REALUSIS PASAKŲ PASAULIS (Pasisakymas priėmus 2014 m. Prano Mašioto premiją)
Mylimos vaikystės knygos atvėrė man tiesą, kuria tikiu iki šiol. Apie ją straipsnyje „Elfų šalies etika“ (Ortodoksija, Vilnius, 1998) šmaikščiai ir gyvai rašė vienas mėgstamiausių mano rašytojų Gilbertas Keithas Chestertonas: visi sveiki ir kilnūs principai, etika ir filosofija išauga iš pasakų klausymosi, nes jos yra absoliučiai teisingos. Pasakos – tai ne fantazijos; palyginti su jomis, visa kita yra fantazija. Pasakų šalies įstatymai ir etika yra senesni, tvaresni ir gerokai paprastesni nei stori administracinės ir baudžiamosios teisės kodeksai.
Pasaką daug kas suvokia kaip lengvą ir paviršutinišką žanrą, kaip kažką, kas neatitinka logikos ir prieštarauja sveikam protui. Tiesą pasakius, kodėl gi pasakų šalies įstatymai turėtų būti nesuvokiami racionaliu protu? Veikiausiai dėl to, kad jie pernelyg paprasti – tokie paprasti kaip Dekalogas, todėl jų labai sunku laikytis. Ir jie neturi išimčių, pataisų ir papildymų, pritaikytų kokiai nors pasipiktinusiai savo teisių varžymu visuomenės grupei. Pasakų šalyje žolė gali būti mėlyna, o ant medžių – augti sidabrinės žvakidės ar meškučiai, ir tai nėra jų esminis dalykas. Esminis dalykas – pasakoje yra Drakonas, su kuriuo reikia kovoti, kad apgintum savo Vyšnių slėnį, nes kitaip, kaip sakė vienas iš brolių Liūtaširdžių, būsi ne žmogus, o „tiesiog šlamštas“.
Tačiau šiame pasaulyje daugelis žmonių netiki pasakomis, laiko jas infantiliais niekais. Galbūt įtakos tam turi masinės kultūros diskredituotas pasakos žanras, o gal žmogaus apsisprendimas grįsti gyvenimą empiriniu ar jutiminiu pažinimu. Tačiau juk nemažai yra mokslo dėsnių, kurie atrodo vaikiški… Ir kaip mane pradžiugino viena pokalbių laida (regis, transliuota 2012 m. ir skirta pasaulio pabaigos pranašystėms), kurioje šalia būrėjų, astrologių ir kitų praktinės magijos „specialisčių“ dalyvavo mokslininkė astronomė. Mane pradžiugino, kad ji atsiskleidė kaip pasakos gynėja. Ji taip karštai kalbėjo apie žmogaus kelionę į kitas planetas ir kosmoso apgyvendinimą, kad beveik patikėjau, jog ryt poryt žmogus atsidurs Krabo ūke ir jame įsikurs. Prieš tai maniau, kad į tokias protu nesuvokiamas tolumas galima leistis tik mintimis, vizijomis, sapnais. Arba po mirties, kaip nutiko broliams Liūtaširdžiams.
Tai, kad mes, mūsų protas, logika ir visa racionali fizinė empirika taip veržiasi į didingas tolumas, į kitus pasaulius, kitas galaktikas, tik įrodo, koks stiprus to kito pasaulio ilgesys. Argi mokslininkus taip žavėtų galimybė neapsakomai tolimame, šaltame ir svetimame pasaulyje, jo negyvoje uolienoje, it pasaulio stebuklą aptikti varganą to nežemiško pasaulio bakteriją, jeigu jie nežinotų, kad čia, Žemėje, ant vieno žmogaus piršto jų galima rasti ištisas kolonijas?.. Kad Žemės vandenynų dugne ir archeologiniuose dirvožemio sluoksniuose glūdi milžiniški klodai – ne tik kaulų, šukių, amforų, statulų, miestų, laivų, bet ir mitų, sakmių, neįtikėtinų hipotezių?.. Šioje Žemėje mes turime visko tiek daug, kad tikimės visur, net ir tuščiose dykrose, rasti ką nors panašaus. Tik man atrodo, kad tos tolybės yra kur kas arčiau, negu mūsų empirinis pažinimas leidžia suvokti. Tos tolybės – tai pasaka.
Kiekviena gera vaikų knyga teigia pasakų pasaulio tikrumą, realumą. Mūsų paviršutiniška realybė bando jį keisti, pritaikyti, niveliuoti, gal net pažeminti, nes jis neatitinka tam tikrų civilizuotos visuomenės standartų (pavyzdžiui, sakoma, kad kai kurios pasakos per baisios, kad jos daro vaikams neigiamą įtaką). Lyg neturėtų įtakos tai, kas čia pat nuolatos vyksta šalia mūsų ir pasaulyje.
Aš manau, kad pasakų etika padeda apsiginti nuo baisumų, kuriais mums graso ne pasakos, o racionalusis pasaulis. Ji įkvepia ir sustiprina šio pasaulio kovoms ir mes einame kovoti su Drakonu, nes kitaip prarastume savo Vyšnių slėnį. Ir visai nesvarbu, kad tas Vyšnių slėnis ne Žemėje, o tolimoje visatoje, iš kurios Žemės nematyti. Juk pasaka turi ir savo erdvėlaikį, kurį kada nors galbūt atras ir patvirtins mokslininkų vaizduotė.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 2 (74)
