Broliai Grimai – vienaip, o Janošas – tikrai kitaip

 

Tradiciškai sakoma, kad pasakos vaikystės skaitymuose pakeisti negali niekas. Gal tai ir tiesa. Bet pasakos linkusios keistis. Keičiasi laikai, keičiasi adresatas, jo skonis, keičiasi ir literatūrinės mados, kultūriniai kontekstai. Vis dažniau literatūros kūriniai kalbasi tarpusavyje (intertekstualumo fenomenas). Antai Juozas Erlickas eilėraštyje „Aš moku augti“ rašo: „Pradėjo atsilikti Broliai Grimai.“ Žinoma, eilėraščio prasmė kita, bet šiame rašinyje šie žodžiai galėtų reikšti ir tai: taip, iš tiesų Broliai Grimai šiuolaikiniam vaikui gali pasirodyti senstelėję, per daug tautosakiški, per daug nuspėjami, nuobodoki; tai gali pasirodyti kažkoks užrakintas, nebesuprantamas pasaulis…

Ant darbo stalo prieš akis vienoje pusėje guli keturios knygos. Tai Brolių Grimų Vaikų ir namų pasakos, kur ketvirtame viršelyje nurodoma: „<…> pirmą kartą Lietuvoje skelbiamas pilnas Brolių Grimų pasakų leidimas. Jį sudaro 4 naujai išverstų pasakų bei vaikų legendų tomai.“ Vertėjas – Adomas Druktenis, iliustravo Diana Faraponienė, išleido „Alma littera“ leidykla 1999–2000 m. Kitoje darbo stalo pusėje – tik viena pasakų knyga. Tai Janošo (Janosch) Brolių Grimų pasakos kitaip*. Paantraštė sako: „Penkiasdešimt keturios pasakos, atrinktos ir naujai papasakotos šių dienų vaikams su spalvotomis paties Janošo iliustracijomis.“ Ne tik vaikui, bet ir suaugusiam skaitytojui tokia knygų sandūra yra intriguojanti, žadanti estetinį ir intelektinį nuotykį. Ypač įdomu skaityti paeiliui Brolius Grimus ir Janošą, būtinai kaip tik taip šiuos autorius siūlyčiau skaityti vaikams, moksleiviams ir ypač – mokytojams, tėvams. Taip perskaityti tekstai sukeltų įvairių minčių – apie etines pasakų pamokas, apie keliaujančius ir modifikuojamus siužetus, apie tradicinių veikėjų metamorfozes, apie tai, kodėl pasakos išsyk esti ir liūdnos, ir juokingos, ir filosofinės. Taigi drauge peržvelkime keturis Brolių Grimų pasakų tomus, atsirinkdami iš kiekvieno tomo po vieną pasaką ir pažiūrėdami, kaip jas šiuolaikiniam vaikui papasakojo Janošas, Lietuvos padangėje labiausiai išgarsėjęs puikia knyga Panama labai graži.

Antai pirmame Brolių Grimų Vaikų ir namų pasakų tome publikuojamas amžinosios klasikos tekstas – „Raudonkepuraitė“. Kas nežino šios pasakos siužeto? Kartų kartoms ši istorija sekama, inscenizuojama, vaidinama. Janošas pateikia labai netikėtą, žaidiminę žinomo kūrinio versiją. Pasaka vadinasi „Elektrinė Raudonkepuraitė“. Kelti klausimą, kodėl Raudonkepuraitė elektrinė, – beprasmiška. Beje, pagal autoriaus sumanymą „Raudonkepuraitę“ galima ne tik skaityti, bet ir žaisti – žaidimo logika šiam kūrėjui labai artima. Itin iškalbingas yra nonsensiškas „Raudonkepuraitės“ žaidimo aiškinimas, pateikiamas po „elektrine“ paties Janošo iliustracija:

„Raudonkepuraitės“ žaidimas: kas nori toliau žaisti „Raudonkepuraitę“ (paryškinta mano. – Dž. M.), prie kiekvieno žodžio, kur tik tinka, turi pridėti kokį būdvardį. Pavyzdžiui, „keturkampis“. Būtų maždaug taip: „Buvo kartą miela keturkampė mergiotė, visi ją keturkampiškai mylėjo, bet labiausiai keturkampė senelė…“ ir taip toliau. Arba „kiniškas“: „Buvo kartą miela kiniška mergiotė, visi ją kiniškai mylėjo…“ Ir taip toliau. Arba „languotas“, arba „permatomas“. Arba galima pramanyti žodžius, kurių išvis nėra, pavyzdžiui, „moralidus“ (p. 122).

Janošas čia kaip tik ir žaidžia tuo, kad klasikinis pasakos siužetas yra puikiai visiems žinomas, todėl rašytojas drąsiai eksperimentuoja, plečia skaitytojų asociacijų lauką. Taigi šią Janošo pasaką būtų galima laikyti ir kalbiniu žaidimu, ir imitacinės poetikos darbu. Brolių Grimų siužetas iš esmės yra išlaikomas, tačiau teksto konotacijos, nuotaikos – visai kitos. Čia visai nebeaktualus didaktinis aspektas. Palyginkime garsųjį Raudonkepuraitės ir vilko, apsimetusio senele, dialogą. Štai kaip skamba Grimų variantas:

„Tada ji priėjo prie lovos ir atitraukė užuolaidą: mato – guli senelė, užsimaukšlinusi ant akių kyką, ir taip keistai atrodo.

– Oi, senele, kokios tavo didelės ausys!

– Kad geriau tave girdėčiau.

– Oi, senele, kokios didelės tavo akys!

–  Kad geriau tave matyčiau.

–  Oi, senele, kokios tavo didelės rankos!

– Kad geriau tave nutverčiau.

– Bet, senele, kokie baisiai dideli tavo dantys!

– Kad greičiau tave suėsčiau“ (p. 149–150).

„Elektrinėje“ Janošo pasakoje kartojamas tas pats siužetas, tik gerokai „įelektrintas“:

„Ji priėjo arčiau, atitraukė užuolaidą ir tarė:

– Oi, elektrine senele, kokios didelės šiandien elektrinės tavo ausys!

– Kad geriau tave girdėčiau, – atsakė elektrinis vilkas.

– Bet kokia didelė elektrinė tavo nosis!

– Kad geriau tave užuosčiau.

– Ir kokios didelės elektrinės tavo akys!

– Kad geriau tave apšviesčiau.

– Bet ir tavo burna kokia elektrinė didelė!

– Tataigi, – atsakė elektrinis vilkas, šoko iš lovos ir prarijo elektrinę Raudonkepuraitę. Paskui vėl atsigulė ir elektringai užknarkė“ (p. 123–124).

Logiška, kad šioje pasakoje pro šalį eina ne medžioklis (Grimų atvejis), bet elektrikas, kuris, sau taręs: „Ko gi ta elektrinė senelė taip garsiai knarkia, nejaugi koks elektros laidų gedimas?“ (p. 124), išgelbsti elektrines senelę ir Raudonkepuraitę. Visi siužetui svarbūs atributai – taip pat elektriniai („elektrinė raudono aksomo kepuraitė“, „elektrinis butelaitis elektrinio vyno“, „elektrinė pasakų giria“ ir kt.). Absurdo logika, žaidimo poetika, humoro intonacijos ir lengvai atpažįstamas, tik sukeistintas siužetas, be abejo, patrauks dėmesį, ypač pradinuko, o autoriaus pasiūlytas žaidimas (rašytojas čia, galimas daiktas, remiasi pamėgtu kalbiniu vaikų žaidimu, kai užkoduojama įprasta kalba, pavyzdžiui, prie kiekvieno skiemens pridedant „ver“ ar pan.) išjudins skaitytojo fantaziją, kūrybines galias.

Antrame Brolių Grimų Vaikų ir namų pasakų tome išspausdinta netrumpa pasaka „Aukso vaikai“. Tai folklorinio siužeto apie aukso žuvelę modifikacija. Grimų istorija – pamokoma. Žvejo pati nemoka džiaugtis ją ir jos vyrą ištikusia laime (gražiais rūmais, stebuklinga spinta, kur „pilna mėsos, pyragų, vaisių, vyno – tik valgyk ir norėk“, p. 242). Dieną naktį ji tegalvoja apie paslaptį, iš kur visa tai atsirado. Net praradusi turtus (nesilaikė aukso žuvies paliepimo), į akis badui žiūrinti žvejo pati sako: „<…> verčiau jau man be turtų būti. Kai nežinau, iš kur jie atsirado, dieną naktį ramybės neturiu“ (p. 243). Moters smalsumas pražudo visas įgytas gėrybes. Tačiau pagrindinis šios pasakos motyvas pasakoja apie aukso vaikus. Aukso žuvis išpildė žvejo pačios norą, ir ji „pagimdė du berniukus, kurie buvo vieno aukso“ (p. 244).

Svarbu akcentuoti tai, kad Janošo pasaka būtent aukso vaikų motyvo prasmę labiausiai pakeičia, ryškina kitus aspektus. Grimai iš pradžių, kaip įprasta tautosakos tekste, nekomentuoja aukso vaikų kitoniškumo: „Vaikai išaugo dideli ir gražūs, o kartu su jais užaugo ir lelijos, ir arkliai“ (p. 244). Tik vėliau, kai pasakojama apie aukso brolius, bekeliaujančius po platųjį pasaulį, nepažintas erdves, imamas skleisti jų kitoniškumas. Antai smuklėje žmonės, „pamatę du aukso jaunikaičius, visi pradėjo juoktis ir tyčiotis“ (p. 244). Vienas brolis pabūgęs pasuka „atgal pas tėvą“. Kitas keliauja toliau, nuo plėšikų girioje aukso spindesį slapsto apsikarstydamas lokenomis. Janošo tekste atpažįstame šių dienų realijas. Argi neprimena „žvaigždžių“ vaikų, auginamų „aukso narveliuose“, gyvenimo šie žodžiai:

„Aukso vaikai paaugo, bet jų gyvenimas nebuvo smagus. Mokykloje kiti vaikai, ne iš aukso, murdė juos purvyne ir raičiojo žeme, kad ir jie būtų pajuodę ir murzini. Ir mušti juodu gaudavo, kam tokie auksiniai. O kad kitų buvo daugiau, tai juodu negalėjo apsiginti. Gatvėje žmonės irgi vaikėsi aukso vaikus. Kiekvienas norėjo nufotografuoti.

Iš tolių toliausių atkeliaudavo žmonės jų pasižiūrėti. Iki gyvo kaulo jiems įsipyko būti aukso vaikais“ (p. 101).

Ironija dvelkia visas tekstas, atskiros scenos primena buitinį paskvilį, šiuolaikinės šeimos gyvenimo eskizą: „<…> daug žuvies jis nesugaudavo. Per dienas sėdėjo sau patogiai kavinėje, gurkšnojo vyną ir rūkė, pati sodino gėles, o aukso vaikai augo“ (p. 101). Aiškiai matyti, kad pasaką galima skaityti dvigubu kodu, ji iškalbinga ir vaikui, paaugliui, ir suaugusiam skaitytojui (beje, tai atitinka ir Brolių Grimų laikų nuostatas: pasaka – nebūtinai vaikams). Taigi fabulai kiek sutrumpėjus, vis dėlto pagrindiniai siužeto vingiai išlieka, bet jau skleidžia kiek kitas prasmes. Įdomu ir svarbu tai, kad ši Janošo pasaka turi ir didaktikos intencijų (tuo ji aiškiai skiriasi nuo „Raudonkepuraitės“), tačiau moralizavimas neįkyrus, pateiktas žaismingai ir stilingai.

Trečiame Brolių Grimų pasakų tome aptinkame „Daktarą Visažinį“. Tai buitinės pasakos tipas. Čia pasakojama apie sodietį, pavarde Vėžys, įsigeidusį lengvo ir turtingo daktaro gyvenimo: „Pamatė žmogelis, kaip skaniai daktaras valgo ir geria, ir suspurdėjo širdis – taip užsigeidė tų skanumynų, kad panoro ir pats daktaru būti“ (p. 64). Daktaras sodietį pats pamoko, kaip paprasta tapti daktaru:

„– Visų pirma nusipirk elementorių, yra toksai, kur priekyje gaidys nupieštas, antra, parduok savo vežimą ir abu jaučius ir už tuos pinigus nusipirk drabužius ir visa kita, ką reikia turėti daktarui; trečia, užsisakyk iškabą, kur būtų užrašyta: „Aš esu daktaras Visažinis“, ir pasikabink ją virš savo namų durų“ (p. 64).

Pasaka tarsi teigia, jog svarbu, ne ką iš tiesų sugebi, ne kas esi, o kaip atrodai, kaip moki save kitiems parodyti. Taigi, kaip dabar pasakytų reklamos specialistai, svarbiausia – įvaizdis. Janošo pasakoje aptinkama panaši scena. Tik čia valstietį pamoko jo žmona, kurios „būta nekvailos“:

„Ji viską užsirašė, o parvykusi namo liepė vyrui parduoti jaučius mėsininkui – tuo metu jautienos nugarinė jau kainavo dvidešimt dvi markes – ir už gautus pinigus įsigyti viską, ko reikia daktarystei: kostiumą, cigarų, akinius. Paskui jis turėjo atmintinai išmokti daktaro šnekas: „Nagi nagi“, „Ką gi, viskas aišku“ ir, žinoma, „Šiaip ar taip, nepakenks“ (p. 87).

Būtent valstiečio žmonos paveikslas ir jo funkcijos tekste ir yra labiausiai modifikuotos (Grimų pasakoje žmonos paveikslas neišplėtotas, ji net visai nekalba, o sodiečiui pasiseka tik laimingų atsitiktinumų dėka: čia prisimintina laki frazė „Kvailiams sekasi“). Apskritai ši Janošo pasaka priklauso toms, kurios ilgesnės už Brolių Grimų variantą ir kurių siužetas stipriai transformuotas. Visa tolesnė Janošo pasaka karikatūriškai kalba apie vis labiau „bedaktarėjančią“, besiemancipuojančią valstiečio žmoną: „Ji susišukavo, susigarbiniavo, pasidarė manikiūrą, pedikiūrą ir nosies dailinimo procedūrą. Šventėms įsisiūbavus kartkartėmis jau išsiaudavo ir batus, nes jos kojos nebuvo pratusios prie kietos čionykštės žemės – juk anksčiau ji dažniausiai vaikštinėjo puriais arimais“ (p. 89–90), „<…> ponia kartkartėmis imdavo ir nejučia mesteldavo žodelytį „šūdas“. Santūriai ir ne per garsiausiai“ (p. 88). Tekstą lydi įtaigios, taip pat karikatūriškos autoriaus iliustracijos (ant sofutės žmona traukia dūmą ir kt.). Netikėtas, primenantis populiarių žurnalų ar muilo operų, pigių romanų stilistiką, pasakos finalas: pelningai pardavęs žemę, eksvalstietis „<…> tapo toks turtingas, kad pasiėmė jauną pačią. O pirmoji pati, gavusi pusę turto, dar nusidažė plaukus, susirado sau į vyrus jaunikaitį ir išsikėlė su juo gyventi į Ibisą“ (p. 90).

Ketvirtame Brolių Grimų Vaikų ir namų pasakų tome dėmesį patraukia pasaka „Asiliukas“. Ši pasaka remiasi migruojančiu siužetu apie asilo odą, po kuria slepiasi gražus žmogus. Janošas Grimų pasaką apverčia aukštyn kojom. Grimų pasaka pradedama tradiciškai: „<…> gyveno kartą karalius ir karalienė, buvo jie turtingi, visko pertekę, tik neturėjo vaikų.“ Pagaliau Dievas išklauso maldų ir gimsta vaikas, panašus į asiliuką: „<…> asiliukas gražiai augo, o kartu su juo augo ir jo ausys, ėjo vis ilgyn ir ilgyn“ (p. 28). Janošo tekste ši situacija, kaip sakyta, apverčiama: šiuolaikinėje karališkai aprūpintoje šeimoje gimsta berniukas, bet ilgainiui jis pavirsta asiliuku, jam užauga kailis ir uodega. Tai atsitinka dėl dviejų seserų įgeidžių: jos nenori broliuko, jos nori asiliuko! Vokiečių rašytojas ironizuoja šiuolaikinę šeimą, perdėtą, vartotojišką gyvūnėlių meilę:

„Nieko tiems vaikams netrūko, kiekviena turėjo po savą kambarį su visais prietaisais, kokių tik gali trokšti vaikas. Turėjo po televizorių su nuotoliniu valdymu, visokiausių grotuvų ir netgi šunelį. Tiesa, šunelis buvo abiejų. Gyvuliukus vaikai labai mylėjo ir vis užsimanydavo ko nors naujo: katės, dviejų jūros kiaulyčių (po vieną kiekvienai), kanarėlės, o daugiau jau nieko nebesugalvojo“ (p. 231).

Pasaka labai kompaktiška, siužetas plėtojamas greitai, nedaugiažodžiaujama. Grimų pasakoje asilo odą pavagia ir sudegina karalius, norėdamas dukrai gero, o Janošo pasakoje pats brolis, nebekęsdamas tokios seserų „meilės“, nusineria asilo odą ir pabėga iš namų (prieš tai nepastebimai iš namų pasprunka ir katė – subtili detalė, kokių Janošo pasakose nestinga).

Čia lygiagrečiai punktyriškai aptarta tik keturios Janošo pasakos, sukurtos brolių Grimų pasakų motyvais, o rinkinyje Brolių Grimų pasakos kitaip jų yra, kaip minėta, net penkiasdešimt keturios! Jeigu kas nėra pamėgęs pasakų (pavyzdžiui, koks nors prieš tautosaką nusiteikęs paauglys), tikrai galima siūlyti šią Janošo knygą. Žinoma, visas perkūrimo, parafrazavimo, modifikavimo žavesys, intelektinė ir estetinė intriga, rašytojo kūrybos virtuvė atsiskleidžia tik pagrečiui skaitant klasikinį, o vėliau – modernųjį (postmodernųjį) Janošo tekstą. Bet jei kas nenori užsiimti intriguojančiu literatūrinio seklio darbu, teskaito patį Janušą – bus ir juoko, ir tylių šypsnių, ir nuostabos, o kartais skaitytoją įkyriai persekios mintis: „Kur aš tai jau girdėjau?“ Žinoma, pirmiausia iš Brolių Grimų pasakų, bet ne tik iš jų. Juk Janošo pasakų siužetų branduoliai – archetipiniai, atkeliavę iš tautosakos lobyno.

______________________________

* JANOSCH. Brolių Grimų pasakos kitaip / iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 256 p.: iliustr. ISBN 978-9955-683-41-4.

Rubriką remia:

 

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 2 (46)

 

Įžanginis

SKAITANTYS VAIKAI IŠGELBĖS GRENLANDIJOS LEDYNUS (Pasisakymas gavus 2007 m. Geriausios vaikų ir paauglių knygos premiją)

Apžvalgos

VERTINGI VERTIMAI VAIKAMS IR PAAUGLIAMS
APIE GRAŽIAUSIAS 2007 m. KNYGAS

Sukaktys

PRAŪŽĘS KAIP VĖTRA (Kazio Jakubėno 100-osioms gimimo metinėms)

Mano vaikystės skaitymai

LAPUTAITĖS GALIOJA AMŽINAI!

Diskusija

Tai skaito ar neskaito?

Atidžiu žvilgsniu

Pirmieji žingsniai universitetinių mokslų link

Laiškai

POPULIARIAUSIOS 2007 M. KNYGOS
Knygos – tikra smagybė

Bibliografija

2007 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS (PAPILDYMAI)
APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2007 M.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai