2014 M. VAIKŲ KNYGŲ ILIUSTRACIJOS:  TARP RETROSPEKTYVOS IR PERSPEKTYVOS

Keleto pastarųjų metų vaikų knygų naujiena, traukusi menotyrininkų ir literatūros tyrėjų dėmesį, buvo autorinės dailininkų knygos, pasižyminčios stilistine vaizdo ir teksto derme ir stulbinamai išradingais vaizdiniais sprendimais. Bet žvelgiant į 2014 m. išleistų knygų iliustracijas skleidžiasi kitokia tendencija. Tai retrospektyvūs, į praeities grafinės kalbos manierą orientuoti vaizdai. Vartant knygas, norisi tarti: „Taip jau kadaise buvo.“ Tiesa, tas „kadaise buvo“ anaiptol nereiškia tiesmuko praeities mene vyravusių vaizdų, motyvų ar kitų elementų perkėlimo į šiandien šviesą išvydusių knygų puslapius. Iliustracijose tiesiog naudojamasi septintojo–aštuntojo dešimtmečių pradžios vaizdinės stilistikos formavimo principais, kuriančiais nostalgišką jausmą. Nostalgiškas, aišku, jis atrodo tik tiems, kurie pamena vaikystėje ar jaunystėje plitusius piešinius, madas, plakatus. O tiems, kurių šioje žemėje tada dar nebuvo, vyresniųjų nostalgija gali pasirodyti naujiena, patvirtinanti, kad nauja yra ne kas kita, kaip gerai užmiršta sena.

Antai Tomo Dirgėlos knygos Apie raganą Šiokiątokią („Dominicus lituanus“), kurią iliustravo Dalia Karpavičiūtė (knyga apdovanota kaip reikšmingiausias 2014 m. vaikų literatūros debiutas ir kaip stilingiausiai iliustruota metų knyga vaikams), pagrindinė herojė Šiokiatokia galėtų beveik be paklaidos reprezentuoti septintojo dešimtmečio mados ir madingos moters įvaizdžio sampratą. Varijuodama vos keliomis spalvomis, negausiomis plokščiomis detalėmis, dailininkė sukūrė kuo puikiausiai Dirgėlos personažo įtaigą atliepiantį Šiokiostokios paveikslą. Tokias pat taupias meninės išraiškos priemones dailininkė vartoja ir kurdama Vytauto V. Landsbergio pasakų knygelių Pūkis ir šarka ir Kieno liežuvis ilgesnis („Dominicus lituanus“) iliustracijas. Nerasime čia nei širdžiai mielų smulkmenėlių, nei pažodiškų literatūrinių vaizdų, nei realistiškai perteiktų kasdienybės formų. Iliustracijų stilingumą išreiškia lakoniškas vaizdas, frontali ir plokščia jo traktuotė – pasakų dinamiką perteikia dekoratyvūs gyvūnėlių siluetai, primenantys tiesiog gerai subalansuotas, beveik plakatiškai raiškias ir judrias spalvines dėmes.

Galima pamanyti, kad tokia retrospektyva būdinga tik minėtos dailininkės iliustracijoms. Bet šią tendenciją atskleidžia nemažai kitų knygų piešinių. Tiesa, orientaciją į praeitį jie rodo ne vien formomis, kurios būdingos jau aiškiai atpažįstamam, savitam Karpavičiūtės stiliui. „Kopos“ leidykla išleido Vokietijoje gyvenančių dizainerės Indrės Bergner ir Karolio Špinkio knygą Visi mes esame vaikai. Joje nėra ryškaus stilizavimo ar plakatiškumo, krintančių į akis Karpavičiūtės iliustracijose. Knygos kūrėjai teigė norėję puoselėti tikrąsias vertybes, kurias brangino jų seneliai ir tėvai: šeimos, gamtos, tėviškės meilę. Siekdami atgaivinti šiuolaikinėse vaikų knygose nykstantį ir nepretenzinga dora kvepiantį praeities prisiminimą, autoriai sąmoningai rinkosi santūrius, vaiko žvilgsnį prikaustančius gamtos ir kasdienybės vaizdus, prislopintą, tarytum išblukusį koloritą. Versdamas knygos puslapius, žvelgdamas į atsiskleidžiančius iliustracijų atvartus, atsiduri pasaulyje, kuriame pažinimo džiaugsmui patirti nereikia nei barbiškų spalvų, nei jokių kompozicijos įmantrybių. Tokį švarų, subalansuotą knygos vaizdų paprastumą iš dalies galima asocijuoti su tarybinio gyvenimo skurdu – tada spaustuvės ofsetas neišgalėjo perteikti jokių kitų spalvų niuansų, išskyrus „žemės spalvas“, o linijų ryškumas virsdavo neaiškiu, vos matomu pilku kontūru. Žinoma, politinių asociacijų knygoje nė su žiburiu nerasi, priešingai – ji yra apolitiška, bet kaip tik toks paveikslo kūrimo būdas, toks spalvynas primena daugelio šaltojo karo laikų afišų, iliustracijų, etikečių ir atviručių stilistiką.

Šiokių tokių jos analogijų galima aptikti Juliaus Kelero knygoje 66 istorijos nesibaigia („Kitos knygos“), kurią iliustravo Aistė Papartytė, arba Kotrynos Zylės parašytoje ir iliustruotoje knygoje Milžinas mažylis („Aukso žuvys“). Kuklus pastarosios knygos piešinys ir neryškus iliustracijų koloritas suteikia vaizdams net tam tikro monumentalumo, kuris tinka legendinės praeities kvapų kupinam pasakojimui.

Na o tiesmukų tarybinės gyvensenos detalių esama Remigijaus Misiūno apysakos Parduota vasara („Bonus animus“) iliustracijose, kurias sukūrė Kristijonas Tarabilda. Šios knygos, kaip ir Vytauto Račicko apysakos Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais (V. Račicko leidykla), kurią iliustravo Lina Bastienė, tekstas jų tiesiog prašyte prašėsi, nes kūrinių veiksmas rutuliojasi aštuntojo dešimtmečio laikais. Įprasta, kad paaugliams skirtų knygų iliustracijos esti nespalvotos: polichromijos trūkumą jose dažniausiai atsveria tekstą papildančio vaizdo tikslumas – jo aliuzija į realybę. Tikroviški arba pagal tikrovės principus sukurti fantastiniai reginiai, manoma, turėtų patraukti paauglius, nebenorinčius būti vaikais ir panirti į vaizdų pasakiškumą. Paauglių dėmesys dažniausiai krypsta į „tikrą gyvenimą“, atsiriboja nuo patirties priimti sąlyginius vaizdus. Ne išimtis ir minėtos knygos: skaitytojai čia supažindinami su laike jiems nebepasiekiamomis tarybinio gyvenimo detalėmis – rubliais, pašto ženklais. Drauge pats piešimo būdas varijuojant siluetus grakštinančią eskizišką liniją, – tai ypač pasakytina apie Bastienės iliustracijas, – kuria emocinę anų laikų aurą. Meniniu požiūriu šioms retrospektyvioms iliustracijoms išties nieko netrūksta: knygose viskas ramu ir santūru.

Tačiau šios iliustracijos nekelia to ypatingo jaudulio, kuris užplūsta regint drąsius, nematytus sprendimus, nes manytina, kad naujiems, nebūtiems dalykams priklauso ateitis, savotiška perspektyva, leidžianti nujausti būsimas iliustravimo kryptis. Pavyzdžiui, Linos Žutautės sukurtų Kakės Makės ir Ferdinando Pū įsiveržimas į knygų pasaulį buvo tokia vaiski naujiena, kad Kakės Makės ir Netvarkos nykštuko 2010 m. pelnytas geriausios metų vaikų knygos apdovanojimas leido mažiausiems skaitytojams tegul ir neaiškiai nujausti, kad knygos autoritetas tarp vaikų gali paversti Kakę Makę ne tik meninio susidomėjimo objektu. Šiemet kaip tik taip ir nutiko – garsų knygelę Kakės Makės telefonas („Alma littera“) pagrįstai galima laikyti komercinių tikslų siekiančiu leidinuku. Tačiau apie Kakę Makę ir svajonių gimtadienį („Alma littera“) – kone dramaturgijos taisyklėmis paremtą pasakojimą vaizdu, turintį užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą, – to nepasakysi. Nors teatras ir šios knygos iliustracijos sugretinti netiesiogiai, bet kažin ar kurioje nors kitoje 2014 m. išleistoje knygoje taip įtaigiai ir tikslingai varijuojama šviesos ir tamsos efektais kaip Kakėje Makėje ir svajonių gimtadienyje, sukuriant tikroviškos erdvės iliuziją ir pasakišką gimtadienio stebuklo reginį, o jis nenorom asocijuojasi su erdviniu rampų apšviestos scenos vientisumu. Na, o visoms kitoms Žutautės iliustracijoms būdingi požymiai – išraiškingos detalės, fantazijos objektų realumas ir nerealumas tuo pat metu, koloristinis mažoras leidžia kaskart iš naujo gėrėtis autorės gebėjimu valdyti sudėtingą kompozicijos struktūrą, įsakmiai diriguojančią skaitytojo jausmų orkestrui. Čia – ruošos šurmulio jaudulys, čia – laukimo nerimas, čia – džiaugsmo, o čia – nuostabos akordas.

Toks pat nuostabos akordas skamba ir Mariaus Zavadskio iliustracijose Jono Mačiukevičiaus knygoje Rozalijus sugrįžo („Versus aureus“). Leidinys pelnė gražiausios metų knygos apdovanojimą. Tiesa, nuostabą kelia ne vien iliustracijos, bet ir eiliuoto pasakojimo siužetas bei pagrindinis jo herojus Rozalijus – filosofuoti linkęs varlius poetas. Tai ne doras lyrikas svajotojas, Rozalijaus paveikslas gana spygliuotas, prieštaringas, net groteskiškas. Zavadskis jį perteikė pasitelkdamas ne tik savo stiliui būdingą plokščių, ryškiaspalvių formų dinamizmą, bet ir teatro menui įprastus motyvus. Nors ir labai netikėta į vidinius apmąstymus įnikusio balos poeto ir teatro paralelė, bet, geriau pagalvojus, ji pagrįsta. O kodėl improvizuotojo Rozalijaus nebūtų galima gretinti su Renesanso laikų Italijoje keliavusių commedia dell’arte trupių personažais, pagal aplinkybes numatyto veiksmo fabulą gebėjusiais improvizuoti bet kur – gatvėje, aikštėje, parke, pasitelkti gausią bufonadą ir burleską? Kodėl gi negalėtų iliustracijose atsirasti sulopyto Arlekino apdaro detalių, kurios teatro istorijos tėkmėje virto domino ornamentu išmargintu rūbu ir tarytum be jokio Jono Mačiukevičiaus „leidimo“ išniro dekoratyviuose Zavadskio pavidaluose? Juk Arlekinui, kad ir juokdariškai atrodančiam, drauge su linksmąja Kolombina tekdavo rimčiausia misija suartinti į tėvų valios nelaisvę pakliuvusius įsimylėjėlius. O rimtieji tėvai (pavyzdžiui, trupės personažas Daktaras) – tik menamai rimti. Daktaro kaukė, slepianti tikrąjį jo veidą, rodo juokingą ir apgailėtiną visur nosį kaišiojančio smalsautojo charakterį. Nors Mačiukevičiaus tekste nėra tiesioginių nuorodų į teatro praeitį, pati Rozalijaus persona kuo puikiausiai tinka tam, kad būtų apibūdinta panaudojant commedia dell’arte kaukės motyvą: Rozalijaus rimtumas yra paradoksaliai juokingas. O Zavadskio dėka – ir be galo ryškus, įsimenantis, beveik renesansiškai gaivališkas. Suprantama, renesansui būdingo realistinio daiktų modeliavimo ir perspektyvos knygoje nesama. Taip teigdama, turiu galvoje plokščių, išraiškingų ir dinamiškų vaizdų emocinę, pakiliąją pusę – ryškiaspalviai vaizdai veikiau asocijuojasi su stebinti linkusia baroko pretenzija.

Tačiau vargu ar apsiriksiu sakydama, kad Audros Baranauskaitės Pelikanas Pranas ir taksas Antanas („Apostrofa“) – irgi renesansas. Tik šioje knygoje atgimsta ne gaivalinga vaizdų jėga, o visas dar devintajame ano amžiaus dešimtmetyje išsikristalizavęs šią knygą iliustravusio Rimvydo Kepežinsko stilius. Dailininko pastangas apvainikavo gražiausios metų knygos mažiausiems skaitytojams apdovanojimas. Ir kaip gali būti kitaip, jei „taksų specialistui“ Kepežinskui pati pasaka suteikė galimybę atskleisti visus per daugelį iliustravimo metų sukauptus šunų piešimo įgūdžius! Lanksčiu ir bėgliu piešiniu paremti pagrindinių veikėjų Prano ir Antano nuotykiai knygoje kelia šypseną ne dėl to, kad mažiesiems skaitytojams būtų pataikaujama tyčia juos linksminant juokingais paveiksliukais, o kad šuns ir jam antrinančio bičiulio Antano charakterius išreiškianti linija yra be galo smagi. Nesiorientuodama į realistinį objekto perteikimą, linija, brėžianti dviejų draugų siluetus, ir tiksliai išreiškia būdingus gyvūnų judesius, ir kuria žaismingą iliustracijų atmosferą.

Visai kitokias linijos galimybes atskleidžia Ievos Babilaitės paveikslėlių knyga Skrisiu (išleido pati dailininkė). Knygų mugėje šis leidinys pelnė bibliofilinio ir eksperimentinio leidinio apdovanojimą. Tai eksperimentinė knyga, kurios pusiau permatomi puslapiai su iškarpytomis stačiakampėmis figūromis leidžia it per miglą regėti kapotus skristi pasiryžusio paukštelio judesius ir kitų puslapių angų kraštus. Daugiasluoksnis poetiškas knygos vaizdas spalvų ir kompozicijos požiūriu labai santūrus, bet sykiu patrauklus novatoriška forma ir subtilia estetika.

Ne ką menkesnę estetinę pajautą byloja ir Rasos Joni parašytos ir iliustruotos knygos Mano draugas Paukštelis („Joni Art“) paveikslai. Emocine Monikos Vaicenavičienės iliustracijų gelme į save atkreipia dėmesį ir Prano Mašioto Paliegusi obelis, kuriai, kaip ir nemažam skaičiui kitų knygų, į pasaulį padėjo ateiti fondas „Švieskime vaikus“. Tai kone vangogiškos spalvinės ekspresijos kupina paveikslėlių knyga, verčianti stebėtis, kiek išraiškingumo ir siužeto kaitos užuominų galima suteikti paprasčiausiems medžių kamienų ar varnų pavidalams, pasikliaujant vien tik spalvos pajėgumu.

Tačiau spalva pati savaime vaizdui nesuteikia tokios galios, net jei ji neoniškai intensyvi, tokia kaip Rimanto Valeikio parašytose ir iliustruotose knygose Una mato taip!, Peliongas, Akvariumo istorijos. Eglės Spyglės paslaptis („Tikra knyga“). Pažymėtina, kad šių knygų kryptis į populiariosios kultūros vaizdinius, animacinius veikėjų atitikmenis šių metų vaikų knygų panoramoje yra reta. Ir tai žadina viltį laukti ateities iliustracijų, t. y. perspektyvą.

Rubriką remia Lietuvos kultūros taryba.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 2 (74)