2014 M. VERTIMAI: ATRADIMAI IR STEBUKLAI
Kasmet prieš Tarptautinę vaikų knygos dieną kelios komisijos pluša vertindamos kalnus vaikų ir paauglių knygų, per praeitus metus išleistų Lietuvos leidyklų. Ypatingas ir išskirtinis darbas tenka komisijai, renkančiai meniškiausią ir reikšmingiausią metų vertimą. Mat jos nariai skaito jau kelis kartus atsijotą literatūrą – anksčiau atrinktą užsienio, o dabar – Lietuvos leidėjų, greičiausiai pastebėtą užsienio kritikų, skaitytojų. Tad komisijos uždavinys – ne tik įvertinti vertimo kokybę, kalbą, bet ir pasvarstyti, ar kūrinys aktualus, reikšmingas ir įdomus mūsų šalies vaikams ir jaunimui.
Verstinės knygos premijai kūrinius siūlo patys leidėjai. Šiųmetė komisija, kurią sudarė Rita Urnėžiūtė, Roma Kišūnaitė, Jolanta Gudeikytė, Indrė Klimkaitė, Laima Bačkienė ir šio straipsnio autorė, turėjo išnagrinėti trylika knygų. Visokio amžiaus skaitytojams skirti leidiniai labai įvairūs – paveikslėlių, pažintinės, pramoginės, biografinės ir problemų prozos knygos.
Paveikslėlių knygos mažiausiems
Vertintojams buvo pateiktos trys paveikslėlių knygos, beje, labai skirtingos. Teksto autorės Agnès de Lestrade ir iliustruotojos Valerios Docampo (iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė, „Nieko rimto“) Didysis žodžių fabrikas galėtų tapti maloniu atradimu net tiems, kurie į paveikslėlių knygas paprastai nesidairo. Knyga apgaulinga: nors ją supras ir vaikas, bet estetinį ir net intelektinį malonumą pajus ir tam vaikui ją skaitantis suaugęs žmogus.
Didysis žodžių fabrikas atitinka paveikslėlių knygos reikalavimus, bet, kitaip nei daugelis šio žanro kūrinių, šis kviečia ne į linksmą nuotykį ar žaidimą, o ragina pasinerti į poetišką meilės istoriją, įsivaizduoti kitokiais dėsniais paremtą pasaulį: kaip bendrautume, jei negalėtume daug kalbėti, jei žodžius reikėtų pirkti kaip duoną ar pieną.
Įdomu, kaip knygos kūrėjos žaidžia pasirinktu paveikslėlių knygos žanru: Didžiojo žodžių fabriko mieste žodžiai, ypač geri ir gražūs, yra brangūs, todėl norint pasakyti ką nors prasminga reikia arba būti labai turtingam, arba mokėti išsisukti su tuo, ką turi. Pavyzdžiui, neturtingas berniukas Filas, godžiai žiūrėdamas, kaip turtuolis švaisto gražius ir brangius žodžius, savo meilę Sibilei sugeba išreikšti vos trimis, rodos, atsitiktiniais žodžiais „[v]yšnia, dulkė, kėdė“ (p. 31–32). Taip taupiai, pasveriant kiekvieną brangų žodį, sukurta visa ši istorija.
O štai danų karikatūrininko Martino Jakobo Strido Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija (iš danų k. vertė Ieva Toleikytė, „Nieko rimto“) – žaisminga paveikslėlių knyga. Akivaizdu, kad ryškias emocijas piešti autoriui visai nesunku, todėl iliustracijos gyvos ir nuotaikingos, be to, tekstas ir piešiniai vienas kitą puikiai papildo. Kitaip nei Didysis žodžių fabrikas, tai pramoginė knyga, kviečianti vaiką drauge su katinu Miču ir drambliuku Sebastianu leistis į keistą ir stebinamą kelionę. Tiesa, it iš burtininko skrybėlės traukiami vis nauji neįtikėtini nuotykiai gali pabosti net didžiausiems nonsenso pasakų mėgėjams.
Nors nemažos apimties, bet paveikslėlių knygą primena ir Edgaro Valterio Puokių istorijos (iš estų k. vertė Viltarė Urbaitė, „Nieko rimto“). Tai antra į lietuvių kalbą išversta knyga apie keistuosius miško gyventojus puokius. Pirmoji knyga yra literatūrinė pasaka apie gamtos ir žmogaus pasaulių susitikimą ir draugystę, antroji – labiau pažintinė, joje skaitytojams jau pažįstami puokiai, pradėję gyventi su žmogumi, tampa tikrais smalsuoliais, tad Piekis pasakoja jiems įvairias istorijas apie gamtą ir gyvenimą.
Knyga suskirstyta į trumpučius skyrelius, todėl puikiai tinka ir tiems, kuriems dar skaito suaugusieji, ir smalsiems pradinukams. Tai iš tiesų puikiai iliustruota ir meniška pažintinė knyga.
Gamtos ir gyvūnijos tema – irgi jaunesniesiems…
Valterio knyga nukelia prie kitos gana gausios ir reikšmingos 2014 m. vertimų temos – gamtos. Nors apie ją rašoma įvairiai, visas knygas, suprantama, sieja gyvosios gamtos meilės ir puoselėjimo idėja.
Užsienyje gana populiari knyga – Katherine’os Applegate Tas vienintelis Aivenas (iš anglų k. vertė Ina Rosinaitė, „Alma littera“). Tai tikra istorija, prasidėjusia praeito amžiaus viduryje, paremtas pasakojimas apie nelaisvėje pramogai laikomus gyvūnus.
Tas vienintelis Aivenas priskirtinas prie animalistinių istorijų. Pagrindiniai šio žanro kūrinių veikėjai yra gyvūnai. Neretai jie įgyja balsą ir geba papasakoti savo istoriją, taigi bent iš dalies yra antropomorfizuojami. Dažniausiai tai ne pramoginės knygos: jose keliamos gyvūnų išnaudojimo, žiauraus elgesio su jais temos, be abejo, neretai į akiratį patenka ir žmonių pasaulio problemos, įvairūs amžinieji moralės, draugystės, gėrio ir t. t. klausimai. Kad ir ne visose šio žanro knygose gyvūnai tampa pasakotojais, visada jose justi pastanga perprasti gyvūną, jo mąstymą, pasaulio suvokimą, problemas.
Applegate kūrinio herojus ir pasakotojas – subrendęs gorila Aivenas. Beveik visą savo gyvenimą jis praleido prekybos centro gyvajame kampelyje kartu su pasirodymuose dalyvaujančia dramble Stela. Aivenas neatmena savo vaikystės ir mano, kad visai nebloga gyventi narve, kurį jis vadina valda. Tuo tarpu Stela prisimena gyvenimą laisvėje ir labai jaudinasi, kai į prekybos centrą atvežama maža dramblytė Rubė. Stela supranta esanti sena ir nedaug begyvensianti, bet nenori, kad toks pat niūrus būtų ir Rubės likimas. Ji mano, kad geriausia Rubei būtų zoologijos sode, mat ten žmonės esą išperka kaltę gyvūnams, todėl suteikia jiems geras gyvenimo sąlygas ir galimybę būti tarp savųjų.
Stelos pasakojimai ir skausminga mirtis bei maža ir naivi Rubė priverčia Aiveną pakeisti požiūrį į gyvenimą prekybos centre, prisiminti vaikystę ir kitas gorilas, kurių jis nematė kone trisdešimt metų. Mirštančiai Stelai jis pažada pasirūpinti Rube ir įvykdo duotą žodį. Aivenas piešia, nors iš pradžių jam labai nesiseka, zoologijos sodą, bando jame pavaizduoti Rubę. Piešiniais jis siekia atkreipti žmonių dėmesį, kad šie išgelbėtų dramblytę.
Pirmuoju asmeniu, iš Aiveno perspektyvos, pasakojama istorija yra puikus ir vykęs autorės sprendimas, atsispindintis ir kūrinio formoje. Nors knyga nemaža, jos skyriai, pastraipos ir sakiniai trumpi, kuriama labai paprasta, neperkrauta sudėtingų žodžių ar sakinių konstrukcijų gyvūno mąstysena, bet tai nesumenkina jo gebėjo jausti ir suvokti.
Tai knyga apie draugystę ir gerumą, kurie peržengia ir tikrus, ir menamus aptvarus. Gražus, mielas ir viltingas kūrinys, nors kokiu nors ypatingu originalumu ir neišsiskiriantis. Veikiau tai tipiškas žanro pavyzdys.
Dar viena tipiška animalistinė istorija – Michaelio Morpurgo Gimęs bėgti (iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė, „Alma littera“). Savo struktūra kūrinys primena kitas šio autoriaus knygas – pasakotojas, sekdamas gyvūno istoriją, daug dėmesio skiria su juo susiduriančių žmonių gyvenimui ir problemoms. Vis dėlto šis pasakojimas apie greihaundų veislės šuns gyvenimą atrodo kur kas artimesnis tradiciniam animalistiniam žanrui, nei komisijai taip pat pateikta kita šio autoriaus knyga – Kasparas, kačių princas. Be to, vietomis leidžiama pasakoti ir pačiam šuniui. Tai dar viena knyga apie žiaurų elgesį su gyvūnais, gyvūno ir žmogaus draugystę, gerumą, ištikimybę.
Nesudėtinga, juokingų situacijų kupina istorija apie šunį, kuris, išgėręs stebuklingo eliksyro, tampa žmogumi, ir jį auginančią šeimą – tai žymaus vokiečių vaikų rašytojo Paulo Maaro knyga Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras (iš vokiečių k. vertė Kristina Kviliūnaitė, „Nieko rimto“). Be abejo, tai nėra realistinė animalistinė apysaka, nes pagrįsta tradiciniu pasivertimo principu. Šis kūrinys prie gamtos temos šlietinas tik santykiškai. Gyvūno virsmas žmogumi – nenaujas dalykas literatūroje, o šioje knygoje ir nebandoma rasti kokių nors naujų tokio persikūnijimo aspektų, paprasčiausiai žaidžiama ir šmaikštaujama. Tai tiesiog geras, smagus, nepretenzingas pradinukų vasaros skaitinys.
XX a. istorijos atspindžiai
Reikšminga, kad verstinėse aptariamų metų knygose talentingai diegiama istorinė atmintis, ugdomas pilietinis jaunųjų skaitytojų sąmoningumas. To šiuolaikinių knygų – tiek verstinių, tiek lietuvių autorių parašytų – sraute tikrai stinga.
Ne tik veiksmo laikas, bet ir tradiciniai žanrai sieja tas knygas su praeito amžiaus vaikų literatūra. Tai šiek tiek sudėtingesnių temų, rimtesni kūriniai kiek vyrėlesniems ar jau beveik suaugusiems skaitytojams.
Nors Michaelio Morpurgo apysakos Kasparas, kačių princas (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, „Alma littera“) pavadinime minimas gyvūnas, klaidinga būtų ją priskirti prie animalistinės prozos. Gaila, bet pavadinimas apskritai neatspindi nei kūrinio turinio, nei temos, o viršelis netgi suprimityvina. Tačiau knyga tikrai verta jaunųjų skaitytojų dėmesio. Joje pasakojama apie tikrą istorinį įvykį, apie kurį mūsų vaikams prieinamoje grožinėje literatūroje, atrodo, dar nebuvo kalbama. Tai garsiojo „Titaniko“ tragedija, įvykusi 1912 m. Kaip užsiminta, viršelyje besipuikuojantis katinas nėra pagrindinis veikėjas, tai veikiau istorijos katalizatorius. Nors pasakojimas lyg ir sukasi aplink jį, bet svarbiausi čia žmonių, ypač jauno viešbučio pasiuntinuko Džonio, likimai. Keturiolikmetis našlaitis Džonis, pradėjęs nuoširdžiai rūpintis atvykusios į viešbutį rusų aristokratės katinu, išlieka gyvūnėlio globėju ir netikėtai mirus jo šeimininkei. Vien per šį katiną Džonis susipažįsta su kita šeima, kurią išlydėdamas patenka į „Titaniką“. Amerikietiškos svajonės simbolis, daugeliui tapęs pražūtimi, padovanojo Džoniui šeimą ir atvėrė galimybę geriau gyventi naujoje šalyje. Bet svarbiausi šioje istorijoje ne laimingi atsitiktinumai, daugiausia susiję su katinu, bet veikėjų savybės – gerumas, nuoširdumas, riteriškumas, pasiaukojimas, – kurios daro tuos atsitiktinumus įmanomus. Tiek šios amžinai svarbios vertybės, tiek be galo sklandus, intriguojantis ir lengvai skaitomas pasakojimas turėtų lemti šios knygos reikšmę ir populiarumą.
Sonyos Hartnett Sidabrinis asiliukas (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, „Nieko rimto“), sukurtas Pirmojo pasaulinio karo devyniasdešimtmečiui, o Lietuvoje pasirodęs minint to karo, anksčiau vadinto Didžiuoju, šimtmetį, tarsi toliau pasakoja svarbiausius XX a. įvykius.
Knyga sudaryta iš pagrindinės linijos ir įterptinių pasakojimų. Pagrindinė istorija pasakoja apie dezertyravusį iš Didžiojo karo kareivį, pėsčiomis vykstantį namo pas sunkiai sergantį broliuką. Kareivis aklas, tad jo kelionė sunki. Jį, alkaną ir paliegusį, miške aptinka kaime gyvenančios sesutės Marselė ir Kiaukė. Paslapčiomis jos ima rūpintis kareiviu. O jis vaikams atsidėkoja pasakodamas alegorines istorijas apie ištikimybę, pasiaukojimą, ištvermę, viltį, paguodą ir kitas gyvenimo vertybes.
Visus keturis įterptinius pasakojimus sieja asilo motyvas. Pirmą kartą asiliukas pasirodo pagrindiniame pasakojime – kareivis turi nedidelį sidabrinį asiliuką, kurį kadaise rado jo ligotasis brolis. Šis daikčiukas kareiviui simbolizuoja ryšį su broliu, namais, žadina tikėjimą ir viltį: „Tai mano talismanas, jis turi nešti sėkmę“ (p. 18). Dailus asiliukas kažkuo nepaprastai masina ir sesutes, ypač jaunesniąją Kiaukę. Asiliukas mergaitėms atrodo tarsi gyvas: „Tokio nuostabaus daikto Marselė su Kiauke dar nebuvo mačiusios“ (p. 18).
Keturi pasakojimai – keturios pamokomos istorijos, kuriose šlovinamos tokios asilų savybės kaip pasiaukojimas, kilnumas, gerumas, romumas, atlaidumas ir kt. Antai antrajame pasakojime dangų, kuris, užsirūstinęs ant žemės gyventojų, nutaria nelyti, pakeisti nuomonę padeda tik asilo kilniaširdiškumas: „Kitų kančios man neteikia malonumo. Jau geriau pačiam kentėti, negu regėti per mane kenčiantį pasaulį“ (p. 69).
Knygai įpusėjus kareivis Šepardas atgauna regėjimą – atvirai pasakoma, kad apakino jį karo baisumai, o čia, pamiškėje, praleistas laikas, mergaičių globa ir gerumas privertė jį vėl atverti akis pasauliui (p. 99). Tiesa, toks atvirumas truputį nuvilia – norėtųsi, kad pasakojimas būtų kiek slėpiningesnis ar sąlygiškesnis, kad daugiau erdvės būtų palikta skaitytojui susivokti. Kita vertus, ši knyga paremta atvirais, moralinių ar kitokių klausimų (išskyrus vieną ar du) nepaliekančiais pasakojimais.
Tarp tų klausimų – štai toks: skaitytojas gali suabejoti kareivio asmenybe ir gyvenimo istorija. Niekaip nepatikrinsi, ar jis sako tiesą, tad skaitytojui belieka kliautis savo moraliniu kompasu – ar toks žmogus kaip kareivis gali meluoti apie savo sergantį brolį? Ar tikrai pabėgti iš karo, net jei namie tavęs niekas nelaukia, yra blogai? Ar ši istorija, net jei būtų melas, kuo nors prasminga?
Pasitelkus senovinį pasakojimo stilių, šiuolaikinį kūrinį bandoma priartinti prie vaizduojamojo meto literatūros topų. Tai perteikiama siužetu (vaizduojamas ne karas, o ramus, nutolęs nuo žiaurybių kaimo gyvenimas), vaikų charakteriai idealizuoti, būdingi XX a. pradžios literatūrai, o pabaiga laiminga. Nemažai knygoje ir sentimentalizmo – tiek pasakojimo manieroje („Marselė ir Kiaukė buvo jautrios mergaitės, todėl vyriškio žodžiai skaudžiai nudilgė joms širdis“, p. 14), tiek idėjiniame turinyje (su psichologiniais potyriais susiję kareivio apakimas ir regos atgavimas, alegorinės, pamokomosios istorijos).
Autobiografinė Leono Leysono apysaka Berniukas ant medinės dėžės (iš anglų k. vertė Tomas Einoris, „Nieko rimto“) – apie vaiką, patyrusį Holokaustą. Leysonas pasakoja apie savo žydų šeimą atokiame Lenkijos kaime netoli Balstogės, sotesnio gyvenimo paieškas Krokuvoje, ten juos užklupusį nacizmą ir geradarį Oskarą Schindlerį, kuris išgelbėjo jį ir daugybę kitų žydų nuo mirties, asmeninius išgyvenimus ir apie gyvenimą išvykus į Ameriką.
Pasakojimas rišlus ir nuoseklus, vis dėlto stokojantis patrauklumo – jis dokumentiškas, vietomis pernelyg sausas ir formalus (pvz., skyrius apie gyvenimą Amerikoje). Šiuos trūkumus atperka lengvas stilius ir maža apimtis, gana išsamiai per vienos šeimos prizmę nupasakotas žydų tautos genocidas. Vis dėlto pirmiausia jauniesiems skaitytojams siūlyčiau į rankas imti jau ne vieną dešimtmetį reikšmės neprarandantį Anos Frank Dienoraštį.
Patricios McCormick tikrais faktais paremtas biografinis pasakojimas (Arno Chorno Pondo gyvenimo istorija) Niekada nesuklupk (iš anglų k. vertė Aušra Lapinskienė, „Alma littera“) – tai vertimas, svarbus ir reikšmingas menine, literatūrine ir istorine prasme. Tai pasakojimas apie berniuką, išgyvenusį mums mažai pažįstamą Kambodžą aštuntajame dešimtmetyje nuniokojusio komunistinio raudonųjų khmerų režimo laikotarpį.
Pagrindinis knygos veikėjas ir pasakotojas vienuolikmetis Arno, valdžią paėmus raudoniesiems khmerams, su šeima patenka į darbo stovyklą, kur nėra ko valgyti, dirbama be atvangos, o gyvybė bevertė. Tai pasakojimas apie vaiko išlikimą – ne tik ištvermę, apsukrumą ir drąsą, bet ir sąžinės bei moralės auką.
Kas pirmiausia krinta knygoje į akis – tai sintaksės ir gramatikos klaidos, neįprasta sakinių sandara. „Sutvarkyti Arno kalbą, – rašo knygos pabaigoje autorė, – tarsi mėginti jonvabalį įkalinti stiklainyje. Vos tik įspraudžiu ją į gramatikos ar sintaksės taisykles, šviesa užgęsta“ (p. 210). Toji kalba – anglų kalba, kurią Arno buvo priverstas išmokti, kai vieno geradario iš Kambodžos buvo išgabentas į Ameriką ir įvaikintas. Vertėja puikiai pasidarbavo perteikdama netaisyklingą kalbą – versta nuosekliai, todėl visos klaidos ir neįprasti žodžių junginiai tapo ypatingu pasakojimo būdu ir tonu – ne klampinančiu, o leidžiančiu geriau suprasti pagrindinį veikėją.
Dar viena pasakojimo ypatybė – kalbos taupumas: čia nesileidžiama į situacijų svarstymą ar išsamius aprašymus. Baisius, kruvinus pasakojimo vaizdus neretai nustelbia paprasčiausias taškas, po kurio atsiveria įtampos erdvė. Skaitytojas pats turi susivokti, ką gali jausti ir suprasti šitaip pasakojantis vaikas: „Vieną kartą girdžiu, vaikas klausia, kur jo sesė. Raudonasis khmeras juokias ir sako: „Ji vis dar dirba lauke, tik dabar ji trąša“ (p. 43).
Arno tarsi kino kamera fiksuoja žiaurius vaizdus, o kiekvieną kylančią emociją ar mintį, pasitelkdamas antrojo asmens ar beasmenes konstrukcijas, apibendrina, paverčia visuotine patirtimi. Tai padeda nusišalinti nuo situacijos emociškai, bet nesumenkina matytų kraupių vaizdų ir patirtų žiaurumų:
„Ilgo batono vyras dabar sėdi po medžiu, atrodo, kad ilsis, tik iš burnos teka kraujas. Maža mergaitė, geltona suknelė purvina, nes žmonės ją mindo. Visa šeima negyva: vyras apkabinęs po savim kūdikį, jo žmona išsižiojus, tarsi vis dar rėkia.
Per vieną dieną galima priprasti prie negyvų kūnų vaizdo“ (p. 25).
Prie šio poskyrio šlietina ir Josteino Gaarderio Kalėdų paslaptis (iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė, „Tyto alba“). Jos herojus iš XX a. pabaigos (tada ir parašyta ši knyga) keliauja į praeitį, kol pasiekia tolimąjį biblinį laiką. Knygos siužetą galima apibūdinti kaip tipiškai gorderišką – jis smagiai susuktas, keliaplotmis, o pabaiga netikėta. Knyga sudaryta kaip advento kalendorius – tiek skaitytojas, tiek vienas pagrindinių knygos veikėjų skaito kalendoriuje paslėptą vieną iš krikščionybės istorijų. Kaip sakyta, kalendoriaus pasakojimas prasideda dabartiniais laikais, o tada per įvairius laikus ir vietas veikėjai iš Norvegijos keliauja pirmojo mūsų eros amžiaus link pasitikti Betliejuje gimsiančio Jėzaus.
Tai ne pati stipriausia Gaarderio knyga, o joje vaizduojamos vietos ir keliai lietuvių skaitytojams tolimi ir nesuprantami, todėl susidaro įspūdis, kad konkrečios vietos ir datos pasirinktos atsitiktinai, kad pasakojimas stokoja pagrindimo. Be to, ir vertimas nežiba, pavyzdžiui, vietomis vertėjai pritrūko laiko paieškoti sinonimų, kad vienoje pastraipoje nesusigrūstų virtinė vienašaknių žodžių.
Kitoks literatūroje – XXI a. tema ar gyvenimo aktualija?
Leidyklos pateikė ir puikių knygų apie XXI a. vaikus ir paauglius. Tai istorijos apie kitokius vaikus, turinčius ne tik suvokti savo tapatybę, bet ir rasti vietą sociume. Taigi šiose knygoje daug dėmesio skiriama ne tik vidiniam veikėjų pasauliui, jausmams, bet ir socialinėms problemoms, su kuriomis kasdien susiduria ir Lietuvos vaikai bei jaunimas.
R. J. Palacio Stebuklas (iš anglų k. vertė Zita Marienė, „Alma littera“) – optimistinė ir įkvepianti problemų prozos knyga. Iš kelių žmonių perspektyvos pasakojama dešimtmečio Ogasto, arba tiesiog Ogio, istorija. Iki šiol berniukas mokėsi namie, bet penktą klasę ruošiasi pradėti mokykloje. Ogis žino, kad ten jis atsidurs tarp daugybės vaikų, ir tai jį verčia nerimauti. Jis toks pat kaip bendraamžiai – trokšta draugystės, nuotykių, linksmybių, bet aplinkybės verčia jį būti nuošalyje, mat dėl įgimtų ligų jo veidas stipriai deformuotas, o tai kitus ne tik gąsdina, bet ir kelia nesusipratimus, neapykantą ar tiesiog pasimetimą, kuris vaikui taip pat skaudus.
Mokykloje Ogis, kaip ir galima tikėtis, išgyvena ir skaudžių, ir džiaugsmingų momentų, sutinka draugų, įgyja priešų, yra išduodamas, bet taip pat sužino, kas yra tikra draugystė ir nuoširdus palaikymas. Patyręs įvairių sunkumų, iškentęs kelių bendraamžių panieką ir patyčias, galiausiai Ogis mokykloje tampa tuo, kuo nori, – paprastu berniuku. Gal šiek tiek kitokiu, bet vertinamu ne už išvaizdą, bet už šmaikštumą, ištvermę, drąsą ir kitas savybes.
Iš devintokės Ogio sesers Olivijos, jos vaikino, buvusios geriausios draugės perspektyvos parašyti knygos skyriai gali pritraukti ir vyresnius skaitytojus (nesvarbu, kad pagrindinis veikėjas yra penktokas). Kartu įvairiabalsiškumas atveria platesnį situacijos vaizdą, kuriame išryškėja veikėjų santykiai su Ogastu, kaip jo ligos ir išvaizda veikia kitų gyvenimus, su kokiais sunkumais jie susiduria ir kaip juos sprendžia.
Skyriai, kuriuose kalba paauglė Ogio sesuo, itin svarbūs. Jie filosofiškesni, mergina kelia daug klausimų, mąsto apie savo šeimą: „Ogastas yra Saulė. Aš, mama ir tėtis esame planetos, besisukančios apie Saulę“ (p. 93). Kartais Olivijos svarstymai gali pasirodyti gana radikalūs, bet ji tiesiog siekia padėti broliui: „Štai ką aš manau: mes stengėmės Ogiui įteigti, jog jis normalus, kad iš tikrųjų save laiko normaliu. Visa bėda, jis nėra normalus“ (p. 102). Kaip tipiška paauglė, Olivija daug svarsto, ieško, kartais klysta, įskaudina kitus, bet nuoširdžiai myli tėvus ir brolį, siekia gero ir bando suvokti, kas ją pačią daro laimingą. Olivijos vaikino Džastino pasakojimai išsiskiria neįprasta rašyba (be didžiųjų raidžių), fragmentišku, impulsyviu minčių dėstymu. Paties Ogio pasakojimai labai nuoseklūs, struktūruoti, juose netrūksta subjektyvių vertinimų, vaikiškų pajuokavimų: „Maniau, turės storą užpakalį, bet ne. Iš tikrųjų visai normalus žmogus“ (p. 22). Kiekvienam balsą įgyjančiam veikėjui autorė stengiasi suteikti ne tik charakterį, bet ir minčių raišką, pabrėžiančią jo savitumą.
Stebukle svarbu ne tik tai, kaip į Ogį reaguoja bendraamžiai ir šeimos nariai, bet ir kitų suaugusiųjų elgesys. Ogis mato, kad ne tik vaikai, bet ir suaugusieji dažnai nežino, kaip su juo elgtis, norom ar nenorom jį įskaudina. Ypatingas knygoje mokyklos direktoriaus vaidmuo. Kaip vadovas jis prisiima atsakomybę ir stengiasi mokykloje kurti sveiką aplinką, kurioje kiekvienas galėtų jaustis saugus ir neengiamas. Savo principų jis laikosi net tada, kai priešiškai nusiteikę tėvai ima protestuoti prieš Ogastą ir nori išguiti jį iš mokyklos. Apskritai knygoje pabrėžiamas suaugusiųjų vaidmuo kuriant tolerantišką aplinką.
Keliamos problemos, jų sprendimo būdai, meninė raiška ir puikus vertimas daro šį kūrinį itin aktualų ir reikalingą šių dienų Lietuvos jaunimui. Ne veltui knyga įvertinta kaip reikšmingiausias ir meniškiausias 2014 m. vertimas paaugliams.
Johno Boyno Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui (iš anglų k. vertė Violeta Palčinskaitė, „Tyto alba“) – dar vienas pasakojimas apie fiziškai kitokį vaiką ir socialines problemas, bet, kitaip nei Stebuklas, tai ne realistinis pasakojimas, o veikiau vis labiau populiarėjantis hibridinis, pasaką ir realistinį pasakojimą jungiantis žanras. Lietuvių vaikų literatūroje Boyno kūrinio stilistikai ir problematikai bene artimiausia yra Gendručio Morkūno kūryba vaikams ir jaunimui, tad Morkūno kūrybos gerbėjams vertėtų atkreipti dėmesį ir į šį puikų airių rašytojo kūrinį.
Aštuonmetis Barnabis gimė ne toks kaip visi – jis skraido, o jo tėvams, siekiantiems būti pačiais normaliausiais žmonėmis pasaulyje, tai labai nepatinka. Jiems atrodo, kad jaunėlis tyčia taip elgiasi, todėl visaip engia sūnų, kad tik šis nustotų skraidyti. Galiausiai supratę, kad Barnabis nesiliaus to daryti, o jų pačių gyvenimas su šiuo vaiku niekada nebus normalus, prapjauna smėlio pilną kuprinę, traukiančią sūnų prie žemės, ir paleidžia jį skristi į orą, taigi išsižada jaunėlio.
Pakilęs į orą, Barnabis leidžiasi į kelionę per kelis žemynus ir patiria įvairių nuotykių. Bekeliaudamas jis sutinka daug panašių į save, t. y. tokių, kurių nevertino tėvai, kurie turėjo kabintis į gyvenimą artimųjų nesuprasti ir neremiami. Jie išmoko būti atviri gyvenimo įvairenybėms, tuo tarpu Barnabio tėvai, vaikystėje patyrę panašią priespaudą, tapo uždari ir kietaširdžiai.
Kad ir koks nevykęs tėvų poelgis, didžiausias po pasaulį besiblaškančio berniuko noras – grįžti atgal į šeimą. Bet kai galiausiai jam pavyksta nukakti į gimtąjį Sidnėjų, pasirodo, kad tėvai nelabai gailisi savo poelgio, tad Barnabiui tenka rinktis: atsisakyti savęs ir ryžtis operacijai, po kurios nebegalės skraidyti, arba palikti namus. Bet ar namai ir šeima yra tai, kur negali būti savimi?
Boynas hiperbolizuoja istoriją, sutirštintai, vietomis kone groteskiškai vaizduoja kuriamą pasaulį ir veikėjus. Atidesnis skaitytojas netruks pastebėti, kad dauguma tėvų knygoje – tipiški blogiukai, o jų vaikai tetrokšta tėvų meilės ir būti priimti tokie, kokie yra, bet daugeliu atvejų šie du dalykai nesuderinami. Tenka rinktis, kas svarbiau. Nors pasakojimo struktūra tradicinė (remiasi literatūroje įsišaknijusiu kelionės principu), knyga žavi naujumu, įdomiomis situacijomis, teksto poetika, o labiausiai – atvirai keliamomis sudėtingomis problemomis. Ypač kūrinyje svarbi normalumo sąvoka, išryškinamas jos santykiškumas – gyvenimas ir žmonės pernelyg įvairūs, kad viską būtų galima priskirti prie paprastų ir aiškių kategorijų. Juk kas vienam normalu, kitam – ne. Norima pasakyti, kad tokios sąvokos ir kategorijos nieko nelemia, svarbiausia yra meilė, geranoriškumas, gebėjimas priimti, suprasti kitą ir išlikti savimi.
Apžvelgdama 2013 m. vaikų literatūros vertimus („Rubinaitis“, 2014, Nr. 2 (70), p. 2–7), Neringa Mikalauskienė klausė, ar dar ilgai pramogausime, nes leidyklos turbūt neskaito kasmečių kritikų apžvalgų, jei siūlo tiek daug vienadienės pramoginės literatūros. Žvelgiant į pasiūlytas vertinti 2014 m. verstines knygas, manytina, kad vis dėlto leidyklos skaito ir amžinai pramogauti neketina. Šiemet pateikta tikrai įvairios literatūros. Būta ir pramoginės – smagios ir gana talentingos. Vis dėlto nusvėrė knygos, keliančios opius socialinius klausimus ir amžinąsias vertybes, kalbančios apie vaikų ir paauglių susidūrimą su žiauria realybe ir kitais išbandymais. Tai kūriniai, kurie, neabejoju, bus aktualūs ir po dešimtmečio.
Rubriką remia Lietuvos kultūros taryba.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 2 (74)