LAPUTAITĖS GALIOJA AMŽINAI!

 

– Šis pokalbis prasidėjo neplanuotai ir be pradinio klausimo. Literatūros tyrėja habil. dr. Jūratė Sprindytė, kurios išskirtinai jautrią estetinę klausą autoritetu laiko tiek kolegos, tiek rašytojai, per konferencijos pertrauką staiga pacitavo posmą iš vaikiškos knygos ir entuziastingai prakalbo apie savo vaikystės skaitymus. Labai netikėta: suaugusiųjų prozos žinovės, LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovės atmintyje – vaikiškų knygų citatas! Kaip jos ten atsirado ir taip ilgai išsilaikė?

– Pacituosiu dar kartą katinėlio, kuris išgelbėjo gaidelį, dainą:

Vidury žalios giraitės

Šešios gražios laputaitės,

O gaidelis, o septintas

Prie girnelių prirakintas.

 

Šešios gražios laputaitės,

Dar gražesnės uodegaitės,

O senoji lapė snapė

Pyragėlį šiandien kepė.

 

Duok, lapute, duok kūmute,

Pyragėlio nors riekutę!

Ne tiek gaidelio buvo gaila, kiek žavėjausi laputaičių šeimyna. Taip jaukiai gyvena, mielines bandeles minko ir krosnin šauna! Kai geras bičiulis mane, jau įkopusią į penktą dešimtį, pavadino laputaite, kuri suka uodegą, atseit nenuoširdžia, pasalūne, klastinga, net nustėrau, nes visai ne toks lapės įvaizdis mano galvoje buvo susiklostęs ir visą gyvenimą ten tūnojęs. Ir kai sekmadieniais pati kepdavau šeimai bandeles su aguonomis ar cinamonu, dažnai lapę snapę prisimindavau, namų židinio šilumą su ja siedama. Štai kokį pėdsaką paliko ankstyvoje vaikystėje pamilta liaudies pasaka „Katinėlis ir gaidelis“, tipiškus, kaip dabar sakytume, socialinius vaidmenis ir alegorines funkcijas vaiko galvelėje supainiojusi. Kad užuojautą nuskriaustam gaideliui pranoko simpatijos laputaitėms, matyt, kaltos buvo ir smagios, spalvingos dailininko Vaclovo Kosciuškos iliustracijos, lapių šeimyną vaizduojančios itin simpatišką.

Manau, daugelis atminties labirintuose saugo įvairiausių vaikystės knygų posmus, sentencijas ir herojų vaizdinius. Štai čia minimos mokslinės konferencijos metu vyko ekskursija po Kėdainių senamiestį. Einant pro restauruotą namą su dailiomis palėpėmis trisdešimtmetis mokslų daktaras šūktelėjo: „Tuoj išlįs Karlsonas!“ Vaiko sąmonės imlumas ypatingas, talpa – milžiniška, kas ten seniai seniai įstrigo – tai suvisam ir liko.

– „Rubinaičio“ pašnekovų įprasta klausti apie skaitymo kultūrą jų šeimose. Augote filologų namuose: Jūsų tėvelis Adolfas Sprindis – prozininkas, literatūros tyrėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas, mama – Veronika Gipiškytė-Sprindienė – lietuvių kalbos mokytoja. Ar kalbėdavotės apie literatūrą? Skaitydavote kartu? O gal labiau mėgdavote vienumoje? Kuo traukė knygos?

– Mano namiškiai veikiau pasižymėjo ne kokia ypatinga skaitymo kultūra, kiek nuolatiniu skaitymo alkiu ir būtinybe, net savotiška manija. Skaitymas mažų mažiausiai buvo esminė visų mūsų gyvenimo būdo dalis. Kiek prisimenu, namai visada buvo pilni knygų, žurnalų, laikraščių ir visokios įmanomos popierinės „produkcijos“, kaip antai šūsnys mamos taisomų sąsiuvinių, tėvo rašomų tekstų, studentų darbų. Tai buvo susiję su tėvų profesija, nors patį jos pasirinkimą turbūt lėmė iš tarpukario atsinešta pagarba raštijai apskritai bei tėvo prigimtinis polinkis rašyti. Petras Bražėnas savo monografijoje Juozas Aputis vadina Sprindytę „knygų spintoj gimusiu vaiku“ – esą taip iš kaimo į miestus suvažiavę humanitarai vadino filologų šeimų atžalas. Čia būtina išlyga, kad iš provincijos atvykę ir nuo nulio besikuriantys mano tėvai iš pradžių teturėjo etažerę – pokario skurdo ir pusbadžio kultūrą reprezentuojantį baldelį su keliomis jaunai mokytojai ir pradedančiajam dėstytojui privalomos lektūros knygomis (tą etažerę kaip šeimos relikviją neseniai prikroviau XXI amžiaus leidinių). Tai, kas galėjo ir turėjo būti natūrali dvasinė tėvų kartos savastis, buvo prarasta, sunaikinta, užgyventa svetimų (užėjus rusams, mama Aukštaitijos vienkiemio duonkepėje sudegino „Židinio“ komplektus ir savo piešinius, dienoraščius; per stebuklą išliko dalis karo metais tėvo rašytų apsakymų rankraščių ir laiškų). Žodžiu, tipinis modelis, liudijantis silpnas lietuvių kultūrines šaknis ir liesą tradiciją. Esu vilnietė, gimusi prieš pat nusigaluojant Stalinui. Ikimokykliniais metais su tėvais gyvenau seno namo pusrūsyje Didžiojoje (tada – Gorkio) gatvėje, kur dabar įsikūręs Prancūzų kultūros centras ir kabo lenta, kad čia buvo apsistojęs trisdešimtmetis rašytojas Stendhalis, tada dar Henri Beyle’is, Napoleono armijos rezervo aprūpinimo direktorius. (Beje, šią būsimo žymaus prancūzų rašytojo viešnagę Vilniuje sugestyviai aprašė subtilusis Antanas Ramonas savo novelėje „Šiaurės vėjas“, o senamiesčio aura yra stipriai paveikusi mano pasaulėjautą: juk kaitina vaizduotę, kai ir Stendhalis, ir po pusantro šimto metų tu žvelgiate į ta patį suodiną kiemą.) Taigi apytuštė etažerė, vėliau pilnėjanti knygų spinta stiklinėmis durimis, o paskui ir abipus sienų nusidriekusios knygų lentynos tėvo darbo kambaryje kūrė knygų pasaulį, kuriame buvo patikima ir labai įdomu. Knygos mūsų namuose niekada neapdulkėdavo: nuolat traukomos iš lentynų, skaitomos, braukomos, skolinamos, prikaišiotos lapelių, jos funkcionavo nelyg gyvi personažai. Šlamščiau visą tėvo biblioteką be atrankos (šiandien keista, kaip šeštokei buvo įkandamas Alfonso Bieliausko Kauno romanas) ir visus žurnalus, kuriuos tėvai prenumeruodavo („Pergalę“, „Mokslą ir gyvenimą“, „Švyturį“, „Jaunimo gretas“, „Kultūros barus“, „Tarybinę moterį“ etc.). Kaimynė ir vaikystės draugė Laimutė Zinkevičiūtė, kalbininko Zigmo Zinkevičiaus dukra (aštuoniolika metų kartu gyvenome žinybiniame universiteto darbuotojų name), prisimena mane kartojus: „Aš mėgstu tik šeštadienius, nes tada pasirodo ‘Literatūra ir menas’.“ Dabar tikrai juokinga, bet anais laikais kultūros informacijos buvo taip trūktinai, kad suvartodavai ją iki trupinėlių. Nuostabiausias malonumas būdavo per atostogas skaityti senelių sodyboje Aukštaitijoje po obelim didžiuliame sode. Popiet visi eidavo pogulio, būdavo ramios ir laisvos valandos. Saulės peršviestą smaragdinę žolę atsimenu kaip vaiskiausią tapybinį reginį. Taip perskaičiau visą Užpalių biblioteką. Skaitydavau seklyčioje arba prieklėtyje lyjant lietui. Vilniuje – pasikišusi romanus po vadovėliais, o Tris muškietininkus rijau po antklode pasišviesdama žibintuvėliu. „‘Ar skaitei?’ – štai svarbiausias mūsų jaunystės klausimas“, – sako poetas ir eseistas Rolandas Rastauskas. Rimtos knygos, aukštojo modernizmo literatūra išugdė mano kartos savivoką, pasikliovimą kultūra, jos tvermės matmeniu. Per meną, pirmiausia per knygas buvo prasikertamas langas į kitą pasaulį.

Laiminga kūdikystė, 1953 m. gegužės 15 d. (8 mėn.; 2 mėnesiai po Stalino mirties)
Laiminga kūdikystė, 1953 m. gegužės 15 d. (8 mėn.; 2 mėnesiai po Stalino mirties)

Dar turiu pridurti, kad nei tėvų, nei mano pačios šeimoje knyga, rašymas ir kūryba niekada netapo fetišizmo objektais, kaip kad neretai atsitikdavo sovietmečiu iš snobizmo – pabrėžiant nutolimą „nuo žagrės“, sureikšminant fasadinę kultūros pusę arba kompensacinę funkciją okupuotos tautos gyvenime. Ypač paauglystėje, kai formuojasi strateginės gyvenimo nuostatos, žvejojimas su tėvu, o ne knygų spintos turinys išmokė gyvo santykio su viskuo aplink, taip pat ir su literatūra. Būtina optimali kultūros ir natūros pusiausvyra, kuria jaučiuosi likimo pamaloninta. Bibliofilas vyras Juozas Lionginas Laurušas tai irgi puikiai jautė: uogaudavo lygiai virtuoziškai, kaip ir vartydavo žodynų ar enciklopedijų lapus (dešimt metų dirbo LLTI Mokslinės bibliotekos vedėju), savo rankomis sumeistravo lentynas palei mūsų buto sienas. Iš kur jis, nuo kūdikystės gyvenęs tremtyje tarp kedrų ir burundukų, turėjo tokią gerą uoslę vertingai knygai, man iki šiol paslaptis. Mokėjo atmintinai daug rusų klasikų poezijos ir dažnai garsiai deklamuodavo. Visi mano artimieji knygų pasaulyje nardė lyg žuvys natūralioje terpėje.

Mama V. Gipiškytė-Sprindienė, senelis J. Gipiškis, močiutė O. Gipiškienė, krikštamotė O. Gipiškytė, tėtis A. Sprindis, priekyje – J. Sprindytė, 1957 m. (nuotrauka daryta seneliams grįžus iš Sibiro)
Mama V. Gipiškytė-Sprindienė, senelis J. Gipiškis, močiutė O. Gipiškienė, krikštamotė O. Gipiškytė, tėtis A. Sprindis, priekyje – J. Sprindytė, 1957 m. (nuotrauka daryta seneliams grįžus iš Sibiro)

– Kaip savo dukrą Laurą Laurušaitę, kuri netrukus irgi taps laipsniuota literatūrologe, pažindinote su knyga?

– Nuo pat mažų dienų pakaitomis su vyru jai garsiai skaitydavome prieš miegą. Manau, neįmanoma neįvertinti šio tėvų ritualo. Intymus bendravimas trise – vaikas, knyga ir tėvas ar mama – sukuria ypatingą bendravimo terpę, kur galimi netikėti artumai, atsivėrimai, šilumos ir jaukumo retransliacijos. Aš pati tada išgyvenau naują etapą – jau sąmoningą susitikimą su vaikų literatūra. Pradėjau pastebėti gerą stilių ir vertimo kokybę (pavyzdžiui, Kazys Boruta yra puikiai išvertęs iš rusų kalbos Nikolajaus Nosovo Nežiniuko ir jo draugų nuotykius – smagumėlis garsiai skaityti).

Jūratė skaito Anderseno pasakas prie senelių namo, 1958 m.
Jūratė skaito Anderseno pasakas prie senelių namo, 1958 m.

– Darsyk buvo įspūdingai netikėta, kai parodėte lig šiol išsaugotas savo pirmąsias knygas. Dar daugiau – geras jų pluoštas kietais viršeliais įrištas knygrišykloje. Kas tuo pasirūpino ir kokį santykį su knyga bei vaikyste šis komplektas liudija? Kodėl tebėra svarbu jį turėti?

– Įrišti nunešė tėvas – jis universiteto knygrišykloje turėjo bičiulį. Tėvai mums su broliu nuolat prenumeravo vaikų žurnalą „Genys“ ir taip pat pasirūpino įrišti jo metinius komplektus. Jokių kitų žurnalų neįrišo, nors mūsų namuose jų buvo begalės, bet vaikų bibliotekos egzemplioriams kažkodėl skyrė ypatingą dėmesį – gal kad būtų lengviau susitvarkyti, nesimėtytų pakampėmis. Man tos plonos knygutės, net sovietiniai šeštojo–septintojo dešimtmečio „Genio“ komplektai tebekelia daug sentimentų. Pravertus pirmą, antrą puslapius su spaliukais, leninais ar Gegužės 1-osios vėliavomis, atsiverdavo visai informatyvus ir estetiškai patrauklus vaikų žurnalas, jame uždarbiavo daug stiprių lietuvių grafikų. Vaikai prieraišūs. Jiems lieka gražūs tik jų vaikystės knygų leidimai, kad ir nušiurusiais viršeliais, nepuošnūs ir pageltę. Čia tvirtai veikia Skudurinės Onutės sindromas. Naujas blizgantis Mikės Pūkuotuko leidimas man jau svetimas. Pačias pirmąsias mano knygeles gerokai apdraskė aštuoneriais metais jaunesnis brolis Vygandas, bet tokios „neprekinės išvaizdos“ knygos tik dar brangesnės. Iš jų ir dukrai Laurai paskaitydavau, nors ji turi savo kartos knygas, kurioms jaučia savo ypatingus sentimentus. Vaikystės knygos tampa relikvijomis kaip senelio laikrodis ar močiutės austas rankšluostis, jas norisi laikyti šeimos brangenybių skrynioje. Išsaugojęs jas, supranti, kokia tai svarbi tavo tapatybės dalis. Deja, šis suvokimas dažnai ateina per vėlai, o paauglystėje skubama inicijuotis į suaugusiųjų luomą ir atsikratyti neva buvusio naivumo ir nebrandumo, lengvai pasiunčiant į pražūtį nekaltus popierinius vaikystės liudininkus. Beje, dabar man šie išnykusio laiko pavidalai jau įdomūs ir kaip specialistei: eiliavimo kokybė, pasakojimo įtaiga, dizainas ir pan. Laimei, tos knygutės nėra perdėm ideologizuotos – kokius gi marksizmo postulatus gali įkūnyti pasakos „Du godūs meškiukai“, „Svečiuose pas saulutę“, „Pirštinė“ ar liaudies dainelės „Kas ragaišį kepė“, „Aš turiu svirnelį“. Protarybinių knygų nėra likę – gal tokių tėvai tiesiog nepirko?

Bet lemtingiausia bus bene tai, kad daugelį mano numylėtinių redagavo, o galbūt ir suplanavo išleisti Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje dirbusi legendinė vilnietė Aldona Liobytė. Enciklopedijoje pasitikslinau, kad 1949–1961 m. ji vadovavo leidyklos Vaikų literatūros redakcijai, kol buvo pašalinta. Mat vedėja pernelyg savarankiškai formavo vaikų literatūros leidybos politiką, ieškojo naujų autorių ir dailininkų ir gynė jų kūrybiškumą. Verstinės literatūros redakcijoje dirbęs kolega Stasys Sabonis prisimena, kad jos principingumas ir „ypač „nesocialistinis“ požiūris į vaikų ir jaunimo literatūrą bei jos iliustravimą labai nepatiko Tarybų Lietuvos ideologams, ir jai teko palikti leidyklą“. Ir štai po pusšimčio metų kaip karštai norėčiau jai padėkoti už tą „nesocialistinį“ požiūrį.

– Knygų ryšulyje – XX a. šeštojo dešimtmečio Lietuvos repertuaras: liaudies pasakos (lietuvių, vengrų, slovakų, ukrainiečių), autoriniai kūriniai (Eduardo Mieželaičio, Kosto Kubilinsko, Antano Jonyno, Valerijos Griciūtės, Vladimiro Sutejevo ir kt.). Bemaž vien paveikslėlių knygos – daug piešinių ir mažai teksto. Kas patiko labiausiai? Koks iliustracijų vaidmuo? Kiek knygas žiūrėdavote, kiek skaitydavote, kiek pati vaizduote prikurdavote?

– Tame įrištame storame foliante tamsiai žaliais viršeliais – 1954–1956 m. leidiniai. Ganėtinai niūrus laikas. Bet liaudies pasakos kaip visada buvo išmintingos ir, be to, puikiai iliustruotos. Ne skaitymas, o vartymas buvo pirmoji tų knygų funkcionavimo pakopa, todėl iliustracijų vaidmuo milžiniškas. Mama dirbo vakarinėje mokykloje, ten mokėsi ir kartu su mumis gyvenusi jos jaunėlė sesuo – mano mylima krikštamotė, o tėtis rašė disertaciją, iki vėlumos sėdėdavo bibliotekoje ar vakarais skaitydavo paskaitas neakivaizdininkams. Mane dažniausiai palikdavo vieną namie, o rudens ir žiemos vakarai ilgi ir nykūs. Kaip minėjau, mūsų butas buvo pusrūsyje, langai labai žemai, tikrai nejaukiai jausdavausi. Ką veikti ketverių–penkerių metų vaikui? Išsigelbėjimas buvo knygos, nors skaityti dar nemokėjau. Vartydavau jas be galo. Žiūrėjimas ir buvo mano skaitymas. Visi piešiniai iki šiol sąmonėje ryškiausiai įsirėžę, juos atmintis geriau išsaugojo nei tekstus (kaip, beje, ir sienų apmušalų raštą, sofos gobeleną, staltiesės ornamentus, mamos siuvinių gėles). Regimosios informacijos skvarbumas neginčytinas. Visas vaikystės kičas amžiams lieka be galo mielas, retroatspalvis tik suteikia jam papildomų psichologinių, kultūrinių konotacijų. O nuolatinį buvimą vakarais su knygomis mažai kas paįvairindavo – keli nusibodę žaislai, piešimas. Retkarčiais tėvai iš drabužių spintos užkaborių ištraukdavo kalėdinių žaisliukų dėžę, išsidėliodavau juos ir žaisdavau dvaro rūmų puotą (puikios vokiškos stiklinės burbuolės įkūnydavo puošnias ponias). Buvimas vienumoje apskritai lavina vaizduotę – turi daug ko pats prasimanyti, kad nuvytum nuobodulį ir baimes, prastumtum laiką, užsimirštum.

– Jūsų vaikystės knygose – šviesus ir saugus pasaulis, daugiausia apgyventas gyvūnų, bei ganėtinai atvira ir aiški didaktika. Ar tokia tradicinė literatūra atrodo pamatinė ir būtina mažam vaikui? Ar kalbėtina (ir kaip, nuo kada) apie gyvenimo žvarbumą (bėdas, ligas, mirtį)?

– Mano ankstyvosios vaikystės knygeles iliustravo Vaclovas Kosciuška, Domicėlė Tarabildienė, Nijolė Jatulytė, Irena Žemaitytė, Laima Barisaitė ir kiti šeštajame dešimtmetyje kūrę bei vėliau išgarsėję dailininkai. Pokariu Lietuvoje perspausdinta keletas rusų animatoriaus Vladimiro Sutejevo sukurtų piešinių knygelių su lakoniškais jo paties tekstais. Visi šie dailininkai linijomis ir spalvomis formavo vaikams atpažįstamą, tikrovišką pasaulį, tad iki šiol prastai toleruoju deformuotus pavidalus ikimokyklinukų skaitiniuose (nesakau, kad jie neįmanomi, tiesiog man svetimi, kelia atstūmimo reakciją). „Genį“ sušildydavo Sigutės Valiuvienės folkloro stilizacijos, pasakų knygas – turtingos vinjetės. Kai tėvų buvau pasodinta prie pianino, tiesiog suskaičiau Taidos Balčiūnienės iliustruotą Jaunąjį pianistą – namų muzikavimo pradžiamokslį. Iki šiol akyse tebemirguliuoja visos tos mielos voverytės, kiškučiai, žvirblis nabagėlis, tėvelis su pulku vaikų einantis pelėdos šauti ir netgi pionierė Albina, kuri „aguonėlę sėjo“. Net preliudai ir etiudai, kurių „pažodžiui“ nenupieši, traukė akį simpatiškomis detalėmis, ornamentų ir gėlių miniatiūromis – arabeskomis. Tos iliustracijos buvo gal ir saldokos, bet kūrė saugumo jausmą, kuris vaikui žūtbūtinai reikalingas. Mažo vaiko pasaulis pilnas baimių, dažniausiai neįsisąmonintų, nežinia iš kur atsiradusių. Aš labai bijojau tamsos ir žaibo. Be įjungtos lempos negalėdavau užmigti net pradinėse klasėse. O žaibai signalizavo grėsmingą stichijos galią (gal tai buvo pasąmoninė genais perduota baimė, nes 1930 m. žaibas supleškino senelių ūkininkų sodybą, kai mano mamai tebuvo penkeri, o teta – vos gimusi; seneliai vis nuolankiai melsdavosi per audrą). Vaikas neišvengiamai susiduria su daugybe pavojų, patiria netektis, tad nemanau, kad jį reikėtų specialiai saugoti nuo neigiamų gyvenimo pusių, svarbu – kaip tai padaryti nesukeliant streso. Vaiką reikėtų ramiai supažindinti su blogybėmis, bet negąsdinti. Pagaliau juk daugumoje liaudies pasakų yra gana žiaurių reiškinių ir epizodų. Ne visada jie simboliškai užšifruoti. Taip vaikas įvesdinamas į suaugusiųjų pasaulio neteisybes ir sudėtingumą.

Tradicinė literatūra tikrai laikytina pamatine, bet turime nepamiršti, kad laikai kiti – ir vaikai kitokie. Kiek jie tai tradicinei literatūrai imlūs? Mano vaikystėje vienatvės valandos buvo tylios, o regos plote ilgam atsidurdavo, tarkim, statiškas mamos siuvinėtos pagalvėlės su našlaitėmis vaizdas. Tokiame kontekste ir kiekvienas knygelės paveikslėlis buvo įspūdingas, nepamirštamas. Dabar ištisiniu srautu pilasi vaizdai ir garsai iš televizorių ir kompiuterių ekranų, vaizdo ir garso grotuvų. Nesiliaujantis intermedialus triukšmas – tai didžiulė ataka prieš vaiko psichiką, tylos pojūtį, regimąją atmintį. Mano vaikystėje buvo daug erdvės ir laiko mažų daiktų ir reiškinių grožiui pastebėti.

Dėl didaktikos nebūčiau kategoriška – juk ja grįstas visas edukacinis procesas. Mano įsivaizduojamą švelnios didaktikos nekenksmingumą tegu paliudija Eduardo Mieželaičio poemėlė Zuikis puikis (1955), kurią mokėjau atmintinai:

Šimtas zuikių

Susirinko

Net žalia

Girelė linko.

Zuikiai atidarė miško mokyklą, o zuikienė „Nuo Vyžūnų / Leido mokslan / Savo sūnų“. Pasiuvo jam margas kelnes, liemenę, išprausė, nupirko kuprinę, bet pakeliui į mokyklą zuikutis susidūrė su daugybe pagundų – skanus kopūstas, pokaitis prieš saulutę, žvėrių pasilinksminimas girioje. Žodžiu, ištrūkęs iš namų zuikis pajuto hedonistinio būvio skonį. Už malonumus, žinoma, sumokėjo – gavo dvejetą, tada smarkiai susigėdo ir nuo tol ėmė gerai mokytis. Mažylio tokia didaktika neatstums. Literatūrinėmis priemonėmis užmaskuotas pamokymas tikrai paveikesnis už tiesmukus moralizavimus. Kas kita – didaktika paaugusiems vaikams, kurie ją jau atpažįsta ir jos purtosi. Karlsonas ir Pūkuotukas todėl ir mylimi, kad su tinginiais ir smaližiais taip miela tapatintis! Bendriausia prasme didaktikos motyvus vaikų literatūroje laikyčiau priemone vertybėms ir etiniams orientyrams hierarchizuoti. Kartais didaktikos turbūt imama baidytis dėl perdėto liberalizavimosi vajaus, prarastos saviugdos būtinybės. Vakarų kultūros nuosmukį vienu krašteliu galima sieti su totaliai antididaktinėmis epochos nuostatomis, absoliučios individo laisvės deklaravimu.

Adolfas Sprindis ir anūkė Laura Laurušaitė, 1985 m.
Adolfas Sprindis ir anūkė Laura Laurušaitė, 1985 m.

– Ar iš savo patirties galėtumėte apibendrinti ankstyvųjų skaitinių poveikį vaikui (apskritai žmogui), paaugesnio skaitytojo literatūriniam skoniui?

– Sunku pasakyti, kokia vaikystės paveldo struktūros dalis priskirtina knygoms. Nežinau, kiek paveikė ankstyvieji skaitiniai ir mane, nes visą gyvenimą supo labai daug geros literatūros ir nemažai ją išmanančių žmonių. Kokias nors poveikio ribas ar etapus sunkiai išskirčiau, tik viena aišku – prisirišimas prie knygos formuojasi vis dėlto vaikystėje. Jei vaikas nuo knygos bus atskirtas, vėliau esmingai su ja nebesusitiks. Tėvų namuose gyvenau iki 24 metų. Čia buvo visa lituanistika (reikalinga tėvų darbui) ir viskas, kas sovietmečiu geriausia išversta iš pasaulio klasikos. Lankiau anuomet prestižine laikytą Vilniaus Salomėjos Nėries mokyklą (mūsų klasėje mokėsi keletas tuometinių ministrų vaikų, beje, mielų, paprastų, nėmaž neišpuikusių) ir turėjau fantastišką rusų literatūros mokytoją Rozą Glinterščik, kuri padarė didžiulį poveikį mano estetiniam skoniui, literatūros supratimui, meno pojūčiui. Literatūrą ji dėstė be galo kūrybiškai, sugalvodavo netikėčiausių rašinių temų, visi klasės neklaužados sėdėdavo išsižioję, kai ištisas pamokas ji skirdavo Anos Achmatovos, Boriso Pasternako, Marinos Cvetajevos, Aleksandro Bloko eilėraščių skaitymui, šimtu procentų prasilenkdama su tarybinės metodikos reikalavimais. Mes išsamiai analizavome Fiodoro Dostojevskio, Levo Tolstojaus, Andrejaus Platonovo prozą, apeidami oficiozinius sovietmečio klasikus, o jos namuose klausydavomės rusų dainuojamosios poezijos bardų (tarp jų ir nelegalių). Tai buvo 1967–1969 metai. Tada rusiškai perskaičiau Hermanno Hesse’s Stiklo karoliukų žaidimą, Michailo Bulgakovo Meisterį ir Margaritą, mylimiausią mokytojos knygą. Rozos Glinterščik pamokos yra gyvas įrodymas, kokia svarbi gali būti literatūra jauno žmogaus asmenybei. Absoliutus humanitarikos reikšmės paliudijimas.

Su dukra Laura
Su dukra Laura

– Vaikų literatūros autoriai ir kritikai nuolat grumiasi su marginalizuojančiu požiūriu, kad visa, kas susiję su mažu, – vaikai, jų knygos, tų knygų tyrinėjimas – atrodo nepakankamai rimta. Arba pernelyg skiriasi nuo tekstų suaugusiesiems, todėl atitvertina kokiame nuošaliame literatūriniame rezervate. Ar adresatas tikrai gali taip suskaldyti literatūrą? Kokią matytumėte kūrybos vaikams vietą bendrame literatūros sraute? Ar būtų aktualu jos svarstybas įtraukti į suaugusiųjų literatūrologiją, o gal perspektyviau plėtoti lygiagrečiai kaip savarankiškas?

– Apmaudu, kad reikia grumtis dėl tokio akivaizdaus dalyko – literatūra juk viena, nedaloma, juolab keistas vaikų literatūros marginalizavimas šiandien, nes komerciniu požiūriu ji gana pelninga. Teko girdėti, kad kyla jos reitingai tarptautinėse knygų mugėse. Juozas Aputis ne kartą išsitarė, kad Petro Cvirkos Cukriniai avinėliai yra nuostabi knyga ne tik todėl, kad joje atskleidžiamos vaikų fantazijos, bet ir kad rašytojas yra „atkasęs ir išraižęs mūsų krašto žmogaus, lietuvio kaimiečio, sakytume, archetipinį pavidalą, laiko tėkmės jau metamą į artėjančios civilizacijos potvynį“. Taigi vaikų literatūra liudija ir didžiojo pasaulio pulsą, savo meto visuomenės gyvenimo tendencijas. Ji niekaip negalėtų būti laikoma menkesne, marginaline, verta mažesnio dėmesio. Atvirkščiai – poveikiu adresatui ji pranoksta suaugusiųjų skaitinius.

– Ką norėtųsi dar pasakyti?

– Viliuosi sulaukti dar vieno grįžimo prie vaikų literatūros etapo – entuziastingai skaityčiau anūkams.

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 2 (46)

 

Įžanginis

SKAITANTYS VAIKAI IŠGELBĖS GRENLANDIJOS LEDYNUS (Pasisakymas gavus 2007 m. Geriausios vaikų ir paauglių knygos premiją)

Apžvalgos

VERTINGI VERTIMAI VAIKAMS IR PAAUGLIAMS
APIE GRAŽIAUSIAS 2007 m. KNYGAS

Sukaktys

PRAŪŽĘS KAIP VĖTRA (Kazio Jakubėno 100-osioms gimimo metinėms)

Diskusija

Tai skaito ar neskaito?

Atidžiu žvilgsniu

Broliai Grimai – vienaip, o Janošas – tikrai kitaip
Pirmieji žingsniai universitetinių mokslų link

Laiškai

POPULIARIAUSIOS 2007 M. KNYGOS
Knygos – tikra smagybė

Bibliografija

2007 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS (PAPILDYMAI)
APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2007 M.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai