Meilės stebuklas

 

Kazio Sajos knyga …Kurio nieks nemylėjo* turi paantraštę: romanas jaunam skaitytojui. Taigi naujas žanras rašytojo kūryboje? Kažin ar kuo skiriasi nuo Vytauto Račicko, Bitės Vilimaitės realistinių apysakų, kurias galime laikyti svarbiais lietuvių vaikų literatūros stambiosios prozos pavyzdžiais?.. Bet apie viską iš eilės.

K. Saja įsitvirtinęs lietuvių vaikų literatūroje su savo apysakomis ir apysakomis-pasakomis Ei, slėpkitės, Būrimas obuolio sėklomis, Gvidono apsiaustas. Moralinė ir etinė problematika jose atskleidžiama sumaniai derinant realybę su fantazija, kuri grįsta 10–12 metų vaiko psichologija. Tiesa, adresato klausimas vertinant K. Sajos kūrybą vaikams visada buvo opus.

Savo kūrybos kelią rašytojas pradėjo realistinių apsakymų knyga Klumpės (1958), kur rasime nemažai paties autoriaus vaikystės autentikos, sunkios našlaičio dalios realijų. Ypač išgarsėjo, buvo inscenizuotas apsakymas Šlubis, kurio centre – kitokio paauglio konfliktas su aplinka. Prie realistinio pasakojimo grįžtama ir naujojoje knygoje. Čia gausu jau mūsų dienų aktualijų, kasdienybės vaizdų: asocialios šeimos, jų verslai, buitis, tarpusavio santykiai, tėvystės problemos, gyvenimas vaikų namuose, nusikaltėlių ir kriminalistų pasaulis… Visa tai tarsi nuteiktų niūriam skaitymui, juo labiau kad pasakojimo pradžios erdvė – senos kapinės. Vis dėlto Sigito Snaipos istorija yra optimistinė – jo meilės ir namų paieškos baigiasi laimingai. Tikrasis berniuko tėvas Jomantas, auklėtoja Tilė kuria bendrą gyvenimą gimtojoje tėvo sodyboje, o būsimos laimės talismanas – sena girnapusė, ant kurios pastovėjus išsipildo visi norai.

Tas stebuklas, kurio visi laukia, – meilė. Filosofinę šios minties prasmę atskleidžia Vaclovo Into, Mosėdžio akmenų karaliaus, žodžiai: „Juk visi tie medžiai, paukščiai, bitės, gėlės… pagaliau mes patys, mano lazda ir mano barzda – viskas iš to paties akmens, iš tos pačios materijos!“ (p. 122). O buvimo prasmę tai materijai suteikia tik meilė.

Knygos veikėjas Sigitas yra 7–8 metų berniukas, labai anksti pradedąs pažinti gyvenimą. Realistinės jo elgetavimo, pabėgimo nuo socialinių darbuotojų, kovos dėl išlikimo scenos prikausto skaitytojų dėmesį. Ypač išsamiai pasakojama, kaip po tėvų konflikto Sigitas kelioms dienoms užrakinamas kambaryje: „Sigitas tik sapnavo, nebesuvokdamas, ar dabar diena, ar naktis. Namuose nebeliko kitokio maisto, kitokio gėrimo – tik ta bidone prarūgusi broga“ (p. 54). Gelbėdamasis Sigitas elgiasi išradingai: bando trimituoti, iškabina skarą norėdamas atkreipti žmonių dėmesį, „kad šitam bute dar yra ‘gyva dvasia’“ (p. 55). Vargano bulvių kepimo scena labai primena panašią V. Račicko Zuikos padūkėlio sceną. Šitas dviejų kūrinių asociacijas kelia ir panašūs herojų likimai. Čia labai norisi paminėti ir 2004 m. pasirodžiusią B. Vilimaitės apysaką Mergaitės romanas, kurios pagrindinė veikėja – Elzė. Tarsi išlikimo šiame pasaulyje pamatą ir Sigitas, ir Elzė saugo mamos ir tėvelio meilės prisiminimą, rūpinimąsi. Elzė, atsidūrusi vaikų namuose, palyginti su kitais vaikais, turi svarbų pranašumą – turi mamą, turi tėtį, nors jie ir mirę. Kritiniais momentais tėčio balsas saugo Elzę, neleidžia palūžti. Ir Sigitas, ir Elzė yra kūrybinės prigimties vaikai. Kulminacinėje K. Sajos pasakojimo scenoje Sigitas skaito svečiams savo eilėraštį, kuriame išsakyti laimę lemiantys dalykai: mama, tėtis, namas, šunelis, meilė… Elzė iš B. Vilimaitės apysakos irgi jaučiasi tvirta, nes turi namus, nors juose ir negyvena. Mergaitė mąsto, kad ten gali slėptis nuo svetimų akių, gali turėti savo kampelį, kaip tas paukštis, kuris tvarko savo lizdą.

Ar K. Saja parašė romaną? Pasakojimo kompozicija nėra chronologinė. Kiekvienas skyrius turi svarbiausią įvykį, susietą su Sigito siužetine linija. Pasakojimas turi autorinę įžangą, kuri visų įvykių vertinimui suteikia stiprų emocinį atspalvį, netgi balansuoja ant sentimentalumo ribos. Manau, kad ir šioje knygoje rašytojas lieka ištikimas didaktinėms ir moralizuojančioms intonacijoms, kurios, žinoma, paryškina etinę problematiką, nesikerta su vaikų literatūrai keliamais reikalavimais. Juk iš tikrųjų nėra nė vieno, kuris, K. Sajos žodžiais tariant, „nebūtų buvęs kam nors šiurkštus ir neteisingas, ką nors atstūmęs, nuskriaudęs, nepelnytai žmogaus nekentęs ar nemylėjęs“ (p. 8). Ir vis dėlto labiausiai skaitytojus veikia ir vienokias ar kitokias išvadas daryti verčia Sigito Snaipos paveikslas. Todėl emociniu požiūriu skaitytojus jaudina, pavyzdžiui, scena su benamiu šuneliu, kai Sigitas nakvojo šieno kupetoje: „Rytą šuo palydėjo jį iki pirmosios autobusų stotelės priemiestyje, o toliau su juo eiti ar važiuoti nesiryžo. Inkštė, vizgino uodegą tarsi įkalbinėdamas – ir tu neik ten, ir tu nevažiuok. Pasilik su manim…“ (p. 35). Skaitant knygą, atrodo, kad ir savarankiška siužetinė tėvo Jomanto, o ypač – kriminalisto Tidiko linija tik veda skaitytojus tolyn nuo pagrindinio veikėjo linijos. Skaitytojams visai pakanka šių veikėjų gyvenimo, veiklos fragmentų, jau atskleistų mamos Laimos, patėvio Snaipos paveikslais. Galbūt su romano žanru šią knygą ypač sietų meilė – svarbiausias vaizdavimo objektas.

O kaipgi su šios knygos adresatu? Sigitas – 7–8 metų berniukas, bet jo gyvenimo patirtis sietų jį su tradiciškai suvokiamu paauglių pasauliu. Kaip tik šio amžiaus skaitytojams rūpi pažinti supantį pasaulį, traukia realistinis pasakojimas. Niūrios realybės pojūtį švelnina knygos apipavidalinimas, jauki skyrių pavadinimų, puslapių grafika (dail. A. Tarabilda). O knyga, eilėraštis, aktorinės pastangos – tai sąlygos išsikapstyti, nepražūti ir V. Račicko, ir B. Vilimaitės, ir K. Sajos knygų herojams.

Čia ir vėl norisi prisiminti paties rašytojo vaikystę, jo žodžius: „Ak, kaip aš dėkingas vaikystės knygoms, kurios žadino mano vaizduotę ir iš kiekvieno puslapio tarytum kuždėjo man: ‘Nenusimink ir nenuleisk rankų’“1. Naujoji K. Sajos knyga …Kurio nieks nemylėjo taip pat kviečia skaitytojus nenusiminti ir tikėti meilės stebuklu.

———————————————-

* SAJA, Kazys. …kurio nieks nemylėjo. Vilnius: Alma littera, 2005. 128 p. ISBN 9955 08 696 3.

1 Rubinaitis, 2001, nr. 1(13), p. 29.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 2 (34)

Įžanginis

TOBULUMO ILGESYS

A. Liobytės 90-osioms gimimo metinėms

A. LIOBYTĖS KŪRYBINIS PALIKIMAS*
A. LIOBYTĖS „SUNKI MAMA“: IRONIŠKASIS PASAKOJIMAS
VADINOME JĄ TETA ALDONA*

Mano vaikystės skaitymai

MANO KNYGOS IR MANO MOKYKLOS

Atidžiu žvilgsniu

Ką liudija Melnragės akmenys
Tarsi idiliška vaikystės vasara
Knygos – uolos. Ir tarpekliai

Laiškai

KNYGŲ PENKETUKAS, 2004-ieji

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai