APIE GRAŽIAUSIAS 2007 m. KNYGAS

2007 m. Lietuvoje pasirodžiusių vaikų knygų įvairovė tikrai didelė, rinktis yra iš ko, bet tarp dėmesingai išleistų knygų pilna ir prastos meninės kokybės, pigių, „greitojo maisto“ leidinių, tiek turinio, tiek iliustravimo požiūriu. Apie turinio ir literatūrines vertybes šiame ir ankstesniame „Rubinaičio“ numeriuose jau kalbėjo literatai. Šioje apžvalgoje aptarsiu, pakomentuosiu meniškesnes, vertingesnes iliustracijas, prastesnes palikdama nuošaly.

Vaikų knygai skirtinas ypatingas dėmesys: iš pradžių buvęs žiūrėtojas, tik vėliau, jau suregzdamas raides į žodžius, o žodžius – į sakinius, vaikas tampa skaitytoju. Kurti kokybiškas, įdomias ir patrauklias vaiko akiai iliustracijas – rimtas uždavinys dailininkui. Lietuvos knygų grafika jau nuo praeito amžiaus yra aukštai vertinama, iliustruotojai įvairiuose konkursuose, parodose savo šalyje ir užsienyje pelno apdovanojimus. Tiek vyresniosios, tiek jaunesniosios kartos dailininkai siekia savitumo, originaliai interpretuoja tekstą, savaip sudėlioja akcentus, taip plėsdami skaitytojų akiratį, lavindami meninį skonį. Džiugu matyti iškylant naujų dailininkų vardus, pirmąsias jų iliustruotas knygas, lygiai taip malonūs ir jau gerai žinomų kūrėjų darbai.

Vyresniajai kartai atstovaujanti dailininkė Taida Balčiūnienė – puikiai atpažįstama, juk jau ne viena karta užaugo su jos iliustruotomis knygelėmis. Iliustruodama J. Tumo-Vaižganto Laišką Eglutei (išleido „Petro ofsetas“), dailininkė laikosi savo stiliaus. Ji kuria jaukų, šviesų, supaprastintą, teigiamą pasaulį, iliustracijos pasižymi gyvu, šviesiu koloritu. Apibendrinta forma, plokštuminis vaizdas, lengvu kontūru apvedžiotos figūros sukuria aiškų, gilaus suvokimo nereikalingą paveikslėlį. Knygos turinys – tikras autoriaus laiškas savo jaunai giminaitei į Paryžių, kuriame vaizdžiai ir drauge labai paprastai aiškinami gyvenimo kaime privalumai ir didmiesčio trūkumai, todėl realistiniai, nesudėtingi, tiesiogiai tekstą iliustruojantys piešiniai sudaro darnią visumą su turiniu.

Kita gerai žinoma dailininkė – Taida Balčiūnaitė. Ji iliustravo N. Morkūnaitės Nykštukų pasakėlę („Petro ofsetas“) ir V. Braziūno eilėraščių knygą Uosio kuosos („Vaga“). Pastarosios knygos iliustracijų objektai susipynę, kartais tarsi suaugę tarpusavy, arba, atvirkščiai, – išsibarstę. Galbūt dailininkė siekė tokiu būdu priartėti prie eilėraščio žanro, kur mintis dažnai reiškiama taupiau, fragmentiškiau nei prozoje. Dalinis kai kurių elementų paspalvinimas, kompozicinis neužbaigtumas kartais daro įspūdį, tarsi kažko trūktų. Paprasti, nesudėtingai sueiliuoti tekstai kartu su skaidrių spalvų, teigiamos nuotaikos iliustracijomis aiškiai sako, kad knyga skirta „specialiai vaikams“.

K. Borutos Trečiąją Jurgio Paketurio klajonę („Šviesa“) iliustravo Irena Guobienė. Linija vingri, spalvos dekoratyviai susiliejusios, kompozicija kiek chaotiška, mastelis ne visada realus, gausu detalių – kai kur net daugoka. Pasitelkta koliažo technika: įterpti laikraščio, gėlėto popieriaus elementai. Personažai dera su tekstu – linksmi, komiški, fantazijos netrūkstantys vaizdiniai, veikiantys neapibrėžtoje pasakos erdvėje.

Kęstutis Kasparavičius (visas jo knygas išleido leidykla „Nieko rimto“) pelnytai toks mėgstamas ir plačiai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio šalių. Jo darbai džiugina tiek skaitytoją, tiek žiūrovą, tiek suaugusįjį, tiek vaiką. Paties K. Kasparavičiaus parašyti pasakojimai Dingęs paveikslas (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus apdovanota kaip geriausia 2007 m. knyga jauniausiems skaitytojams), Sodininkas Florencijus, Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiai (pastarosios knygos iliustracijos buvo sukurtos Edwardo Learo eilėraščiams, dabar joms naują tekstą parašė Loreta Kavolė) – dar keletas puikių darbų, papildysiančių ir taip nemažą autorinių knygų kolekciją. Personifikacijų įtaiga, preciziškas piešinys, linijos aiškumas, vos vos prislopintas, skaidrus koloritas, nieko banalaus, jokio atmestinumo – tokie yra dailininko kūrybos bruožai. Kalbant apie K. Kasparavičių, iškart paminėtina magiška fantazijos galia: kartais net maloniai nugąsdina, kiek nuostabių vaizdinių, išmonės gali tilpti kūrėjo vaizduotėje ir būti perteikta įgudusios rankos.

Jau minėtas Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius apdovanojo Urtę Uliūnę už knygą Miegančios boružės („Nieko rimto“) kaip reikšmingiausią praeitų metų vaikų ir paauglių literatūros debiutantę. Leidinį iliustravo Sigutė Ach, kuri laikosi pamėgtos technikos, įvaizdžių, pateikia aiškias nuorodas į vaikystės pasaulį, iš ten atsineštus potyrius, įvaizdžius, personifikacijas. Dailininkė mėgsta pabrėžti vaikystės atgarsių svarbą, neprarastą gebėjimą suvokti aplinką, svajoti, kurti žvelgiant vaiko akimis.

Kita šios dailininkės iliustruota knyga – Onos Jautakės Avinėlis Jakobas. Puikiai pažįstama ir populiari iliustruotoja čia truputėlį kitokia, tapybiškesnė. Kontūrą, ploną, virpančią liniją, skaidrias, subtiliai susiliejusias akvarelės spalvas keičia potėpiai, piešiniai ne tokie smulkmeniški. Išlieka tas pats vaikiškumas, svajingumas, aliuzijos į vaikų piešinius, dar kartais negrabų, bet savitą ir įdomų jų spalvų matymą, tiesioginį vaizdavimą, aplinkos objektų personifikacijas (kalva įgyja veidą ir pan.). Sigutė Ach nepamiršta vaiko savy, nesikeičia iš pagrindų, lieka ištikima savo pasirinktam mielam, jaukiam ir gerąja prasme infantiliam stiliui.

Ramūno Gerbutavičiaus ir Rimvydo Stankevičiaus Zuikio abėcėlė („Šviesa“), iliustruota Pauliaus Juodišiaus, – gana keistas mišinys. Čia pagrindinio veikėjo zuikio, keleto kitų objektų ir aplinkos elementų fotoatvaizdai derinami su dailininko pieštais vaizdais. Ne itin sėkmingas derinys, palyginti su senesniais ir labiau vykusiais P. Juodišiaus leidiniais. Juose menininkas ranka pieštus vaizdus taip pat komponavo su fotografuotais. Pavyzdys – smagi knyga Amarėlio pyragas (2006), kur paties autoriaus kurti plastilininiai personažai atsiduria pieštoje aplinkoje, atsiskleidžia dailininko pamėgto vaizduoti augalų pasaulio grožis, vabalų, išgalvotų būtybėlių ir kitos „smulkmės“ gyvenimai.

Aušra Čapskytė – produktyvi dailininkė. 2007 m. išėjo net septynios jos iliustruotos knygos: Haufo pasakos („Alma littera“), Jeronimo Lauciaus Nykštuko Taupuko lobiai („Trys nykštukai“), o „Šviesos“ leidyklos serijoje „Pradinuko biblioteka“ – Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti, S. Gedos Pražydęs arkliukas, P. Širvio Liūnas linguoja – liūlia liūliuoja, R. Skučaitės Mėnesiena neskani ir Gaidys, šuo ir lapė. Iliustracijos apakina aštriomis spalvomis, žvilgsnis paklysta detalių gausoje, laksto vingriomis, nervingomis linijomis. Gana neįprasta niūrokas, mistiškas, rytietiškos magijos kupinas W. Haufo pasakas matyti įvaizdintas tokia maniera, žibančias šaižiomis spalvomis. Bet pasakos juk tokios ir turi būti – užburiančios, įtraukiančios, paklaidinančios ir truputį baisios!

Deimantės Rybakovienės spalvotosios Oldřicho Syrovátkos Linksmų pasakų iš rankovės („Vaga“) iliustracijos turi magiškojo realizmo atgarsių. Nenatūralus mastelis, situacijų fantastiškumas – vaikas miega ant didelio balto katino, skrenda ant debesies, du katinai oriai pozuoja fotografui senovinėje ateljė, šuo prie švyturio kalbasi su vandeny plūduriuojančiu mėnulio pjautuvu – sustiprina pasakinę nuotaiką. Nespalvotosios iliustracijos minimalistinės – vientisa, gryna linija, nėra tonavimo, štrichavimo. Dar dailininkė sukūrė inicialus, puošiančius kiekvieno pasakojimo pradžią.

Gintarės Adomaitytės trumpų pasakų knyga, iliustruota Rimvydo Kepežinsko, – Karuselė. Puikiai išleista, itin estetiška. Kaligrafiškasis R. Kepežinskas pasitelkia šriftą fonui, supančiam veikėjus, užpildyti. Svajingi, lyriški, romantiški rašytojos tekstai apie Paskutiniąją Taurę, Ežerinės ir Upinio meilę, liūdnas pasakojimas apie skėčių šeimyną, apleistą karuselę ir kiti, atrodytų, nesiderina su žaismingomis, šaržuotomis, šmaikščiomis iliustracijomis, bet gal to ir siekta – poetišką, nostalgišką toną atmiežti lengvu humoru? Be to, atidžiau pažvelgus, raitytų raidžių kirbinės skiria vienišus herojus nuo besiveriančių neapibrėžtų bedaikčių tolių, o tai jau iš poezijos srities.

Labai smagi „Šnekučio“ serijos knygelė Kam dzin, kam nė motais („Gimtasis žodis“), sudaryta G. Radvilo. Tai žargonybių žodynėlis, pateikiantis daug lietuviškai keistinų populiarių posakių. Nedidelę, kišeninio formato knygelę iliustravo Živilė Šimėnienė, jau pažįstama iš kitų šios serijos leidinių Lįsk vabalo blauzdon! (2004), Linksmų plaučių, vieno kaulo (2005) ir kt. Stambiu šriftu užrašyti pasakymai ir greta esančios iliustracijos primena komiksą, pasitelkta plona linija ir fragmentiškas kai kurių detalių paspalvinimas akvarele. Veikėjai – karikatūriški didžianosiai katinai – elgiasi taip, kaip juos apibūdina šalia pateikta žargonybė, pavyzdžiui, išsišiepęs „psichas“ kerpa sau uodegą, „svoločius“ kirpėjas žvelgia į gulinčias ant žemės nukirptas kliento ausis ir pan. Toks šmaikščiai perdėtas, iš tiesų juokingas situacijų vaizdavimas patraukia dėmesį, ir šypsena nedingsta iki pat paskutinio puslapio.

Pernai debiutavusi dailininkė Lina Dūdaitė iliustravo pirmąją Gintaro Beresnevičiaus knygą vaikams Kaukučiai ir Varinis Šernas („Nieko rimto“). Joje sąmojingai ir kartu informatyviai pasakojama dviejų Girios būtybių – Kaukučių – kova su nuožmiu priešu Variniu Šernu. Kruopštūs, smulkūs, pilni smagių detalių, trykštantys fantazija piešinėliai gal nelabai sietini su senąją lietuvių mitologija, bet ir pats rašytojas kalba gana žaismingai, šiuolaikiškai ir paprastai, suprasdamas, kad adresatas – dabarties vaikas, tad dera ir iliustracijos. Gaivios spalvos, gyvi ir išraiškingi personažai, pasakiška aplinka, skoninga detalių gausa – tai būtų pagrindiniai iliustracijų bruožai. Vaikui, mėgstančiam tyrinėti ir atrasti visokių įdomybių, paslėptų smulkmenų, šioje knygelėje atsiras užtektinai veiklos.

Kita perspektyvi debiutantė – Rasa Joni (Rasa Jonikaitė). Būdama animacininkė, ji reiškiasi ir kaip iliustruotoja. Pernai dailininkė apipavidalino du leidinius vaikams: savo pačios knygą Uodega („Baltos lankos“) bei Ulfo Starko Murkšlinas ir Turkšlinas („Nieko rimto“) (pastaroji pelnė apdovanojimą kaip reikšmingiausias ir meniškiausias vertimas vaikams). Uodega sudaryta iš to paties pavadinimo animacinio filmuko kadrų, pridėjus trumpus komentarus. Kartu su knygele skaitytojas gauna ir kompaktinę plokštelę su filmu. Tai – žinomos pasakos apie lapę, žuvis ir nesėkmingą vilko žvejybą ekranizacija. Murkšlino ir Turkšlino iliustracijų spalvų gama juodai balta, vaizdiniai suplokštinti, pasitelkta koliažo technika. Toks pasirinkimas – įdomi išimtis, nes dažniausiai mažiesiems stengiamasi pateikti spalvingą vaizdą. Sąmojingi, „vaikiški“ piešiniai dera su smagiu tekstu.

Reikia paminėti, kad knygų grafikoje pastebima aiški nauja tendencija – kompiuteriniai, filmukiniai leidiniai, kuriuose tradicinės technikos derinamos su kompiuterine grafika arba pirmųjų visai atsisakoma. Deja, labai nedaug kompiuteriu atliktų darbų nusipelno teigiamo įvertinimo. Tačiau technologijoms ir įgūdžiams tobulėjant, randantis profesionalių specialistų, tikėtina, kad gerės ir kompiuterinių iliustracijų kokybė.

Meniškiausiai iliustruota 2007 m. knyga pripažintos Marios Molickos Terapinės pasakos („Vaga“), kurias iliustravo jauna dailininkė Jurga Šarmavičiūtė. Knygą iš dalies būtų galima laikyti nespalvota, nes spalvos varijuoja tarp gelsvai žalsvos ir juodos. Kontūriniai, stambūs, apibendrintų formų plokštuminiai vaizdai piešti kompiuteriu, juos papildo mezginio raštu, augaliniais motyvais marginto audinio, muzikos kūrinio partitūros, glamžyto popieriaus elementai. Personažų kūnai išlankstyti, judesiai pabrėžtinai nenatūralūs, pavyzdžiui, išsiraičiusios šokančios katės balerinos bekaulės galūnės. Netrūksta fantazijos: išsigandusią susigūžusią kiškutę puola jos pačios šešėlis, įgijęs dantis iššiepusio vilko pavidalą. Fono erdvė neapibrėžta, atsisakyta smulkmenų, detalių, susitelkta į pagrindinį vaizduojamąjį objektą.

Kita knyga, pelniusi aukščiausią IBBY Lietuvos skyriaus apdovanojimą, pripažinta 2007 m. gražiausiąja. Tai Vytauto V. Landsbergio Briedis Eugenijus („Kronta“), kurią apipavidalino ir linksmuosius personažus ant popieriaus išguldė Australijoje gyvenantis ir kuriantis dailininkas Vaidas Žvirblis. Iš viršelio į mus spokso būrys knygos veikėjų, apsupusių pagrindinį herojų, – graudžių žydrų akių briedį Eugenijų. Įžengę gilyn į knygą, patenkame į stebuklingą, kažkurioje iš fantazijai priklausančių (bet tikrai egzistuojančių!) erdvių įstrigusią Labanoro girią. Čia gyvena ir turi aibes problemų įvairiausi padarai, kryžiuojasi meilės trikampiai, keturkampiai ir kitokios figūros, ir iš viso to kyla daug nesusipratimų. V. V. Landsbergis niekada nestokoja humoro, tad ir V. Žvirblis be jo neapsieina. Užburia keisčiausios deformacijos, netikėtos detalės, komiškas, kartais net groteskiškas situacijų traktavimas. Šypseną kelia netradiciniai rakursai – vien ko vertas impozantiškasis Eugenijaus atvaizdas su visomis vyriškomis „grožybėmis“ skyriuje „Žvėriškas briedžio Eugenijaus skausmas“, juolab kad tokio pobūdžio iliustracijų vaikams skirtoje literatūroje vargiai berasime. Dailininkas pasitelkia ploną, ryškią, švarią liniją ir tonuotą įvairiausių atspalvių koloritą. Laisvas formų komponavimas, prasilenkiantis su tikrove ir perspektyvos dėsniais, objekto matymas vienu metu iš kelių žiūros taškų – aiškios užuominos į kubizmo dailės kryptį.

Pasakų rinkinys Lietuvių liaudies pasakos („Baltos lankos“) – įdomus leidėjų sumanymas pažvelgti, kaip lietuvių liaudies pasakas interpretuoja dailininkai, kiekvienas savaip pakomentuodamas, sudėliodamas akcentus, pasitelkdamas jam priimtiniausią techniką. Dailininkų kolektyvas – Neringa Žukauskaitė, Birutė Zokaitytė, Asta Puikienė, Eglė Kuckaitė, Vilmantas Marcinkevičius, Diana Monkevičiūtė, Eglė Gražienė. Lyriškos, blankokos N. Žukauskaitės akvarelės kontrastuoja su dekoratyviomis, ryškaus, sodraus kolorito, ornamentais įrėmintomis B. Zokaitytės iliustracijomis, dėl neatitinkančių mastelių, sustingusių veikėjų pozų turinčiomis aliuzijų į primityviąją liaudies dailę. A. Puikienės kurti atvaizdai – vėl akvarelės technika. Nejaukūs, netgi atstumiantys, kaukes ar vaiduoklius primenantys negyvėliški, bebruožiai veidai, deformuotos figūros; tokia pačia maniera ši autorė iliustravo tais pat metais išleistą Emilijos Liegutės apsakymą Tėtis grįžo („Vaga“). E. Kuckaitės darbuose matyti užuominų į Vincento van Gogho, Maurice’o Denis, puantilistų, simbolistų kūrybą. Figūros dažnai nenatūraliomis pozomis sustingusios pasakos erdvėje ir laike. Kai kur pasitelkiamas akivaizdus groteskas (pavyzdžiui, vaizduojant baisią sceną, kai stebuklingas kardas kapoja Kaulo Bobos dukroms galvas). V. Marcinkevičiaus interpretacijos atsiskleidžia pabrėžtinai tapybiškomis, būdingų stambių, ryškių spalvų potėpiais formuojamomis personažų kompozicijomis. D. Monkevičiūtės akvarelės dekoratyvios, turinčios smulkių, kruopščiai išpieštų detalių. E. Gražienės kurtos iliustracijos pasižymi ekspresyvia linija, stambiomis, apibendrintomis formomis. Figūros apvestos ryškiais, „sujauktais“ kontūrais.

Paauglių literatūra taip pat iliustruojama, bet aiškiai skiriasi nuo mažiesiems leidžiamos. Paradoksalu, bet vaikų knygų paveikslėliuose daug daugiau metaforų, o vyresniesiems skaitytojams skirtose knygose (jei jos iš viso iliustruotos!) apsiribojama realistinėmis, nuosaikiomis, nespalvotomis, neskatinančiomis vaizduotės iliustracijomis. Susidaro įspūdis, jog jos yra tik tam, kad atliktų skyrių vinječių ar užsklandų funkciją. Nedaug tėra dėmesio vertų leidinių, nors keletą ir galima išskirti.

Jau minėtos dailininkės L. Dūdaitės iliustruotas U. Starko Sikstenas („Nieko rimto“) – paaugliams skirta knyga, kurioje autorius jautriai ir drauge paprastai atskleidžia berniuko pastangas surasti savo vienišam ir dėl to kiek pasimetusiam ir nelaimingam tėčiui naują žmoną. Iliustracijos nespalvotos, akivaizdžiai realistinės, bet yra ir neatitikimų, pavyzdžiui, neproporcingai išdidintos galvos. Piešinys kruopštus, detalus, smulkmeniškas, bet be nereikalingų smulkmenų.

Irmina Dūdėnienė iliustracijas Renatos Šerelytės Krakatukų pievelei („Alma littera“) piešė pieštuku. Švelnūs, su meile kurti, išraiškingi fantastiniai personažai, gyvenantys ir užsiimantys jiems labai svarbiais, o mums – įdomiais reikalais. Iškart matyti humoro nestokojantis dailininkės požiūris. Ta pačia pieštuko technika iliustruotas J. Harriso Dėdulės Rimuso pasakas („Alma littera“) nenoromis lygini su senesnėmis Genadijaus Kalinovskio iliustruotomis – šiurkštesnėmis, bet kartu ir gyvesnėmis. I. Dūdėnienės piešti veikėjai gal kiek blankesni, ne tokie „įsitikinę“, kad tikrai egzistuoja. Vartant knygą dingteli mintis, kad brūkštelėjus geru trintuku jie ims išnyks…

E. Kuckaitė, jau paminėta aptariant Lietuvių liaudies pasakas, iliustravo ir knygą paaugliams iš serijos „10+“ – Williamo Saroyano Tėti, tu keistuolis. Mama, aš tave myliu. Iliustracijos nespalvotos. Vingiuojančios secesiško lankstumo linijos, aiškios kūno, veido bruožų deformacijos kuria keisto vienišumo nuotaiką, stiprų erdviškumo pojūtį.

Apskritai iliustruoti paauglių literatūrai neskiriama tiek dėmesio kiek vaikų knygoms. Tai pateisinama – vyresnis skaitytojas pirmenybę teikia tekstui, knygos apipavidalinimas nueina į antrąjį planą. Be to, ir kūriniai esti ilgesni, tad tikriausiai nebūtų tikslinga dar ir gausiai juos iliustruoti. Vis dėlto žvelgiant susidaro įspūdis, jog vaikui lavinti, jo skoniui ugdyti skiriama labai daug dėmesio, o štai tą patį gražiausią amžių išaugusiems, bet dar ir nesuaugusiems to dėmesio kaip ir pristinga…

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 2 (46)