Tai skaito ar neskaito?
Tai skaito ar neskaito? Su tokiu klausimu kreipiamės į mokytojus, mokyklų bibliotekininkus, bandydami sukelti diskusiją. Teiraujamės jų nuomonės dėl kelių neretai girdimų teiginių:
- Mokiniai neskaito. Vargu ar yra prasmės versti juos tai daryti. Be to, jie tikrai neturi laiko.
- Rekomendaciniai literatūros sąrašai nepadeda sudominti literatūra. Jie sudaryti pagal suaugusiųjų skonį ir vertybes, o mokinių skonis kitoks. Pagaliau bet kokios rekomendacijos iškart nuteikia mokinius priešiškai. Geriausiu atveju reikėtų leisti mokiniams skaityti tai, ką jie nori.
- Literatūros vadovėliai, juose spausdinamos ištraukos mokinių nesudomina. Jie tai sieja su prievarta, o ne su malonumu. Vadovėlių autorių iliuzija, kad perskaitę kūrinio ištrauką mokiniai eis į biblioteką ieškoti knygos, ir telieka iliuzija.
- Vienintelė įtakinga institucija galėtų būti šeima, o ne biblioteka ar mokytojas. Tačiau kiek Lietuvoje yra skaitančių šeimų – šeimų, kuriose knygos yra vertinamos?..
- Universalių būdų, skatinančių mokinius skaityti, nėra. Mokytojas nedaug ką gali. Padėtis kone beviltiška…
Išsakydami savo nuomonę, mokytojai ir bibliotekininkai šių tikinimų gali ir nepaisyti. Laukiame naujų diskusijos dalyvių nuomonių.
VERTA ĮSIŽIŪRĖTI
Regina Vilkelienė (Kauno Juozo Grušo vidurinė mokykla)
Mokslo metai artėja į pabaigą, vis dažniau pasidairome pro langą, o vadovėlį paliekame ant suolo ne visada atverstą. Tačiau nenorėčiau švaistytis vien pesimistinėmis nuotaikomis, kai išties yra ir kuo pasidžiaugti. Drįsčiau prieštarauti nuomonei, jog mokiniai neskaito, bet pernelyg ir nedžiūgaučiau teigdama: „Mokiniai skaito! Visi tai žino.“ Problema, be abejonės, nevienadienė, nemažai priklauso ir nuo mūsų, pedagogų, požiūrio, iniciatyvos ir kantrybės. Jau gerą dvidešimtmetį kartu su mokiniais skaitome, diskutuojame, kartais pykstamės, taikomės, ieškome tų tiesų, kurios išties pasirodo tik santykinės. Negaliu teigti nei viena, nei kita, tik šventai žinau – mes ieškome knygos, o knyga – mūsų.
Kelelių kelių, vedančių į didįjį vieškelį (negaliu būti tikra, kad mes jį prieisime), daug ir įvairių. Tik nereikia skubos, vertėtų prisiminti lietuvių klasiko B. Radzevičiaus romano Priešaušrio vieškeliai ištrauką: „Užtruksim čia ilgai. Reikės į kiekvieną daiktą ir veidą atidžiai įsižiūrėti, kitaip nieko mes čia nepamatysim, nesuprasime.“ Ar dažnai mokome jaunąjį skaitytoją įsižiūrėti, įsiklausyti, atrasti savąją „erčią“, kur „gaivus vanduo“?
Kasmet svarstau, kaip naujai ir įdomiai organizuoti lietuvių literatūros pamokas, t. y. užklasinio skaitymo aptarimą, kad mokinius knyga ne baidytų, o skatintų susidraugauti, pasikliauti ja kaip didžiąja gyvenimo patarėja. Su septintos klasės mokiniais rengiu projektą populiariausių kūrinių temomis. Mokslo metų pabaigoje mokiniai pagal penkiabalę skalę vertina labiausiai patikusius (pavyzdžiui, A. Liobytės Sunki mama – 5 balai, o N. Jankutės Ketvirtoj eilutėj – diagnozė – 4 balai ir pan.) ir pačius nuobodžiausius kūrinius. Kadangi minėti kūriniai (dar įtraukiu Šatrijos Raganos apsakymą „Irkos tragedija“) – aiškūs lyderiai, pasiūlau grupėmis rašyti projektinius darbus: „Tėvų ir vaikų santykiai“, „Kūrinių pabaigų analizė“, „Mamų paveikslai“, „Tėtis literatūroje“ ir pan. Už sąžiningai ir kruopščiai atliktus kūrybinius darbus pažadu rašyti tik gerus arba labai gerus įvertinimus visiems darbo grupės nariams. Patariu pasiskirti redaktorių, atsakingą už rašto kultūrą, stilių ir klaidas. Ir jokių kompiuterių, pats mieliausias darbas – rankraštis. Papildoma sąlyga – įtraukti į aptarimą užklasinio skaitymo kūrinius apie tėvų ir vaikų santykius. Darbui sąmoningai skiriu bent mėnesį, kad neskaitę kūrinių mokiniai turėtų laiko susigriebti.
Grupinis darbas turi savų privalumų, ypač tai pasakytina apie motyvaciją. Nė vienas nenori pasirodyti menkesnis, mažiau skaitęs ar visai neskaitęs kūrinių ta tema. Prasideda tylios mokinių opozicijos „atakos“ („Nėra jokių daugiau gerų kūrinių, tik šitie vadovėly skaityti“, „O čia tiktų B. Vilimaitės Rojaus obuoliukai?“, „O jeigu visą „Irkos tragediją“ skaičiau, ne tik vadovėlio ištraukas, ar bus koks pliusas?“). Taigi pradžia yra, belieka rekomenduoti išlaikant atstumą, kad mokinys jaustųsi padėties šeimininkas, atėjęs su dovanotu kuponu į knygyną…
Įdėtos pastangos visada atsiperka su kaupu, o laiko mums, pedagogams, niekas dovanai nedalija: arba išplėši jo iš perkrauto teminio plano ir džiaugiesi galėdamas kitaip pabendrauti su mokiniais, aptarti jų skaitytus kūrinius, įdomiausias ištraukas, arba ne. Temą „Tėvų ir vaikų santykiai literatūroje“ išties paįvairino šie septintokų skaityti kūriniai: J. Kessel Liūtas, K. Peterson Kaip ir žvaigždės, M. Burgess Heroinas, H. Hengge Aukščiau tik dangus, B. Vilimaitės Rojaus obuoliukai, U. Stark Tegul baltieji lokiai šoka, K. Saja …kurio nieks nemylėjo, G. Friesen Džeinės dukra, A. Lindgren Ronja plėšiko duktė, D. Chidolue Ledi Pank, S. Townsend Slaptas Adriano Moulo dienoraštis ir kt.
Taip, vienos pamokos neužteko, reikėjo visų penkių. Pramoga? Tačiau verta dėl savo galutinio rezultato.
O nuolat nerandantiems laiko norėčiau pacituoti septintokės Austėjos Gerulytės projektiniam darbui sukurtą eilėraštį „Laiškas skubantiems“:
Tiems, kurie skuba nuolat,
Tiems, kurie laiko neturi,
Aš noriu patarti kaip nors
Surasti jo truputį…
Nors valandai, kitai sustoti,
Atidėti darbus į šalį,
Susėsti prie stalo, rast laiko
Išgerti arbatos puodelį.
Labai svarbu parinkti tinkamus kūrinius kiekvienai skaitytojų amžiaus grupei. Kai vienas ar kitas devintokas piktai rėžia: „Nieko gero lietuvių literatūroje… Aš tikrai neskaitysiu šito šlamšto“, tuomet ir neverta įrodinėti kitaip. Reikia šiek tiek laiko, kad praėjus pirmam audros šuorui pasiūlytum K. Kauko romaną Musei geriau (dar geriau, jeigu klasėje atsiranda mokinys, kuris būna minėtą kūrinį skaitęs ir gali aptarti) arba V. Žilinskaitės, K. Sajos ar net J. Erlicko satyras. Kartais tai padeda, aišku, ne visada, deja. Pavargusiems nuo įtampos, krūvio ir privalomųjų kūrinių skaitymo abiturientams paskaitau pastraipą iš J. Ivanauskaitės knygos Viršvalandžiai, kartu aptariame meninės raiškos figūras, stilių. Galiausiai prieiname ir prie problematikos – tolerancijos stokos… Po pamokos keli dvyliktokai paprašo paskolinti šią knygą, jeigu nepavyktų gauti mokyklos bibliotekoje. Ir taip einame, po truputį, per brūzgynus, kur ne visada saulė šviečia ir kur, kaip sakė lietuvių poetė J. Degutytė, „neiškloti raudoni kilimai“.
KAS KAIP NESKAITO?
Salomėja Mikutaitė (Kauno Juozo Grušo vidurinė mokykla)
Rėšiu tiesiai: diskusija apie skaitymą truputį primena ginčą apie jaunimo ir senimo vertinimą. „Taip eina blogesniai kas dieną“, – dejuotų lyg Maironis koks šiandienos pesimistas. Bet juk nuo asirų laikų, nuo antikos jaunimą laikė „aukso amžiaus“ griovėjais, žmonėmis be dorovės ir kilnumo… Jeigu netikite, paskaitykite A. Smetonos gramatikos vadovėlyje pateiktas senovės vertintojų citatas…
Siūlau kompromisą. Tam tikras bendras žinių bagažas nesumažėjęs, bet šiandien jaunimas kitokius dalykus laiko vertingais. Tiesiog neskaitančius mes laikome anomalija ir juos pastebime.
Manau, labai svarbu ne vien kad skaitytų, bet ir kad gebėtų skaitymo rezultatu pasinaudoti, pritaikyti jį mąstydami apie save ar kitus, atlikdami užduotis. Taigi skatindama skaityti visad turiu galvoje ir kitus tikslus. Juk nenorime ugdyti kokių donkichotiškai atitrūkusių nuo tikrovės idealistų, visiškai neprisitaikančių prie pasaulio. Todėl neignoruokime teatro, pažintinių kelionių, pagaliau interneto informacijos. Tegu gyvena kartu su grožine, menine patirtimi.
Yra knygų, kurios leidžia atsipalaiduoti, pasijuokti. Mokiniai gramatikos pamokose mėgsta „reklamines pauzes“ – paskaitau kokią įdomesnę, lengvesnę ištraukėlę. Tinka ir iš V. Misevičiaus Danuko Dunduliuko, ir A. Lindgren Emilio iš Lionebergos, ir R. Černiausko Slieko pasakos, ir B. Ferero kokia istorija, ir iš G. Isoko teksto apie gamtą. Žinau, siekiu populiarumo, bet ne vien tinginius „gaminu“. Lentoje surašau internetinius grožinių tekstų adresus ir skaitomos ištraukos knygos pavadinimą, autorių. Paskui „patikimam“ mokiniui knygą paskolinu. Tų „patikimų“ kartais susidaro labai nemažai. Svarbu, kad mokinys pajustų neatmestinį požiūrį, suvoktų, jog žinoti ką nors – įdomu. Juk ir suaugusiųjų gyvenime yra viena kita rimta knyga sau, o kitas skaitai lyg medžiotojas, norintis susirungti ir laimėti, ką nors sužinoti.
Laikausi keleto taisyklių:
- Vaikams nuo pat mažens kalbėdama apie knygų skaitymą stengiuos nepabrėžti būtinumo – tai atbaido.
- Knyga, kurią skaitome visi, visada skaitoma „dėl ko nors“.
- Už papildomą darbą mokinys turi gauti atlygį.
- Jokios akivaizdžios prievartos!
- Nepradėk nuo Jono – jeigu nesudominai Jonelio iki kokios šeštos klasės, tai vargu ar kas pavyks.
Kad galėčiau laikytis taisyklių, turiu sugalvojusi keletą būdų. Vienas iš jų – rašiniai-plakatai, kuriuose mokiniai turi pagrįsti ar paneigti tam tikrus teiginius. Šeštokai, paskaitę „Eglę žalčių karalienę“, kuria rašinį-plakatą „Ar verta su dalgiais brautis į kito žmogaus gyvenimą“. Darbą palengvina tai, kad mūsų mokykloje sustiprintas dailės ugdymas. Dailės klasės mokiniai gana noriai, pasitarę su dailės mokytojais, imasi grupinės veiklos. Kas tada pasirodo lyderis? Ogi tas, kuris labiausiai apsiskaitęs. Tai daug geresnė agitacija nei mokytojos žodžiai. Parodau ankstesnių metų moksleivių darbus, pagiriu už pastangas. Visko būna – ir primityvoko pritempimo, ir tikrai kūrybiško požiūrio į knygą.
Kartais knygos įspūdžiai, siužetas virsta savotišku žaidimu. Antai dailės pamokose mokiniai gamina kaukes, o kodėl gi nepadarius M. Valančiaus Palangos Juzės lėlyčių ir nesužaidus piršlybų? Buvo visai gera pamoka – ir etnokultūros, ir literatūros, ir dailės. Svarbu, kad pats mokytojas iš anksto nenumotų ranka ir nebūtų skeptikas. Aišku, kartais ir nepavyks…
Manau, neverta nurašyti klasikos. Tuo įsitikinu, kai lapkritį mūsų mokykloje būna minima J. Grušo sukaktis. Paskatinu paskaityti novelių („Mergaitė su degtukais“ ar kt.), pareklamuoti jas kitiems.
Klasikos knygų yra bibliotekoje, todėl dažnai apie ją kaip apie bendrąją lektūrą kalbame. Esame net pabandę iš grožinių tekstų rinkti J. Grušo aforizmus, juos savilaidos būdu net atskira knygele su šriftinėmis kompozicijomis išleidome. Labai svarbu, kad būtų veiklos tęstinumas, kad nuolat vyktų kas nors patrauklaus, įdomaus.
Žinoma, tikėtis, kad susidomės visi, neverta. Bet ar visi domisi sportu, matematika? Vyksta kova už sieleles, kurią nebūtinai laimėsi…
Geras būdas 5–8 klasių moksleiviams pasirodyti skaitantiems yra klasės knygutės, į kurias dedame įvairaus stiliaus darbų – nuo pasakų iki vaikystės „memuarų“. Vėliau ateina laikas stilizacijoms. O tinkamai šių darbų nepadarysi, jei būsi nieko neskaitęs…
Bet jau lengviau Gregorui Zamzai pavirsti vabalu negu… Juk skaitymas – darbas, o kas šiandien mėgsta dirbti? O dar jeigu prisimintume nepalankų, atsainų tėvų požiūrį: „visą amžių pragyvenau be knygų“, „man reikia tokios pat purvabridės kaip aš pati“, pasak Vingienės, „nepirksiu knygų, tu jau ir tų pačių nesusitvarkai“…
Padejuokime, pailsinkime rankas ir – pirmyn. Lituaniste, kurie metai buvo (ne)skaitymo metai?
Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 2 (46)