MANO KNYGOS IR MANO MOKYKLOS

– Pirmasis Jūsų gyvenimo penkmetis (1925–1930) prabėgo Perlojoje. Kokios ryškiausios to laiko, socialinio gyvenimo, aplinkos detalės dažniausiai iškyla atmintyje? Ką Jums apskritai reiškia Perloja?

– Perloją prisimenu turbūt nuo trečiųjų gyvenimo metų, kai tėvelis mane, šeimos pirmagimę, imdavo į laukus javų ar bulvių parvežti. Laukus tada vadino rėžiais, jie buvo išsibarstę nuo Perlojos kelių kilometrų plote į Varėnos ir Merkinės pusę. Tos kelionės buvo spalvotos, nors spalvų pavadinimų tada tikriausiai dar nežinojau. Grįždavome namo pavakariais ar sutemus, todėl dažnai mačiau didelę raudoną saulę, lėtai grimztančią į netolimą mišką, pakelėje baugiai juodą Ašarinio ežerėlį, tamsėjantį dangų su žiburiukais… Vėliau spalvų gausėjo – margai raibuliavo Merkys, nuo kurio iki mūsų pirkių buvo gal pora šimtų metrų, pamerkiu baltavo ievos ir tęsėsi kelių kilometrų paupio pievų žaluma, dažnai dengiama rūko, prie kiekvienos sodybos žydėjo alyvų krūmai.

Be spalvų, į atmintį įstrigo visokiausi garsai – naminių paukščių, amžinai alkanų paršų, galvijų, genamų į pievas, vyrų ir moterų kalbėjimas, vaikų erzelis… Labiausiai laukdavau Anošalio bernų dainavimo. (Jau užaugusi sužinojau, kad Perlojos bernai – „dzidesni giesminykai nei mergos“.)

Anošalis – kairėje Merkio pusėje buvusi Perlojos dalis, tada okupuota Lenkijos. Demarkacinė Lietuvos ir Lenkijos siena ėjo Merkiu, kurio medinis tiltas mane ir kitus kaimo vaikus traukte traukė: jis skyrė du pasaulius – „jų“ ir „mūsų“. Tilto viduryje stovėjo aukšti mediniai vartai, už kurių buvo „lenkų pusė“, o čia – „mūsų“; abiejuose tilto galuose – lentinės sargybos būdelės („anų“ ir „mūsų“), o prie jų – pasienio policininkai. Anošalio perlojiškiai ėjo ir važiavo tiltu į mūsų pusę dirbti laukų (Anošalis – ištisi miškai), ginė galvijus, meldėsi „šitos pusės“ bažnytėlėje, kurios vėsią prieblandą ilgai jaučiau; „mūsų pusė“ įvairiais reikalais vaikščiojo į Anošalį pas gimines ir šeimos narius. Vieni ir kiti – su leidimais ir dažnomis „anų“ kratomis, išrengiant žmones iki apatinių marškinių…

Ankstyvoje vaikystėje susipažinau su dviem esminėmis būties paslaptimis – žmogaus atsiradimu ir mirtimi. Pirmasis atvejis – sesutės gimimas, kai mes su broliu vieną žiemos dieną buvom nuvesti pas kaimyną. O grįžę namo pirkioje radome nepažįstamą bobulę ir lovoje gulinčią mamą su mažu vaikeliu. Bobulė pasidžiaugė Merkyje sugavusi mums sesutę, kurios man visai nereikėjo, nes užteko prižiūrėti brolį. Sesutė, už mane penkeriais metais jaunesnė, gimė vasario mėnesį, kaip ir aš. Brolis, jau žinojau, taip pat buvo atsiradęs „su sniegu“ (gruodžio mėnesį), todėl ilgokai buvau įsitikinusi, kad visi vaikai gimsta tik žiemą (bet kaip jie sugeba atplaukti užšalusiu Merkiu – neatėjo į galvą).

Mirusį žmogų mačiau vasarą – su mama ėjome „pas parvežtą dėdę Martyną“, mano bendraamžių mergaičių tėvelį. Buvo arti saulės laidos, nes nuo medžių ir pirkių tysojo ilgi šešėliai, pilnas kiemas žmonių ir pirkioje ant ilgo, plataus suolo prie lango baltais apatiniais gulintis vyras skepetėle uždengtu veidu. Atmenu pusbalsio kalbas, kad „jie“ ilgai nenorėjo atiduoti Martyno, kad jį reikėjo iš „jų“ plėšte išplėšti… Pasirodo, tą aukštą, stambų, geraširdį ir ramų perlojiškį, su keliais vyrais plukdžiusį Merkiu sielius į Nemuną, pašovė lenkų sargybiniai, nes upės srovė sielius buvo užnešusi į „jų“ pusę. Tai, beje, ne vienintelis tų laikų įvykis.

Dar prisimenu nebyliojo kino seansą pradžios mokyklos klasėje; matau dvi mažas kaimynystės žydaites, kurios dažnai atbėgdavo mūsų šeimai vakarieniaujant, ir mama sodindavo jas prie manęs ir virtų bulvių su rūgusiu pienu ar kruopų dubenėlio. „Biedni mūsų žydeliai“, – sakydavo mama, kuri, kaip ir kiti perlojiškiai, draugiškai sugyveno su keliomis Perlojos žydų šeimomis.

Iš Perlojos išvykome 1930-aisiais. Tėvelio žemės darbai netraukė, be to, ano laiko sąlygomis jis buvo gerokai prasilavinęs, todėl „stojo valdiškon tarnybon“ ir keliolika metų buvo geležinkelio stočių budėtojas ir viršininkas. Dėl sunkios širdies ligos anksti jo netekome.

Perloja man niekuo nepakeičiama. Ji – ne tik gimtinė, kurios ir oras kvepia, kur ilsisi Tėveliai ir daugelio kartų protėvių kaulai, kur tebegyvena artimi giminės. Perloja – tikrieji mano Namai, su kuriais niekada nebuvo nutrūkę širdies ir dvasios saitai ir į kuriuos tikrai sugrįšiu visam laikui.

– Kaip Jums šiandien iš daugelio metų atstumo atrodo Jūsų šeimos santykiai, tarpusavio ryšiai? Ar galite kalbėti apie tam tikrą šeimos pedagogiką?

– Šeimos pedagogikos nesugebėsiu konkrečiai apibūdinti, nors apie ją esu ne kartą galvojusi. Manau, kad sąmoningos pedagogikos nė nebuvo. Viskas vyko natūraliai, savaime, kasdien. Mūsų vaikystė buvo rami ir soti. Šalia buvo tėveliai – patikima apsauga nuo visų negandų. Tiesa, juos skirtingai jautėme, ypač aš, vyriausioji. Be mamos neįsivaizdavome nė vienos dienos. Ji mus valgydino, rengė, maudė, puošė, slaugė, peikė ir gyrė, barė ir glaudė, nuolat prižiūrėjo ir visą laiką ko nors mokė. Labai saugojo, kad, gink Dieve, nepaimtume ko nors svetimo ir nemeluotume. Ir dar – kad padėtume vienas kitam. Ji numatydavo mūsų elgesį, įspėdavo dėl galimų netikėtumų ar nesėkmių, žinojo mūsų pomėgius ir skatino vienokiai ar kitokiai veiklai. Aš mėgau kuistis su įvairiais skudurėliais ir vandeniu, ką nors vis plaudavau ir džiovindavau, todėl mama anksti išmokė mane „tikro skalbimo“. Buvau augalota, stipri, 13–14 metų tapau šeimos skalbėja ir tą darbą labai mėgau. Viena sesuo gražiai siuvinėjo ir mezgė, niekada nepritrūkdama įvairių siūlų. Mažiausioji, pagrandukė, nuolat sukiojosi virtuvėje, ir mama labai patenkinta perteikė jai savo virimo ir kepimo paslaptis. Brolis paveldėjo senelio staliaus genus ir turėjo visokio dydžio lentelių, faneros, pjūkliukų, drožtukų ir peilių, kuriuos išrinkdavo, žinoma, tėvelis. Jau mums suaugus, jis juokaudavo, kad mama mūsų šeimoje buvo įsteigusi mišrų amatininkų cechą.

Iš dažnų ir išsamių mamos pasakojimų sužinojome apie sunkią jos – našlaitėlės – vaikystę, brolius, anksti išvykusius į Ameriką laimės ieškoti, apie plačią „abiejų pusių“ mūsų giminę, apie Perloją – žmonių buitį, darbus, papročius, tikėjimus, likimus. Mama išmokė mus dzūkiškų dainų, pasekdavo pasakų ir įvairių praeities nutikimų. Darbšti, tvarkinga, taupi, nekonfliktiška, gyvenanti pagal aiškius ir tvirtus moralinius principus, mama lengvai ir sumaniai tvarkė šeimos ūkį ir ruošė mus konkrečiam bei realiam gyvenimui.

Su tėveliu bendravome kitaip nei su mama, kuri visada buvo čia ir dabar, matoma, girdima, prisišaukiama. Tėvelis „ėjo į tarnybą“ – jį matėme per pietus ir vakare, kai mėgo pasėdėti vienas ir sklaidyti laikraščius, skaityti knygą ar klausyti radijo. Tačiau jis niekada nėra užmiršęs mūsų labai laukiamo „vakarinės programos“ punkto – pasakojimų. Jie prasidėjo mums dar neinant į mokyklą. Rudens ir žiemos vakarais, jau gulėdami lovose, išgirsdavome nuostabiausių dalykų „iš viso pasaulio“, iš Lietuvos istorijos ir Perlojos senovės. Jau žinojome, kad Perlojos bažnytėlę iš maumedžio pastatydino Vytautas Didysis, kad Perlojos pilį ir žemes valdė kunigaikštis Perlius, kad Ašarinis ir Paperlojys – ežerėliai ne šiaip sau, o atsiradę stebuklingu būdu… Tokie pasakojimai žadino vaizduotę ir norą sužinoti vis daugiau ir daugiau.

Augdami jau keturiese, mes patys ėjome pas tėvelį išpasakoti jam visko, kas gulėjo ant širdies. Dažna laisvalaikio scena: seserys įsitaisiusios tėveliui ant kelių, o aš sėdžiu taip, kad matyčiau jo veidą. Santūrus, iš pirmo žvilgsnio net rūstokas, tėvelis neatpažįstamai pasikeisdavo – kažkaip nušvisdavo – nusišypsojęs ar nusijuokęs (dar maža buvau įsidėmėjusi, kad juoktis gali ne tik žmogaus burna, bet ir akys). Šnekėdavau aš – seserys savo reikalus jau būdavo aptarusios su mama ir dabar norėjo tik pabūti su tėveliu. O man buvo svarbi tėvelio nuomonė, ypač neaiškiais klausimais. Rimtai išklausęs mano kalbų – dažnai naivių, o neretai ir kvailokų, – tėvelis mesteli kokią pastabą, klausimą, abejonę ir taip nejučiomis paskatina dar kartą prisiminti ir įvertinti papasakotą įvykį, savo pačios, draugių ar mokytojų poelgį. Su paaugliu broliu tėvelis kalbėdavosi atskirai – tikriausiai buvo apie ką, nes išskirtinių gabumų brolis buvo didelis padauža. Tėveliui mes buvome augantys žmonės, kurie turi patys pratintis mąstyti ir pažinti aplinkinį pasaulį. Jis įvertindavo mūsų pastangas trumpu žodžiu, patenkinta veido išraiška ar netikėta, bet labai reikalinga dovanėle. Kai, pavyzdžiui, peršokusi šeštąjį pradžios mokyklos skyrių, išlaikiau egzaminus į pirmąją gimnazijos klasę, tėvelis man nupirko rankinį laikroduką (klasėje juos turėjo tik keletas mergaičių); kažkokia kita proga – gražų dirbtinio gintaro plunksnakotį, kuris, patrintas į rankovę, lyg magnetas traukė popieriaus gabaliukus. Brolis ir seserys taip pat buvo atitinkamai įvertinami.

Tėvelis niekada nėra mūsų baudęs ar baręs. Bet mes labai stengėmės, kad jis net neturėtų progos į mus priekaištingai pažvelgti ar, dar baisiau, nustebęs palinguoti galvą…

Dabar, jau būdama sena, su meile, pagarba ir dėkingumu prisimenu savo Tėvus, atidavusius vaikams visa, ką turėjo geriausio.

– Taigi galime suprasti, kad tėvo vaidmuo buvo ypač reikšmingas Jūsų (ir kitų vaikų) tolesniam dvasiniam, intelektiniam gyvenimui. Įdomu, ar kalbėjo Jums tėvas apie literatūrą? Kaip tai vyko? Kokią literatūrą į Jūsų galvas ir širdis jis pastūmėjo?

– Dar maži (tik aš jau ėjau į mokyklą) išgirdome „Gerąją Onelę“, „Mikę melagėlį“, „Palangos Juzę“, „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galą“, „Bobulės vargus“ ir „Galvažudį“. Iš šių kūrinėlių tėvelis skaitydavo ištraukas ar papasakodavo jų siužetus. Vėliau buvo Dainavos šalies senų žmonių padavimai, Algimantas, Gražina, Robinzonas Kruzas… Paaugusiems pirko Š. Pero, Brolių Grimų, H. K. Anderseno pasakas, Dėdės Tomo trobelę, populiarias mokslines knygeles, prenumeravo „Žiburėlį“. Tėvelis ypač mėgo poeziją ir atmintinai deklamuodavo eilėraščius – rusiškai S. Puškiną, M. Lermontovą ir N. Nekrasovą, iš lietuvių poetų – P. Vaičaitį, J. Janonį, L. Girą, Maironį. Deklamavimas darė didelį įspūdį, nes tėvelis atkreipdavo mūsų dėmesį į retesnius žodžius, gražius palyginimus, vaizdingus posmus, net į nevienodą eilėraščių ritmą skirtingoms nuotaikoms išreikšti.

Pats tėvelis imdavo knygas iš miesto viešosios bibliotekos, į kurią retkarčiais ir mane nusivesdavo. Pamenu (turbūt buvau antroje gimnazijos klasėje ar kiek vėliau), kartą ėmiau vartyti tėvelio ką tik parsineštą knygą Geroji žemė, kurios užpakaliniame viršelyje buvo gražios moters nuotrauka. Tėvelis pasakė, kad tai amerikietė Perlė Bak, neseniai gavusi Nobelio premiją, papasakojo apie patį A. Nobelį, išradusį dinamitą ir įsteigusį premijas už reikšmingus mokslo darbus ir literatūros kūrinius, be to, paminėjo dar porą laureatų, regis, švedę S. Lagerliof ir lenką H. Senkevičių, paragindamas mane skaityti jų knygas, išverstas į lietuvių kalbą. Tada aš ir sėdau prie rimtosios literatūros. Per keletą metų perskaičiau P. Bak trilogiją, po keletą H. Senkevičiaus ir E. M. Remarko romanų, S. Lagerliof Sakmę apie Gestą Berlingą (tada man nuobodžią), S. Žeromskio Ištikimąją upę, J. Kraševskio Karalių motiną, L. Tolstojaus Karą ir taiką ir, žinoma, gimnazijos literatūros programoje esančius kūrinius.

Kai kurias knygas skaičiau sunkiai, daug ko nesupratau, ypač žmonių santykių sudėtingumo, ir ne kartą tėvelio klausdavau, „kaip čia yra iš tikrųjų“. Tėvelis kartais paaiškindavo, kartais pratardavo, kad knygai aš dar „nepriaugusi“ ir po kelerių metų pati suprasiu. Mat geras knygas reikia skaityti po keletą kartų. „Proto ir jausmų pusiausvyrai palaikyti“ tėvelis primindavo nuotykių literatūrą, kurioje įvykiai ir žmonės iš karto aiškūs, ir aš su noru griebdavausi brolio lektūros – M. Tveno, M. Rido, Ž. Verno, K. Majaus, A. Diuma knygų, neatsispyriau H. Mnišek Raupsuotajai, Ordinatui Micharauskui ir J. Pilyponio detektyvams. Skaičiau tikrai daug, ne kartą užmiršdama ir pamokų užduotis…

Dabar stebina mane savotiškas vaikystės „meninio ugdymo“ aspektas: iš tėvelio pirmiausia sužinojome daugelį Senojo ir Naujojo Testamento veikėjų, įvykių ir stebuklų, kurie man kažkaip įsikomponavo į grožinės literatūros erdvę. Kaip ir mišparų maldos ir giesmės, kurias tėvelis pagiedodavo lotyniškai, išversdamas jų turinį ir stabtelėdamas prie iškilmingo giesmių stiliaus (dar tebeatmenu atskirus mišparų posmus).

Sunkiai sirgdamas (tada dirbau Šiauliuose), tėvelis kartą prasitarė, kad labiausiai gyvenime norėjęs skaityti knygas ir galvoti. Deja, jam buvo skirtas neilgas kelias ir sunkus likimas, jį truputėlį kompensuodami, mes, visi keturi jo vaikai, pasirinkome humanitarinius mokslus.

– Negi, kaip ir ne vienas kitas vyresniosios kartos inteligentas, domėjotės tik suaugusiųjų, didžiąja literatūra? Juk kai mokėtės pradinėje mokykloje, ganėtinai suklestėjo lietuvių vaikų literatūra, o ir verstinių knygų vaikams jau buvo susikaupę nemažai. Ar skaitėte tokias knygas? Ar kas nors iš to išlikę atmintyje? Ar kas skatino skaityti vaikiškas knygas? Kaip skatino?

– Skaičiau nemažai ir vaikiškų knygų, kurias broliui ir sesutėms pirkdavo tėvelis. P. Cvirkos, Vytės Nemunėlio, K. Binkio, V. Tamulaičio, J. Mackevičiaus-Nord, S. Zobarsko, P. Mašioto, P. Tarasenkos knygas taip pat mėgau: jos buvo smagios ir lengvos skaityti, be to, namuose nuolat minimos – aptarinėjami dvikojai ir keturkojai herojai, deklamuojami eilėraščiai (Meškiuką Rudnosiuką, suprantama, atmintinai mokėjome visi, pradedant tėveliu).

Vis dėlto svarbiausias vaikų literatūros propaguotojas pradžios mokykloje buvo vaikų mylimas Juozas Mažeika, mane mokęs ketvirtame ir penktame skyriuose. Tie dveji metai naujoje, modernioje Utenos mokykloje prabėgo nejučiomis. Smagiausi buvo šeštadieniai, kai pusę visų pamokų mokytojas skyrė knygų aptarimui ir keitimui („bibliotekos diena“). Programa buvo pastovi, bet nenuobodi. Pirmojoje jos dalyje – savanoriški (!) mokinių pasakojimai apie skaitytas knygeles, argumentuojant, kuo jos patiko ar buvo neįdomios; norintieji atsinešdavo savo pieštas knygelės iliustracijas ir jas aiškindavo; galima buvo padeklamuoti išmoktą naują eilėraštuką. Retkarčiais vykdavo vaidinimai – mokytojo režisuota visiems žinoma pasakėčia. Pagrindiniai šios programos dalies veikėjai buvo mokiniai, ir jų kūrybinę saviraišką mokytojas linksmai aptardavo, pagirdavo, įvertindavo.

Antroji dalis – knygų rinkimasis kitai savaitei – būdavo trumpesnė, bet „dramatiškesnė“, kai tos pačios knygelės žūtbūt įsinorėdavo keletas mokinių. Viskas vykdavo taip: mokytojas atrakina nemažą spintą, išima iš jos keliolika knygų, jas tvarkingai sudeda ant savo stalo šalia jau grąžintųjų ir pradeda „literatūros išpardavimą“ – ima vieną knygą, pasako jos pavadinimą, iškėlęs parodo viršelį ir paklausia, gal kas jau yra ją skaitęs. Tokių paprastai neatsiranda (juk įdomią knygelę norisi dar ne kartą perskaityti), todėl mokytojas ima intriguoti – paskaito linksmą dialogą ar juokingą epizodą, nutraukdamas jį pačioje įdomiausioje vietoje. Aišku, pakyla keletas ar keliolika rankų, prasideda šurmulys ir net mokytojo stalo apgultis. Kaip mokytojas atspėdavo, kam labiausiai tos knygelės reikia, nežinau. Prisimenu tik savo pačios nuoskaudą, kai mano nužiūrėta knygelė atiteko toookiam jau tinginiui, iš kurio dažnai juokdavomės. Pasipūtusi sėdėjau iki pamokų pabaigos, nepratardama nė žodžio. Mokytojas greitai pastebėjo „nelaimėlę“, paliko po pamokos ir paklausė, ar man neatėjo į galvą, kodėl jis taip pasielgęs. Kadangi aš tylėjau, mokytojas paaiškino, kad tas berniukas pirmą kartą pakėlė ranką prašydamas knygos. Pats norėjo skaityti. Aš tą knygelę gausiu vėliau, o berniukas gali daugiau nebenorėti. Negi aš nepajėgiu to suprasti? Aš tebetylėjau, todėl mokytojas pasiūlė man pačiai pasirinkti iš spintos knygelę. Bet aš atsisakiau, pradėjau raudoti ir išlėkiau namo. O pavakare mokytojas atėjo pas mus (mokinius jis dažnai lankė), ir nusigandusi aš pasislėpiau, – kokia bus tėveliams gėda dėl manęs! Vis dėlto neiškentusi prisėlinau prie durų: mokytojas ir tėvelis gėrė arbatą su vyšnių uogiene ir mamos keptomis varškės bandelėmis (būtinais šeštadienio skanėstais), kalbėdamiesi apie Feliksą Vaitkų. Aš jau žinojau, kad jis yra lakūnas ir neseniai, kaip Darius ir Girėnas, perskrido Atlantą.

Mielasis, gerasis mano mokytojas, kurio aš iki šiol neužmiršau… Ir vis dėlto pradžios mokykloje dar nebuvau pati didžiausia knygų graužikė. Tikroji skaityba prasidėjo Utenos gimnazijoje, į kurią atėjau 1937-aisiais. Tada man buvo dvylika metų.

– Ką prisimenate iš gimnazijos laikų literatūrinio ugdymo, savo literatūros mokytojus, vadovėlius, jų turinį? Kas iš paauglystės ir jaunystės skaitymų labiausiai įsiminė?

– Mokiausi trijose gimnazijose – Utenos, Biržų ir Alytaus. Ten, kur tarnavo geležinkelininkas tėvelis. Pati stebiuosi, kad gimnazijų literatūros pamokos beveik neišlikusios atmintyje, – gal kad jos man buvo lengvos ir nekėlė nei įtampos, nei baimės kaip tikslieji mokslai. O gal todėl, kad apskritai nebuvau itin stropi mokinė, nors iš klasės į klasę ritausi be jokių bėdų. Labiau domino ir daug mano laiko užėmė sportas, įvairi užklasinė veikla ir knygų skaitymas. Todėl ir vadovėliai neįstrigo į galvą, išskyrus J. Ambrazevičiaus, J. Griniaus ir A. Vaičiulaičio Visuotinę literatūrą. Šią knygą nuolat skaitinėjau nekreipdama dėmesio į klasės programą. Mokytojus lituanistus prisimenu, ypač pirmąjį – Jurgį Lebedį, 1937-aisiais paskirtą į Utenos gimnaziją – pirmąją darbo vietą. Jis mergaites (berniukų klasės mokėsi atskirai) sudomino iš karto: jaunas, nedidukas, gražaus apvalaus veido, skvarbių akių ir mįslingos šypsenėlės, klasėje nuolat stovintis ant pakylos (katedros) mokytojas nejučiomis vertė pasitempti – buvo griežtas, reikalavo tvarkingų literatūros ir kalbos užrašų, vertė atmintinai mokytis daug eilėraščių ir per ilgai, kaip mums atrodė, klausinėjo iš pamokos bei tikrino namų užduotis.

Mane mokytojas vadino vardu (gal kad toks buvo klasėje vienintelis), retkarčiais pagirdavo už rašinėlius ar skirdavo ką nors padeklamuoti gimnazijos vakarėliuose. Vienais metais net tapau gimnazijos laureate ir dalyvavau respublikiniame skaitovų konkurse prie Alaušo ežero. Ten ne tik jokio prizo nelaimėjau, bet ir gėdingai sužlugau: prieš mane Zarasų gimnazistė taip raiškiai padeklamavo S. Nėries „Senelės pasaką“, kad aš, šiaip taip proverksmiais pralemenusi V. Kudirkos „Maniesiems“ („Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną / Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną…“), naktį gulėdama palapinėje graudenausi ir pykau, kodėl mokytojas J. Lebedys nesurado man gražesnio eilėraščio. Kas galėjo numatyti, kad maždaug po dvidešimt penkerių metų su savo mokytoju profesoriumi susitiksiu Vilniaus universitete ir kartu dirbsiu toje pačioje Lietuvių literatūros katedroje.

Šeštoje Utenos gimnazijos klasėje Juozas Jasinevičius literatūros pamokas vesdavo taip romantiškai ir su įkvėpimu, kad mes buvome įsitikinusios – mokytojas tikriausiai rašo eiles. Todėl nustebau, kai pokario metais Vilniaus pedagoginiame institute lituanistams jis dėstė sausas kalbos disciplinas.

Biržų gimnazijoje mokiausi metus – trečioje klasėje (vėliau vėl grįžome į Uteną), ir didžiausią įspūdį padarė ne literatūros, o lotynų kalbos pamokos – neįprastos, linksmos, su dainelėmis, gražią dieną vykstančios gimnazijos sode, visiems susėdus ant vejos. Iš lotynų kalbos nebuvo prastų pažymių! Mokytojas Vosylius (gimnazijos direktorius) pamokose buvo tikras stebukladarys ir tikras… baubas prieš pamokas, kai pasirodęs ant aukštų gimnazijos laiptų priekabia akimi stebėdavo mokinių elgesį ir aprangą. Vasarine uniforma, bet be drobinės kepuraitės su tautiška juostele ar žiemine uniforma ir šviesiomis kojinėmis galėjai iš karto grįžti namo… Aukštesniosioms klasėms direktorius tikriausiai nebuvo toks griežtas, bet mažiukams – ohoho!

Alytaus gimnazija tebuvo kiek daugiau nei pusės metų mokymosi epizodas: hitlerininkai 1943 m. kovo 17 d. uždarė Vilniaus universitetą, todėl, saugant jaunimą (ypač vaikinus) nuo prasidėjusio okupantų persekiojimo, aštuntajai pedagoginei klasei tuoj pat buvo suorganizuoti baigiamieji brandos egzaminai, ir balandžio mėnesį ką tik buvę abiturientai jau sėdėjo atokių Alytaus apskrities kaimų mokyklose. Aš – Perlojoje. Neseniai man buvo suėję aštuoniolika metų.

Iš paauglystės ir jaunystės skaitymų atmintyje išliko nemažai knygų, kurios labiausiai žadino vaizduotę, vertė jaudintis ir svajoti, kėlė daug minčių ir klausimų. Kurias ir vėliau ne kartą skaičiau – iš pareigos ar malonumo. Tai F. Bernet Mažasis lordas Fontlerojus, M. Springborn Paskutinis prūsų sukilėlis Herkus Mantas, V. Hugo Vargdieniai ir Paryžiaus katedra, A. Miuntės Knyga apie San Mikelę, Šatrijos Raganos Sename dvare, Vaižganto Gondingos kraštas, V. Krėvės Šiaudinėj pastogėj ir Raganius, A. Vaičiulaičio Valentina, knyga apie Darių ir Girėną, A. Šapokos redaguota Lietuvos istorija. Šios knygos tada man darė didelį įspūdį.

Paragavote mokytojo duonos. Ką iš to prisimenate? Ką reiškė būti mokytoja 1943–1953 m.?

– Mokytojo duonos ne tik paragavau, bet ir užkandau. Pedagogo karjerą pradėjau Perlojoje, kur dirbau nuo 1943 m. pavasario iki 1945 m. vasaros – šiek tiek daugiau nei dvejus mokslo metus. Pradinė mokykla turėjo vedėją vyrą, dvi paneles, prieš karą baigusias mokytojų seminariją, ir už ketverto kilometrų esantį „filialą“ – didelį ūkininko namų kambarį, kuriame vienu metu mokėsi trys skyriai – keliolika vaikų (ketvirtąjį skyrių reikėjo baigti pačioje Perlojoje). Darbo nebijojau, nes buvau baigusi pedagoginę klasę, kurioje spėjome išklausyti trumpus metodikos, psichologijos ir kitus reikiamus kurselius ir net vedėme po kelias bandomąsias pamokas. Be to, Perlojoje jau gyveno iš miesto grįžusi mūsų šeima, todėl čia pat buvo didžiausias autoritetas – tėvelis. Abejonių kėlė tik pora paauglių, tame pačiame skyriuje sėdinčių po keletą metų, ir kone pusė „filialo” pirmos ir antros eilės mano pusseserių ir pusbrolių. Būgštavau dėl drausmės, bet pasirodė, kad giminaičiams aš vis dėlto buvau ne Petrutė, kaip iki tol, bet mokytoja, nors ir kitokia nei „tikrosios“. O tą kitoniškumą (deja, ne pedagogikos naudai) lėmė keletas aplinkybių: nejučiomis pagausėjo krašto pažinimo pamokų (tikriausiai iš vaikystės atėjusių tėvelio pasakojimų įtaka), mažiesiems perlojiškiams labai patiko nauji žaidimai per pamokas, įtartinai pailgėjusios pertraukos ir retos, bet visą šeštadienio laiką užimančios „knygų dienos“ – naivus mano gerojo Utenos mokytojo J. Mažeikos darbo pamėgdžiojimas. Tos „dienos“ buvo primityvios, nes ne visi mokinukai dar mokėjo sklandžiai skaityti. Perlojos mokykla turėjo bibliotekėlę, bet „filiale“ radau vos keliolika knygelių, todėl pagrindinė skaitybos bazė buvo mūsų namai. Iš jų knygų brolis atveždavo dviračiu, nors mažiausioji seselė su ašaromis išlydėdavo kiekvieną knygų ryšulėlį. Tėvelis jai kalbėjo, kad mokykla be knygų – jokia mokykla, kad negražu, kai mokytojos sesuo gaili paskolinti knygų kitiems, kad tokiu neramiu metu nėra iš kur kitur jų gauti.

Pamiškės sodybose augančių vaikų buitį reikėjo kuo nors paįvairinti, todėl mėginau ruošti vakarėlius, kurių vienas visiems pasirodė itin pavykęs. Tai buvo „knygų diena“ ir mokinių piešinių parodėlė, sustiprinta pačios mokytojos kūryba – paspalvintomis A. Šapokos Lietuvos istorijos kopijomis – „Trakų pilies griuvėsiais“, Barboros Radvilaitės ir Emilijos Pliaterytės atvaizdais. Toji paroda užėmė pusę klasės sienos ir kabojo visus metus. Pirmokėliai deklamavo trumpus vaikiškus eilėraštukus, antrokai išdrįso paskaityti ištraukų iš pasirinktų knygučių, o trečiokai suvaidino pasakėčią „Vilkas ir lapė“. Gerai prisiminiau mokytojo J. Mažeikos režisūrą, nes pati tada vaidinau vištienos pririetusią laputę, o mokytojas tikriausiai buvo skaitęs J. Geniušo knygelę Dramatizacija ir įscenavimas – mokymo auklėjimo priemonė. Todėl mūsų vaidinimas buvo „su mimika, judesiais ir veiksmu“. „Vakaras“ (šeštadienio popietė) buvo „grandiozinis“: atėjo gausybė publikos – gal dešimt mamų ir bobulių, namo šeimininkai (jauniausios jų dukros buvo pirmo ir trečio skyriaus mokinukės), programa sulaukė didžiausio pasisekimo, niekas nekreipė dėmesio į „techninius nesklandumus“. Vakarėlį nelauktai pagyvino namo šeimininkė – bažnytinio choro giedotoja, pradėjusi man labai patinkančią seną dzūkišką dainą „Oi genelio genumai, tai jo margo margumai…“ Publika jai entuziastingai pritarė, ir programa baigėsi bendro choro dainomis. Tiesą sakant, ne „baigėsi“, o „tęsėsi“, nes čia pat buvo suruoštos kuklios vaišės: kūrybos kančių išsekintiems programos dalyviams reikėjo atgauti jėgas, o publikai (mamoms ir bobulėms) – aptarti naujausias Perlojos žinias.

Dabar, po šešiasdešimties metų, suprantu, kad pirmieji mano pedagoginės veiklos žingsniai Perlojoje buvo tik „žaidimas“ – trūko sistemingesnių žinių ir nuoseklaus darbo. Bet žinau, kad vaikai laukė kiekvienos dienos, nes mokėsi ne tik skaityti, skaičiuoti ar rašyti, bet ir ko nors daugiau.

1945 m. rudenį įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti lituanistikos. Kartu turėjau atidirbti mokykloje trečiuosius metus. Kiekvieną rytą iš M. Daukšos gatvės (už Aušros vartų) pėsčiomis kulniuodavau ketvertą kilometrų į mokyklą Antakalnyje, o po pietų – į pedagoginį, laikinai įsikūrusį Gedimino prospekte, tada vadintame didžiojo revoliucijos vado vardu. Tais metais svarbesnis man buvo ne pats darbas, o mokyklos žmonės: dvi jaunos, mielos mokytojos, kurių vyrai karininkai buvo atsidūrę Vakaruose ir Rytuose ir kurios mane globojo lyg vyresniosios seserys, nuostabaus gerumo mokyklos vedėjas ir mano antrojo skyriaus įvairių tautybių mokinukai iš gretimų vaikų namų, vaikštantys plikomis galvelėmis (higienos sumetimais) ir dažnai ūgio neatitinkančiais labdaros drabužėliais. Jie buvo stropūs, tylūs, daugelis – tarsi prigesę. Buvo prasidėjęs sunkusis pokaris.

Nuo 1950 m., jau dirbdama Šiaulių mokytojų institute, turėjau pamokų ir II vidurinėje mergaičių mokykloje, į kurią ėjau su dideliu noru ir labai stengiausi, kad pamokos būtų įdomios. Vilniaus pedagoginis gerai paruošė darbui mokykloje, todėl galėjau išmėginti įvairias metodikas ir pati ką nors sugalvoti. Dirbau aukštesniosiose klasėse, todėl pabandžiau vieną naujovę, kuri mokinėms iš karto patiko, nes davė progos savotiškai parungtyniauti.

Vienos mokinės tėvelis architektas dideliame storo popieriaus lape abėcėlės tvarka stulpeliu žemyn gražiai surašė mokinių pavardes, o prie jų dešinėje lapo pusėje – programoje nurodytų knygų sąrašą. Lapas buvo įrėmintas ir pakabintas klasėje ant sienos. Mokinės sutartu ženkliuku pačios žymėdavo perskaitytas knygas, nebūtinai iš eilės. Matydama daugumos mokinių jau perskaitytą kurią nors knygą, surengdavau savotišką kolokviumą: viena mokinių grupė (paprastai pagal suolų eiles) galėjo klausinėti kitą. Iš pradžių pati nurodžiau, kokio pobūdžio turėtų būti klausimai, ir mergaitės, gerai parengtos ankstesnių mokytojų, greitai įsitraukė į tą literatūrinį žaidimą, aptardamos knygas aktyviai ir išradingai. Man tekdavo viską trumpai apibendrinti ir įvertinti. Tokia vieša kontrolė pasirodė ne tik įdomi (mokinės tikrino save pačios), bet ir naudinga, nes vertė atidžiai skaityti ir iš anksto apgalvoti klausimus.

Šiauliuose tada dirbo keletas talentingų prieškario kartos mokytojų lituanistų, kurie jauniesiems savo kolegoms (ir man) negailėjo praktiškų patarimų, knygų iš asmeninių bibliotekų ir širdies šilumos. Jiems visada būsiu dėkinga.

Į klausimą, ką reiškė būti mokytoja 1943–1953 m., atsakyti nelengva. Pirmiausia tas dešimtmetis užgriuvo mus sunkiomis pervartomis ir pokyčiais – politiniais, valstybiniais, ideologiniais, asmeniniais… Tai buvo didelių sukrėtimų ir praradimų, baimės, nežinios ir žiaurumų metai. Prievartinės būtinybės paklusti neišvengiamiems laiko reikalavimams ir savisaugos bei vidinės savigynos laikmetis.

Bet tai buvo ir jaunystė su visais jos reikalavimais, viltimis ir klaidomis, savęs išbandymais ir vietos gyvenime ieškojimu, meilės ir draugystės ilgesiu, pirmomis sėkmėmis ir nusivylimais. Tą dešimtmetį laikyčiau ne tiek mokymo, kiek mokymosi, spartaus ir dramatiško brendimo laikotarpiu. Knyga tada ne kartą buvo tapusi tikra dvasios atrama.

– Atrodo, Jūsų gyvenimas galėjo pakrypti ir kita linkme – ne į literatūrą, bet į teatrą. Baigėte Dramos studiją. Prisiminkite tą gyvenimo tarpsnį. Kas Jus pastūmėjo į teatrą? Kodėl vis dėlto netapote aktore? Ar toji patirtis lėmė, kad vėliau tapote viena iš žinomiausių ir nuosekliausių dramaturgijos tyrėjų, dėstėte tą dalyką universitete?

– Apie aktorystę kaip profesiją negalvojau, nors teatras mane traukė savo paslaptingumu. Prie jo artinausi „metodiškai“. Pirmiausiai pamačiau tikrą artistę. Buvau gal šešerių metų ir su tėveliu važiavau autobusu iš Kauno į Varėną. Šalia mūsų sėdėjo ir su tėveliu šnekučiavosi labai graži ir pasipuošusi ponia, nuo kurios negalėjau atitraukti akių. Autobusas sustojo kažkokioje stotelėje, vyrai išlipo parūkyti, o ponia iš nematyto krepšelio išsiėmė nedidelę apvalią dėžutę, iš jos – kažkokį pūkuotą skudurėlį ir ėmė juo tapšnoti sau veidą; paskui storu pieštuku perbraukė lūpas ir keistai pakreipė ant galvos pūpsančią kepuraitę. Nieko panašaus nebuvau mačiusi, todėl turbūt iki ausų išsižiojusi spoksojau į tokį reginį. Ponia žvilgtelėjo į mane, nusijuokė, lengvai kepštelėjo man per veidą, kažką draugiškai pasakė ir, išsitraukusi iš krepšelio nematytos spalvos obuolį, padavė man. Kai vėliau ponia išlipo, paklausiau tėvelio, kas ji. „Tai Kauno dramos teatro artistė Tefa Vaičiūnienė, – pasakė tėvelis. – Važiavo į savo gimtinę netoli Varėnos. O obuolys vadinasi apelsinas.“ (Po keliolikos metų sužinojau, kad su T. Vaičiūniene ir dar keliais Kauno aktoriais tėvelis buvo susipažinęs dar Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais.)

Pirmą tikrą teatro vaidinimą mačiau būdama gimnazistė, kai į Uteną gastrolių iš Vilniaus buvo atvykęs „Vaidilos“ teatras. Atmintyje išliko du spektakliai – „Vidurnakčio vaiduokliai“ ir „Brandos atestatas“. Ir to spektaklio herojė – jauna, daili aktorė, kurią kitą dieną pastebėjau vaikštinėjančią geležinkelio stoties perone ir valgančią bandelę su dideliu dešros gabalu. (Tai buvo Dana Rutkutė, kuriai po daugelio metų šį faktą užsiminiau. Ji pasijuokė, kad dešrą tikrai buvo užmiršusi.)

Alytuje 1942–1943 m. žiemą (buvau baigiamojoje gimnazijos klasėje) pasirodė aktorius P. Kubertavičius rinkti „kadrų“ šiame mieste numatytam teatrui. O kurgi tų kandidatų daugiausia, jei ne gimnazijoje. Susigundžiau ir aš. Kad būtų drąsiau, į „bandymus“ ėjome dviese su bendraklase drauge. Ir – mudviejų nuostabai – patekome į būsimų aktorių sąrašą. Tik kad to teatro niekas taip ir neįsteigė.

Antrame Vilniaus pedagoginio instituto kurse vėl neatsispyriau teatro traukai – panorau stoti į Dramos teatro studiją. Namuose kilo šurmuliukas – mama griežtai pasipriešino, nes jai teatras neatrodė patikima įstaiga, kuriai vertėtų skirti savo ateitį. „Matai, tėvai, kaip vaiką užkrėtė miestas…“ Tėvelis didesnio pritarimo taip pat nerodė: turiu gerai pagalvoti, ar sugebėsiu derinti tokias skirtingas studijas. Ir ką paskui pasirinksiu? Ar esu tikra, kad turiu talentą? Ar žinau, kad teatro gyvenimas – ne toks šviesus ir romantiškas, kaip atrodo iš šalies?.. Bet aš turbūt pirmą kartą užsispyriau ir tapau „studijoke“. Po trejeto metų, pasibaigus visiems baigiamiesiems egzaminams, pasikvietė mane B. Dauguvietis. Jis buvo studijos vadovas, mums dėstė balso formavimą ir ne kartą yra mane pravirkdęs. („Kvaila, tėtis tave labai mėgsta, neimk į galvą, o jam ką nors smarkaus atrėžk, – jis labai mėgsta tokius daiktus“, – guodė ir mokė mane jo dukra Galina, buvusi tame pačiame kurse.) Taigi pasikvietė mane studijos vadovas, pagyrė už stropumą ir pasakė – tik daug atviriau nei tėvelis, – kad aktorės iš manęs nebus: „ne ta prigimtis“ ir „ne tas charakteris“. Tada aš jau tikrai apsiverkiau (iš visų specialybės dalykų turėjau geriausius pažymius), bet po pirmojo sezono Šiaulių teatre (iš užsispyrimo nutariau pasitikrinti) įsitikinau, kad abu man gero linkėję žmonės yra teisūs: aktorystė – ne man. Dėl to, kad nepatiko kasdienė teatro virtuvė, kad aktorių gyvenimas pasirodė kažkoks drastiškas ir nesavarankiškas, o darbas institute (tais metais vidurinėje mokykloje dar nedirbau) buvo įdomesnis ir turiningesnis, nes teikė daugiau saviraiškos galimybių. Ir dar dėl to, kad pajutau neturinti tikro aktorės talento. O gal ir tikro noro.

Ir vis dėlto nesigailiu baigusi Dramos studiją. Joje būdama, pažinau daug smetoninės kartos aktorių – talentingų ir nuoširdžių žmonių, su kuriais buvo gera susitikti iki pat jų (ir mano) senatvės. Aktoriaus meistriškumas, scenos kalba, ritmika ir šokis, fechtavimasis, muzikinis auklėjimas, įvairių tautų teatro istorija, dramos kūrinių skaitymas ir režisūrinė analizė, dalyvavimas spektaklių masinėse scenose, atmintinai išmokti „Vyšnių sodas“, „Tartiufas“, „Marti“, „Žaldokynė“ ir t. t., kurso išvyka į Maskvą 1948 m., kai per savaitę Maskvos dailės, Vachtangovo ir mažajame teatre pamatėme keliolika spektaklių su didžiaisiais rusų aktoriais – K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus-Dančenkos mokiniais ir bendražygiais, – visa tai plėtė mano akiratį, žinias ir gyvenimo patirtį, leido geriau pažinti teatro specifiką, dažnai kūrė nekasdienišką – šventišką ir žaismingą – atmosferą, leidžiančią užmiršti ar bent lengviau ištverti pirmųjų pokario metų sunkumus ir baisumus.

Teatras ir literatūra gražiai papildė vienas kitą, atvėrė naujų vienas kito interpretavimo galimybių ir labai pravertė dirbant pedagoginį darbą – vidurinėje mokykloje nesunku buvo rengti skaitovus, sukurti poezijos kompoziciją ar surežisuoti pjesės ištrauką; universitete pastūmėjo skverbtis į dramaturgijos problemas.

– Vilniaus universitete buvote gerbiama ir mylima – tiek kolegų, tiek studentų. Kaip Jums pačiai dabar atrodo tie metai? Ar kaip pedagogė išgyvenote savo aukso amžių? Ar turėjote ypač mylimų studentų? Ar yra tokių, kurie lanko Jus iki šiol?

– Apie universitetą pasakysiu tiek: trisdešimt jame praleistų metų buvo sudėtingos gyvenimo patirties, kasdienio kryptingo darbo, nuolatinio virpulio, džiaugsmo ir kartėlio laikotarpis. Sukauptų specialybės žinių perteikimo meistrystės mokymasis. Daugelio šimtų dieninio ir neakivaizdinio skyriaus studentų artimumo jausmas. Nuostaba regint, kaip auga jaunų žmonių intelektinė branda… Aukso amžius Lietuvių literatūros katedroje truko apie dvidešimt darbo metų, – perkopusi savo amžiaus šešiasdešimtmetį, pajutau pamažu didėjantį nuotolį tarp savęs ir to, kas buvo sava ir brangu.

Ypač mylimų studentų išskirti negalėčiau. Tie, kurie dramaturgija ir teatru domėjosi keletą metų – nuo trečiojo kurso spec. seminaro iki diplominių darbų rašymo, – savaime tapo artimi, nes mus siejo tas pats interesų ratas ir aktyvūs, kūrybiški pokalbiai – konsultacijos. Nebuvau dėstytoja, mėgstanti bendrauti su studentais už auditorijos ar universiteto, todėl turiu tik keletą tokių, kurių apsilankant tikrai laukiu. Bet, keistas dalykas, paskambina, parašo, atsiunčia savo knygą ar šeimos nuotrauką tie, su kuriais, atrodo, ir nebuvome artimi.

– Dirbote mokslinį darbą Mokslų akademijos Literatūros ir tautosakos institute, dėstėte, beveik visą gyvenimą skyrėte literatūrai, daug skaitėte. Ar tebeskaitote ir dabar? Ar turite autorių, knygą, kurią ir šiandien linkėtumėte perskaityti daugeliui? Gal net vaikams ar paaugliams?..

– Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute dirbau 1953–1963 m. – tai mano tikrųjų lituanistinių studijų dešimtmetis. Ten buvo susirinkęs (ar surinktas) būrys talentingų literatūros tyrėjų, rašoma daugiatomė lietuvių literatūros istorija ir disertacijos, rengiami svarbūs mokslo leidiniai. Kiekvieno literatūros skyriaus, poskyrio ar net pastraipos aptarimai, studijų ir aspirantų darbų svarstymas, privaloma skaityti teorinė literatūra buvo geriausia akademinė mokykla. To meto Korsakynė (taip daug kas vadino institutą, jo direktoriumi esant K. Korsakui) buvo organizuota ir drausminga įstaiga, kurioje vyko intensyvi ir planinga mokslinė veikla. Tiesa, vidinį pasipriešinimą kėlė kieti literatūrinės politikos reikalavimai, dėl kurių gabiausiems ir drąsiausiems ne kartą teko išgyventi psichologinių ir emocinių sukrėtimų. Tačiau „rėksnys“ direktorius vertino savo instituto darbuotojus, gerbė ir gynė tuos, kuriuos valdžios žmonės ar jis pats viešai kritikavo, o svarbiausia – neskubėjo nieko nei atleisti, nei pažeminti. Instituto dešimtmetį laikau pasirengimo universitetui, į kurį jau buvau įkėlusi koją 1959 m., laikotarpiu.

Skaitau dabar nedaug – taupau akis ir laiką, nes noriu baigti darbą, jungiantį dvi mane dominančias sritis – literatūrą ir teatrą. Knyga vadintųsi Lietuvių rašytojai ir nacionalinis teatras 1918–1940 m. Joje nenagrinėju teatro meno (spektaklių), jo raidos, o mėginu atskleisti teatro gyvenimą platesniame to meto kultūros kontekste, paanalizuoti prieštaringus teatro ir visuomenės santykius bei įvairiopą teatrinę rašytojų veiklą, kuri iki šiol nesurinkta, nesusisteminta ir neįtraukta nei į teatro, nei į literatūros tyrimų erdvę. Juk rašytojai tarpukario dvidešimtmetį buvo solidžiausi nacionalinio teatro veiklos vertintojai ir strategai.

Turiu mėgstamų autorių ir knygų, tik ar beverta tai minėti? Jaunesniosioms kartoms rūpi kitos problemos, kitos vertybės ir kitos knygos. Svarbu, kad jos būtų skaitomos ir apmąstomos.

– Ačiū! Kad ir pavėluotai, sveikiname gražaus jubiliejaus proga! Sveikatos ir stiprybės Jums, Petrute!

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 2 (34)