau tiems, kurie ją jautė, padėti iš karto viduje nusipurtyti, atsikratyti jos – tas baugus į sąmonę ir jausmus slenkantis pasaulis turėjo žmogaus nebeliesti. Mes juk žinojome, ką reiškia, kai į Paškevičių šeimą ateina gyventi giminaičių, kurie arba žuvę, arba grįžę iš Sibiro, vaikai. Suvokėme, kas tai yra, kai neturi kur prisiglausti, bet buvo ir didžiausia gyvenimo pamoka – jie apsigyveno Paškevičių namuose, pas tetą Aldoną. Juk tai – ne vien fizinis pamaitinimas, tai buvo žmonių paėmimas į namus, kuriuose labai tvirti tautos kultūros pagrindai, kad šie vaikai augtų, bręstų. O jie išaugo puikūs, dori, kūrybiški ir kartu gyvendami mūsų kultūroje, nes tetos Aldonos namuose buvo visu tuo dalijamasi. Tai, aišku, jau visos šeimos nuopelnas. Tas žmogiškumas, tas ypatingas jo teigimas savo pačios gyvenimu ir buvo turbūt vienas iš labai stiprių Jos laisvos laikysenos bruožų.

Visi jautė, labai gerai žinojo, kad Ji kiekvienu momentu savo ir bendrą susirūpinimą tautos kultūra bandys konkrečiais veiksmais išreikšti, eis ir darys, kas tik įmanoma vienam žmogui arba sutelkus būrelį, iki tos ribos, už kurios prasideda sankcijos. Išgyvenau nepakartojamą mokyklą, kai girdėdavau nuolat besitariant šeimose, ką galima padaryti susidarius kokiai nors situacijai. Buvo nuolatos tariamasi nieko neslepiant, atvirai: arba įvertinama situacija, arba aptariama, už kurio žingsnio jau gali prasidėti „mėsmalė“. Kaip dabar galiu suvokti, teta Aldona taip visą gyvenimą ir ėjo, aš pasakyčiau, peilio ašmenimis.

Ji yra daug ką leidykloje pakeitusi, aišku, ne viena, tačiau tas jos gebėjimas bendrauti, rasti bendraminčių… Pavyzdžiui, Jos bendravimas su Tornau ir daugybe kitų žmonių padėjo leidyklai būti kur kas reikšmingesnei mūsų kultūroje. Ji siekė Grožinės leidyklos veiklą modernizuoti tiek, kiek tuo metu buvo įmanoma. Jos iniciatyva ir leidyklos vadovų sutarimu buvo pakviesta jaunų, talentą brandinančių dailininkų ir jiems pasiūlyta moderniai iliustruoti leidžiamas knygas, suteikta dailininkams galimybė pasireikšti ir kartu formuoti estetinę mūsų kultūros terpę, permąstyti, kaip galėtų mūsų kultūros vaizdiniuose apsigyventi modernusis meno formų pasaulis.

Jos namai buvo nuolat pilni artimų pažiūrų žmonių, nepaprastai įdomūs namai. Džiaugdavomės pakviesti į juos, džiaugdavomės, kai Ji pati papasakodavo apie vykusius pokalbius, svečių planus, likimus. Tai buvo kaip žvilgsnis į kūrybines mūsų kultūros dirbtuves.

Teta Aldona nenuilstamai sekė lenkų spaudą, ir ypač – kas darosi grožinėje literatūroje, kokios vyksta politinės diskusijos, kas dedasi Lenkijoje. Pokalbių metu Ji tą viską glaustai referuodavo, tuoj pasakydama keliais sakiniais savo požiūrį, keliais brūkšniais sukurdavo vertinimo lauką. Kaip prisimenu, šitaip aš nuo kokių 10–15 metų, dar papildomai gaudama informacijos apie pasaulio politinius įvykius iš Tėvo, žinojau, kas vyksta politikoje, pirmiausia Lenkijoje, ir ypač – kai kurių garsių rašytojų poziciją; tetos Aldonos pasakojimai įsirėždavo į sąmonę. Vėliau jau pati rinkau tokio pobūdžio informaciją savarankiškai.

Nepaprastas dalykas, kuris tetą Aldoną išskirdavo, buvo jos humoras. Mes labai prašydavome Jos ateiti į svečius, nes vakaras be Jos buvo blankus. Visados laukėme Jos, Jos juoko ir žaižaruojančių pasakojimų. O jeigu Ji ateidavo kartu su aktoriumi Kanopka, tai mes visi verkdavome iš juoko taip, kad tikra to žodžio prasme skaudėdavo pilvai. Bet koks tai buvo juokas? Tai buvo ne koks nors lėkštas humoras, ne nuvalkioti anekdotai, jokio blevyzgojimo. Juoką keldavo Jos ir aktoriaus Kanopkos improvizacijos – apie įvairias visiems žinomas situacijas arba apie tas, apie kurias jie mums norėjo papasakoti, apie leidyklos įvykius. Arba buvo interpretuojami kokie nors įvykiai, suvažiavimai, ir visa tai buvo parodijuojama. Visus užkrėsdavo Jos spalvingi pasakojimai ir Jos pačios juokas, toks skaidrus, skambus ir gražus balsas.

Jos humoras kūrė ypatingą dalyką – baimės priešnuodį. Tai buvo juokas, įveikiantis baimę. Ir tas juokas buvo labai galingas. Ji pasijuokdavo ten, kur sureaguoti piktai reiškė prisipažinti esant pajuokos objektu, – o tai buvo tolygu pripažinti savo pralaimėjimą, o kartais – kad nepatogu ir represijų imtis. Mama yra buvusi svečiuose pas Ją namie ir pasakojo, kad buvo ten net iš Guzevičiaus jam esant pasijuokta, bet pasijuokiama elegantiškai. Dažnai situacija būdavo tokia, kad norintis Jai atsakyti tuo pačiu turėjo pasverti, ar gebės tai padaryti talentingiau už Ją, nes tik toks galynėjimasis turėjo prasmę. Gal galynėjimasis su galinčiais imtis represijų ir nebuvo pats svarbiausias dalykas toje žaismėje. Jau daug vėliau skaičiau Bachtino veikalą apie juoko vaidmenį kultūroje. Juokas kaip kultūros reiškinys eina per visą kultūros raidą, nes juokas, talentingas juokas, – nepaprastai galingas ginklas. Aldona Liobytė-Paškevičienė buvo tokio ginklo meistrė ir kartu kūrėja. Jos juokas kasdieniame gyvenime kūrė zoną, kurioje baimei buvo sunku veikti. Atsimenu metą, kai buvo svarstomas Mamos ir jos bendraminčių likimas Vilniaus universitete (o mano – galimybė baigti studijas). Laukiant, kokiu svarstymai baigsis sprendimu, vieno iš puolančių asmenų paveikslą vaizduotėje tuojau papuošdavo Jos sukurta be galo komiška charakteristika, ir tada tapdavo daug lengviau viduje emociškai susitvarkyti su situacija.

Prisimenu, teta Aldona sakydavo: „Kažkada buvau jauna ir graži, o dabar – tiktai graži“. Kai atkuriu Jos paveikslą, teta Aldona ir dabar man atrodo gražiausia iš visų, nesvarbu, kiek jai metų.

Gyvenimas netoli Aldonos Liobytės-Paškevičienės buvo nepaprastai įdomus, žaižaruojantis – toks jis tapdavo iškart, kur tik Ji pasirodydavo. Galvoji – kaip tas žmogus per tą gyvenimą galėjo taip eiti. Aišku, būta didelio nuovargio ir didelio skausmo valandėlių, bet vis tiek iš visko būdavo išeinama su labai tvirtai pakelta galva. Orumas išlaikytas buvo visados.

Tetos Aldonos laikysena ir gyvenimo pavyzdys mus, brendusius netoli Jos, augino. Kai dabar pasižiūri atgal, Ji buvo vienas iš daugiausia įtakos turėjusių žmonių, kai reikėdavo gyvenime apsispręsti, kaip eiti toliau. Kaip ir Jos pasakos „Kuršiukas“ pabaigos dialoge, kur skamba universali savarankiško žmogaus gyvenimo situacija – būtinybė nuolat atsakingai apsispręsti, ką turi daryti, kad tavo gyvenimas būtų tavęs vertas. Tai yra dalykas, kurį Ji teigė savo pačios gyvenimu. Tiesiog reikia padėkoti likimui, kad tokių žmonių buvo lemta sutikti kelyje.

—————————————————————-

^* Straipsnį autorė parengė remdamasi savo pasisakymo A. Liobytės 90-ečio minėjime, vykusiame 2005 m. vasario 24 d., įrašu.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 2 (34)