„KAD IR KIEK TAU METŲ, VISADA GALI BŪTI ŠEŠERIŲ“
– Ne viename interviu esate užsiminusi, kad praeitis visada yra su Jumis, tad pakalbėkime apie Jūsų vaikystę.
– Taip, išties, vaikystė visada su manimi. Gal kada nors reikėtų pagaliau suaugti, bet kažkaip nesiseka. Draugai sako: „Tau šešeri metai.“ Bet kai esi įsitraukęs į kūrybinę veiklą, kuri sujungia tiek „reikia“, tiek „noriu“ (visai kaip vaikystė!), laikas netenka reikšmės. Kad ir kiek tau metų, visada gali būti šešerių!
– Gimėte Irkutske. Kur apsigyveno Jūsų šeima, kai 1956 m. grįžo į Lietuvą?
– Į Lietuvą mane parsivežė, kai buvau pusantrų metukų. Apsigyvenome Vilniuje bendrabutyje. Ligi šiol draugauju su gydytoja Vijole – anų laikų mergyte iš bendrabučio…
– Tai Vilnius – Jūsų vaikystės miestas?
– Taip, bet vasaras leisdavau pas prosenelę Panevėžyje. Iš ten ir ryškiausi prisiminimai. Pirmasis – iš to meto, kai man buvo kokie treji. Ankstyvą pavasarį važiuojame su močiute į Panevėžį, aš vežuosi lėlę Bakę. Prieš kelionę lėlę išmaudžiau ir jai atsiklijavo plaukai, tai močiutė pasiuvo Bakei rauktą aksominę tamsiai mėlyną kepurytę. Laikau aš tą Bakę pasisodinusi ant kelių, jausdama klijų ir vėjo kvapą, mat langas praviras… Ir dabar tebejaučiu tą kvapą, nors tokių klijų jau nebėra.
– Kokių dar išlikę vaikystės prisiminimų?
– Atsimenu beveik visas savo vaikystės sukneles. Sykį močiutė pasiuvo baltais ir raudonais langeliais suknytę pūstom rankovėlėm ir išleido į pievelę prie Nevėžio. Skindama pienių žiedus, koteliais lyg antspaudukais išsitaškavau visą suknelę…
Prisimenu ir pirmąsias dienas vaikų darželyje. Reikėjo priprasti prie kitų vaikų, nes artėjo laikas į mokyklą. Darželis man nepatiko, nes buvau vienišė. Tiesą pasakius, tokia ir tebesu – vienatvė man be galo svarbi.
Vaikystėje miške mačiau nykštuką. Tada man buvo kokie šešeri metai ir vasarą lankiau savaitinį darželį Antakalnyje. Tiksliai galiu pasakyti, kaip jis atrodė ir kur jį mačiau. Nežinau, ar tas kalnas tebėra, bet taip ryškiai visa regiu: nykštukas buvo žaliom kelnytėm, tokiom plačiom, šiltom, kaip kad mano vaikystės vaikai nešiodavo, raudona kepurėle ir raudonu švarkeliu. Gana greitai nuėjo aukštyn ir pasislėpė. Iš pradžių niekam nesakiau, tik mamai, bet daug vėliau perskaičiau Axelio Munthe’s, vieno iš mylimiausių savo autorių, mintį: „Mane stebina, kad yra žmonių, kurie savo gyvenime nėra matę nykštukų. Turbūt ne viskas gerai jų regėjimui.“
Vieni epizodai ryškiai įstringa atmintyje, o kiti, atrodytų, svarbūs dalykai, kuriuos turėtum prisiminti, sakykim, kaip ėjau į pirmą klasę, užsimiršta. (Užtat kaip sėdėdavau ir miegodavau per pamokas, tai puikiai atsimenu!) Štai pamenu, kaip vaikystėje kišenėje slėpiau kačiukus, nes man neleido su jais žaisti, kad nenutąsyčiau. Dabar baisu net pasakyti, bet, kad iš manęs neatimtų, slėpiau juos knygų lentynoje. Žinoma, ten jų niekas nerado, o kai jau rado…
– Koks buvote vaikas – kuris daugiau skaito ar kuris žaidžia?
– Nebuvau ta, kuri sėdėtų po medžiu su knyga, labiau rūpėjo žaidimai su lėlėmis, sekretai – tokia veikla, kūryba. Skaitymas atėjo vėliau, ne ankstyvoje vaikystėje.
– Kokie buvo Jūsų vaikystės žaidimai?
– Batų dėžutės virsdavo lėlių nameliais, klijuodavau baldukus, siūdavau rūbelius. Su kiemo drauge darydavome lėles iš balandų: apversdavome augalą aukštyn kojom, iš šakelių išeidavo rankos, kasytės. Kadangi draugė gyveno trečiame, o aš – antrame aukšte, pro langą virvute keldavome ar leisdavome tas lėles į svečius: jos lėlė ateidavo pas maniškę arbatos, o mano – pas jos.
Darydavome ir mažutes lėlytes iš smilgų: perskeli stiebą, kad galėtų kojelę kilnoti, ir padarai iš gėlės žiedo sijonuką.
Jau vėliau su sesės dukryte sumeistravome kiškių namelį. Iš to namelio kiškiai iškeliaudavo, vėl grįždavo… Taip tada įsijaučiau – kaip spektaklį ar knygą darydama!
– O prisimenate, kelerių metų išmokote skaityti?
– Šiek tiek skaičiau dar prieš eidama į mokyklą. Mokslai man buvo nei lengva, nei sunku, bet dideliu noru netryškau, ypatingais gabumais iš pradžių irgi nepasižymėjau. Mokytis sekėsi lengvai, bet mama turėdavo versti mane ruošti pamokas, nes nesuvokiau pareigos, reikiamybės. Antroje klasėje pasakiau, kad į mokyklą daugiau nebeisiu, nes jau viską moku – skaityti, rašyti, daugiau nėra ko mokytis.
Pamokose, greitai atlikusi, ką reikia, imdavau sąsiuvinio gale piešti (taip dariau, iki baigiau mokyklą). Turėjau tokią užrašų knygelę, kurioje mokytoja rašydavo, ką aš „nuveikiau“ mokykloje. Niekaip nesupratau, kad reikia sėdėti ramiai, negalima šnekėtis, vaikščioti, dainuoti, piešti. Mokytoja kasdien užrašydavo, ką padariau ne taip…
Nemėgau pamokų ruošti. Neskubėdavau ir namo, pakeliui iš mokyklos vis ką nors rankiodavau, žiūrinėdavau… Todėl mokytoja paskyrė tokią ketvirtos klasės mergaitę mane po pamokų parvesti namo.
Paskui pasidariau uoli mokinė, nes supratau, kad kitaip nebus.
– Žvelgdama į Jūsų knygų lentynas suprantu, kad daug skaitote.
– Visą gyvenimą skaitau. Kol pati nemokėjau, skaitydavo mama. [Dailininkės Jūratės mama – poetė Ramutė Skučaitė. – Red. past.]
– O ką skaitydavote?
– Iš pradžių, kaip ir visiems vaikams, mama ir močiutė sekdavo pasakas – tiek liaudies, tiek savo sugalvotas. Ir skaitydavo… Paskui jau pati pasakas skaičiau.
Man, kaip čia pasakius, patikdavo sirgti, nes kai sergi, tai valgai, kas labiausiai patinka, ir tau skaito Hauffo pasakas.
Dar iš vaikystės gerai atsimenu knygą Užburta karalystė. Ten buvo nupieštas toks velnias. Man jis atrodė labai baisus, tai aš jį, kiek tik įmanoma, užspalvinau pieštukais. Bet tai nepadėjo – atsiversdavau ir vis tiek būdavo baisu. Tada išplėšiau tą lapą.
– O namie buvo didelė tėvų biblioteka? Ar jie ragino skaityti?
– Taip, buvo. Manęs nereikėjo raginti skaityti, nors, kaip minėjau, pamokas ruošti tai tikrai ragino. Nuo devintos klasės mokiausi Vilniaus 22-ojoje (dabar Mikalojaus Daukšos) vidurinėje mokykloje, lankiau sustiprintą literatūros klasę, kur buvo labai didelis krūvis – knygos, rašiniai… Kai baigusi mokyklą įstojau į Dailės institutą (dabar Dailės akademija), keletą metų nebenorėjau skaityti, nes buvau persisotinusi skaitymo, literatūros. Prisipažinsiu, ir dabar būna laikotarpių, kai neskaitau, o paskui imuosi kelių knygų išsyk. Tarp jų būtinai būna ir knyga vaikams.
– O kokia paskutinė vaikų literatūros knyga, kurią perskaitėte?
– Jau kelintą kartą skaitau Gendručio Morkūno Vasarą su Katšuniu. Kartkarčiais išsitraukiu Tove’s Jansson Tėtį ir jūrą. Mokykloje mėgstamiausia knyga buvo Bembis. Bembio vaikai, kokioje ketvirtoje klasėje – Hectoro Malot Be šeimos.
– Kada pradėjote piešti? Ką piešėte?
– Kiek atsimenu save, tiek piešiau, tik tų mano piešinių nedaug telikę. Mokykloje botanikos sąsiuvinyje kruopščiai piešiau visus gyvelius. O dar anksčiau buvo toks laikotarpis, kai labai mėgau piešti princeses ir jų drabužius (dabar princeses rengiu teatre – piešiu joms kostiumus).
– Kaip manote, iš kur tas Jūsų polinkis ir gebėjimas piešti?
– Sunku pasakyti. Mama jaunystėje daug piešė, tikriausiai iš jos tas mano kruopštumas, įsižiūrėjimas į daiktus. Ji sugeba mąstyti vaizdais, gal todėl mums ir sekasi kartu dirbti.
– Ar perskaitytos knygos neįkvėpdavo piešti? Tarkim, iliustruoti perskaitytos pasakos?
– Ne. Užtat pjesių keletą esu parašiusi. (Poezijos nerašiau.) Mama dar turi tuos mano sąsiuvinius, viena pjesė vadinosi „Mes, žvėreliai“. Savo kūrinių neiliustruodavau.
– Ar mokykloje (vėliau – institute) buvo mokytojų, dėstytojų, kurie įkvėpė, kuriuos laikėte savo autoritetais?
– Šeštoje klasėje mane pastebėjo piešimo mokytoja ir paskatino stoti į dailės mokyklą. Įstojau į keturmetę vaikų dailės mokyklą (dabar jos vietoje stovi Vyriausybės rūmai). Piešimą man dėstė Antanas Kmieliauskas, skulptūrą ir formą – Vytautas Šerys, tapybos praktikoms vadovavo Juozapas Miliūnas… Daug buvo dėstytojų, kurie padėjo patikėti savimi tiek, kad išdrįsau stoti į Dailės institutą.
– O kodėl, Dailės institute metus pasimokiusi keramikos, stojote į scenografiją?
– Lipdyti man patiko ir patinka. Stojau į keramiką, nes scenografijos kurso tais metais nebuvo. Iš pradžių su drauge norėjome mokytis ten, kur, kaip manėme, kiek lengviau įstoti, – ketinome rinktis meno istoriją. Bet paskui apsižiūrėjome, kad ten reikės labai daug skaityti, o skaitymo dar mokykloje abi buvome persisotinusios. Vėliau draugė pasirinko architektūrą, o aš – keramiką.
Keramikos studijos sekėsi gerai, bet buvo lyg per lengva, lyg ir per sunku… Nuobodu man buvo nužiesti šešis vienodus puodelius. Aš iš viso nieko vienodo nemoku padaryti! Jei prireikia savo eskizą ar piešinį perpiešti, vos įveikiu šį darbą. Bet lipdžiau tuos puodukus, stengiausi…
Piešimą man dėstė fantastiškas dėstytojas Stanislovas Kuzma. Nedvejodama galiu pasakyti, kad visa, ką turiu, – norą, suvokimą, tam tikrus kriterijus, – gavau iš S. Kuzmos per jo piešimo pamokas. Jis nepaprastai mokėjo individualiai prieiti prie kiekvieno studento, matydavo kiekvieno žiūros tašką – jauste jautė, ką kuris gali. Kaip tik tada supratau, ko iš savęs noriu ir ar galiu tai pasiekti. Tai man ir yra svarbiausia: jausti, ką gali, o ko – ne.
O į scenografiją perėjau dėl to, kad man atrodė, jog teatras jungia visas sritis – tiek literatūrą, tiek muziką, tiek vaizduojamąją dailę. Kaip tik S. Kuzma padėjo įminti siekiamybės galimybes ir atrasti save kūryboje.
– O kada pradėjote iliustruoti knygas?
– Studijų metais mano iliustracijų kartkarčiais pasirodydavo žurnaluose, pavyzdžiui, „Genyje“. Vėliau kurį laiką dirbau Kauno lėlių teatre, nors mano diplominis – baleto „Eglė žalčių karalienė“ scenografija ir kostiumai. Dėl jo ėjau į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, nagrinėjau visus šios pasakos variantus, bendravau su prof. Norbertu Vėliumi. Be to, pradėjau iliustruoti knygas vaikams. Pirmoji buvo Zitos Gaižauskaitės Ta dainelė – aš pati (1983), paskui iliustravau Liutauro Degėsio Žalias paukštis (1984). Gaila, kad daug pastarosios knygos iliustracijų dingo leidykloje – ėmė kažkokiai parodai ir man teliko keli originalai…
– Iliustruodama neribojate savęs viena piešimo technika.
– Tikrai taip. Vis ketinu daryti kaip nors kitaip, bet knygą po knygos iliustruoju koliažo technika: ant plėvelių atsišviečiu savo nuotraukas, piešinius ir dėlioju juos sluoksniais. Kompiuteriu nedirbu, viską darau rankomis. Ir mano naujausia autorinė knyga Kiekvieną dieną – į kitą dieną (2015) iliustruota panašiai.
– Pakalbėkime apie jūsų autorines knygas. Kodėl kaip tik raganytės yra jų veikėjos?
– Jos sugalvoja daugybę keisčiausių dalykų. Ir ne tik sugalvoja, bet ir sugeba padaryti įmanoma tai, kas gyvenime neįmanoma.
– O kaip šovė mintis kaip tik taip piešti šį personažą?
– Pradėjau piešti ant servetėlių, kaip kad dažnai darau kalbėdama telefonu. Netikėtai iš vienos figūrėlės susitvėrė sutvėrimėlis. Pirmoje knygoje Raganyčių burtai raganytės yra tokie sutvėrimėliai, keičiantys pavidalą. O knygelėje Taškuma raganytėms viskas atvirkščiai: raganytės niekuo nebesiverčia, tik stebi pasaulį.
Raganyčių burtams sekėsi. Buvau kviečiama pasikalbėti net į „Verslo žinias“, nes knyga keletą mėnesių išbuvo „Vagos“ knygyno knygų dešimtuke. Girdėjau, tai lyg ir pirmas kartas, kai taip susidomėta vaikiška knyga.
– Ar yra skirtumas iliustruoti suaugusiųjų ir vaikų knygas?
– Iliustruodamas knygą vaikams, pats įsižaidi, įsijauti į tekstą. Man svarbu ne nuoseklus pasakojimas, siužetas, o žodis, eilutė. Iš to pamažu formuojasi vaizdiniai ir dėliojasi lyg mozaika.
Panaši jausena ir iliustruojant knygas suaugusiesiems. Tik vaikams būnu atsakingesnė.
– Ačiū už pokalbį!
„Rubinaičio“ redakcija ir visi IBBY Lietuvos skyriaus nariai sveikina kolegę dailininkę iliustruotoją Jūratę gražios sukakties proga ir linki neišsenkamų vaizduotės ir kūrybos versmių!
Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 2 (74)
