Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ dešimtmetis. Ką pavyko nuveikti?
Jau daugiau nei 10 metų (nuo 2013 m.) Lietuvoje veikia labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“. Pats laikas Rubinaičiui atsigręžti į šį unikalų ir vertingą kultūros projektą, neturintį analogų literatūros lauke. Ir paliudijantį, kad mecenatai gali nuveikti labai daug, kai turi kilnių ir prasmingų idėjų. Mes, vaikų literatūros skaitytojai, galime džiaugtis, kad kiekviena biblioteka apdovanojama vaikų literatūros knygomis, kad skatinamas vaikų knygų kūrimas, „atvedami“ nauji lietuvių vaikų literatūros autoriai. Gal ne vienas būsimasis vaikų literatūros klasikas debiutavo čia? Įdomu išgirsti, kokių sunkumų, problemų būta? Linkėdami Fondui gero vėjo, kalbiname jo darbininkus.
– Leidžiančiųjų vaikų literatūrą Lietuvoje yra tikrai pakankamai. Kodėl reikėjo steigti tokį Fondą, kam ir kaip, kokiomis aplinkybėmis kilo Fondo steigimo idėja?
Vaida: Prieš dešimt metų lietuvių autorių vaikų literatūra tenkinosi antraplaniu vaidmeniu Lietuvos knygų įvairovėje. Nemažai knygelių vaikams atkeliaudavo išverstos iš užsienio kalbų ir, deja, abejotinos meninės vertės. Fondo steigėjas Ramūnas Karbauskis, remiantis daugybę vaikų edukacijos projektų, Fondo steigimo metu sakė: „Gera knyga yra raktas į vaiko sielą, būtinos naujos, įdomios knygos vaikams, žadinančios norą pažinti pasaulį, vertybes, kuriomis jie galėtų vadovautis visą likusį gyvenimą. Lietuva turi puikių rašytojų, dailininkų, tad ši premija – mažas kūrėjų paskatinimas ugdyti vaikų talentus.“ Fondas įkurtas siekiant paskatinti lietuvių autorius kurti kokybiškas knygas vaikams, papildyti Lietuvos bibliotekų fondus. Ši iniciatyva prisidėjo prie vaikų literatūros plėtros ir skatino kūrėjus kurti originalias, meniškai vertingas knygas vaikams. Bendra vizija ir bendradarbiavimas su kitais fondais įgalina sėkmingai veikti jau dešimt metų.

Kęstutis: Gana aiškiai prisimenu Fondo istorijos pradžią. Man paskambino Ramūnas Karbauskis. Labai nustebau – niekada nebuvome pažįstami. Sakė, jog kreiptis į mane rekomendavo profesorė Viktorija Daujotytė. Ir tuoj pat aiškiai suformulavo pokalbio tikslą: baigėme leisti seriją „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“, dabar norime remti vaikų literatūrą.
Gal verta truputį paaiškinti, kas yra toji 2005 m. pradėta leisti „Lobyno“ serija. Ją leido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Serijos idėja gimė Kauno rašytojo Petro Palilionio galvoje vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rašytojas ėmė ieškoti rėmėjų – vienintelis, susidomėjęs šia idėja, buvo Česlovas Karbauskis, vėliau ja sudominęs ir sūnų Ramūną. 2004 m. pasirašyta sutartis su leidykla, numatyta per dešimt metų išleisti 30 knygų. Planas įvykdytas anksčiau: 2013 m. pradžioje žiniasklaida jau skelbė apie serijos pabaigtuves. Paskutinę, trisdešimtąją, knygą išleidome 2012 m. gruodžio 30 d. – taip Rašytojų sąjungoje 2013 m. gegužės 13 d. vykusiame pabaigtuvių vakare skelbė leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas. Vis dėlto tai buvo netiesa: kažkokiu būdu susitarta serijos leidybą tęsti, papildyti neseniai mirusių arba šiaip į seriją nepatekusių autorių vardais. Iš viso išėjo 42 knygos, jų priešlapiuose rašoma: „Serijos leidimo mecenatai – Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai.“ Beje, minėtame vakare Ramūnas plačiai kalbėjo apie dėmesį vaikų kultūrai ir literatūrai, pranešė, kad jau užregistruotas fondas „Švieskime vaikus“. Taigi lyg ir aišku, kieno galvoje gimė ši idėja. Skambindamas man Ramūnas turbūt nežinojo, kad „Lobyno“ serija dar nebaigta. Bet tai, akivaizdu, nepakeitė jo planų.
Nesunku suprasti, kad idėja remti vaikų literatūrą, t. y. organizuoti autorių konkursus, leisti laimėtojų knygas ir jas dovanoti bibliotekoms, mokykloms, darželiams, mane apstulbino. Kadangi vaikų literatūra buvo mano gyvenimo būdas, nė akimirkos neabejojau, kad turiu tą idėją palaikyti ir prie jos prisidėti. Ne visai supratau, kaip viskas vyks, tad susitarėme susitikti ir viską aptarti tiesiogiai. Per pirmąjį susitikimą mano pirmas ir gana tvirtas siūlymas buvo, kad konkursui darbai (kūriniai) turėtų būti teikiami tik pasirašyti slapyvardžiu. Glaustai paaiškinau motyvus, Ramūnas sutiko. Šio principo Fondas ir kūrinius vertinanti komisija (man tenka būti jos pirmininku) laikosi šventai: autorių pavardes sužinome tik išrinkę nugalėtojus. Dabar jau ir kitos konkursus organizuojančios leidyklos laikosi šio principo, bet mes buvome pirmieji. Per pokalbį supratau, kad Fondas neketina bendradarbiauti su jokia leidykla – knygas leis pats. Man tai kėlė didžiulį nerimą, būta ir keleto mažiau sėkmingų leidinių, bet ilgainiui viskas stojo į vėžes.
Noriu pabrėžti konkursų ir jų anonimiškumo reikšmę. Šis principas leidžia į literatūrą ateiti žmonėms be jokio kūrybinio „bagažo“, be užtarėjų ir pan. Po konkursų sužinojome tikrai ne vieną istoriją, kaip leidyklos nesileido su autoriais į kalbas – niekam nežinomas, kas ten tokį pirks… Konkursas atveria vartus į vaikų literatūros pasaulį.

Danguolė: Idėja – steigėjų, aš tik vėliau prisijungiau prie projekto vykdymo. Tai retas gražaus mecenavimo pavyzdys. Karbauskių šeima jau inicijavo ir rėmė (ir teberemia) didelę XX a. lietuvių literatūros lobyno seriją, kurios vertė, populiarumas, svoris nenuginčijamas, tad prie leidybos vaikams atėjo tarsi visai logiškai, tik dar paskelbė ir naujų tekstų konkursą, o Fondo knygos ne parduodamos, bet dovanojamos, dalijamos. Džiaugiuosi, kad, nors Fondą steigė politikas, nei buvo vėliava mosuojama, nei bent per nago juodymą reguliuojama, nei renkami populiarumo dividendai.
– Kokia Fondo per dešimt metų išleistų knygų vaikams statistika? Juk skaičiai irgi iškalbingi…
Vaida: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ per savo veiklos laikotarpį išleido 78 lietuvių autorių knygas, kurių bendras tiražas siekia 1 601 000 egzempliorių. Kiekvienais metais išleidžiama apie 9 naujas lietuvių autorių knygas, kurios sudaro 170 000 knygų egzempliorių tiražą. Knygos skiriamos vaikams nuo kūdikystės iki maždaug 12 metų. Fondo leidžiamos knygos komplektuojamos į „Vaikų bibliotekėlę“ ir dovanojamos viešosioms bibliotekoms, jų filialams, švietimo ir kitoms įstaigoms, turinčioms bibliotekų fondus mažiesiems. Kiekvienais metais „Vaikų bibliotekėlės“ komplektai pasiekia 1 373 bibliotekas ir jų filialus bei daugiau nei 2 000 kitų įstaigų. Taigi per dešimt metų fondas „Švieskime vaikus“ ne tik išleido 78 knygas, bet ir išplatino jas plačiame Lietuvos bibliotekų tinkle.
– Kokios yra pagrindinės Fondo veiklos kryptys?
Vaida: Fondo veiklos tikslai – labdaros ir paramos teikimas visuomenei naudingose srityse: mokslo, kultūros, švietimo, dorovinio ir estetinio auklėjimo, meno, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos plėtojimo programų, susijusių su vaikais, rėmimas. Šie tikslai įgyvendinami rengiant projektus. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ ne tik inicijuoja du ilgalaikius – tęstinius – projektus, bet ir prisideda prie kitų organizacijų, įstaigų projektų, rengia savo vienkartinius projektus. Pagrindinis ir didžiausias projektas – „Vaikų bibliotekėlė“, tai lyg knygų lentyna, kurią kiekvienais metais papildome naujausiomis lietuvių autorių knygomis, naujai iliustruotomis ir perleistomis vaikų literatūros klasika tapusiomis knygomis.
Kiekvienais metais skelbiamas Nacionalinis vaikų literatūros konkursas, kurio tikslas – duoti postūmį lietuvių vaikų literatūros raidai, skatinti rašytojų ir dailininkų bendradarbiavimą, paakinti debiutuoti naujus talentus. Laureatams fondas yra įsteigęs solidžias premijas (8 000 Eur), sudaro galimybes publikuoti savo kūrinius itin dideliu tiražu, kad jie pasiektų kuo daugiau skaitytojų. Konkurse dalyvavusios ir geriausių knygų vardą pelniusios knygos surenkamos į „Vaikų bibliotekėlę“. Fondo lėšomis kiekviena knyga, atrinkta į „Vaikų bibliotekėlę“, išleidžiama daugiau kaip 13 000 egzempliorių tiražu.
Kęstutis: Man žinoma Fondo veikla – konkursai ir leidyba. Iš pradžių buvo tikra nežinia, ar tų konkursantų bus. Pirmasis konkursas pranoko įsivaizdavimą, dalyvavo, jeigu gerai atsimenu, daugiau nei 120 autorių. Vėliau dalyvių skaičius mažėjo, ir tai natūralu, bet apie pusšimtį susidaro beveik visada. Konkurse skiriamos trys premijos už literatūrinius tekstus, viena premija iliustruotojui. Debiuto premiją gali laimėti ir rašytojas, ir dailininkas. Stebina Fondo leidžiamų knygų tiražai, premijų dydis. Per pirmąjį pokalbį pavyko sutarti ir dar dėl vieno dalyko: Fondas autorines teises palieka autoriams. Jeigu norite, leiskite tą pačią knygą ir komercinėje leidykloje. Keletas tokių atvejų jau buvo. Verta pasakyti, kad „Švieskime vaikus“ projektas vykdomas bendradarbiaujant su IBBY Lietuvos skyriumi ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Šios institucijos deleguoja atstovus į konkursų vertinimo komisijas.
Danguolė: Esu tik ekspertuojanti, dirbanti su tekstais, taigi mano darbas priklauso nuo metų derliaus (įvairiažanrė proza, poezija, paveikslėlių knygos mažiesiems, pradinukams ir kiek vyresniems), jo kokybės.
– Papasakokite apie Fondo sumanymą perleisti lietuvių vaikų literatūros klasiką. Kaip apibrėžtumėte lietuvių autorių klasikinių kūrinių vertę šiandienos kontekste? Kokias išleistas knygas išskirtumėte? Kas planuojama?
Kęstutis: Fondo steigimas beveik sutapo su Prano Mašioto 150-osiomis gimimo metinėmis. IBBY Lietuvos skyrius ta proga skelbė konkursą dailininkams. Sulaukėme gražių darbų, daugiausia jaunimo, dar studijuojančių dailininkų. Peržiūrėjęs pateiktus darbus Ramūnas Karbauskis sutiko, kad tos nedidelės knygos būtų išleistos su Fondo vėliava. Taip atsirado bene septynios Prano Mašioto knygos. Ir taip prasidėjo lietuvių vaikų literatūros klasikos linija Fondo leidybos istorijoje. Didžiuma knygų yra parinktos ir parengtos mano. Visą laiką tikėjau, kad visa svarbesnioji klasika turi būti vaikų skaitymo repertuare. Bet jeigu būčiau kokiai nors leidyklai pasiūlęs išleisti, pavyzdžiui, Stepo Zobarsko Brolių ieškotoją, būčiau sulaukęs nuostabos, o gal ir paniekos žvilgsnio. Ir štai toji knyga išėjo, ji graži ir mielai skaitoma mažesniųjų. Esu siūlęs išleisti ir Balio Sruogos Giesmę apie Gediminą, tos knygos bibliotekų aktyviuose fonduose nebuvo. Nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios vaikams nebuvo leidžiama Jono Biliūno kūryba, tik Fondas padovanojo rinkinuką Brisiaus galas. Negi sakytumėte, kad tų knygų nereikia? Man labai įdomu toms knygoms parašyti nedidelį straipsnelį, pateikti žinių apie autorių ir knygą. Skaitytojų edukacija šiuolaikinėje leidyboje beveik užmirštas dalykas. Žinoma, reikėtų tokių literatūrinio palikimo knygų išleisti ir daugiau. Būtų gerai, kad jų pasiūlytų pedagogai, bibliotekininkai. Esu pagalvojęs apie nedideles Mykolo Sluckio, Jono Avyžiaus trumpųjų pasakų rinktines. Mažesniems vaikams trumpi tekstai reikalingi.

Danguolė: Puiki Kęstučio idėja, ji pasiteisino. Mėgstu klasiką, ją skaitome ir vertiname nepakankamai. Kita vertus, esam gana biedni, neturim nieko panašaus į esto Oskaro Lutso Pavasarį (1912–1913) ar latvio Valdžio Staburago vaikus (1894). Mes Lietuvos šimtmečiui išrinkom šimtuką reikšmingiausių knygų, estai analogiška proga – 250 knygų vaikams! Ir maža ką aš mylėjau vaikystėj – akivaizdu, kad tas knygeles, kad ir Jono Mackevičiaus-Nord Peliukės Micės laiškai, mūsų dienų vaikas su malonumu vargu ar beskaitys… Pasvajoju: o, kad būtų kokia adaptacijų, perkūrimo, scenarijų rašymo programa! Dabar įkvėpti gali ir turi stebėtinai talentingas Sandros Bernotaitės ir Saulės Degutytės „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“ Jaunimo teatre ir pavydėtini kitų šalių pavyzdžiai: ne vieno autoriteto nurašytos, bet vykusių ekranizacijų prikeltos Louisos May Alcott Mažosios moterys, nuolat revizuojama Brolių Grimų pasakų kalba ar Janoscho Brolių Grimų pasakos kitaip. Čia nearti dirvonai, viliuosi, kad Fondo klasikos leidimai tuos dirvonus išjudins.
– Fondo organizuojami vaikų literatūros konkursai tapo puikia kūrybos inspiracija ne vienam kūrėjui. Kokius tris ar penkis Fondo „surastus“ autorius ir jų knygas laikytumėte tikrai svarbiais, daug žadančiais lietuvių vaikų literatūros įvykiais?
Kęstutis: Neapsiribosiu trimis ar penkiais, pateiksiu platesnį vaizdą. Nuolat atsiranda žmonių, siekiančių sumenkinti, suniekinti fondo „Švieskime vaikus“ veiklą, leidybą. Priežastys turbūt įvairios. Kadangi vis dar seku lietuvių vaikų literatūros raidą, labai tvirtai galiu pasakyti, kad Fondo leidžiama literatūra nėra nei geresnė, nei blogesnė už visą leidybos srautą. Tai priklauso nuo bendro kūrybinio potencialo. Dabar panašių konkursų vyksta ir daugiau. Ir visur turbūt meninis lygis svyruoja – vienais metais pateikiama geresnių, kitais silpnesnių kūrinių. Bet kad visiškai nebūtų ką leisti – dar nepasitaikė.
Kai knygos išeina, komisijos vertinimai nebesvarbūs. Leidiniai patenka į įvairias situacijas, yra pripažįstami arba atstumiami. Štai net trys Fondo išleistos knygos yra gavusios IBBY Lietuvos skyriaus debiuto (Aldonos Liobytės) premiją. Penkis kartus Fondo knygos buvo atrinktos į Metų knygos rinkimų akciją (vaikų knygų kategorija), net tris kartus tos akcijos „penketukuose“ buvo po tris Fondo knygas. Dvi knygos – Ramunės Savickytės Adelės dienoraštis ir Ignės Zarambaitės Stebuklingi senelio batai – tapo akcijos nugalėtojomis. LATGA savo puslapyje skelbia, kad skaitomiausių knygų dešimtuke yra Zarambaitės Stebuklingi senelio batai ir Gajos Gunos Eklės Brolis, kurio nereikėjo.
Noriu pabrėžti, jog per dešimtmetį tik dėl Fondo organizuojamų konkursų į vaikų literatūrą atėjo 41 autorius, rašytojas. (Būtų galima paminėti ir keletą dailininkų, nors dailininkai kartais debiutuoja, kai Fondo organizatorių yra pakviečiami iliustruoti vieną ar kitą knygą.) Žinoma, nemažai rašytojų apsiribojo viena knyga – galbūt reikėtų sakyti „kol kas“. Tačiau nemažai jų plačiai išskleidė sparnus, gavo kitokių apdovanojimų, susirado „savo“ leidyklas. Štai Ignė Zarambaitė, apdovanota Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Vaikų literatūros premija, jau verčiama į užsienio kalbas, buvo viena iš pirmųjų Fondo konkursų nugalėtojų, debiutantė. Privalau paminėti ir vieną talentingiausių šių dienų rašytojų Iloną Ežerinytę. Fondas išleido nemažai Rebekos Unos knygų. Populiari, žinoma Ramunė Savickytė. Su Fondu susijęs ir vienas iš darbingiausių vaikų rašytojų Marius Marcinkevičius. Laukiame naujų Gajos Gunos Eklės knygų. Lietuvių vaikų literatūros istorija (jeigu tik bus kam ją rašyti) tikrai neapsieis be Aido Jurašiaus – tai vienas ryškiausių, originaliausių Fondo autorių. Aidas dalyvavo konkursuose keturis kartus, dar nebuvo taip, kad mes užšifruotus jo tekstus atpažintume, atspėtume iš braižo, stiliaus. Kiekvieną kartą jis kitoks, o tai daug pasako apie kūrėjo gebėjimus. Turbūt ir pristačiau tuos tris ar penkis?
Danguolė: Labai plati tema, pasistengsiu striukai. Ignė Zarambaitė debiutavo Fonde su Emilio laišku – ir kaip vėliau atsiskleidė jos talentas! Ilona Ežerinytė atėjo su leidybine patirtimi ir pelnytai susižėrė apdovanojimus. Itin originali buvo Dovilė Zavedskaitė. Nenustoja savo gyvybe, aktualumu stebinti Rebeka Una. Vertinga kiek siauresniam ratui skirta Danės Griganės Šarka. Dar populiarieji Ramunės Savickytės Adelės dienoraščiai, pirmoji laimėtoja Raminta Baltrušaitytė. Ir Loreta Vaicenavičienė debiutavo Fonde – iliustravo Prano Mašioto knygelę (vėliau Fondo įvertintai knygai apie Joną Basanavičių ji pasirinko kitą leidyklą). Išleista nemažai šaunių paveikslėlių knygų. Būta itin gerų metų, kai „varžėsi“ Gintarė Adomaitytė, Gaja Guna Eklė ir Neringa Macatė, tuomet dar Mikalauskienė. Ir Jurašius – koks kontroversiškas bebūtų. Visos Fondo išleistos jo knygos – įvykiai. Jis puikus prozininkas, fantastiškai išradingas, atsinaujinantis, besimėgaujantis rašymu, žavus, net kai provokuoja ar erzina. Veikiausiai ne visiems patinkantis, bet ir programiškai nenorintis įtikti.
Kai pažiūri, kiek autorių debiutavo, kiek išplaukė į plačiuosius vandenis, Fondo veiklą sunku pervertinti.
– Su kokiomis problemomis, sudėtingesniais atvejais teko Fondui susidurti? Pavyzdžiui, diskutuota (ir ne vien teigiamai) apie knygų vizualinę ir poligrafinę kokybę. Kaip keičiasi situacija? Įsileiskime skaitytoją į Fondo veiklų virtuvę.
Vaida: Fondas „Švieskime vaikus“ savo veiklos metu susidūrė su kai kuriais iššūkiais ir diskusijomis dėl knygų vizualinės ir poligrafinės kokybės. Veiklos pradžioje kiekviena knyga buvo kuriama atskirai, buvo atsižvelgiama į dailininko nuomonę, remiamasi individualiu požiūriu. Šis etapas atspindėjo Fondą kaip pradedantįjį, siekiantį įgyvendinti savo tikslus. Su laiku ir patirties kaupimu Fondas ėmė augti ir tobulėti. Svarbus momentas buvo meninės redaktorės Deimantės Rybakovienės įsiliejimas į veiklą. Jos indėlis pastebimas, suteikė aiškumo, pagerėjo leidinių kokybė. Vėliau Deimantę Rybakovienę pakeitė Linas Spurga – su kiekvienu knygų leidimu akivaizdu, kaip šių profesionalų darbas teigiamai paveikė knygų išvaizdą ir kokybę. Fondo leidžiamos knygos pasiekė aukštą meninį lygį, pagerino vaikų literatūros kokybę Lietuvoje.
Danguolė: Visos virtuvės nežinau, o ir nenoriu žinoti. Ką bepasakyčiau, bus kaip aklojo, sugriebusio tik dramblio uodegą, samprotavimai apie visą milžiną – kaip toj indų pasakoj. Tiesiog Fondas pradėjo darbą su geriausiomis intencijomis, bet juk trūko leidybinio darbo patyrimo, susistygavimo. Dažnokai keitėsi direktorės, kito leidybos apimtys, vienais metais išleisdavo nemažai knygų, atsidūrusių už apdovanotųjų brūkšnio, kitais jau ne. Gaila, bet, atrodo, neišliko galybė pirmųjų konkursų tekstų. Būta ir bus visko. Štai konkursą laimėjęs (ar nelaimėjęs) autorius nunešė savo tekstą į kitą leidyklą, ten jį sėkmingai išleido, o tu supranti, kad gal ir teisingai pasielgė – Fondas taip kokybiškai nebūtų įstengęs. Fondas džiaugiasi „savo“ autoriaus sėkme ir tiek. Ne taip paprasta su iliustruotojais, yra sėkmių, yra ir nesėkmių (mane nuvylė, pavyzdžiui, Gintarės Adomaitytės Žaliojo namo paslapties dailininkės darbas), bet juk gali ginčytis iki pažaliavimo. Koreguotinos ir konkurso sąlygos: dabar, išrinkus geriausias iliustracijas, automatiškai spausdinamas ir tekstas su tomis iliustracijomis, o tai tikrai ne visada pasiteisina.
– Kokia yra Fondo knygų sklaidos filosofija? Akivaizdu, kad šiuo požiūriu Fondas labai išsiskiria Lietuvos kultūros lauke.

Vaida: Fondo „Švieskime vaikus“ knygų sklaida siekiama ne tik papildyti bibliotekų fondus, bet ir užtikrinti visiems Lietuvos vaikams galimybę pasimėgauti knygų skaitymu. Fondo tikslas nėra pagrįstas komerciniu pelnu, svarbiausia – užtikrinti, kad visi vaikai, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ar materialinės padėties, turėtų galimybę skaityti kokybiškas lietuvių autorių knygas. Ne kiekvienas turi finansinių galimybių įsigyti knygų, todėl Fondas skiria dėmesį, kad bibliotekos, net ir toliausiuose Lietuvos kampeliuose, turėtų prieigą prie gražiausių lietuvių autorių knygų. Svarbu užtikrinti, kad vaikai ne tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje turėtų galimybę skaityti naujausias knygas. Fondo veikla siekiama skatinti skaitymo kultūrą visoje šalyje, užtikrinti, kad knygos taptų prieinamos visiems vaikams ir taip prisidėtų prie jų intelektualinio vystymosi, kūrybinio potencialo plėtros.
Danguolė: Situacija tikrai nestandartinė. Daug yra besidžiaugiančiųjų, bet sulaukiam ir priekaištų iš komercinių leidyklų, netgi kaltinimų nesąžininga konkurencija, nes leidinių tiražai didžiuliai, knygos dovanojamos (nors internete jomis prekiaujama, kai kas neraudonuodamas pasipinigauja). Pati ne kartą dvejojau dėl tų dešimčių tūkstančių egzempliorių, bet organizatoriai sako, kad visi ištirpsta. Smagu, jog vaikai gali gauti knygų, tik tai, kas veltui gauta, neretai menkiau vertinama – kartėliui pagrindo yra. Nepaisant intensyvaus platinimo, dalijimo, autorių pristatymų ir pan., atsakomojo ryšio, kas, kiek, kaip tas knygas skaito, labai trūksta. Juk svarbu žinoti ne tik, kiek knygų yra lentynose, į kokius sąrašus jos patenka, kokios surenka daugiausia patiktukų, bet svarbi ir skaitymo, suvokimo kokybė, vertinimai, jų argumentacija. Veikiausiai tai aktualu visoms leidykloms.
– Kokie yra dešimtojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso atradimai?
Kęstutis: Dešimtojo konkurso įdomybė ta, kad pirmą ir trečią vietas laimėjo tas pats žmogus, pasirašęs skirtingais slapyvardžiais. Štai dar vienas slapyvardžių privalumas! O šiaip visi konkurso laureatai ir nominantai yra ne naujokai, visi atėję į literatūrą per Fondo rengiamus konkursus. Taigi autoriai sugrįžta, vadinasi, konkursu pasitiki.
Danguolė: Laimėjo trumpas, mielas tęsinys, sulaukęs konkrečių pastabų kitoje leidykloje – tokia tad įdomi mūsų leidybos tikrovė. Antroji vieta atiteko jau šaunią knygą išleidusiai ir gražiai išaugusiai Jurgitai Pelėdaitei, o kadangi trečiasis prizininkas nebuvo mano favoritas, tai ir nereklamuoju, bet tikiuosi, kad skaitytojai nenusivils. Neretai lieki su kiek perštinčia širdimi, kai už borto atsiduria tekstas, prie kurio autoriui tiesiog reikėtų stabtelti, pagalvoti, paplušėti drauge su redaktoriumi, kad ir žiauriai niaujantis. Yra buvę atvejų, kai pasaka buvo nepremijuota, bet smarkiai perdirbta pateko į metų penketuką ir laimėjo!
– Berengiant pokalbį spaudai, tapo žinomi ir vienuoliktojo konkurso rezultatai. Kokie jie?
Kęstutis: Vienuoliktojo konkurso dalyvių ir vėl buvo daug. Sunku pasakyti, gerai tai ar blogai, bet tarp nugalėtojų ir finalininkų – jau pažįstami vardai: Ina Ogenskienė, Eugenija Marks, Povilas Villuveit, Salvija Vaičikonytė, Aidas Jurašius ir kiti. Viena mums dar nepažįstama autorė konkurse dalyvavo antrą kartą. Savo pasaką ji šiek tiek patobulino ir laimėjo antrąją vietą. Labai smagu, kad kūrinius iliustruos keli mūsų pakviesti jauni ir talentingi dailininkai.
– Kokie Fondo ateities planai?
Vaida: Fondas „Švieskime vaikus“ sieks savo misijos vykdymo tol, kol bus kuriančiųjų ir skaitančiųjų. Planuojame išlaikyti stiprų ryšį su skaitytojais ir kūrėjais, skatinti visuomenės kūrybingumą ir skaitymo meilę. Kaip Fondo steigimo dieną kalbėjo vienas iš steigėjų Ramūnas Karbauskis, Fondo tikslas – išleisti penkis milijonus lietuvių autorių knygų. Tikimės, kad pasiekę šį skaičių nesustosime.
Danguolė: Išsilaikyti, tęsti darbą, gerinti leidimo kokybę, sulaukti gyvų, šviežių, netikėtų, provokatyvių paraiškų. Ach, amžina diskusija, ar pasakos žanro perteklius nėra ir bėgimas nuo tikrovės, mažųjų gyvenimo didelių problemų užglaistymas. Nurodinėjimų būti negali, bet naujesnių temų, atviresnio žvilgsnio, neužsisklendimo dabarties akivaizdoje labai norisi.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 4 (112)