Pasaulis pasikeitė. Pasakos – ne

 

Virš. dail. Aida Janonytė
Virš. dail. Aida Janonytė

Apie ką?

Atpasakoti Suskaičiuotų žvaigždžių* siužetą lyg ir nėra sunku, lyg… Veiksmas klostosi Antrojo pasaulinio karo metais Danijoje. Pagrindinė veikėja Anemarija Johansen auga taikioje, jaukioje, darnioje vienas kitą mylinčių žmonių šeimoje: trys sesės, tarpusavyje sutariantys, su kaimynais šiltai bendraujantys tėvai, mylimas būsimas žentas…

Jei ne tas karas, būtų net nuobodoka. Bet esame negerame laike – tai 1943-ieji, tas ruduo, tas spalis, kai naciai jau ir Danijoje ėmėsi žydų ,,perkėlimo“ – šiuo eufemizmu okupantai vadino žudynes. Sesės jau nebe trys, tik dvi – vyriausioji Lizė žuvo po automobilio ratais; jos mylimasis (beveik žentas) šeimą lanko tik naktimis, o gerieji kaimynai Rozenai netikėtai dingsta, palikdami savo dukrą Eleną, geriausią Anemarijos draugę, jos tėvams. Šeimai stinga visko – ir maisto, ir drabužių, ir… Bet labiausiai stinga saugumo jausmo. Paguodai lieka vien pasakos – jos sekamos jauniausiajai sesei Kirsti…

Danai Johansenai gelbsti žydus Rozenus – štai pagrindinė siužeto ašis. Beje, išgelbsti – ir jie, ir dar kelios šeimos sėkmingai nuplukdomos į netoliese esančią saugią Švediją. Dešimtmetei Anemarijai tenka svarbi misija – miško takais auštant nugabenti svarbų slaptą nešulėlį į dėdės laivą (pakeliui tyko vokiečiai, tenka vaidinti naivią, net kvailoką mergaitę…).

Kas?

Šią realistinę knygą parašė Lietuvoje gerai žinoma Lois Lowry (Louesa Lauri). Sakydama ,,gerai žinoma“, šiek tiek gudrauju. Šią pavardę įsidėmėję literatūros žinovai. Mėgėjai – kažin, gal dar ne… Būtų kur kas aiškiau, jei praneščiau: šią knygą sukūrė skaitytojų pamilto Siuntėjo autorė.

Amerikietė Lois Lowry (g. 1937 m.) – bene trisdešimties knygų kūrėja, svarbių literatūros premijų laureatė. Paminėtini du Newberio medaliai, įteikti už Siuntėją ir už čia aprašomą knygą. Priartėta ir prie Hanso Christiano Anderseno medalio, deja, nominacija netapo apdovanojimu. (Lowry yra ir tarp 1916 m. H. Ch. Anderseno premijos nominantų. – Red. past.)

Rašytojos biografija įdomi, iškalbinga, įkvepianti. Karo mediko (stomatologo) dukra buvo priversta keliauti ne tik per gimtąsias Jungtines Valstijas. Gyventa ir Japonijoje. Anksti ištekėjusi, ir vėl keliavo – vyras buvo jūrų karininkas.

Keturių vaikų mama naują gyvenimą pradėjo žengdama į penktąją dešimtį: tai ir skyrybos, ir pagaliau baigti aukštieji mokslai, ir užsiplieskusi aistra fotografuoti, ir pirmoji knyga Vasara mirti, skirta anksti mirusiai seseriai.

Gal ir keista, bet maloniai nuteikia žinia, kad vienas svarbiausių rašytojos pomėgių – mezgimas. Rašyti – tai kaip megzti, kaip nerti. Tai gali patvirtinti ne viena rašanti (ir mezganti) moteris, o gal ir kai kas iš vyrų.

Suskaičiuotos žvaigždės pasirodė 1989 m. Papasakodama asmeninę istoriją, parašyti įkvėpė rašytojos bičiulė Ana Lizė Plat – jai knyga ir dedikuota.

Kaip?

Papasakojusi, apie ką ši knyga (patį paviršių…) ir kas ją sukūrė, imuosi gal maloniausios užduoties: aprašyti, kaip ji sukurta, kuo ypatinga.

Nė kiek nemenkindama rašytojos nuopelnų, pirmuosius komplimentus noriu skirti lietuvių kūrėjams – vertėjui Sigitui Parulskiui ir dailininkei Aidai Janonytei.

Džiugu, kad Parulskis verčia ne tik iš rusų (kaip buvome pratę matyti), bet ir iš anglų kalbos. Tekstas sklandus, rišlus, savaip minkštas. Kad ir kaip kabinėjausi, neradau jokios kliurkos, kurios tokios dažnos anglų (bet ne lietuvių, ne gimtąją) kalbą gal ir išmanančių vertėjų bandymuose.

Realistiniame rašytojos tekste metaforų nedaug, bet retsykiais pasakojimas blyksteli taip, kad negali pamiršti:

,,Ji užsnūdo lengvučiu lyg nakties debesys miegu ir tas miegas buvo nusagstytas sapnais, kurie pasirodo ir išnyksta kaip žvaigždės.

Ją pažadino šviesa. Bet dar nebuvo rytas, ne visai. Tik pirmoji vos švintančio dangaus užuomina: silpnas, blyškus švytėjimas pievos pakraštyje, ženklas, kad toli rytuose, kur Švedija irgi dar miega, greitai prašvis. Aušra praslinks per švedų laukus ir pakrantes, paskui savo šviesa užlies mažytę Daniją ir per Šiaurės jūrą nuskubės žadinti Norvegijos“ (p. 104).

Ir dar:

,,Ir staiga joms visoms šioje saulės nušviestoje virtuvėje, – kur ant stalo stovi ąsotis su pienu, kur už durų obelyje čiulba paukštis, o dėdė Henrikas, apsuptas Kateguto vandenų, po žydru dangumi traukia tinklus, pilnus žaižaruojančių sidabrinių žuvų, – pasidingojo, kad ginkluotos pamėklės paniurusiais kareivių veidais – viso labo tik siaubo pasaka apie vaiduoklius, kuriais vaikai gąsdinami tamsoje. Kad viskas buvo tik pokštas“ (p. 74).

Antrasis fragmentas vertas aptarti smulkiau. Vien todėl, kad tikrai tapybiškas: tai, kas parašyta, ir matoma, ir uodžiama, ir liečiama. Junti, kad rašo žmogus, pažįstąs šviesoraštį (juk taip kartais vadinama meninė fotografija).

Yra ir kitas niuansas: tas obelyje čiulbantis paukštis smigtelėjo į atmintį ir ilgokai neleido nurimti. Tik pamanyk… Spalio viduryje? Danijoje? Ir čiulba? Neišskridęs?

Man mokytojai įkalė galvon: rašančiam žmogui nėra medžio – yra uosis, eglė, tuopa. Nėra paukščio – yra varna, varnėnas, zylė… Kita vertus, cituotame fragmente, matyt, ne ornitologija, ne mokslinis tikslumas svarbiausia – gal svarbiau, kad netikėtas rudeniškas čiulbesys žada viltį?

„Kodėl bėgi?“ – taip vadinasi pirmas knygos skyrius. Jam atitaria ir pirmas sakinys: ,,Elena, aš tave aplenksiu iki kampo!“ (p. 5). Dvi dešimtmetės mergaitės, dvi draugės, beveik sesės, – danė Anemarija ir žydė Elena – lenktyniauja Kopenhagos gatvėse, abi iš anksto žinodamos, katra nugalės: ilgakojė Anemarija lenktynes laimi visada…

Bėgimo jausmas persmelkia visą knygą – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tekstas bėglus – neįkyri, nenusibosta; suaugęs skaitytojas jaučia, kad finišas bus pasiektas iš dalies laimingai.

Bėglumo jausmą sustiprina ir dailininkė Janonytė, kuri knygą iliustravo sau įprastu stiliumi – jautriai, švelniai, ekspresyviai. Šen bei ten pabyra Dovydo žvaigždės, jos tampa ir skyrių skirtukais. Neryškios. Beveik nematomos. Todėl įsimintinos.

Įsimintinas ir vienas itin smulkus veikėjas – dėdės Henriko pajūrio sodybon priklydęs katinėlis, patenkantis jauniausios sesės Kirsti globon. Katinėlis gauna skambų Toro, Griaustinio dievo, vardą. Jo išdaigos, jo judrumas rodo rašytojos meistrystę: taip, esama tekste nutylėjimų, būtinų gerai prozai, bet tuščių vietų, ko gero, nerasime.

Bet… vis dėlto… Meluočiau, jei žerčiau knygai vien pagyras.

Suaugęs skaitytojas netruks suvokti, kad knygos pasaulis perskirtas pernelyg riebiu brūkšniu – gerieji ir blogieji. Žydai ir danai (suaugusieji ir vaikai) tokie darnūs, tokie supratingi, tokie teigiami, kad primena stropiai nušienautą pievą. Vienintelei mažajai Kirsti leista leptelti šį tą keisto, netelpančio į logikos ar etikos apibrėžimus. Veikėjų daug, bet portretų galerija blanki, susiliejanti.

Tačiau juk ši knyga – ne suaugusiesiems.

Kam?

Leidykla ,,Alma littera“ knygą išleido serijoje „10+“. Tikriausiai tuo pasakyta viskas? Anaiptol.

Kūrinyje tiek edukacijos, kad duokdie Lietuvai išmintingų mokytojų – jie rastų, kur ir kaip knygą panaudoti. Ne tik tą dieną, kai pasakoja vaikams apie Holokaustą ar Antrąjį pasaulinį karą, bet ir tada, kai moko geografijos, istorijos, chemijos, kai tyrinėja Skandinavijos šalių gyvenimo būdą.

Knygoje pasakojama, kaip prieš kelionę jūra į Švediją žydai kaimo sodyboje šiltai aprengiami. Keliaus ir kūdikis, įvyniotas į raudoną Anemarijos megztinį. Pati Anemarija, bėgdama su svarbiuoju nešuliu per mišką, prisimena pasaką apie Raudonkepuraitę, kurią dažnai sekdavo sesei Kirsti ir… savo šiltą raudoną apsiaustą, gobtuvą. Jei kam dabar nuo to raudonumo dvelktelėjo komunizmu, tai atsipeikėkite ir prisiminkite Danijos vėliavos spalvą.

Chemiją irgi paminėjau ne veltui. „Baigiamajame žodyje“ autorė rašo: ,,Švedų mokslininkai skubiai sukūrė priemonę vokiečiams ir jų šunims apmulkinti“ (p. 140). Tai triušių kraujo ir kokaino mišinys, atimantis uoslę šunims, kad jie nerastų danų laivuose pasislėpusių, keliauti į Švediją pasiruošusių žydų.

O geografija? Kur yra Danija ir kokia ji; kaip arti nuo jos Švedija; kuo įdomi Norvegija – ir apie tai aiškiai, suprantamai rašoma. Nieko keista: rašytojos šaknys Norvegijoje (tėvo linija).

Verta stabtelti prie karsto: laidotuvių imitacija dėdės Henriko sodyboje padeda žydams susirinkti kaip gedėtojams – naciai apgauti! Lygiai taip karstus žandarams apgauti Lietuvoje naudojo knygnešiai

P. S.

Taip jau nutiko, kad knygą Suskaičiuotos žvaigždės gavau vieną penktadienį Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, mokslinėje konferencijoje ,,Aldona Liobytė ir jos laikas“.

Rašytojos dukra Gintarė Breivienė parodė mums daugybę nuotraukų. Buvo tarp jų ir Irkos, ištikimiausios Aldonos Liobytės mokinės žydaitės, kurios išgelbėti nepavyko, atvaizdas. Nors… regis, lietuviai vilniečiai padarė viską (ir net daugiau negu viską), kad Irka liktų su jais.

Vėlų to penktadienio vakarą atsivertus traukinyje Suskaičiuotas žvaigždes, vis vaidenosi: ne viena skaitau, lyg kas dirsčioja į knygą pro tamsų langą…

Kas? Nebūtinai Irka. Greičiausiai mano vaikystės laikų draugės žydaitės – gal Mira, gal Rita. O gal ne tik draugės, na, kad ir Griša iš jaunystės laikų arba Borisas.

Vien dėl to, kad juos, į tolimas šalis iškeliavusius, prisiminčiau, knygą skaityti vertėjo.

­­­­­­­­­­­­­­______________________________________

* LOWRY, Lois. Suskaičiuotos žvaigždės / iš anglų kalbos vertė Sigitas Parulskis; iliustravo Aida Janonytė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 144 p.: iliustr. ISNB 978-609-011787-3

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 2 (74)

 

 

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

REALUSIS PASAKŲ PASAULIS (Pasisakymas priėmus 2014 m. Prano Mašioto premiją)

Apžvalgos

2014 M. VERTIMAI: ATRADIMAI IR STEBUKLAI
2014 M. VAIKŲ KNYGŲ ILIUSTRACIJOS:  TARP RETROSPEKTYVOS IR PERSPEKTYVOS

Sukaktys

ŽEMAITĖS BRANGENYBĖS, ARBA PASAKOJIMAI APIE ŽEMAIČIŲ KAIMO VAIKUS (170-osioms Žemaitės gimimo metinėms)

Mano vaikystės skaitymai

„KAD IR KIEK TAU METŲ,  VISADA GALI BŪTI ŠEŠERIŲ“

Atidžiu žvilgsniu

Tikrovėn grąžinta paauglystė
Kas beldžia į langą?

Laiškai

Ką ir kaip pernai skaitė mažieji?
Ką ir kaip pernai skaitė paaugėliai?

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2014 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai