Tarsi idiliška vaikystės vasara
„Garnelio“ leidykla surizikavo išleisti Lietuvoje visiškai nežinomos autorės Dorothy Edwards knygą Mano išdykėlė sesytė*. Savo išvaizda ji primena tos pačios leidyklos pakartotinai išleistas A. Lindgren, T. Jansson ir A. Milne’o knygas. Taigi klostosi lyg ir neformali serija, šalia garsių rašytojų atsidūrė autorė, apie kurią net Oksfordo vaikų literatūros enciklopedija pateikia vos du sakinius, o iš gyvenimo faktų – vien tikslią mirties datą – 1982 m. Interneto puslapiuose galima rasti tik moteriškų pasiplepėjimų lygio informacijos apie šį kūrinį: „O, kaip puiku, kad išleido mano vaikystės knygą, kiekvienas čia ras ką nors iš savo vaikystės…“ ir t. t. Aišku, Lietuvoje nerasime nė vienos motinos, šitaip besidžiaugiančios D. Edwards knyga, todėl jai bus sunku, ypač šiais laikais, surasti savo skaitytoją. Kas nors ją turės knygynų lentynose pastebėti pirmą kartą. Ir tai turės padaryti suaugusieji, nes vaikui, jau pačiam knygas besirenkančiam, vargu ar ši knyga bus aktuali – ji apie mažesnius ir mažesniems…
Norom nenorom šią knygą imi lyginti su kai kuriomis A. Lindgren knygomis. Pirmiausia dėl to, kad tai iš esmės to paties laikmečio kūriniai. Ir jų atsiradimo aplinkybės panašios, ir vaizdavimo objektas lyg ir panašus – neklaužada vaikas… Pirmasis Mano išdykėlės sesytės leidimas pasirodė 1952 m. (A. Lindgren Pepė Ilgakojinė išėjo kiek anksčiau, 1945 m., Mes, Padaužų kaimo vaikai – 1947 m., Dar apie Padaužų kaimo vaikus – 1949 m., o Padaužų kaime vienos linksmybės – tais pačiais 1952 m.! Neilgai trukus išėjo ir A. Lindgren Vaikai iš Pramuštgalvių gatvės, Madikė, su kuriomis D. Edwards knyga labiausiai ir gretintina…) Tačiau reikia turėti omenyje, kad istorijos, dabar sudarančios Mano išdykėlę sesytę, BBC laidose nuskambėjo kiek anksčiau, negu pasirodė pati knyga. (Mat D. Edwards daugelį metų dirbo BBC laidoje „Listen with Mother“ – kaip tik šiai laidai ji ir rašė istorijas apie mažąją neklaužadą sesytę, kurios paskui virto knygomis, trumpų istorijų rinkiniais.) D. Edwards šį personažą sugalvojo tam, kad nuramintų savo pernelyg neramią dukrelę Jane (panašiai kaip kad Lindgren sugalvojo savo Pepę), kuri prašė vis naujų istorijų. O veikėjos paveikslo prototipas – pačios rašytojos jaunylė sesuo Phylis…
D. Edwards, gimusi 1914 m. lapkričio 14 d. (tą pačią dieną kaip ir A. Lindgren, tik septyneriais metais vėliau!) Tedingtone, darbininko šeimoje, savo pirmąją istoriją sukūrė būdama penkerių. Sulaukusi dvidešimties, ji jau spausdino poeziją, trumpus apsakymus, straipsnius, tačiau vaikų literatūrai atsidėjo tik ištekėjusi už Franko Edwardso ir susilaukusi dviejų vaikų. Gretinimas su A. Lindgren gal kiek ir trukdo skaityti šią knygą, nes vis norisi sakyti: ten buvo taip, o čia yra taip… Ar kad, tarkim, Sesytės… iliustracijų (dailininkė Shirley Hughes) stilistika gana artima A. Lindgren knygų iliustratorės Ilonos Wikland braižui. Taigi mūsų sąmonėje šios autorės tarsi konkuruoja tarpusavyje. Tačiau gal taip atrodo tik žvelgiant į vaikų literatūros procesą, į tą literatūros tarpsnį iš 50 metų atstumo?..
Skaitant knygą, dažnai užvaldo idiliško, neapibrėžto laiko pojūtis. Neaišku, nei kokioje šalyje viskas vyksta, nei kelintais metais… Vieni veikėjai gyvena kaime, o kiti – miestelyje, pavakariais geria arbatą, švenčia savo šventes, laikosi savų tradicijų. Veiksmas dažniausiai vyksta kieme… Ir lyg niekas daugiau pasaulyje neegzistuotų, tik idiliška vaikystės vasara su sausainiais, savais vaikiškais pokštais, šiluma, languota arba strazdais marginta staltiese, su motina, kuri yra tikra motina, nes visą laiką šalia ir tik kepa, verda, globoja, prižiūri, lygina drabužius, bara, varo miegoti, giria, tvarsto žaizdas, ir tėvu, kuris yra tikras tėvas, nes visą laiką dirba, o jeigu vienoje istorijoje ir pasirodo („Mano išdykėlę sesytę prižiūri tėtė“), tai vis tiek taip dirba, kad net nepastebi, jog neklaužada vaikas paspruko. Štai toks tas knygos pasaulis. Tiesa, dar pasimaišo geri kaimynai, supratingas daktaras, langų valytojas, pienininkas, anglininkas (beveik kaip iš H. Ch. Anderseno pasakų: „/…/ atėjo tik anglininkas, jis perdavė mano sesytei linkėjimus ir raudoną rožę nuo savo kepurės, ji kvepėjo rože ir anglimis“, p. 20) ir dar vienas kitas veikėjas… Visi jie dažniausiai gražūs – štai tada ir pasidaro toje visoje idilėje nejauku, per saldu. Bet tas idiliškas fonas tarsi hiperbolizuoja, išryškina ramiai vienoje vietoje nenusėdinčio vaiko pokštus. Tai tarsi kažkokia keista namų romantizmo atmaina, laikas, kai dar kvepėjo pyragai, kai cukraus gabaliukas, mėtinis ledinukas, obuolys būdavo didelis gardėsis: „Nedorėlio Hario mama padarė raudonų ir geltonų vaisių drebučių, pieniško kisieliaus, sviestainių, iškepė sausainių, pyragėlių su vyšniomis ir didelį baltai glaistytą tortą su žvakutėmis…“ (p. 46), „Nedorėlis Haris parodė mano išdykėlei sesytei nuostabų akytą pyragą su ledinukais ir guminukais, užpiltą plakta grietinėle“ (p. 47). Tai kažkoks pristabdytas laikas. Dėl to tikriausiai šią knygą ir verta imti į rankas – galima paieškoti to dingusio paprastų smulkmenų ir džiaugsmų pasaulio. Detalių visuose pasakojimuose tiek daug, kad net stebiesi autorės kruopštumu ir kantrybe jas fiksuojant.
Bet įsijausti į šį knygos pasaulį reikia atsargiai, kad netaptų pernelyg saldu… Beje, patariu: neskaitykite vaikams šios knygos po daug, o, tarkim, parinkite kas vakarą po vieną pasakojimą prieš miegą. Ko gera, taip knyga ir sumanyta, pagaliau juk ji ir radosi iš neilgų radijo valandėlių. Kol nežinai, kad tai užrašytos ir išleistos BBC laidelės, labai erzina visų pasakojimų pradžių „formulių“ kartojimasis: „Vieną rytą, kai aš buvau maža, o mano išdykėlė sesytė dar mažesnė…“ (p. 23 ir t. t.). Paskui erzina toks didaktiškas „gerosios tetulės autorės“ kreipimasis į mažąjį skaitytoją: „Žinoma, tu taip nesielgi“, „Kokia kvailiukė, tiesa?“ (Argi neprimena A. Lindgren Emilio iš Lionebergos pasakojimo?! Bet – pala! – Emilis… pasirodė daug vėliau, tai gal Lindgren žvilgčiojo į savo kolegę iš Anglijos?..) Gal tie didaktiniai „juk tu taip nedarai“ intarpai gali būti traktuojami kaip galimybė užmegzti dialogą, kaip skaitančio suaugusiojo kreipimasis į klausantį vaiką, tarsi tikintis jo nuomonės ar atsako…
Labiausiai erzina pirmieji knygos apsakymai, kol dar nesi pripratęs prie autorės kalbėjimo ir vaizdavimo stilistikos. Ir apskritai pirmoji knygos dalis, palyginti su kitomis keturiomis, atrodo mažiau pavykusi. Kitose dalyse daugėja tokių subtilių pasakojimų, kuriuos perskaitęs supranti, kad – oho! – pagrindinė veikėja dar neiškrėtė nė vienos šunybės, o viskas jau baigėsi. O dar įdomiau, kad tas bevardis personažas pradeda įgauti charakterio niuansų. Subtilesnėmis istorijomis, kurias tikrai verta skaityti kelis kartus, laikyčiau šias: „Puikusis senelio bugienis“, „Mano išdykėlė sesytė laimi prizą“ ir kt.
Kartais kliūva įvykių chronologijos ir charakterio raidos nepaisymas. Iš pradžių atrodo, kad pagrindinės veikėjos pokštai gudrėja, sesytė ne tik be jokio tikslo kaprizijasi… Žiū, jau ir kažkokia gelmė atsiranda… Paskui staiga pasijunti lyg apgautas, nes esi nubloškiamas atgal į laikus, kai pagrindinė veikėja tik pirmus žodžius tarė… Taip, galima kai kurias vietas pateisinti: lietuviškas variantas, regis, yra penkių atskirų knygų rinkinys, dabar tų knygų pavadinimai virto skyriais: „Mano išdykėlė sesytė“, „Kiti pasakojimai apie mano išdykėlę sesytę“, „Mano išdykėlė sesytė ir nedorėlis Haris“, „Mano išdykėlė geruolė sesytė“, „Mano išdykėlės sesytės draugai“. O kai viską skaitai kaip vieną knygą, pasikartojimai dirgina, mat kartais du apsakymai (buvę skirtingose knygose) pagrįsti lygiai tais pačiais įvykiais. Tarkim, apie kaimynus Kakavinius Džonsus ir vartelius į jų kiemą arba apie nedorėlio Hario garbanas…
Kartais susidaro įspūdis, kad A. Edwards knygoje žaidžiantis vaikas tarsi bando išsikovoti vietą pernelyg teisingame ir tvarkingame suaugusiųjų pasaulyje, kad vaiko veržlumas, gyvybingumas, spalvingumas rodomi skaitytojams kaip kažkokia keistenybė, visiška nebranda ar net kvailumas, o autorė panaši į žmogų, kuriam iš tiesų ir pačiam labai linksma, bet dėl kažkokių priežasčių jis turi tą linksmybę tramdyti („Labai atsiprašau, kad turiu papasakoti apie tokį elgesį, man labai gėda dėl jų ir manau, kad tau irgi gėda“, p. 49).
Turiu prisipažinti, kad iš pradžių interneto atsiliepimai su tvirtinimais „Radau kai ką iš savo vaikystės“ man skambėjo juokingai. Nesupratau, ką galima rasti knygoje, kuri kartais pernelyg dvelkia naftalinu ar panaši į saldėsį. Bet perskaičiau pasakojimą, kuriame sesytė, nenorėdama valgyti, duonos pluteles slėpė už stalčiaus sienelės, o netikėlis Haris – už dujinės viryklės, ir staiga širdis sudrebėjo prisiminus, kokia baisi diena būdavo kartą per metus, kai mama, darydama generalinę tvarką, atitraukdavo dujinę viryklę bei šaldytuvą ir rasdavo mano nesuvalgytą paslėptą maistą, – labai nevalgus vaikas buvau. Taigi ir aš „radau kai ką iš savo vaikystės“. Ko gera, ir jūs rasite…
———————————————————–
* EDWARDS, Dorothy. Mano išdykėlė sesytė / iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. Vilnius: Garnelis, 2005. 350 p. ISBN 9955 428 57 0.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 2 (34)
