VERTINGI VERTIMAI VAIKAMS IR PAAUGLIAMS

 

Jau aštuntą kartą IBBY Lietuvos skyriaus iniciatyva analizuojant praėjusių metų vaikų literatūros derlių ieškoma ir reikšmingiausių bei meniškiausių verstinių knygų. Antrą kartą skiriamos net dvi nominacijos – už verstinį kūrinį mažesniesiems (vaikams) ir už knygą vyresniesiems (paaugliams), mat patirtis parodė, jog tikrai meniškas ir reikšmingas vaikų knygas, kurių apimtis, suprantama, kuklesnė, nurungdavo paaugliams skirtosios. Reikšmingiausias verstines knygas vertinimo komisijai siūlo leidyklos. Vis dėlto ne visi leidėjai į šį kvietimą atsiliepia, todėl tikriausiai lieka ir nepagrįstai nepastebėtų, pražiopsotų leidinių.

Šiemet penkios komisijos narės (dvi vertėjos, kalbininkė, bibliotekininkė ir mokytoja) turėjo įvertinti penkiolika 2007 m. išleistų verstinių knygų: šešias, verstas iš anglų, keturias – iš švedų, dvi – iš vokiečių, dvi – iš suomių ir po vieną iš prancūzų ir lenkų kalbų. Kasmet pasiūloma vis daugiau knygų, verstų ne tik iš anglų kalbos. Ir tai, be abejo, džiugina: pristatoma vis didesnė kultūrų, meninių stilių įvairovė.

Reikia pasidžiaugti, kad dėl vertimų kalbos, redakcinio aplaidumo komisija šiemet beveik nediskutavo. O kai kurių vertėjų meistriškumas tiesiog kėlė pasigėrėjimą. Mat komisijai iškeliamas dvejopas tikslas: vertinti ir pačios knygos meniškumą, reikšmingumą, ir vertimo tobulumą, meistriškumą.

 

Vaikams – paveikslėlių knygos, pasakos

Atkreipiame dėmesį į tai, kad tarp knygų, pristatytų pirmajai grupei (vertimai vaikams), vyravo skandinavų autoriai. Žinodami turtingas tų šalių vaikų literatūros tradicijas, neturėtume per daug tuo stebėtis.

Tikriausiai ilgam įsiminsime naują pavardę – Jujja Wieslander (Juja Vislander). Šios švedų autorės paveikslėlių knygą (lietuviškame leidime publikuojamos iškart dvi knygos) Mamulė Mū (iliustracijas sukūrė Lietuvoje jau žinomas dailininkas Svenas Nordqvistas, iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė, leidykla „Nieko rimto“) apie karvę ir jos geriausią draugę varną mėgsta mažieji Švedijos skaitytojai. Lietuvių vaikams irgi tikrai patiks tokia neįprasta draugystė. Mamulė Mū gyvena pas ūkininką, bet skiriasi nuo kitų karvučių. Ji mėgsta tyliai pasišalinti, kai kitos karvės ramiai sau rupšnoja ganykloje žolytę, nes joms to visiškai pakanka. Tik Mamulė Mū, kaip ir mažieji, mėgsta peršokusi per tvorą ieškoti nuotykių už ganyklos ribų. Tai nepaprasta karvė, ir jai atsitinkančios istorijos neįtikėtinos.

Karvutė ir varna – puikios draugės, bet ir geriausi draugai kartais ne visai sutaria. Varna mano, kad Mamulė Mū turi būti tokia kaip ir kitos karvės, o ši, žinoma, su tokiu požiūriu nesutinka. Tad varnai dažnai tenka nusileisti užsispyrusiai draugei, kuri sugeba labai mandagiai ir draugiškai visko paprašyti ir išprašyti. Ši knyga – puikus draugystės pavyzdys, ji moko džiaugtis paprastais dalykais.

Kai Mamulei Mū tenka slėptis nuo ūkininko, ji nenusimena, kad ragai ar uodega kyšo iš po medžio šakų. Karvutė nėra „per stora, tai medis per plonas“. Ir jau tiesiog leipsite juokais, kai skaitysite, kaip varnai užeina „sparno priepuolis“ ar kaip ji sumano pasikeikti: „Kad man kas uodegą nurautų. Juk tau kaktoje didžiausias gumbas.“ Autorės humoro jausmas pavydėtinas, mažieji skaitytojai ar klausytojai to irgi gali pasimokyti, juokdamiesi į daugelį problemiškų dalykų jie pratinsis žiūrėti atlaidžiau.

Mamulės Mū ir varnos nuotykių tęsinį rasite kitoje tos pačios autorės parašytoje, to paties dailininko iliustruotoje, tos pačios vertėjos išverstoje knygoje Mamulė Mū laipioja po medžius (plačiau apie ją jau rašyta „Rubinaičio“ žurnale1). Joje – dešimt pasakų, tai vadinamoji tekstinė knyga su iliustracijomis ir turbūt skirtina vyresniems, jau mokantiems skaityti pradinukams.

Austrų rašytojų Käthe’s Recheis ir Friedlio Hofbauerio Baltosios katės paslaptis (iš vokiečių k. vertė Juozas Macevičius, „Gimtojo žodžio“ leidykla) – tai, anot viršelio anotacijos, „filosofiškų pasakų apie viso pasaulio kates rinkinys“. Katės – nepaprasti gyvūnai, savaip svarbūs įvairių tautų kultūrose. Jas ypač vertina Rytų šalių gyventojai. Jiems katės – išminties įsikūnijimas. Pavyzdžiui, japonų pasaka „Išmintingo žmogaus katė ir žiurkė galiūnė“ kalba ne tik apie tai, kad į piktumą atsakoma pykčiu, bet ir kad pažinti save – nepaprastai sunkus darbas. Žinoma, kai kurios pasakos pašiepia žmonių ydas – kaip ir dera tokiems kūriniams.

Dail. R. Dautremer
Dail. R. Dautremer

Įspūdingo grožio prancūzų rašytojo Philippe’o Lechermeierio ir prancūzų dailininkės Rébeccos Dautremer knyga Princesės – pamirštos ir nežinomos (iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė, leidykla „Nieko rimto“). Šios knygos adresatas iš pirmo žvilgsnio labai aiškus – jaunosios skaitytojos, „mažosios princesės“. Kuri mergaitė vaikystėje nesvajojo tapti pasakų princese! Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio ši knyga vaikiška. Ją tikrai įdomu skaityti, žiūrinėti ir dideliems – juk tai bemaž meno albumas. Išties nepaprastai žaisminga knyga, kurioje suderintos spalvos, žodžiai, šriftas. Iš jos apie mažąsias princeses galima sužinoti daug – nuo pat jų gimimo, nuo lopšio iki mirties. Juk tikrai gal ne viską žinome apie mažąsias – dažnai aikštingas mergaites ir paneles? Ar teko kada girdėti apie princesę Upytę? O gal ir matyti ją? Jei ir neteko, šioje knygoje būtinai išvysite ne tik kaip ji atrodo, bet ir kas jai patinka. Knygos tekstas kupinas žaismės, išmonės, ironijos. Jį verčiant prireikė nepaprasto kūrybingumo, išradingumo. Džiugu, kad vertėja E. Sabaliauskaitė tapo ką tik įsteigtos Dominyko Urbo premijos debiutuojantiems vertėjams (steigėja – Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga) pirmąja laureate.

Dail. M. Kunnas
Dail. M. Kunnas

Tariamai pažintinio pobūdžio yra suomių dailininko Mauri’o Kunnaso kartu su Tarja Kunnas sukurtos paveikslėlių knygos Kalėdų Senelis ir Vikingai puola (abi iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė, išleido „Versus aureus“ leidykla). „Tariamai“ todėl, kad žinios apie Laplandijoje gyvenantį Kalėdų Senelį vargu ar moksliškai pagrįstos… Šiuo požiūriu įtarimų keltų ir vikingų nuotykiai. Bet meninė šių knygų vertė jokių abejonių nekelia! Taigi sužinome ir pamatome, kiek ir kokių darbų Kalėdų Senelis nudirba per visus metus – jais mirga kiekvienas puslapis. Sužinome, kad Seneliui sunku suskaičiuoti viso pasaulio vaikus, bet jis turi tiek padėjėjų, kad nė vieno mažylio per Kalėdas nepamiršta. Ir knygos puslapių nebūtina skaičiuoti – gal todėl jie ir nesunumeruoti: juk Kalėdų Senelis turi svarbesnių už tokią nuobodybę darbų.

Mažiesiems skaitytojams turėtų patikti ir vikingų (jūrų plėšikų) nuotykiai, patiriami savame ir svetimuose kraštuose. Vikingai žinomi nuo VIII amžiaus kaip bebaimiai jūrininkai, gyvenę Skandinavijoje. Priešlapiuose skaitytojai susipažins su vikingų kraštu – žemėlapis neleis pasiklysti, kur jų gyventa. Paskutiniame priešlapyje mažieji ras žinių apie vikingų pasaulio suvokimą. Kaip ir daugelio Europos šalių, taip ir vikingų pasaulio supratimas primena ir senovės lietuvių pasaulėvoką: pasaulį jie įsivaizdavo kaip medį.

Apie vikingus ir jų žygius papasakota nenuobodžiai. Kas dar galėtų sudominti mažąjį skaitytoją? Spalvoti knygutės puslapiai vedžioja po nuostabiąją Skandinaviją, o pasektos sagos (pasakojimai apie drąsiuosius jūreivius) primena skaitytojams, kad vikingai pasižymėjo beprotiška narsa, sumanumu, gudrumu, darbštumu, garbe ir orumu. Tarp sagų mažieji ras ir žinių apie vikingų trobesius, laivus, apie tai, kaip kūrėsi jų miestai, sužinos arba pakartos, kas yra vikingų dievai. Skaitytojams primenami garsiausi vikingų karaliai, runų rašmenys ir akmenys.

Viršelio dail. Ch. Mould
Viršelio dail. Ch. Mould

Mėgstantiems šiuolaikines pasakas, t. y. fantasy žanrą, taip pat nuotykius patiks Iano Ogilvy Nevykėlis ir raganius (iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė, „Garnelio“ leidykla). Skaitytoją iškart patraukia pagrindinis veikėjas – raganiaus Bezilo Kaulatrypio mokinys Nevykėlis. Jis nevalyvas, bet geros širdies. Knygos veiksmas gal būtų kiek nuobodokas, jei Nevykėlis nebūtų pradėjęs mąstyti. Anot jo, geriausios mintys dažnai pavojingos. Nevykėliui patinka Bezilo traukinių parkas, ir kartą jis nusprendžia vienas jame pasivažinėti. Apgavęs Bezilą, Nevykėlis nubaudžiamas: tampa mažuoju traukinių parko žmogeliuku, kuriam lemta suplastikėti. Nevykėlio drąsa, ryžtas, neapykanta Bezilui paskatina nepaprastam žygdarbiui. Susivieniję mažieji traukinių parko žmogeliukai ne tik išsigelbsti patys, bet ir kitus išgelbsti. Tai Nevykėliui pasiseka dėl to, kad jo sumanymai skirti taikiems tikslams, o ne vien savo gerovei ir naudai. Ši knyga apie tai, kad susivienijus galima įveikti didžiausias kliūtis. Svarbu suvokti, kad žmogui, turinčiam tam tikrų žinių, visada pavyks išsigelbėti. Juk raganius ne visus gali paversti savo įrankiais, tereikia išdrįsti būti pačiu savimi, nepasiduoti nevilčiai. Sumanumas, pasiaukojimas, nesavanaudiškumas ir išmintis – išskirtiniai Nevykėlio bruožai. Nors šis kūrinys iš pradžių buvo patekęs į paauglių knygų grupę, jis tikrai neturi kokių nors paslėptų prasmių, yra artimas turbūt kokiems trečiokams ir aptartinas knygų apie mažąsias būtybes kontekste.

Reikšmingiausia ir meniškiausia verstine 2007 m. vaikų knyga buvo pripažinta mums jau gerai žinomo švedų rašytojo, didelio Lietuvos bičiulio Ulfo Starko sukurtoji Murkšlinas ir Turkšlinas (iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė, iliustravo Rasa Jonikaitė, leidykla „Nieko rimto“). Turkšlinas ir Murkšlinas – du berniukai (išdygę iš vazonėlio), ieškantys savo tėčio lakūno. Vakarais Turkšlinas mąsto apie atradėjus ir dykumas, tolimas keliones. Murkšlinas vakarais ilgai neužmiega, nes mėgsta žiūrėti į mėnulį. Susipažinę su laikrodininku Valandinu Skubiejumi, abu svajoja leistis ieškoti savo tėčio. Skaitytojas žavisi istorijomis, kai Turkšlinas ir Murkšlinas kraunasi į kelionę vežimėlį. Išvykę draugai nustemba, kad pasaulis toks didžiulis ir miškingas. Murkšlinas iškeliaudamas į kišenę įsideda Jėzaus figūrėlę (tai padeda, kai kelionėje sunku) ir sraigę.

Apsukę didžiulį ratą, Turkšlinas su Murkšlinu grįžta prieš pat Kalėdas namo. Abu kelionėje šio to pramoksta. Supranta, kad gera ten, kur jų namai. Draugystė, namai, tikėjimas, artimo meilė – tai vertybės, kurios neleidžia Turkšlinui ir Murkšlinui pasiklysti plačiame pasaulyje. Išsamiau apie šią knygą irgi jau rašyta „Rubinaityje“2.

 

Paaugliams – skaudi realybė ir sudėtingesnė fantazija

Viršelio dail. L. Dūdaitė
Viršelio dail. L. Dūdaitė

Kiek vyrėlesniems skirta kita Ulfo Starko knyga Sikstenas (iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė, iliustravo Lina Dūdaitė, leidykla „Nieko rimto“) pateko į paauglių literatūros grupę. Apysakoje svarstomos sudėtingos suirusios šeimos problemos, tačiau svarstomos linksmai – tarsi klaidų komedijoje. Mažasis herojus Sikstenas ieško išeities – kaip jam pasielgti, kad tėtis nebūtų vienišas. Tada galbūt mažiau dėmesio skirtų jam, Sikstenui, kuris galėtų ilgiau pabūti su draugais. Skaitytojus sudomins vaiko žygiai siekiant, kad tik tėtis neliktų vienišas, kad tik susirastų naują žmoną. Sikstenui labai padeda draugas, mokantis rašyti jausmingus laiškus…

Trisdešimtmečio anglų rašytojo Jameso Scudamore’o (Džeimso Skademoro) romanas Amnezijos klinika pasirodė 2006 m., 2007-aisiais apdovanotas Somerseto Maughamo (Moemo) premija ir – neįtikėtina! – jau išverstas į lietuvių kalbą (vertė Virginija Traškevičiūtė, „Gimtojo žodžio“ leidykla). Romano pasakotojas Entis – iš Anglijos į Ekvadorą atvykęs jaunuolis, susidraugaujantis su bendraamžiu Fabianu. Enčio tėvai atsargiai žiūri į sūnaus ir Fabiano draugystę. Fabianas gyvena su dėde Suarezu. Šis mėgsta pasakojimus. Vaikinai, prisiklausę Suarezo, ir patys mėgina kurti neįtikėtiniausias istorijas, kurių tikrumą sunku patikrinti. Net dėdė Suarezas suvokia, jog „Fabiano bėda yra ta, kad niekad negali žinoti, ar jis tiki tuo, ką sako.“ Dėdei kelia nerimą, kad sūnėnas taip įtikinamai tauškia niekus, jog net pats save apgauna. Tai pavojinga. Vaizduotė atveda vaikinus į atsitiktinai pasirinktą nepažįstamą kraštą, kuriame Fabianas ir Entis patiria daug nuotykių ieškodami amnezijos klinikos. Galbūt joje gydosi Fabiano mama?.. Nors ji žuvo per nelaimingą atsitikimą, tačiau Fabianas įtikėjęs, jog ji gyva – jos kūnas juk nerastas. Nuotykiai tampa neprognozuojami, kai Fabianas patiki ne tikrove, o vaizduote. Istorija baigiasi dramatiškai. Kas skaitysite šią knygą, būkite kantrūs iki pabaigos. Nenusivilsite – pirmas įspūdis kartais apgaulingas.

Viršelio dail. R. Balinskas
Viršelio dail. R. Balinskas

Viena iš įdomiausių vyresniesiems paaugliams skirtų knygų – lenkų rašytojos Dorotos Terakowskos Belytis (iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė, „Gimtojo žodžio“ leidykla). Apysakos veiksmas trunka nuo Kūčių iki kitų metų rugsėjo. Devyniolikmetė Eva svajoja apie savąjį princą. Rūpestingai ruošiasi sutikti Naujuosius metus. Tikrovė pasirodo besanti žiauresnė, nei mergina įsivaizdavo. Išprievartautai ir kūdikio besilaukiančiai Evai motina siūlo atsikratyti nepageidaujamo nėštumo. Mergina ir pati nenori vaikelio, tad sutinka nueiti pas gydytoją. Norėtų kam nors pasiguosti, deja, nėra tokio, kas ją išklausytų. Motina tik rėkia apie suterštą garbę, ji tokia svetima dukrai, kad gėdijasi gerumo ir nedrįsta savo vaiko apkabinti. Tėvas ne iš karto supranta, kas nutiko jo Evutei. Mergina nusprendžia atsikratyti vaisiaus. Atsitiktinai už lango pamatytas belapis medis, kurio nebeišvystų Vaikis, sukelia sumaištį merginos sieloje. Impulsyviai pagriebusi ant grindų nukritusią brošiūrą apie vaisiaus vystymąsi, ji išskuba pro duris, nes nori sužinoti ir vaikiui pasakyti, koks medis sužaliuos pavasarį už gydytojo lango. Beieškodama vaikio tėvo, Eva nuvyksta į vietas, kuriose lankėsi vaikystėje. Keliaudama išmoksta kantrybės, meilės, atlaidumo. Ypač ji atkreipia dėmesį į garsus, kurių anksčiau nepastebėdavo. Jai kalba namai, kuriuose senelė Irena leidžia savo likusias dienas. O daktaro namai neįprastai tylūs. Ji girdi miesto muziką, greitkelio triukšmą kaip muziką, kitokią, švelnią ar ramią, pagaliau supranta, kodėl tėvas taip dažnai klausosi muzikos. Juk tai jam vienintelė likusi paguoda, nes kiti net nemano jo suprasti ar bent klausytis.

Muzikos motyvas apysakoje sujungia visus šeimos narius: tėvas, nors pats nelaimingas dėl prarastos karjeros, bet nieko nekaltina, tik džiaugiasi, kai Eva supranta jį ir abu gali kalbėtis apie muziką. Abu gali diskutuoti apie tai, kas suteikia gyvenimui prasmę. Tėvas prašo Evos, kai ši nuvažiuosianti į jo jaunystės miestą, aplankyti Krokuvos senamiestį, nes „pasaulis keičiasi ir turi keistis, tai normalu, bet turi būti ir kažkokie pastovūs, nekintantys atspirties taškai. Kažkokie įrodymai, kad nenutrūkstamumas iš tikrųjų egzistuoja, kad būtent jis suteikia prasmę <…> laikinumui. Krokuvoje tai matyti, ten susipynė praeitis, dabartis ir ateitis“ (p. 318). Eva tuo įsitikina įlipusi į bokštą ir nustemba, kad tėvas taip tiksliai galėjo įvardyti laikinumo ir amžinybės paslaptį.

Nenumanydama likimo kelių, Eva labai panašiai mąsto apie gyvenimą kaip ir jos motina, kai ši buvo jauna. Herojė nepaprastai atkakliai ieško, kas jos motinos gyvenime ne taip, kad ji tokia nelaiminga. Kelionėse mergina pamažu išmoksta įsižiūrėti ir įsiklausyti į pasaulį. Ji pati sau atranda tiesas, senas kaip pasaulis, bet tos tiesos yra būtent jos. Tai mintys apie šeimą, apie gerumą ir kantrybę, apie meilę artimui. Jai nepaprastai keista, kad žmonės nesigėdija „kartu žiūrėti nusikaltimų, katastrofų, tragedijų, prievartos“ (p. 146), bet nemoka kartu žiūrėti į meilę.

Šios knygos problematika labai aktuali ir Lietuvos skaitytojams: tai knyga apie šeimą, apie jos vertybes, apie senatvę, apie reikalingumą ar nereikalingumą, apie mirtį.

Paaugliai mėgsta skaityti ir fantastiką. Anot rašytojo Justino Žilinsko, „būti fantastikos mėgėju ir nežinoti Terry Pratchetto yra ne tik neprofesionalu, bet netgi nepadoru“3. „Garnelio“ leidykla išleido Terry Pratcheto knygą vaikams Mažieji laisvūnai. Daug komisijos pagiriamųjų žodžių buvo išsakyta vertėjai, kuri taip sumaniai išvertė mažųjų laisvūnų kalbą (komisijos narės Ritos Urnėžiūtės iniciatyva Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjime šios knygos vertėjai Danguolei Žalytei padėkos raštą perdavė Lietuvių kalbos draugija. – Red. past.).

Kūrinio veikėja Marlinė Skauduolė – devynmetė mergaitė, kuri turi dvejų metukų broliuką Ventvertą. Marlinė svajoja būti ragana. Raganiškumą ji paveldi iš savo senelės, kuri mokėjo susikalbėti su paralelinio pasaulio gyventojais. Marlinė sprendžia galvosūkį, ar ragana būtinai turi mokėti kerėti. Ar būtinai turi matyti tai, ko nesugeba pamatyti kiti, kaip kad gebėjo amžinatilsį senelė Skauduolė, su kuria būdavo gera paprasčiausiai tylėti. Kas tie maži ir keisti atkaklūs žmogučiai – vagišiai, keikūnai, lėbautojai? Kodėl staiga jie rodo didžiausią pagarbą Marlinei ir suskumba jai į pagalbą, kai broliuką Ventvertą kažkas pagrobia? Tada sesuo užmiršta visas nuoskaudas ir leidžiasi ieškoti brolio. Štai tada Marlinei ir padeda tie draugai iš kito pasaulio, kurį taip gerai suprato jos senelė. Du knygos pasauliai – realusis ir sąlyginis – gyvena vienas šalia kito ir netrukdo Marlinei. Ši knyga apie moteriškumą, apie paslaptis, apie pasaulį, kurio neregime, bet nujaučiame. Daugiau apie šią knygą „Rubinaičio“ skaitytojai jau yra skaitę4.

Panašios išmonės, nors gal tradiciškesnio vaizduojamojo pasaulio yra Annos Dale Raganų knygos paslaptis (iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė, „Garnelio“ leidykla). Tai pasakinių nuotykių knyga, kokias taip mėgsta dešimties trylikos metų paaugliai, – magiškumas ir paslaptingumas traukia juos.

Džozefo Blinkso tėvas per Kalėdas išskuba pas tolimą giminaitę, o Džo susigraudina, kad šventes praleis ne Londone. Vyksta vienas traukiniu į Kenterberį ir išlipa ne toje stotelėje. Nuotykiai prasideda jau traukinyje. Vieną akimirką pajunta, kad šaltis perėjo jam per kūną, ir suvokia susidūręs su neapsakomu blogiu. Šiaip ne taip pasiekia Kenterberį. Nuotykiai tęsiasi įlėkus į Notrelių šutvės raganų namus, kurių šeimininkės – raganos Petsi, Rouzė, Vinifreda, Džulijus ir raganiukė Tvigi.

Džo patinka mažajai Tvigi. Jie slapčia skaito Raganų vadovą. Nori išsiaiškinti šios knygos paslaptį. Džo įsitikinęs, kad turbūt šaunu būti ragana. Jo nuostabai, Tvigi pareiškia, jog tik kartais, nes jaučiasi labai vieniša. Jaunoji raganaitė turi tarnauti visoms kitoms raganoms. Nepaprasti nuotykiai – pasivaikščiojimas po naktinį turgų ieškant reikiamų žolelių, patvirtinimas, kad Džo yra raganius, –suartina Džo ir Tvigi.

Mėgstantiems paslaptis patiks ir Hussey Charmian knyga Paslapčių slėnis (iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė, „Alma littera“ leidykla). Pagrindinis veikėjas Stivenas gyvena našlaičių namuose ir svajoja apie šeimą. Vieną dieną jo svajonė išsipildo. Stivenas paveldi iš giminaičio Lendsberio dvarą. Čia tiek paslapčių, kad smalsumas nugali baimę. Stivenas apeina dėdės Teodoro valdas, nes rengiasi tapti tikruoju dvaro savininku. Berniukas su dėde Teodoru susipažįsta neįprastai: skaito jo dienoraščius, apžiūri nuotraukas. Netrukus dėdė pasidaro artimas. Berniukas mokosi gyvenimo išminties ne tik iš dėdės užrašų, mokosi iš pačios gamtos, iš senojo indėno Marajario (dėdė Teodoras jį parsivežė iš Amazonės miškų). Indėnas jaučia gamtos pasaulio dvasią. Kuo toliau, tuo labiau Stivenas suvokia tikrąjį gyvenimo tikslą – ateityje jis kovos už Amazonės džiunglių išsaugojimą, kad indėnų gentys gyventų ir džiaugtųsi gimtojoje žemėje.

Romane vyrauja gamtos aprašymai, kurie vaizduojami lygiagrečiai su dėdės Teodoro kelione po Amazonės miškus. Tie aprašymai judriems šio amžiaus vaikams gal ir nuobodoki. Dažniau paaugliai renkasi nepaprastus nuotykius ir intensyvaus veiksmo knygas.

Viršelio dail. H. Furmiss ir A. Beinaravičiūtė
Viršelio dail. H. Furmiss ir A. Beinaravičiūtė

Labai svarbu, kad vaikams ir paaugliams verčiamos ne tik šiuolaikinės knygos, bet ir klasika. Šiame kontekste minėtina garsaus XIX a. rašytojo, Alisos Stebuklų šalyje autoriaus Lewiso Carrollio (Luiso Kerolio) plačiajai visuomenei beveik nežinoma knyga Silvija ir Brunas (iš anglų k. vertė Virgilijus Čepaitis, leidykla „Tyto alba“). Silvija ir Brunas – du nuoširdūs, protingi ir geri fėjų vaikai iš elfų ir fėjų pasaulio. Apie jų patiriamus nuotykius Stebuklandijoje ir Užlandijoje ir yra šis pasakojimas. Vertėjas, be abejo, daug padirbėjo, knyga išleista įspūdingai. Leidykla nusipelno pagarbos už drąsą ir riziką. Mat labai jau ginčytinas knygos adresatas ir suvokėjas. Gali būti, kad ji skirta daug vyresniems paaugliams, nei iškart gali pasirodyti. Šiaip ar taip, kaip literatūros faktas ši knyga dabartinėje Lietuvos leidyboje svarbi, išskirtinė.

Bene pirmą kartą geriausia verstine paauglių knyga pripažinta senoji, tikroji XIX a. klasika – Johannos Spyri Heida iš populiariosios serijos „10+“ (iš vokiečių k. vertė Adomas Druktenis, leidykla „Alma littera“). Apie šią knygą, taip pat ir apie jos vertimus buvo plačiai rašyta prieš metus, minint autorės jubiliejų5. Taigi tereikia priminti, kad tai knyga apie mažą (vėliau – paaugusią) kalnų mergaitę Heidą, kuri tokia nuoširdi ir tyra, kad atitirpdo net kietą savo senelio, vadinamo Kalnų dėde, širdį. Kūrinyje daug gamtos grožio, gamtos jausmo. Atsidūrusi dideliame mieste, Heida ten nepritampa, nes… kur kitur taip ošia eglės, jei ne pas senelį! Koks susitikimo džiaugsmas atsispindi senelio ir Heidos akyse, kai jie vėl puola vienas kitam į glėbį! Kokia laime žiba senos aklos kaimynės akys išgirdus tyrą mergaitės balselį. Kaip nuoširdžiai Heida džiaugiasi kalnų oru, gėlėmis, kai pas senelį lankosi jos mažoji draugė Klara… Knyga pilna gerumo, nuoširdumo, vaikiškų džiaugsmų ir rūpesčių. Visa tai galima išgyventi kartu su herojais puikaus A. Druktenio vertimo dėka. Ak, kad pasisektų įrodyti bibliotekininkams, mokytojams, skaitytojams, pirkėjams, jog nuo šiol save gerbdami turime skaityti šį – autentišką ir talentingą – J. Spyri Heidos vertimą, o ne įvairiausio plauko perpasakojimus, perkūrimus, kurių leisti Lietuvoje nesiliaujama!

Ir apskritai beveik visos svarstytos bei čia aptartos knygos yra aukštėlesnio lygio, brandesnės už masinę produkciją, kiekviena savaip vertinga ir nusipelno daugiau dėmesio. Juk konkursai, atrankos tam ir rengiami.

________________________________

1 L. Kryževičiūtė, „Apie drąsą ir baimę keistai atrodyti“, Rubinaitis, 2007, Nr. 3, p. 35.

2 J. Ž. Raškevičiūtė, „Paprastas nepaprastumas“, Rubinaitis, 2007, Nr. 3, p. 33.

3 Žr. www.gugis.lt.

4 V. Mozūraitė, „Su keptuve prieš pasaulio blogį“, Rubinaitis, 2007, Nr. 3, p. 31.

5 V. Ruttschmann, „Johanna Spyri ir jos Heida“, Rubinaitis, 2007, Nr. 2 (42), p. 12–17; L. Jakonytė, „Lietuviškieji Heidos variantai“, Rubinaitis, 2007, Nr. 2, p. 18–22; V. Juodelienė, „Kaip šiuolaikiniai mokiniai skaito Heidą“, Rubinaitis, 2007, Nr. 2 (42), p. 23–27.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 2 (46)

 

 

Įžanginis

SKAITANTYS VAIKAI IŠGELBĖS GRENLANDIJOS LEDYNUS (Pasisakymas gavus 2007 m. Geriausios vaikų ir paauglių knygos premiją)

Apžvalgos

APIE GRAŽIAUSIAS 2007 m. KNYGAS

Mano vaikystės skaitymai

LAPUTAITĖS GALIOJA AMŽINAI!

Sukaktys

PRAŪŽĘS KAIP VĖTRA (Kazio Jakubėno 100-osioms gimimo metinėms)

Diskusija

Tai skaito ar neskaito?

Atidžiu žvilgsniu

Broliai Grimai – vienaip, o Janošas – tikrai kitaip
Pirmieji žingsniai universitetinių mokslų link

Laiškai

POPULIARIAUSIOS 2007 M. KNYGOS
Knygos – tikra smagybė

Bibliografija

2007 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS (PAPILDYMAI)
APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2007 M.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai