Kęstutis Urba – neaprėpiamos, nebeaprėpiamos vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, populiarintojas (70-metį minint)

 

 

 

 

 

 

Visada sunkiausia pradėti rašyti. O gal atrasti kalbėjimo raktą? Kai žmogų pažįsti daug metų, ko gero, yra gerokai sunkiau atrasti aukso vidurį – tarp artumo (kaip norėtum ir galėtum kalbėti) ir oficialumo, apibendrinimų (vis dėlto tai plačiai žinomas žmogus, labai daug nuveikęs vaikų literatūrai, jis yra „visų“). Ar kalbėti laikantis pagarbaus atstumo, ar labiau suasmenintai? Bet pradėti reikia, tai pradėsiu nuo to, kaip ketinau šį rašinį užbaigti – nuo ekslibriso, sukurto specialiai Kęstučiui Urbai jo 70-mečio proga.

Lolitos Brazos ekslibrisas, skirtas Kęstučiui Urbai. 2024 m.
Lolitos Brazos ekslibrisas, skirtas Kęstučiui Urbai. 2024 m.

 

Ekslibrisas su muse

Dažnai pasakoma, kad viskas ateina iš vaikystės, kad ten yra visa ko pradžia. Vaikystėje patiriame ypatingų dalykų, daug kas mums atsiveria pirmą kartą ir visam gyvenimui. Tokį įdomų paliudijimą aptinkame Kęstučio Urbos interviu, duotame 100-ojo Rubinaičio pasirodymo proga:

– Papasakokite vieną iš atminties atplaukiantį vaikystės vaizdą.

– Labai karšta vasaros diena. Darže nuleipę burokų lapai. Virtuvėje užtrauktos užuolaidos. Sėdžiu ant suolo ir klausau, kaip mirtinoj tyloj į lango stiklą birzgia musė. Man tai egzistencinė akimirka.1

Tai pati įsimintiniausia šio interviu vieta. Gal todėl, kad visi mes turime tokią ypatingą savo vaikystės akimirką, tik gal nesame to niekam pasakoję? Interviu fragmentą apie egzistencinę vaikystės patirtį ir galima laikyti ekslibriso geneze. Knygos ženklą sukūrė dailininkė Lolita Braza, dirbanti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, kur, beje, yra įsikūręs turtingas Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas. Tai jau 700-asis ekslibrisas, sukurtas šios menininkės.

Taip ta musė tapo įamžinta – vieno vaiko atmintyje, vėliau atsiminimų tekste ir piešinyje. Argi ne tokį kelią (nors nebūtinai tokį) nueina ir vaikų literatūra – įspūdis, mintis, tekstas ir jo iliustracija.

 

Knygų apie vaikų literatūrą autorius, sudarytojas

Beveik viskas, kas Kęstučio Urbos parašyta, parašyta apie vaikų ir jaunimo literatūrą – pradedant mokomosiomis priemonėmis studentams Vaikų literatūros konspektai: Astrida Lindgren (1991), Vaikų literatūros konspektai: Tuvė Janson (1994) ir baigiant didžiausios apimties veikalu Auginančioji literatūra. XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimai (2015). Tirta ir užsienio vaikų literatūra, ir lietuvių. Žinoma, neturime pamiršti 1984 m. apgintos humanitarinių mokslų daktaro disertacijos „Lietuvių vaikų dramaturgija“.

Šokis prieš 10 metų. Su anūke Lukne
Šokis prieš 10 metų. Su anūke Lukne

 

Kas autoriui svarbu, tyrinėjant vaikų literatūrą, kokių principų jis laikosi? Tai gerai atspindi jo parašytų knygų pratarmės, įvadiniai tekstai. Knygą Šeši H. K. Anderseno medaliai (1998) autorius laiko brangiausia parašyta knyga, nes tai „buvo pirmoji knyga, su trūkumais, bet ir gaiviais atradimais“2. Čia talentingai pateikti šešių žymių užsienio vaikų rašytojų, Anderseno premijos laureatų Astridos Lindgren, Ericho Kästnerio, Tove’ės Jansson, Jameso Krüsso, Giannio Rodario, Marios Gripe’ės literatūriniai portretai. Knygos pratarmėje pabrėžiama, kokia svarbi vaikui yra „dvasinė apsuptis“, sukuriama šalia esančių suaugusiųjų, ir jų „požiūris į knygą, tam tikras mitas, perduodamas iš kartos į kartą“3. Tokiu Lietuvoje perduodamu mitu autorius laiko Hanso Christiano Anderseno kūrybą. Mitų kategorijai priklausytų ir šioje knygoje aptarti autoriai, ypač Astrida Lindgren, viena populiariausių vaikų literatūros autorių mūsų šalyje. Argumentuojama, kodėl studijuojama, tyrinėjama vaikų literatūra – tai yra ne tiek „pamažu ryškėjančių „vaikocentristinių“ nuostatų išdava, o pirmiausia pačios vaikų ir paauglių literatūros nuopelnai, nes (…) ji pasidarė sudėtinga, problemiška, meniška“4. Vienais svarbiausių suaugusių žmonių, galinčių daryti įtaką skaitančiam vaikui, autorius įvardija mokytojus (tai suprantama, juk ir pats Urba artimai susijęs su mokykla, rašo jai literatūros vadovėlius) ir bibliotekininkus (autorius puikiai pažįsta ir šią terpę, pats ilgai darbavosi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje).

60-mečio tortas. Autorė ir kepėja Austėja Mačiokaitė
60-mečio tortas. Autorė ir kepėja Austėja Mačiokaitė

 

Kur kas išsamiau apie vaikų literatūros tyrimų gaires Urba kalba straipsnių rinkinio Parašyta vaikams (2009) įžangos tekste „Septyni vaikų literatūros istorijos epizodai, arba Pratarmė“. Čia tyrinėtojas akcentuoja vaikų literatūros istorijos pažinimo svarbą, ypač todėl, kad jos „neperprantame bendrojo lavinimo mokykloje, labai nedaug kas šį dalyką studijuoja universitetuose“5. Autoriui nepriimtini „kraštutiniai šūkiai, kad nėra vaikų literatūros, yra tiesiog Literatūra, kad nesama specifinių vaikų, paauglių literatūros požymių“6. Nepaisant šito, į vaikų literatūrą kviečiama žiūrėti pirmiausia kaip į literatūrą. Akcentuojama, kad vaikų literatūra turi savo kanoną, o jis geriausiai pamatomas suvokiant vaikų literatūros raidą ir jos vidinius pokyčius. Norint ištirti vaiko koncepciją, požiūrį į vaikystę, privalomas autorius yra Ernstas Theodoras Hoffmanas. Urba taikliai pastebi, kad dažnai dvilypis adresatas, egzistencinė problematika, alegoriškumas priskiriamas XX a. antrosios pusės atradimams, nors iš tikro tai jau susiformavo gerokai anksčiau, kai „iš bendro literatūros proceso Romantizmo epochoje išniro vaikams skirti kūriniai“7. Čia daroma labai reikšminga išvada, kad „iš lėto vaikų literatūros kūriniai tampa kultūros ženklais. Lietuvoje nežinoti Lindgren – beveik tas pat, kas būti negirdėjus Homero vardo8. Pastaroji knyga taip pat skirta užsienio šalių klasikų (Ernsto Theodoro Hoffmano, Antonijaus Pogorelskio, Carlo Collodiʼio, Roberto Louiso Stevensono, Frances Hodgson Burnett, Beatrix Potter ir Mary Norton) kūrybos analizei, specialiai dėmesio skiriant ir nagrinėjamų kūrėjų biografijoms. Beje, būtent šioje knygoje Kęstutis Urba atsidūsta, kad vaikų literatūra vis labiau tampa „neaprėpiama, nebeaprėpiama“, kad kartais galima patirti kai kurie net klasikų vardai ne visiems tyrėjams, deja, yra žinomi…

Auginančioji literatūra paskirta lietuvių rašytojų kūrybos analizei, tai duoklė nacionalinei vaikų literatūros istorijai. Pratarmėje aptariama lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimų situacija nuo Bernardo Brazdžionio parašytos apybraižos „Lietuvių vaikų literatūra“, 1942–1943 m. spausdintos Žiburėlio žurnale, Vinco Aurylos sovietmečiu pasirodžiusios pirmosios ir iki šiol vienintelės vaikų literatūros istorijos Lietuvių vaikų literatūra (1986) iki naujesnių lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimų, vykdytų Vilniaus, Šiaulių, Kauno mokslininkų. Knygos skyriai pristato tris ryškiausius lietuvių vaikų literatūros etapus (tradicinė šviečiamųjų intencijų literatūra, psichologinė ir daugiaplanė vaikų literatūra, dvigubo adresato vaikų literatūra). Žinoma, chronologinės ribos nėra absoliučios, bet tai yra knygos autoriaus žvilgsnis. Toliau šio leidinio „Įvade“ aptariamos vaikų literatūros funkcijos: ji „padeda pažinti ir suprasti save, savo kūno ir sielos pojūčius ir pokyčius“, ugdo toleranciją, „augina emocijas, plečia jų lauką“9. Be viso šito, vaikų literatūra dar siekia ugdyti grožio jausmą. Čia įvardijami ir trys pagrindiniai vaikų literatūrą formuojantys veiksniai: „pedagogika, vaiko psichologija ir meno dėsniai, grožio kriterijus“10. Konkretų kūrinį reikia tirti būtinai atsižvelgiant į šiuos veiksnius, sinchronijos ir diachronijos principus. Knygoje aptarta daug reikšmingų lietuvių vaikų literatūros autorių: Pranas Mašiotas, Kazys Binkis, Stepas Zobarskas, Nijolė Jankutė, Albinas Žukauskas, Vytautė Žilinskaitė ir daug kitų. Autorius viliasi, kad ši jo knyga pasitarnaus tolesnėms lietuvių vaikų literatūros istorijos studijoms, gal kada nors rašysimai lietuvių vaikų literatūros istorijai.

Kęstutis Urba yra ne tik parašęs, bet ir sudaręs svarbių vaikų literatūros knygų: Vaikų literatūros patirtis (1995), Hansas Christianas Andersenas ir Lietuva (2006), Prano Mašioto šviesa (kartu su Reda Tamuliene, 2013), Vaikų literatūra – laisvė ir kontrolė (2013). Kai kurios jų gimė po naudingų konferencijų, klasikų jubiliejinių metų proga. Šiame kontekste būtina prisiminti ir labai reikšmingą darbą leidinį Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai: reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas (2017). Tekstus, trumpai aprašančius 100 reikšmingiausių lietuvių vaikų literatūros knygų, sukūrė Kęstutis Urba ir Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, o pačiam knygų šimtuko rinkimo procesui vadovavo Kęstutis Urba. Tai labai daug jėgų ir laiko pareikalavęs darbas, reikšmingas formuojant lietuvių vaikų literatūros kanoną. Leidinyje skelbiamas trumpas, bet informatyvus tekstas „Lietuvių vaikų literatūros kelias“, kuriame Urba teigia, jog „iš dalies šis katalogas tampa ir fragmentine lietuvių vaikų literatūros istorija“11. Prie vaikų literatūros kanono formavimo prisideda ir Urbos įvairiu laiku parašyti vadovėliai mokyklai (7–10 klasėms): Knygų valandos (1996, 2008), Knygų dienos (1998, 2013), Literatūros laukai (2005, 2012), Literatūros šaltiniai (2007, 2012). Šio autoriaus vadovėliai, pamėgti mokytojų lituanistų ir mokinių, pasižymi kvalifikuota vaikų (ir ne tik vaikų) literatūros tekstų atranka, orientavimusi į adresatą, vaiko psichologijos, amžiaus tarpsnių išmanymu. Apskritai daug poleminės minties išreikšta būtent mokyklinių lituanistinių literatūros programų klausimais spaudoje, viešuose pasisakymuose12.

 

Vaikų literatūros vertimų soduose

Dar vienas labai svarbus ir sėkmingas Kęstučio Urbos (Viltaro Alksnėno) veiklos baras – anglų kalba parašytos vaikų literatūros, tiek klasikinės, tiek šiuolaikinės, vertimas į lietuvių kalbą. Šiuo metu išverstos jau 38 knygos. Pati naujausia skaitytojus pasiekia šiomis dienomis – Naujosios Zelandijos rašytojos Joy Cowley Pagalbininkė ir Pagalbininkas. Vertėjas svajoja baigti išversti Sylviaʼos Waught pentalogiją apie žmogonus (dvi dalys jau išleistos, trečia įpusėta versti).

Versti pradėta praėjus keleriems metams, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir papūtė gaivūs vėjai, atsivėrė pasaulis. Pirmasis vertimas pasirodė 1996 metais. Tai buvo klasikinė knyga – Frances Hodgson Burnett Paslaptingas sodas (1911). Apie lemtingą pradžią Urba pasakoja viename interviu: „Niekada nesvajojau, nedrįsau svajoti būti vertėju, nebuvau didelis užsienio kalbų mokovas. Bet pasąmonėje, matyt, toks noras kirbėjo, dėl skirtingų aplinkybių buvau išvertęs keletą nedidelių tekstų iš rusų kalbos. Ir štai įvyko didis nuotykis, atvedęs mane į vertimo pasaulį. Galima sakyti, kad literatūra mane susirado ir išprovokavo. Tai buvo 1995 metų pavasarį. Lietuvoje rodė Agnieszkos Holland filmą „Paslaptingas sodas“, kurį žiūrėjau su visa šeima ir kuris mane sužavėjo. Jau buvau ne vienus metus dėstęs vaikų literatūrą ir stebėjausi, kad aš tokio kūrinio nežinau. Iškart po to išvykau į mokslinę stažuotę į Airiją, į Golvėjaus universitetą. Pirmą saulėtą sekmadienį (tai buvo Velykų rytas) užsukau į knygyną ir radau Frances Hodgson Burnett trijų knygų rinktinę. Nusipirkau, parsinešiau ir spontaniškai, nevalingai pradėjau versti. Ant mažo trikampio stalelio, rašydamas ranka ir vartydamas popierinį žodyną, per šešias savaites, rodos, visą knygą vakarais ir išverčiau. Taigi nuo Paslaptingo sodo prasidėjo tikrasis mano, kaip vertėjo, kelias, taip pat populiari ir reikšminga paauglių literatūros serija „10+“.13

Didelis Urbos nuopelnas, kad jis išvertė net kelias XIX a. pab. – XX a. pr. vaikų ir paauglių klasikos – krikščioniškosios didaktikos – knygas ir, galima sakyti, pristatė jas lietuvių skaitytojui kaip atskirą svarbų pasaulinės vaikų literatūros reiškinį. Sovietmečiu joms dėmesio skirti negalėta. Tad vaikų literatūros „aukso amžius“ didele dalimi lietuvių vaikams atvertas, padovanotas būtent Viltaro Alksnėno. Eleanoros Porter Poliana (1913), Lucy Maud Montgomery Anė iš Žaliastogių (1908), Anė iš Evonlio (1909), Anė iš salos (1915), minėtoji knyga Paslaptingas sodas artimos vaizduojamuoju pasauliu, moralinėmis vertybėmis, krikščioniškąja semantika. Vertėjas dėmesingas kalbai, todėl imasi versti tik vertingas knygas, tik tas, kurios sužavi savo meistryste: „Mano verstų rašytojų F. H. Burnett (Paslaptingas sodas ir Mažoji princesė), L. M. Montgomery (Anė iš Žaliastogių) kalba labai turtinga, joje tiesiog maudaisi, kol surandi atitikmenį, atkuri vaizdą ar intonaciją.“14 Ir yra pridūręs: „Knieti dar kai ką surasti iš mano mėgstamo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laiko. Kartais sapnuoju idealią knygą, kurią imuosi versti. Niekada nežinai, kada tokia knyga pateks į rankas.“15

O kiek dar kitų puikių knygų išversta! Beatrix Potter Pasakos, Mary Norton Skoliniautojai, Natalie Babbitt Amžinieji Takiai, Michaelio Bondo Meškiukas, vardu Pedingtonas, Lois Lowry Siuntėjas, Kate DiCamillo Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė, Sonyaʼos Hartnett Sidabrinis asiliukas, Philipo Pullmano Laikrodžio širdis… Visas jas suminėtas galima atrasti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos internetinėje svetainėje16. Nepamirština ir tai, kad iš rusų kalbos Urba yra išvertęs vertingą Sergejaus Boiko knygą Didieji pasaulio pasakininkai. Pats vertėjas yra plačiai domėjęsis literatūrinės pasakos žanru, šia tema parašęs įdomų straipsnį „Literatūrinės pasakos įvairybė (bandymas apibrėžti)“, publikuotą Rubinaityje (nr. 13, 14).

 

IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkas ir Rubinaičio redaktorius

Vienas iš to ypatingo neseniai atsikūrusios Lietuvos laiko darbų buvo IBBY Lietuvos skyriaus įkūrimas ir žurnalo Rubinaitis įsteigimas. Tai, kad šiandien Lietuvoje veikia pasaulyje plačiai žinomos vaikų literatūros asociacijos Lietuvos skyrius ir rankose galime laikyti šį Rubinaitį, yra didelis Kęstučio Urbos nuopelnas. Suburti žmonės, kuriems rūpėjo ir rūpi vaikų literatūra, kurie norėjo gražių užmojų turinčioje asociacijoje veikti drauge, kurti vaikų literatūros žurnalą. Vaikų literatūros premijų teikimas tapo labai svarbiu ir reikšmingu, ryškiai Lietuvoje matomu Tarptautinės vaikų knygos dienos paminėjimo akcentu. Kiek per tuos metus karūnuota, apdovanota, pagerbta Lietuvos vaikų rašytojų! Ir – o tai irgi labai svarbu – štai jau 30 metų Rubinaičio žurnalas lanko savo skaitytoją. Simboliška, kad žurnalo 30-metis sutampa su garbingu Kęstučio Urbos 70-mečio jubiliejumi. 1954 m. gruodžio 3-oji – Kęstučio Urbos gimimo diena, lygiai po keturių dešimtmečių, 1994 m. gruodį, pasirodė pirmasis Rubinaičio numeris!

Kadangi šiame straipsnyje pasirinkta daugiau kalbėti apie Urbos leidinių pratarmes, įvadinius tekstus (viską aprėpti tokios apimties straipsnyje nebūtų įmanoma), verta atkreipti dėmesį ir į Rubinaičio vedamuosius straipsnius, kurių parašyta tikrai daug. Urtės Vaserienės literatūrologijos magistro darbe yra skyrius „Redaktoriaus Kęstučio Urbos įvadiniai tekstai“, kuriame nagrinėjama plati ir įvairi vedamųjų straipsnių tematika ir problematika, aptariamas ir pasirinktas kalbėjimo tonas: „Nesiekiama kalbėti oficialiu, griežtai akademišku tonu, tačiau išlaikomas pagarbus ir pasitikėjimą skaitytojui keliantis brandus, intelektualus kalbėjimo pobūdis. Šiuose redakciniuose tekstuose puikiai suderinami eseistinis-publicistinis ir mokslinis kalbėjimo stiliai. Toks derinys kuria intrigą, sudomina skaitytoją, priartina jį prie teksto autoriaus. Įvyksta artimas dialogas, kurio pasiekti būtų neįmanoma, jei redakcinis straipsnis nuskambėtų kaip formalus, „valdiškas“ kreipimasis.“17

Iš kolekcijos „Vaikas ir knyga“. Vygaudo Juozaičio nuotr.
Iš kolekcijos „Vaikas ir knyga“. Vygaudo Juozaičio nuotr.

 

Neformali pabaiga

Taigi sunku pasirinkti kalbėjimo toną, raktą. Bet Kęstučiui Urbai pavyksta tai padaryti: ar akademiškai kalbėtų mokslo straipsnio pavidalu, ar įtikinėtų perskaityti knygą, rašydamas recenziją, ar kalbėtų įtaigiai, įdomiai, kurdamas dar vieną vedamąjį ar mokslo populiarinamąjį straipsnį Rubinaičiui, ar liepsninga publicisto plunksna rašytų apie mokyklinės lituanistikos skaudulius, ar apie literatūrą aiškiai ir paprastai kalbėtų su mokiniais savo vadovėlių puslapiuose… Tai yra viso gyvenimo pastangų ir darbo rezultatas – vis dėlto rasti raktą, kaip kalbėti apie ypatingą objektą – vaikų literatūrą.

Dar daug kas liko nepasakyta – juk Kęstutis Urba buvo ir mokytojas, dėstytojas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas. Ir kolekcininkas. Įvairių objektų kolekcijos tema – „Vaikas ir knyga“. Ar tema galėtų būti kita? Keliautojas. Daug kur keliauta drauge su vaikų literatūros entuziastais vaikų literatūros keliais. Tai irgi savaime suprantama. Dar jis yra Tėvas ir Senelis, vaikams ir vaikaičiams perdavęs ir perduodantis meilę knygoms. Argi tai stebina? Žinoma, ne. Juk vaikų literatūra, kaip sako Kęstutis Urba, yra jo gyvenimo būdas. Galbūt jis seniai buvo nulemtas tos įkyriai birzgusios musės Alksnėnų kaimo trobos tyloje?

________________________________

1 „Vaikų literatūra yra didžioji literatūra: senąjį Rubinaičio redaktorių Kęstutį Urbą klausinėja naujoji redaktorė Džiuljeta Maskuliūnienė“, Rubinaitis, 2021 Nr. 4 (100), p. 36.

2 Ibid., p. 37.

3 Kęstutis Urba, „O! Ką tu skaitai!..“, Šeši H. K. Anderseno medaliai, Kaunas: Šviesa, 1998, p. 8.

4 Ibid., p. 9.

5 Kęstutis Urba, „Septyni vaikų literatūros istorijos epizodai, arba Pratarmė“, Parašyta vaikams: straipsnių rinkinys, Vilnius: Gimtasis žodis, 2009, p. 7.

6 Ibid.

7 Ibid., p. 8.

8 Ibid.

9 Ibid., p. 14.

10 Ibid.

11 Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Kęstutis Urba, Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai: reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017, p. 10.

12 Pavyzdžiui, Kęstutis Urba, „Autoritarinė literatūros programa, arba Kaip nužudyti skaitytoją“, Literatūra ir menas, interneto prieiga: https://literaturairmenas.lt/publicistika/kestutis-urbaautoritarine- literaturos-programa-arba-kaip-nuzudyti-skaitytoja (žiūrėta 2024-12-01) ir kt.

13 „Viltaras Alksnėnas: vaikų literatūra – mano profesija ir gal net gyvenimo būdas“: Kęstutį Urbą kalbina Eglė Baliutavičiūtė, interneto prieiga: https://lla.lt/lt/pasaulio-puslapiai/anglakalbiusaliu- literatura/item/124-viltaras-alksnenas-vaiku-literaturamano- profesija-ir-gal-net-gyvenimo-budas (žiūrėta 2024-12-01).

14 Ibid.

15 Ibid.

16 „Alksnėnas, Viltaras“, interneto prieiga: https://www.llvs.lt/ narys/122 (žiūrėta 2024-12-01).

17 Urtė Vaserienė, „Redaktoriaus Kęstučio Urbos įvadiniai tekstai“, in Žurnalas Rubinaitis – Lietuvos vaikų literatūros lauko dalyvis. Veikla ir poveikis: magistro darbas, Šiaulių universitetas, 2015, p. 26–27.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 4 (112)

 

 

Sveiki!

„Rubinaitis“ apkabina savo skaitytoją

Pokalbis

Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ dešimtmetis. Ką pavyko nuveikti?

Nuotraukos pasakoja

Vieta, kur vaikai susitinka su vaikų literatūra

Sukaktys

Paukščio sparnai latvių vaikų literatūrai: Janio Baltvilko kūrybinis palikimas (80-osioms gimimo metinėms)

Moksliniai tyrimai

Naujojo didaktizmo objektas – mirties ir gedulo reprezentacija šiuolaikinėje lietuvių vaikų ir paauglių literatūroje
3–4 metų vaikų susidomėjimo knygomis ir skaitymu ugdymas panaudojant paveikslėlių knygas

Mano vaikystės skaitymai

Knyga gali turėti stebuklingos galios

Retro

Paminklas Rubinaičio Peliūzės literatūriniam tėvui Papilėje

Kontekstai

Tos vėpsonės gražumas! Žiūrėtum ir žiūrėtum... (apie spektaklį šeimai pagal Simoną Daukantą „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“)

Atidžiu žvilgsniu

Spinta su slaptomis durelėmis

Bibliografija

„Rubinaičio“ sėkmė – tai žmonės*

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Summary

SUMMARY

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Kauno nykštukai

Mūsų partneriai ir rėmėjai