Kas beldžia į langą?

 

Virš. dail. Gediminas Skyrius
Virš. dail. Gediminas Skyrius

Švedų rašytojos Kristinos Ohlsson (g. 1979 m.) vardas knygų viršeliuose šmėsčioja nuo 2009 m. Autorė, kurianti tiek jaunesniojo amžiaus, tiek suaugusiems skaitytojams, Lietuvoje debiutuoja kaip paauglių rašytoja – knyga Stiklo vaikai*. Šią ne per didžiausios apimties knygelę iš dalies galėtume priskirti fantasy literatūros, iš dalies – vaiduoklių istorijų (ghost story) žanrui. Tuojau paaiškės, kodėl.

Fantasy literatūros žanras apima fantastinius, antgamtinius ir kitus su realybe prasilenkiančius elementus. Vaiduoklių istorijos taip pat laikytinos fantasy žanro atmaina, tik čia labiau vyrauja įtampa, bauginantys antgamtiniai reiškiniai: dvasios, vaiduokliai ir t. t. Knygoje Stiklo vaikai šių žanrų elementai susilieja, bet ne mažiau pasakojime svarbi ir realistinė buities, žmonių santykių, šeimos plotmė.

Knygoje pasakojama apie dvylikametę Bilę, kuri po tėčio mirties su mama persikelia gyventi į naujus namus nedideliame Švedijos miestelyje Ohiuse. Mama naująjį namą sieja su naujo gyvenimo pradžia, skaudžios netekties užmarštimi, o dukrai Bilei šis persikraustymas kelia neigiamas emocijas, senųjų namų, tėčio, draugų ilgesį: „Jai nerūpėjo, ar namas buvęs žalias, geltonas ar juodas, tiesiog norėjo nešdintis iš ten ir grįžti namo“ (p. 6). Naujas namas šiuo atveju neatstoja namų, namai – tai praeitis, prisiminimai, tėtis, šeima. Naujasis namas šaltas, nejaukus, prigrūstas ankstesnių gyventojų, kurie nežinia dėl ko staiga išsikėlė gyventi kitur, paliktų daiktų. Nuo pat pir mo puslapio mezgama intriga, skaitant nuolatos kyla klausimų apie namo istoriją. Kodėl niekas jame ilgai neištveria? Kodėl lupasi nauji dažai? Kodėl siūbuoja šviestuvas? Skaitytojas kviečiamas dalyvauti įdomiame detektyve, narplioti senojo pastato paslaptis siekdamas atskleisti, kas naktimis neduoda naujakurėms ramybės, kas beldžia į langą ir palieka stiklines vaikų statulėles. Piktosios dvasios? Vaiduokliai?

Namas, kuriame vaidenasi, – tipiškas tiek literatūros, tiek kino reiškinys. Antgamtiniai, vaiduokliški motyvai į kraupias šių laikų istorijas ateina iš romantizmo epochos (XIX a.). Kaip pavyzdį galima paminėti Edgarą Allaną Poe ir tamsiąsias jo istorijas. Mūsų laikams artimesni literatūros pavyzdžiai – Frances Hodgson Burnett Paslaptingas sodas, Marios Gripe’s Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija. Tad Ohlsson pasakojamos istorijos modelis nėra joks išradimas – naujakuriai atsikelia į namą, kuriame dedasi keisti dalykai, ir turi atskleisti paslaptį, viską sutvarkyti, kad galėtų ramiai gyventi. Nuolatinė įtampa siekiant perprasti paslaptį yra pagrindinis šios knygos kabliukas, siužeto varomoji jėga. Kita vertus, autorė nebruka nuomonės, kad namas apsėstas ar pilnas vaiduoklių, pasakoma tik tiek, kad „su namu buvo kažkas negerai“ (p. 20). Taip išlaikomas atstumas tarp pasakotojo ir pasakojamų įvykių, paliekama galimybė skaitytojui pačiam nuspręsti, kuo tikėti.

Ne mažiau svarbi žmonių santykių plotmė: mamos ir dukters ryšys, gyvenimas be tėvo, Bilės, jos bendraklasės Simonos ir vietinio berniuko Aladino draugystė. Žmogiškas, artimas ryšys, šeima įgyja didžiausią vertę. Namo paslaptis suartina Bilę, Aladiną ir Simoną, jie drauge siekia sužinoti, kodėl name vaidenasi. Čia išryškėja suaugusiųjų ir vaikų prieštara. Suaugusieji netiki arba atsisako tikėti kuo nors daugiau nei realybė, tuo tarpu vaikų vaizduotė, neapakinta suaugėlių rūpesčių, perdėm laki. Bilės mama pyksta manydama, jog dukra tyčia išsigalvoja nebūtų dalykų, kad galėtų grįžti į senuosius namus, kurie jai patinka labiau („– Aš sprendžiu šiuose namuose, – tęsė ramiu balsu mama. – Nes aš esu suaugusi, o tu ne. Ne tu viena ilgiesi tėčio ir nori, kad viskas būtų kaip anksčiau. Aš irgi to trokštu“, p. 35). Tėčio netektis suartina Bilę ir mamą, o persikraustymas, mamos nesuinteresuotumas ir netikėjimas dukra atitolina, ypač kai mamos dėmesys nukrypsta į policininką Jozefą. Autorė atskleidžia skaudžią santykių temą, kai mirus tėčiui šeimoje atsiranda įsibrovėlis. Trokšdama mamos dėmesio, Bilė maištauja: „– Tu visiška mulkė! – šaukė mamai. – Ir bloga! Rūpinies tik savimi! / Ir piktais žingsniais nudrožė į namą. Tarpduryje dar atsisuko: / – Kaip manai, ką tėtis pasakytų pamatęs tave su tuo nevėkšla policininku?“ (p. 48). Akivaizdu, kad Jozefas niekada neatstos tėvo, jis tik mamos draugas. Bilei trūksta tėčio, ji jaučiasi nesaugi, mamai susirgus, bijosi likti viena.

Knygos pradžioje atsiradusi įtampa neatslūgsta iki pat pabaigos. Ilgainiui vaikai sužino namo priešistorę ir mano, kad gali vaidentis vadinamieji stiklo vaikai (anksčiau name veikusios našlaičių prieglaudos auklėtiniai, sirgę trapių kaulų liga ir per nelaimingą atsitikimą nuskendę jūroje) arba jų auklė, kuri pasikorė kaip tik ten, kur nesiliauja siūbavęs svetainės šviestuvas. Manoma, kad „vaiduokliai“, norėdami grįžti į gyvųjų pasaulį, kenkia namo gyventojams. Turbūt dėl to išsikraustė ir anksčiau name gyvenusios šeimos, turbūt dėl to smegenų uždegimu susirgo Bilės mama… Jaunieji knygos herojai įnirtingai ieško, kaip atsikratyti „piktųjų dvasių“, kad namuose vėl įsivyrautų taika ir ramybė.

Deja, knygos pabaiga pateikia kiek kitokią, žmogiškesnę versiją, kurios atskleisti šioje apžvalgoje nebūtina. Juk ir pati knygos autorė turbūt kadaise buvo jauna, todėl supranta, kad skaitantį paauglį įtikinti vaiduoklių buvimu kiek kebloka. Pasirinkta detektyvo žanro stilistika suteikia skaitytojui laisvę kelti klausimus, intriguoja – toks kelias, mano supratimu, įtikinamesnis, nei bauginimas šmėklomis ar vampyrais. Ir apskritai Ohlsson rašymo stilius yra minimalistinis – pasakoma tiek, kiek reikia istorijai rutulioti ir skaitytojo vaizduotei sudirginti. Tuo išvengiama didaktizmo, pasakojimas išlieka intensyvus ir kinematografiškas. Tik truputėlį apmaudu, kad įvykiams įsisiūbavus rašytoja kartais pasirenka lengviausią deus ex machina kelią. Pavyzdžiui, norėdami daugiau sužinoti apie kadaise name buvusius vaikų globos namus, jaunieji knygos veikėjai staiga išgirsta, kad kaip tik tuo metu mieste veikia paroda, pasakojanti apylinkės vaikų namų istoriją. O joje iš paslaugios darbuotojos jie, žinoma, gauna reikiamą informaciją. Arba skambutis buvusiam namo savininkui, galiausiai surišantis visus galus… Čia rašytoja kiek paskuba: istorijos pabaigoje apimantis detektyvo žanrui būdingas atradimo džiaugsmas galėtų būti ir stipresnis.

Aišku, visa tai nekeičia fakto, kad šis kūrinys tikrai patrauks jaunųjų XXI a. skaitytojų akį. Nedidelė knygos apimtis, sklandi, paprasta kalba, intriguojantis siužetas yra kaip tik tai, ko reikia skubantiems kompiuterizuotiems paaugliams. Galbūt šis kūrinys padės kiek sulėtinti tempą ar taps puikiu jauku, skatinančiu skaityti.

Beje, svarbu paminėti, kad Ohlsson geba ne tik intriguoti šiurpuliukais, bet ir subtiliai pajuokauti, tarkim, „apie berniuką, sukūrusį naują braškių uogienės receptą“ (p. 90).

_____________________________________

* OHLSSON, Kristina. Stiklo vaikai / iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 136 p.: ISBN 978-609-441-293-6

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 2 (74)

 

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

REALUSIS PASAKŲ PASAULIS (Pasisakymas priėmus 2014 m. Prano Mašioto premiją)

Apžvalgos

2014 M. VERTIMAI: ATRADIMAI IR STEBUKLAI
2014 M. VAIKŲ KNYGŲ ILIUSTRACIJOS:  TARP RETROSPEKTYVOS IR PERSPEKTYVOS

Sukaktys

ŽEMAITĖS BRANGENYBĖS, ARBA PASAKOJIMAI APIE ŽEMAIČIŲ KAIMO VAIKUS (170-osioms Žemaitės gimimo metinėms)

Mano vaikystės skaitymai

„KAD IR KIEK TAU METŲ,  VISADA GALI BŪTI ŠEŠERIŲ“

Atidžiu žvilgsniu

Tikrovėn grąžinta paauglystė
Pasaulis pasikeitė. Pasakos – ne

Laiškai

Ką ir kaip pernai skaitė mažieji?
Ką ir kaip pernai skaitė paaugėliai?

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2014 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai