Tikrovėn grąžinta paauglystė
Kaimynai latviai vėl papildė mūsų paauglių skaitinius: leidykla „Dominicus lituanus“ išleido Mairos Dobelės pirmąją ir kol kas vienintelę knygą Neteisingo gyvenimo mokykla*. Kūrinio originalas pasirodė 2008 m. ir iškart buvo palankiai įvertintas – pelnė Latvijos rašytojų sąjungos Metų literatūros premiją, o dabar pristatomas kaip įspūdingiausias pastarųjų metų latvių prozos paaugliams debiutas.
Knygą sudaro devynios istorijos, susietos neilgo chronologinio punktyro, bet užbaigtos kaip savarankiški, lygiavertės svarbos septintokės Mėtos gyvenimo epizodai, kurių kiekvienas turi savo probleminę ašį ar nutikimą, padedantį protagonistei surasti ką nors nauja apie save ar kitus. Vyksmo erdvė ir temos sukasi aplink paauglių literatūrai būdingus interesus: santykiai su šeima, bendraamžiais, mokykla, savo kūnu ir jausmais. Nors pasakojama trečiuoju asmeniu, bet aiškiai iš mergaitės perspektyvos.
Pirmąkart protagonistė pasirodo dviejų bičiulių draugėje: Latvijos kaime gyvenanti Mėta leidžia naktį namuose su pusantrų metų jaunesniu pusbroliu Mareku iš Rygos (jųdviejų mamos išvykusios ruošti vestuvių pokylio) ir dvejais metais vyresniu Gintu, per atostogas ar savaitgaliais atvažiuojančiu kaimynystėn iš Liepojos. Trijulę (ir apskritai visus veikėjus) autorė apibūdina glaustai, bet individualiai ir psichologiškai įtikinamai: Marekas dar nelabai susigaudantis augesnių draugų kalbose ir vaikiškai grasinantis pasiskųsti mamai; Gintas prireikus jautrus ir supratingas, bet dažniau demonstratyviai šėlstantis, provokuojantis, amžiaus viršumą pabrėžiantis penkiolikmetis („<…> iš rūpestingo draugo jis per akimirką galėjo virsti kvailu užknisinėtoju. <…> Būtent Gintas jų trijulėje diktavo ribas, plėsdamas jas vis labiau, nes jam niekada negana. Jei ką nors galima daryti kitaip ir pavojingiau, Gintas pirmasis tai išbando“, p. 10). Svarbiausias dalykas, kuriuo pirmasis knygos tekstas paženklina Mėtą, yra skaudžiai išgyvenama tėvo netektis – mokyklos direktorius prieš metus žuvo girto vairuotojo sukeltoje avarijoje. Mergaitę kamuoja ne tik ilgesys, bet ir kaltės jausmas (jei būtų suskubusi atnešti tėčiui akinius…). Nuskamba įžvalgi, sentenciškai suformuluota kūrinio mintis: „Mėta suprato, kad išėjusiųjų nebesugrąžinsi, bet suprasti ir susitaikyti – du skirtingi dalykai“ (p. 12). Skaitytojo empatiją žadina Dobelės subtiliai parinktos graudžiai komiškos detalės, padedančios atskleisti, kaip paaugliai išgyvena tokias traumas, reaguoja į kaktomušą su negailestinga, teisingumo dėsnių nepaisančia tikrove. Mėta savitai protestuoja prieš mirtį: savo gimtadieniui, kuris yra iškart po tėčio laidotuvių, prašo giminaičių padovanoti tą patį – pižamą, todėl dabar turi visą pižamų kolekciją. Pradiniuose knygos tekstuose nemažai prarasties šešėlių, tikrų ir metaforiškų: dar vienas paauglys laidoja savo mamą, kitas užsimena irgi neturįs tėvo; autorė pakartotinai varijuoja mirties leksiką: per audrą ant namo užvirsta šimtametis ąžuolas ir Gintas kalba apie jo „šermenis“; vaikai „gedi“ fermos užteršto griovio vandens, puikiai jiems tikusio maudynėms, o plaukiančias karvių išmatas Mėta pavadina „Mirties mozaika“ (p. 2).
Atskirą liniją rašytoja skiria sudėtingiems Mėtos santykiams su mama. Tėčio žūtis jas atitolino, o suartėti nėra paprasta, juolab kad nė viena negeba atvirai reikšti jausmų. Mama skendi liūdesy ir aimanuoja, o dukra, kad ir jautriai užjausdama jos kančią, nežino, kaip tai pakeisti. Dramatišku šeimos tarpsniu trylikametė dukra stengiasi būti ištvermingesnė už suaugusią mamą. „Mėta norėjo būti stipri. Išskyrus katiną, ji neturėjo nieko, su kuo galėtų pasikalbėti apie svarbius dalykus. Savo jaunatvišką tėčio ilgesį Mėta giliai paslėpė ir užrakino, raktą išmetė. <…> manė, kad privalo prižiūrėti mamą“ (p. 46). Tik Gintui ir Marekui kiek atverdama savo būseną, Mėta sėkmingai pasirūpina mama: sudomina nauja bibliotekininkės profesija, sukūrusi virtualų profilį, pastūmėja bendrauti su kitu vyru. Ilgainiui knygoje švelnėja su tėvo mirtimi susijusi įtampa, mamos veidas šviesėja. Kita vertus, ypač artimi paauglių ir tėvų santykiai taip ir nesusiklosto. Daugelis kūrinio vaikų gyvena savus, nuo suaugusiųjų atskirtus gyvenimus, rūpindamiesi, kad tėvų negąsdintų, neverstų nerimauti, ar baimindamiesi gauti pylos anaiptol ne viską jiems atskleidžia. Kai šalia nėra bendraamžių, Mėta pasijunta vienišesnė. Iškalbi scena apie lenktynes dviračiu su pačia savimi.
Be šeiminių sukrėtimų, knygos istorijos sukasi tarsi apie kasdienius įvykius (maudynių vietos paieškos, diskotekų papročiai, virtualus bendravimas, sukčiavimas mokykloje ir pan.), bet veikėjai juos išgyvena kaip ypatingus, autorė nutikimus pripildo niuansuotos problematikos. Antai godus braškių raškymas svetimame darže baigiasi suvokimu, kad „[m]es dabar visi esame vagys! Tokie pat kaip Spradžiai, nes argi braškės ne tokios svarbios nei mopedai?“ (p. 40). Tai Mėtos žodžiai; jos būdą autorė ne aprašinėja, o įvairiapusiškai atskleidžia kurdama įtemptas situacijas. Protagonistė iškyla kaip patraukli, bet ir silpnybių turinti asmenybė – jos psichologinis daugiabriauniškumas yra didelis kūrinio privalumas. Mėta refleksyvi, atsakinga, valinga, linkusi globoti ne tik mamą, bet visur siekianti taikaus sambūvio (drausminanti bičiulius, diplomatiška seniūnė klasėje). Jos atkaklumą ir vertybes iškalbingai liudija ryžtas gelbėti maru apsirgusius triušius: nors mama ir tėtis beviltiškai numojo į juos ranka („Verkti reikia tik dėl žmonių“, p. 11), Mėta nepaisydama nuovargio tepė penkiasdešimt dviem savo triušiams ausis ir nosis briliantine žaluma, girdė jodu su vandeniu, tirpino tabletes ir maišė į pašarą – ir taip triskart per dieną ištisus mėnesius.
Mažakalbė introvertiška Mėta akylai stebi ir skvarbiai jaučia aplinką, sykiu yra gana kritiška ir turi humoro jausmą, leidžia išlįsti paaugliškam ego. Knygos pasakotoja lengvai traukia ją per dantį: „<…> ne pamokų metu vadovėlius atsiversdavo retai. Gal tik tada, kai reikėdavo išmokti kokią gramatikos taisyklę, šitų tai ji nekentė. Pirmūnė Mėta buvo jau septintokė, bet nemokėjo atmintinai nė vieno eilėraščio. Na, choro dainos, – jas tekdavo taip dažnai kartoti, kad pirmus du posmus Mėta mokėjo bent jau penkių dainų“ (p. 47). Mergaitė išmano teisingo, tėvų viliamosi elgesio taisykles, bet paiso jų paaugliškai, atsirinkdama savo nuožiūra, pavyzdžiui: „Mėta svarstė, kas baisiau – važiuoti mašina, kurią vairuoja Valdžio brolis, turintis prastą reputaciją, ar eiti su mamytės lepūnėliu Gunča geležinkeliu ir mirti iš nuobodulio. Jai labiau patiko mašinoje“ (p. 28). Kartu su bičiuliais ji visaip bando išvengti nuobodžių kaimo ūkio darbų (ravėti, nuimti derlių). O kartą pasielgia visai bjauriai: blogai atliktą kontrolinį darbą pasirašo bendraklasio vardu – sukūrusi šį akibrokštą autorė gali leistis į svarstymus, kas lemia desperatišką elgesį ir ką daryti šitaip prisidirbus.
Dalis Mėtos rūpesčių yra įprastos paauglės godos: pirmieji jausmai berniukams ir bučinys, išsisukinėjimas nuo mokyklinių prievolių, nepasitenkinimas savo kūnu ir pan. Jausmų tema, kaip dera paauglystei, rutuliojasi kintančiu tempu, su pakilimais ir nuolydžiais, keliomis kryptimis iškart. Švelnus prieraišumas Gintui (ilgesingai laukia, kol ją pašauks vardu, džiaugiasi galimybe šnekėtis visą naktį); ūmus susižavėjimas S. ir ašarota fantazijų griūtis; prieštaringas požiūris į visad šalia esantį ištikimąjį Andrį (globėjiška pagalba mokantis, atšiaurumas jo rodomam dėmesiui, galop – berniuko vertės pripažinimas). Lygiai taip pat su linksma šypsena autorė rodo, kad vyriškosios lyties veikėjai jausmus reiškia irgi paaugliškai išmoningais būdais, pavyzdžiui, vėlų vakarą stovi krūmuose priešais išrinktosios namus ir žybčioja žibintu, kol nusigandusi garbinamoji užsiundo šunį.
Neapeinama ir bręstančio kūno tema. Taupiai užsimenama, kad prisižiūrėjusi spalvingų žurnalų Mėta jautėsi nerangi ir negraži, net apsiverkė nuoga priešais veidrodį. Dar labiau šaržuotas iškreipiantis spaudos poveikis santykių lūkesčiams: „Jos oda buvo normali, plaukai sveiki ir širdis gera, bet savo vaikino, kurį galėtų gundyti, mylėti, glamonėti arba kvailinti, ji neturėjo“ (p. 88). O liemenėlei skirtas net atskiras tekstas, kuriame autorė išryškina bendraamžių spaudimą (berniukai domisi, kitos mergaitės jau nešioja) ir ypač mergaitės jaudulį rengiantis savarankiškai nusipirkti ir slapta pranešioti tą bręstančių mergaičių atributą. Kaip galima nuspėti, Mėta patiria didžiulį nusivylimą, kad mezginių dubenėliai dar lieka nepripildyti.
Kiek dirbtinokas, nenuoseklus atrodo Mėtos abejingumas mokslams. Pasakotojas vis kalba apie jos neeilinį protą ir gabumus, sykiu pripažindamas, kad mergaitė jų tinkamai nepanaudoja („Mėta turėjo šviesią galvą, bet buvo tinginė“, p. 46). Tačiau knyga ne tiek problemina atsainų požiūrį, kiek nesiliauja akcentuoti, kad nėra būtinybės ir prasmės perdėm stengtis. Kur kas daugiau jėgų mergaitė skiria išradingiems išsisukinėjimams: „Mėta žinojo, kaip elgtis neparuošus namų darbų: į klasę reikia ateiti laiku, pasisiūlyti sudrėkinti kempinę ir žiūrint į akis persimesti keliais mandagiais žodžiais su mokytoja“ (p. 46). Tad šio kūrinio vaikai, psichologiškai nuovokesni šeimos santykiuose, ir mokykloje yra aiškiai gudresni, nei suaugusieji mano juos esant. Mokykla čia nėra jauki erdvė; pedagogai kartais elgiasi įžūliai (matematikė kamantinėja mokinius, už ką balsavo jų tėvai), nesilaiko tvarkos, šėlsta per vakarėlius, laužo kėdes. Kaip šmaikštauja Mėta, „<…> ji žinojo vieną paslaptį: mokytojai irgi žmonės“ (p. 43).
Kūrinyje pasitaiko (tiesa, retai) keistokų, diskutuotinos paskirties ir motyvacijos vietų, pavyzdžiui, fantasmagoriška situacija, kai policininkai liepia jaunuoliui su vaikų pilna mašina ir valtimi ant stogo važiuoti priekyje ir staigiai stabdyti, o patys, nespėję sustoti ir įsirėžę savo automobiliu, bruka kyšį. Dirbtiniausiai atrodo „Paskutinė istorija“, kurioje geras moralines idėjas per menkai pridengia meninis turinys. Pirmiausia Mėta sąvartyne susiduria su varganu benamiu ir ne tik pajunta bejėgystę ką nors pakeisti, bet ir suvokia savo geraširdiškumo ribas (negaili duoti pinigų, bet negali prisiversti paliesti smirdintčio žmogaus). Paskui mokytojas sugalvoja kariaujančius ir „daunais“ prasivardžiuojančius klasės vaikus nuvežti į socialinės globos ir reabilitacijos centrą, kad ten jie pamatytų tikrus neįgalius žmones, taip pat ir sergančius Dauno liga, ir suvoktų tikrąją šio žodžio reikšmę. Problematika svarbi, bet pernelyg tiesmukai pažerti krūva klausimų toliau nereflektuojami ir lieka tik retoriniai: „Mėta susimąstė, ar ypatingų poreikių turintys vaikai irgi verkia. <…> Kiek jie yra laimingi ar nelaimingi? Kitokie ar tokie pat kaip paprastieji? Ir kuris iš viso yra kuris, kuris yra ypatingas, o kuris paprastas? Kas sugalvojo tuos pavadinimus? Kodėl sveiki vaikai negalėtų vadintis ypatingais, nes yra sveiki? Kaip sveikieji gali padėti ligoniams?“ (p. 107).
Pasirinkdama apgyvendinti protagonistę Latvijos kaime autorė netikėtai gražiai reabilituoja provincijos vaizdinį. Sunkūs ūkio darbai čia vis dar labai svarbūs („Mama buvo vienas didelis, ilgas kaimiškas darbas“, p. 85), bet aplinka nėra niūri ar pertekusi socialinių bėdų. Namų atokumas nė kiek netrukdo vaikams mokytis skambinti fortepijonu, suaugusiesiems lankytis klasikinės muzikos koncertuose, provincijos mokiniams puikiai pasirengti olimpiadoms.
Neteisingo gyvenimo mokykla patraukia ne tik pilnakrauje, stipraus charakterio, brandžia ir sykiu paaugliška veikėja, su kuria turėtų būti lengva tapatintis skaitytojams, ne tik atpažįstamu vyksmo tikroviškumu, bet ir sugestyviu, herojės tipą atliepiančiu pasakojimo būdu. Trumpi sakiniai, santūrus stilius, iškalbūs nutylėjimai („Mėtai nesinorėjo nieko saldaus. Jai išvis nieko nesinorėjo. Kiekvieną dieną suole už jos sėdės Andris. Ir kada nors jie turės kalbėtis“, p. 53). Panašiai kaip tramdo viešas veikėjų emocijas (jie stengiasi neišsiduoti, liūdi tyliai, verkia tamsiam užkabory), taip pat autorė tvardo ir pasakojimą. Lakoniškai štrichuojant šeimos tragediją, vaikų nuoskaudas ir nesėkmes, išgaunamas stebėtinas gylio įspūdis. Dobelė geba formuluoti taip, kad paprasti buitiniai sakiniai nuskamba kaip keliasluoksniai nelengvo gyvenimo apibendrinimai, paliekantys erdvės skaitytojo apmąstymams, pavyzdžiui: „Mėtai patiko mintis, kad ji gyvena prie jūros. Du kartus per metus ji kopdavo į kalną prie kapinių, kad pasižiūrėtų, kokios spalvos yra jūra. Ir tai viskas“ (p. 24). Jautriausiose vietose rimtumas stiprėja iki poetinės prozos, o dažniausiai atmiešiamas lengvu komizmu. Šis kyla pasakotojui fiksuojant paauglių vaikiškumą (Mėta pati sau parašo neva gerbėjo laišką), baimes (bijo audros, būti užklupti darantys negera), gudravimus (mausto mokytojus) ar tiesiog cituojant paaugliškus purkštavimus, kaip antai: „Kodėl svogūnai mamyčių lysvėse auga stori, o braškės nykuliuoja, nors tu ką?“ (p. 33).
Dobelės knygos patrauklumą didina nūdien vyraujantis -niolikmečių prozos kontekstas. Iš Latvijos parsigabenta knyga primena, kad apie paauglystę įmanu pagaviai papasakoti ir be vampyrų, Cosmopolitan stilistikos ar hiperbolizuotų kriminalų ir narkomanijos. Autorė grąžina paauglystę į tikrovę ir įdomiai pasakoja apie normalų eilinės mergaitės gyvenimą. Knyga skleidžia neidealizuotą pozityvumą, kiek ironišką, bet stojišką laikyseną. Viena iš svarbiųjų kūrinio idėjų: gyvenimo sukrėtimai neturi paveikti žmonių bendrystės. „Iškrist iš medžio yra kvaila. Iškritai, ir ką? Visa kita juk nepasikeitė“ (p. 110), – tvirtina Mėta Gintui, kuris jos šalinasi, nes gėdijasi šlubumo.
Pabaigoje – praktinis paburbėjimas ir pedagoginė rekomendacija: a) kažin ar visų skaitytojų skoniui įtiks Anetės Melecės iliustracijos (plieskiantis neoninis raudonis trukdo įskaityti net knygos pavadinimą), nors ir apdovanotos tarptautinės Talino knygų iliustracijų trienalės Garbės diplomu, bet tikrai visiems užklius ankštas knygos maketas ir per smulkus šriftas; b) jei sunkiai dauginate iš devynių, knyga siūlo neįtikėtiną, bet įstabiai veikiantį metodą (žr. p. 53).
______________________________________
* DOBELE, Maira. Neteisingo gyvenimo mokykla / iš latvių k. vertė Giedrė Šlapelytė; iliustr. Anete Melece. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2015. – 112 p.: iliustr. ISBN 978-9955-811-76-3
Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 2 (74)
