Naujojo didaktizmo objektas – mirties ir gedulo reprezentacija šiuolaikinėje lietuvių vaikų ir paauglių literatūroje

 

 

 

 

 

 

 

„Senas, žymintis skausmą žodis dol arba doel išliko mūsų kalboje, tik įgijo siauresnę prasmę, kurią atpažįstame žodyje deuil (gedulas – aut. past.)“1.

„Didaktinis – žodis, dažnai vartojamas kalbant apie tekstus, kurie yra taip perkrauti pamokančia ar faktine medžiaga, kad pranyksta visos grakščios ir mielos detalės, tekstas tampa pompastiškai nuobodus ir pamokslaujantis“2.

Raktažodžiai: literatūra vaikams ir paaugliams, mirtis, gedulas, naujasis didaktizmas.

 

ANOTACIJA

Pastaraisiais metais mirties ir gedulo temos tapo garsios, ryškios ir atviros, o naujoji didaktizmo forma, atvirkščiai, pradėjo žaisti slėpynių su skaitytoju. Šio straipsnio tikslas yra pažvelgti atidžiau į tai, kaip per mirties ir gedulo temų reprezentacijas vaikų ir paauglių literatūroje pasireiškia naujasis didaktizmas, kokia mirties ir gedulo samprata yra formuojama. Problema atsiranda tada, kai ne iki galo pažįstamas objektas skaitytojui vaikui ir (ar) paaugliui yra perteikiamas taip, kad pasąmoningai pradedama formuoti jo nuomonė. Pirmoje straipsnio dalyje pristatoma naujojo didaktizmo samprata ir pagrindiniai būdai, kaip jis pasireiškia tekste. Antroje straipsnio dalyje (antrame ir trečiame skyriuose) konkrečių kūrinių analize parodoma, kaip naujasis didaktizmas formuoja mirties ir gedulo sampratą. Straipsnyje analizuojamos dvi knygos – Evelinos Daciūtės Duobė (2021) ir Juozo Gaižausko Antarktidos indėnai (2023).

 

Įvadas

XXI a. vaikų ir paauglių literatūra išsiskiria drąsa ir ribų tarp teksto ir numanomo skaitytojo (vaiko ir (ar) paauglio) nykimu. Tai priimanti, atliepianti ir reaguojanti literatūra. Bent taip atrodo. O kaip yra iš tiesų? Galbūt tam tikrais atvejais skaitytojai turėtų prisiminti, kad ne kiekviena autoriaus tekste perteikta mintis yra vertinga, o kartais tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip švelnus paskatinimas, yra itin tikslingas siekis įteigti pasirinktą mąstymo ir pasaulio suvokimo būdą? Šie klausimai yra aktualūs ne tik tyrinėjant vaikų ir paauglių literatūrą kaip reiškinį, bet ir žvelgiant į atskirų temų atskleidimą tekste.

Pastaraisiais metais mirties ir gedulo temos tapo garsios, ryškios ir atviros, o naujoji didaktizmo forma, atvirkščiai, pradėjo žaisti slėpynių su skaitytoju. Problema atsiranda tada, kai suaugęs žmogus ir jo diegiamos vertybės taip gerai paslepiamos tekste3, kad skaitytojas vaikas ir (ar) paauglys pats to nesuvokdamas praranda laisvę sutikti arba atmesti tokio teksto tiesas ir pasąmoningai jas priima. Šio straipsnio tikslas yra pažvelgti atidžiau į tai, kaip per mirties ir gedulo temų reprezentacijas vaikų ir paauglių literatūroje pasireiškia naujasis didaktizmas ir kokia mirties ir gedulo samprata yra formuojama. Straipsnyje bus analizuojamos dvi knygos – Evelinos Daciūtės Duobė (Vilnius: Aukso žuvys, 2021, iliustruotoja Julija Skudutytė) ir Juozo Gaižausko Antarktidos indėnai (Vilnius: Alma littera, 2023).

Mirties, gedulo temos vaikų ir paauglių literatūros tyrimuose sulaukia nedaug dėmesio. Nors šiuolaikinėje literatūroje nebepasakojama, kad (perfrazuojant Philippeʼą Ariésą) senelis išvyko į labai ilgą kelionę ar ilsisi gražiame sode, kur auga sausmedis4, šių temų tyrinėjimuose išlieka nutylėjimo, nejaukos jausena. Kaip pastebi paauglių literatūros tyrėja Kathryna James, tikriausiai (suaugusiesiems – aut. past.) mirties temos ir vaikų susiejimas kelia nerimą. Pavyzdžiui, kai kurie kritikai teigia, kad mirties tema nėra tinkama nei vaikams, nei jiems kuriamoms istorijoms: ji yra per daug liguista, per skausminga arba gali sukelti psichologinę žalą. Kiti mano, kad pateikdami jauniems žmonėms atvirus ar smurtinius mirties vaizdus tik skatiname didesnį smurtą. Teigiama, kad taip susipažinę su mirtimi vaikai praranda galėjimą būti šokiruoti arba suvokti jos baigtinumą5. Vis dėlto reikia pripažinti, kad mirtis ir su ja siejami procesai ir ritualai yra neišvengiama gyvenimo dalis: „Asmuo negali tapti visaverčiu suaugusiuoju, jei jis nepripažįsta mirties kaip autentiškos gyvenimo palydovės“6.

Didaktizmas kaip vaikų literatūros pagrindas buvo ir tebėra tyrinėjamas daugybės mokslininkų visame pasaulyje. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad kai kalbama apie XXI a., didaktizmo tema gali būti siejama su skirtingais galios teorijos aspektais (Robertos Seelinger Trites, Marios Nikolajevos, Clémentine Beauvais darbai), jam artimas jau minėtas Perry Nodelmano „paslėpto suaugusiojo“ (angl. Hidden Adult) konceptas. Lietuvoje didaktizmo ir naujojo didaktizmo temą plačiai tyrinėja prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė, šia tema pastaraisiais metais pasirodė Kristinos Tutlytės straipsnis „Didaktizmas lietuvių vaikų literatūroje: ar naujausi kūriniai vis dar moko?“ (Rubinaitis, 2022, Nr. 3 (103)).

 

Naujojo didaktizmo samprata

Didaktizmas kaip priemonė pamokymams perteikti dažniausiai siejamas su vaikų literatūra. Mokslininkė, galios ir laiko santykio literatūroje vaikams tyrinėtoja Clémentine Beauvais, kalbėdama apie didaktinio diskurso vertę, išskiria tris kritines pozicijas. Pirmoji yra pedagoginis požiūris, skatinantis aiškiai ugdomąsias vaikų literatūros formas kaip vertingą žinių perdavimą suaugusiojo vaikui. Šiuo požiūriu vaikas vienu metu ir įgyja daugiau žinių, ir pradeda geriau suprasti praeities žinių trūkumą, todėl jis yra skatinamas augti ir suprasti, kad žinojimą visada galima praplėsti. Suaugusieji kalbėtojai yra matomi kaip geranoriški žinių davėjai ir didaktinės patirties organizatoriai7. Antrasis požiūris atskleidžia, kad didaktinis impulsas yra vienas iš būdų, kuriuo iš dalies sustiprinamas suaugusiųjų normatyvumas ir galia. Pasak Beauvais, tai vyksta tik tam tikru aspektu, nes proceso metu (net tada, kai perduodamos žinios) vaikas pradeda pastebėti atotrūkį tarp pilnametystės ir vaikystės. Čia yra svarbi teorinė aetonormatyvumo prieiga, kai žinios tapatinamos su amžiumi ir patirtimi – per tai amžius tampa didesnės galios turėjimo sąlyga8. Abiem atvejais esmė priklauso nuo intencijos – ar kieno nors žinių spragos nustatymas ir pašalinimas yra altruizmo, ar priespaudos aktas9. Problema atsiranda tada, kai dėl išorinių įtakų nesugebama išlaikyti balanso tarp galios pasidalyti turimomis žiniomis, noro įtikti suaugusiems literatūros kritikams ir numatytos auditorijos poreikių patenkinimo. Trečios pozicijos centre yra ne perduodamos žinios, o didaktiniame projekte esanti pusiausvyra tarp įsivaizduojamo suaugusiojo ir vaiko laikinumo (angl. Equilibrium of adult and child imagined temporalities in the didactic project10). Remiantis šiuo požiūriu didaktiniame diskurse galios pusiausvyra tarp kalbančiojo ir adresato mažiau priklauso nuo tarp jų esančio atotrūkio nei nuo abiejų dalyvių žinojimo moduliacijos dabartyje ir ateityje. Ir tai nėra nei nesavanaudiškos suaugusiojo pastangos, nei priespaudos siekis pasitelkiant manipuliaciją. Tai atskleidžia suaugusiojo vidinį nerimą, siejamą su jo žiniomis ir patirties bagažu11: sunkiai suvaldomą jausmą, kad reikėtų kažką su tuo daryti12.

Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad literatūroje vaikams ir paaugliams dažniausiai perteikiamos visos trys pozicijos, tačiau skirtingu lygmeniu. Vis dėlto sunku paneigti Beauvais mintį, kad suaugusiųjų autoritetas ne visada yra visagalis, manipuliuojantis, autoritarinis, represinis subjektas: šiuolaikinės vaikų literatūros didaktinio diskurso širdyje, net pačiu didaktiškiausiu atveju, glūdi galių įtampa – laiko nulemtų galių – tarp autoritetingo suaugusiojo ir jo trokštamo adresato, galingo vaiko (angl. Mighty child)13. Taigi numanomas skaitytojas – vaikas ar paauglys – turi sąlyginę galią priimti arba atmesti jam perteikiamą žinojimą. Tik ne visada ja pasinaudoja, nes suaugusiojo pasirinktos teksto strategijos tiesiog nesukuria pasirinkimo galimybės.

Julie Cross straipsnyje „Neišvengiamas ir neapeinamas didaktizmas šiuolaikinėje populiariojoje prozoje paaugliams“ rašo apie naująjį didaktizmą, kuriamą per autoriaus sąmoningai arba pasąmoningai pasirenkamas kompleksines pasakojimo konstravimo priemones, skatinančias tikslinės auditorijos (vaikų ar paauglių) savarankiškas teksto interpretacijas ir aktyvų prasmės kūrimą. Pasak jos, ši nauja didaktizmo forma yra potencialiai pavojinga, nes sunkiau identifikuojama ir priimama pasąmoningai14. Naujasis didaktizmas gali būti pateikiamas kaip šiuolaikinės literatūros paaugliams privalumas ar net priemonė, padedanti geriau perteikti sudėtingas, anksčiau tabu laikytas temas. Pavyzdžiui, paauglių literatūros tyrėja Sara Hutchinson, analizuodama, kaip literatūroje paaugliams reprezentuojama sekso tema, priėjo prie išvados, kad romanuose paaugliams galima išvengti atviro didaktizmo ir sukurti palankią mokymosi erdvę kuriant pasakojimą, kuriame aiškiai kalbama apie visas seksualumo formas, o skaitytojas yra įtraukiamas į sudėtingą, tikrovišką istoriją. Tai geriausiai galima pasiekti pasitelkiant pasakojimą pirmuoju asmeniu. Intymumas, kurį sukuria ši literatūrinė technika, leidžia tiek skaitytojui, tiek autoriui užmegzti glaudų ryšį su pagrindiniu veikėju ir išgyventi autentiškos patirties jausmą. Nenaudojant suaugusiojo balso, nestatant barjero tarp autoriaus ir veikėjo, taigi tiesiogiai neįterpiant suaugusiųjų lūkesčių, paaugliui gali būti suteikiami jo balsas ir patirtis. Hutchinson manymu, taip pašalinami suaugusiųjų lūkesčiai, romantizavimas ir apibūdinama tikroji veikėjo patirtis („realistiška seksualinės patirties interpretacija, nors ir vieno veikėjo požiūriu15“). Pripažinus šių aprašymų vertę ir užtikrinus, kad jie būtų gerai parašyti, skaitytojams būtų pateiktas saugus, estetiškas ir įvairialypis informacijos šaltinis16. Būtent šioje autentiškoje patirtyje Cross ir įžvelgia didžiausią naujojo didaktizmo grėsmę: tai yra daugiau nei kalbėjimas už vaikus literatūroje ir netgi daugiau nei tik balso suteikimas. Tai yra daugiau nei tik tinkamų visuomenės vertybių parodymas vaikams, pateikiant gerą modelį kaip pavyzdį. Autorė tai interpretuoja kaip naują paslėptą autoriaus ideologiją (angl. a new hidden authorial ideology). Šioje ideologijoje pasąmoningai išpažįstama, kad skaitytojai vaikai gali ir turi patys apsispręsti. Ir tai daroma iš dalies įtraukiant kompleksiškas, išlaisvinančias naratyvo strategijas, įgalinančias vaikus kvestionuoti autoriaus ideologijas. Problema, kad tokiame pasakojime išnyksta bet kokios tiesioginės autoriaus gairės17. Vis dėlto tai nereiškia, kad skaitytojo vaiko sprendimui nėra daroma jokia įtaka. Vienas iš būdų, kaip naujasis didaktizmas ir minėtas tiesioginių autoriaus gairių atsisakymas pasireiškia tekste, yra pasakojimo kaip naujojo apkabinimo (angl. New Embrace) konstravimas. Tai nebėra guodžianti (galbūt globojanti) ranka ant peties. Greičiau tai yra draugiška, bet vadovaujanti ranka, galinti paskatinti ar net sugundyti vaiką eiti nurodytu keliu. Pasak Cross, šis veiksmas yra netgi daugiau nei skatinimas prisijungti prie aukščiau (tarsi kalno viršūnėje, kai tuo metu vaikai dar yra papėdėje – aut. past.) esančių suaugusiųjų, kad vaikai galėtų geriau matyti savo kelią. Toks požiūris gali būti siejamas su šiuolaikinės Vakarų visuomenės tikėjimu, kad vaikai turi pakankamai įgūdžių suprasti ir pritaikyti sudėtingesnes bei pažangesnes gyvenimo kelio pasirinkimo strategijas, nei anksčiau buvo manyta. Drauge tai gali reikšti, kad vertinant suaugusiųjų požiūriu atrodo, jog su vaikų nuostatomis kažkas yra ne taip18. Beauvais, žvelgdama per egzistencialistinę mąstymo paradigmą, šį skatinimo prisijungti prie suaugusiųjų santykį aiškina kaip suaugusiųjų troškimą ir išlaikyti vaiką jų sukurtame projekte, ir išsviesti jį į nepažįstamą ateitį. Vienu metu jį pripažinti ir kaip galintį veikti, ir paversti jį instrumentu. Būtent per šį santykį atsiranda didaktinis kalbėjimas, kai simboliniai kalbėtojo ir adresato statusai vienas kito atžvilgiu reikalauja koreguoti įprastą kalbančiojo diskursą, kad jis atitiktų įsivaizduojamus adresato poreikius. Didaktizmas yra pabrėžiamas (temos kontekste) atotrūkio tarp kalbančiojo ir adresato turimų žinių. Pasak mokslininkės, žinios yra ne tik informacija – jų dalis yra ir neįvardijamas emocijų bei įsitikinimų bagažas, įgyjamas per patirtį. Didaktinis diskursas pradeda veikti tada, kai kalbėtojas siekia sumažinti šį atotrūkį, suteikdamas žinių ar žinias įgalinančių įrankių19. Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad literatūroje paaugliams, kitaip nei vaikų literatūroje, skatinimo motyvas yra daug stipresnis. Čia nebelieka suaugusiųjų troškimo išlaikyti veikėją paauglį (ir drauge – numanomą skaitytoją) sukurtoje realybėje. Būtent per naujojo didaktizmo suteiktas priemones (tikriausiai viena iš svarbiausių yra pasakojimas pirmuoju asmeniu) konstruojamas būtino pokyčio, augimo diskursas, kurio centre – disciplinos ir bausmės momentas20.

 

Artimojo netektis kaip žingsnis suaugusiųjų pasaulio link

Maždaug nuo devynerių metų vaikai pradeda suprasti, kad mirtis yra nepakeičiama, neišvengiama ir universali. Tai suvokimas, nuo kurio niekas nėra apsaugotas. Tuo metu, kai pradeda formuotis šis suvokimas ir atsirasti empatija, vaikai pradeda jausti mirties baimę, kurią jie orientuoja į mirties personifikavimą – šešėlinės figūros, skeleto ar klouno21. Tikriausiai viena žinomiausių šios tematikos knygų yra vokiečių rašytojo ir dailininko Wolfo Elbrucho 2007 m. sukurta paveikslėlių knyga Antis, Mirtis ir tulpė (liet. vert. – 2018). Filosofiniame pasakojime, kurio pagrindiniai veikėjai (kaip galima suprasti iš pavadinimo) yra personifikuotos Mirtis ir Antis, mirtis interpretuojama kaip kažkas, kas visada yra šalia, o bet kokia gyva būtybė eina per gyvenimą jausdama nuolatinį santykį su savo ir aplinkinių mirtingumu.

Dail. Julija Skudutytė
Dail. Julija Skudutytė

Literatūroje vaikams mirtis vaizduojama kaip ciklo dalis, nuolatinis gyvenimo procesas. Supratimo apie mirtį formavimasis tampa vienu iš atsiskyrimo nuo tėvų etapų22. Pirmasis susitikimas su mirtimi ir jos sukeltu skausmu vaizduojamas ir Daciūtės knygoje Duobė. Joje pasakojimas konstruojamas iš laiko perspektyvos ir tai leidžia geriau suprasti, kokią įtaką netektis daro žmogaus gyvenime. Net ir po daugelio metų pasakotoja vis dar jaučia praeities, mirusio senelio, su juo siejamo jausmo ilgesį, kuris transformuojasi į pažįstamą melodiją: „O kartais, paprastai pavasarį, išgirstu tarsi iš toli atsklindančią pažįstamą dainos melodiją. Tik ausis niekaip žodžių nepagauna.“23

Vieną pavasario dieną miršta pasakotojos senelis. Jai šešeri, tai pirmoji tokio pobūdžio patirtis, todėl suprantama, jog mergaitė nežino, koks yra deramas (arba kitaip – norminis) elgesys gedulo metu. Sutrikusio vaiko akimis fiksuojama tėvų reakcija: „Mama verkė, o tėtis labai stipriai spaudė lūpas.“24 Tačiau jų jausmai ir lieka jų, mergaitė tebeturi tik savo žinojimą, todėl jos reakcija į autobuse girdimas kitų netekčių istorijas yra natūrali: jeigu jai atrodo, kad tai juokingas pasakojimas, ji juokiasi. Šioje situacijoje galima pamatyti, kaip veikia naujasis didaktizmas. Skaitytojui nėra paaiškinama, kad „esant gedului reikėtų laikytis rimties“. Vietoje to parodoma, kas nutinka, kai elgiamasi nederamai: pasakotoja ir jos sesė juokiasi, todėl mama jas subara. Taigi sukuriamas disciplinuojantis, pamokantis momentas, o skaitytojas tarsi pats padaro išvadas ir atranda, koks yra norminis elgesys.

Svarbi pasakojimo dalis – senelio laidotuvės, nes čia susitinka vaiko iš praeities ir dabartyje esančio suaugusiojo žvilgsniai. Tekste veiksmas nupasakojamas vaiko požiūriu: suaugusieji rūko, verkia, kalbasi, o vaikai žaidžia, į kišenes kraunasi maistą ir viską interpretuoja remdamiesi savo žinojimu: „Senelis gulėjo dėžėje, jo rankos ilsėjosi ant krūtinės (…), į miegantį man jis nebuvo panašus. Miegantys žmonės atrodo kitaip.“25 Iliustracijose skaitytojui pateikiamas detalus pašarvoto senelio ir šviežiai supilto kapo vaizdas. Verta atkreipti dėmesį į tai, kaip kalkinio popieriaus įklijoje yra nupiešta močiutė: ji tarsi atskirta nuo visų savo gedulo, tapusi nepaguodžiamo skausmo simboliu26. Visa tai matoma suaugusiojo žvilgsniu, kuriame slypi per laiką atsiradęs brandus mirties, laidotuvių tradicijų, skausmo supratimas, netgi, galima sakyti, savotiška praeities nostalgija, su vaikyste siejamu nežinojimu ir nekaltumu. Suaugusiems skaitytojams sukuriama galimybė grįžti į savo vaikystę, kai laidotuvės atrodydavo beveik identiškai, iš naujo išgyventi juos formavusias patirtis, galbūt net susitaikyti su tokiu pačiu, niekada jų nepalikusiu skausmu.

Lūžinis, perėjimo iš atsisveikinimo su mirusiuoju į gyvenimą po jo mirties momentas įvyksta tada, kai užkasamas karstas. Mergaitė negali paaiškinti to, ką jaučia, tik kad „kažkas sunkaus ir trukdančio kvėpuoti atsigulė ant mano širdies“27. Taip prasideda gedulas. Atrodo, kad laikas eina kaip visada, tačiau visi suaugusieji yra labai liūdni, todėl vaikai nuolat pabėga iš namų žaisti į kaimą. Čia svarbūs du dalykai. Pirmas – nesuprastas, nepaaiškintas suaugusiojo liūdesys, skausmas vaikui gali atrodyti baugus. Antras – per pagrindinę knygos metaforą, kad skausmą galima užkasti28, pasireiškia naujasis didaktizmas. Netyčia nugirstas tėtės ir senelio brolio pokalbis, duobės kasimas ir skausmo dydžio matavimas vaikui suprantamais pavyzdžiais – tai yra tas naujasis apkabinimas, kuris nejučia tempia vaiką suaugusiojo pasaulio link: „– Tėti! – labai garsiai, kad mane išgirstų, sušukau aš. – Tai tau skauda iki Afrikos? Tyloje išgirdau, kaip jis sušniurkščioja nosim.“29 Tėčiui atsisveikinant su savo skausmu, pasakotojos gyvenime įvyksta vienas iš svarbiausių pokyčių – ji pradeda suprasti ne tik kitų, bet ir savo mirtingumą: „Nes jei jau senelis dingo, tai gali dingti bet kas. Ir mama. Ir tėtis. Ir aš?!“30 Tai akimirka, kurios metu pasikeičia net ir laikas – nuo šiol pasakotoja tampa ta, kuri eina link mirties. Per ją paaiškinama, kodėl senelio mirtis yra tokia svarbi, kodėl net ir suaugusieji jaučia netekties skausmą, o vaikystėje gyveno suprasdami, kad jau niekada nebus taip, kaip buvo, kad „kažko visą laiką trūko“31.

 

Mirtis kaip kelionė į stebuklinį pasaulį

Pasak Trites, mirtis literatūroje paaugliams vaizduojama kaip kelianti grėsmę, kaip patirtis, kuri yra baigtinė. Ciklišką, pasakinį laiką keičia linijinis, o tos linijos pabaigoje veikėjo laukia mirtis. Būtent mirties reprezentacija yra tai, kas literatūrą paaugliams išskiria iš vaikų ir suaugusiųjų literatūros. Vaikų literatūroje mokymasis apie mirtį simbolizuoja tam tikrą atsiskyrimą nuo tėvų, suaugusiųjų literatūroje susidūrimas su mirtimi vyksta skirtingais požiūriais, o literatūroje paaugliams mirtis dažnai vaizduojama per brendimo, tapimo suaugusiuoju prizmę. Tam, kad galėtų suaugti, veikėjas paauglys turi suvokti mirtingumo nuolatinumą ir save kaip einantį link mirties32. Gaižausko romanas Antarktidos indėnai yra teorijas griaunanti literatūra paaugliams, nes ji turi dvigubą adresatą (suaugusiuosius ir paauglius), joje atsiranda maginei fantastikai būdingas antrinis pasaulis, per kurį pagrindiniam veikėjui – paaugliui Kleopui – mirtis ir mirties laikas tampa baigtinis, o ne ciklinis. Taigi pasakinis pasaulis įgalina veikėją sugrąžinti atgal į vaikystę ir taip atitraukti nuo liūdnos, gąsdinančios ir (remiantis šia knyga) netgi tragiškos suaugusiųjų pasaulio realybės.

Viršelio dail. Natalia Hubbert
Viršelio iliustr. Natalia Hubbert

Antarktidos indėnuose paauglys Kleopas per gana trumpą laiką susiduria su dviejų artimųjų netektimis – bendravardžio senelio ir vyresnės sesės Upės. Senelio mirtis dar gali būti paaiškinama ir siejama su nelaimingu atsitikimu, o vyresnės sesės mirtis yra tai, ką galima pavadinti netinkama, per daug ankstyva, todėl daug labiau sukrečiančia mirtimi: „Tau nepasisekė, mielas vaike, nes nutrūkusi gija atėmė iš tavęs laiką.“33 Šiuos žodžius pasako senelis – jis kalba ne tik apie Upės mirtį, bet ir apie simbolinį Kleopo perėjimą iš vaikystės ir paauglystės į suaugusiųjų pasaulį. Drauge Kleopui suteikiamas įrankis – fantastinis Antarktidos pasaulis, užmaskuojantis mirties baigtinumą ir leidžiantis grįžti atgal, į pasakų laiką, kuriame mirtis nėra absurdiškas, nepaaiškinamas dalykas, o tik gyvenimo etapas, priemonė persikelti kitur. Jame Kleopas nebėra tik vaikas, nuo kurio suaugusieji slepia dalykus. Jis yra svarbus, nes jis yra Vedlys – asmuo, kuris palydi (taip pat ir savo seserį) į kitapus esantį Antarktidos pasaulį. Antrinio pasaulio struktūra ir tuo, kaip mirties akivaizdoje susiejami brolis ir sesuo, knyga primena Astridos Lindgren Brolius Liūtaširdžius (1973, liet. k. – 1979, 2007). Lindgren sukūrė pasakų šalį Nangijalą, apie kurią Junatanas pasakoja savo jaunesniam, tuberkulioze sergančiam broliui Skrebučiui (Karlui). Netikėtai gaisro metu žuvus Junatanui, o vėliau dėl ligos mirus ir jo broliui, Nangijala tampa ta vieta, kurioje jie vėl susitinka. Tiek Gaižauskas, tiek Lindgren atsisako tradicinės krikščioniškos pomirtinio pasaulio vizijos. Veikėjai yra perkeliami į pasakos erdvę, kurioje vyksta kovos, gyvena drakonai, vaikams suteikiamos išskirtinės galios.

Senelio figūra ir per jį atsiradęs antrinis pasaulis tampa priemone, įgalinančia konstruoti nuotolį tarp tradicinės mirties sampratos ir paaugliui pateiktos bei jo priimtos pozicijos mirties atžvilgiu. Šiame procese ir atsiskleidžia naujasis didaktizmas. Skaitytojui (tiek paaugliui, tiek suaugusiajam) pirmojo asmens pasakojimas, Kleopo žvilgsnis parodo, koks pasaulis yra, kai tiki Antarktida, ir kaip jis atrodo, kai netiki. Pavyzdžiui, scena, kai patvirtinama, kad sudegę palaikai yra senelio: „Niekas per daug nesigilino ir, nusprendę, kad tai senelio palaikai, suskubo gedėti ir ruoštis laidotuvėms. Mama puldinėjo iš ligoninės į namus ir juodo akyse. Tėtį užgriuvo kiti rūpesčiai, nes turėjo kremuoti jau sudegusius palaikus. Keisti tie žmonės, pamaniau tai išgirdęs: degina antrą sykį, lyg vieno būtų maža.“34 Kitas pavyzdys yra senelio laidotuvės, kurių metu Kleopas prisiima daugiau žinančiojo poziciją ir tik imituoja skausmą, pakartodamas kitų išraiškas.

Vis dėlto tikroji netekties našta perteikiama sesės mirties scenoje. Joje atsiranda skubėjimo, nerimo ir skirtumo tarp Kleopo pozicijos čia ir ten. Jis vėl vaikas, savo buvimu trukdantis gydytojams. Persikeliant į Antarktidą jis tampa galingu Vedliu, kurio pasirodymas nulemia tuo metu vykstančio mūšio baigtį. O mirtis – tai mama pajuodusiu veidu, visiškas minčių netekimas, kančia ir stovėjimas viena sekunde trumpiau, nei mirtų iš skausmo35. Kai paauglys akis į akį susiduria su mirtimi, kai net senelio sukurtas pasaulis nebepadeda pabėgti, pasislėpti nuo realybės, įvyksta tikrasis pokytis, virsmas iš vaiko, paauglio į suaugusįjį: „Visa savo mažyte siela staiga vėl pajutau tų pasaulių ribą. Ji smelkėsi kiaurai per kūną, vis tvodama per paširdžius ir tirpdama ašaromis aimanavo tokią gėlą, kurią sunkiai kvėpuodamas vos galėjau pakelti.“36 Ir Daciūtės, ir Gaižausko kūriniuose tikrasis netekties skausmas perteikiamas kaip (kol kas) per sunkus vaikui suprasti ir pakelti. Knygų veikėjus nuo šio skausmo iš dalies apsaugo buvimas arčiau vaikystės – laiko, kai daug lengviau kurti ir perkurti realybę. Drauge abu autoriai mirties patirtį mato kaip auginančią ir keičiančią. Antarktidos indėnai užbaigiami žvilgsniu į ateitį, kurioje Kleopas mato, kaip po truputį tėvai išbrenda iš juos apėmusio liūdesio, mama kartais net nusišypso. O jis tęsia gyvenimą remdamasis senelio sukurtu žinojimu, kad sesuo yra kitur, Antarktidoje. Būtent tas žinojimas siejamas su augimu, padedančiu įveikti skausmą: „Nežinau, ar suaugusieji tai gali, labai viliuosi, kad gerai susikaupę įstengtų, juk tereikia tiek nedaug, užtenka paaugti bent aštuoniais centimetrais ir tada nustoja skaudėti.“37

 

Apibendrinimas

Naujasis didaktizmas kaip priemonė mirties temai perteikti literatūroje vaikams ir paaugliams gali būti vertinamas dvejopai. Viena vertus, pasitelkus naująjį didaktizmą galima atsargiai, jautriai ir atvirai kalbėti apie itin sudėtingus dalykus. Kita vertus, šis naujasis apkabinimas ir skaitytojo vedimas pirmyn gali tapti vienpusišku, tikslingu ir kartais net pavojingu asmeninio požiūrio diegimu. Ir čia jau reikalingas literatūros tyrėjų, profesionalų balsas, padėsiantis skaitytojams (pirmiausia – tėvams) lavinti kritinio skaitymo įgūdžius ir atpažinti tekste slypinčias grėsmes (jei tokių yra).

_____________________________

1 Philippe Ariés, Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje, [iš prancūzų kalbos vertė Birutė Gedgaudaitė, Dalia Šarkūnaitė], Vilnius: Baltos lankos, 1993, p. 224.

2 „Didactic: The Arts“, Britannica, interneto prieiga: https:// www.britannica.com/art/didacticism (žiūrėta 2024-09-17).

3 Vaikų literatūros tyrėjas Perry Nodelmanas tradicinei šio santykio formai įvardyti vartoja „paslėpto suaugusiojo“ (angl. Hidden Adult) terminą, apibūdinantį procesą, kurio metu suaugęs žmogus, prisidengęs vaikiškumu, savo galias panaudoja palaikydamas suaugusiųjų normas. Pasak jo, vaikų literatūra vienu metu yra linkusi ir švęsti, ir menkinti tiek vaikystės troškimą, tiek suaugusiųjų žinias. Kaip didaktinė literatūra – suteikdama vaikams žinojimą, kuris, suaugusiųjų manymu, jiems yra reikalingas, ji nori paskatinti vaikus nustoti būti vaikiškus ir išmokti būti geresnius ir kitokius. Kaip vaikystės norų išsipildymo fantazija – suteikti vaikams (suaugusiųjų manymu) reikalingą apsaugą nuo tam tikrų žinių ir leisti pasinerti į vaikiškumą, kuris, kaip mano ar tikisi suaugusieji, jiems patinka, ji nori, kad vaikai liktų tokie patys nuostabūs, kokie jau yra. Taigi vaikų literatūra iš prigimties ir iš esmės yra dviprasmiška, jos dviprasmiškumas atsiranda dėl šių traukų priešingomis kryptimis (iš: Perry Nodelman, Hidden Adult: Defining Children’s Literature, Baltimore: JHU Press, 2008, p. 130).

4 Philippe Ariés, op. cit., p. 237.

5 Kathryn James, Death, Gender and Sexuality in Contemporary Adolescent Literature, New York: Routledge, 2011, p. 2.

6 Lesley D. Clement, „Death and the Empathic Embrace in Four Contemporary Picture Books“, Bookbird, Nr. 51.4, 2013, p. 7.

7 Clémentine Beauvais, The Mighty Child. Time and Power in Children’s Literature, Amsterdam and Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 2015, p. 86.

8 Vis dėlto šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, pasak Nikolajevos, mūsų visuomenėje suaugusieji turi neribotą galią, lyginant juos su vaikais, neturinčiais jiems priklausančių ekonominių išteklių, balso priimant politinius ir socialinius sprendimus – jie turi besąlygiškai paklusti suaugusiųjų nustatytoms taisyklėms ir įstatymams (iš: Maria Nikolajeva, Power, Voice and Subjectivity in Literature for Young Readers, New York: Routledge, 2010, p. 9). Taigi ne amžius savaime yra didesnės galios turėjimo sąlyga, bet kartu su amžiumi per norminį tapimo ir buvimo suaugusiuoju kelią įgyjami su galia siejami objektai ir teisės.

9 Clémentine Beauvais, op. cit., p. 86.

10 Ibid.

11 Pavyzdžiui, Gaižausko knygos Antarktidos indėnai įžangoje autorius išreiškia būtent tokią intenciją: „Prisipažįstu, kad neketinau šios pasakos rašyti, labiau troškau ją perskaityti! Net neįsivaizduojate, kaip norėjau, kad kas nors kitas ją parašytų (…). Norėčiau šią pasaką perskaityti pirmą kartą, deja, kartais svajonės pildosi keistai, ir tai jau nebeįmanoma, todėl pirmą kartą ją perskaityti teks jums, o aš dėl to šiek tiek pavydžiu“ (iš: Juozas Gaižauskas, Antarktidos indėnai, Vilnius: Alma littera, 2023, p. 7–8). Autorius kuria istoriją, kurioje pastebimas laiko ir galios santykis: vaikystėje jis labai norėjo tokios knygos, tačiau suaugusieji jos neparašė. Dėl to jis (užaugęs ir įgijęs galios bei žinių) remdamasis turimomis žiniomis pildo savo vaikystės norą. Viena vertus, tai yra savotiška manipuliacija nekaltu vaiko tikėjimu neribotomis suaugusiųjų galimybėmis, kita vertus, tai yra Beauvais aprašomo suaugusiųjų vidinio nerimo, siejamo su žiniomis, išraiška.

12 Clémentine Beauvais, op. cit., p. 86.

13 Ibid., p. 3.

14 Julie Cross, „The Inevitable and Inescapable Didacticism of Contemporary Popular Junior Fiction“, New Review of Children’s Literature and Librarianship, London: Taylor & Francis Ltd: 2004, Vol. 10, No. 1, p. 57.

15 Sara Hutchinson, „Let’s write about sex – YA fiction as a means of learning about sexuality“, New Writing, London: Taylor & Francis Ltd: 2016, Vol. 13, No. 2, p. 323.

16 Ibid., p. 323–324.

17 Julie Cross, op. cit., p. 59.

18 Julie Cross, op. cit., p. 60.

19 Clémentine Beauvais, op. cit., p. 83.

20 Beauvais, kalbėdama apie didaktizmą, pasitelkia J. K. Rowling knygų serijoje apie Harį Poterį kuriamą Hario Poterio ir Dumbldoro santykį, kai suaugęs žmogus planuoja vaiko ateitį ir galimas situacijas, kada jam reikės pagalbos, neatsižvelgdamas į tai, kad realybėje vaikas turi galią pats priimti sprendimus ir kurti savo realybę. Ji tai įvardija kaip balansą tarp suaugusiojo noro planuoti, kas nutiks vaikui po suaugusiojo mirties, ir nenuspėjamumą, pokyčius, kuriuos sukelia toks pat nenuspėjamas ir galingas veikėjas vaikas (iš: Clémentine Beauvais, op. cit., p. 101). Literatūroje paaugliams atsiranda disciplinos ir bausmės diskursas, naudojamas sąmoningai arba pasąmoningai tada, kai norima numanomam skaitytojui paaugliui parodyti norminį tapimo suaugusiuoju kelią ir kas gali nutikti, jei bus pasirinktos alternatyvos.

21 Lesley D. Clement, „Death and the Empathic Embrace in Four Contemporary Picture Books“, Bookbird, Nr. 51.4, 2013, p. 4.

22 Roberta Seelinger Trites, Disturbing the Universe: Power and Repression in Adolescent Literature: 2000, Iowa: University of Iowa Press, 2000, p. 118.

23 Evelina Daciūtė, Duobė, iliustracijos Julijos Skudutytės, Vilnius: Aukso žuvys, 2021, p. nenumeruoti.

24 Ibid.

25 Ibid.

26 Philippe Ariés, op. cit., p. 228.

27 Evelina Daciūtė, op. cit.

28 Galima būtų diskutuoti dėl metaforos „užkasti skausmą“ pasirinkimo – ji nurodo jausmų slėpimą viduje, tačiau procesas, kaip jis aprašomas pasakojime, atskleidžia, kad prieš tai viskas yra išjaučiama, proceso metu susiduriama akis į akį su skausmo dydžiu (nuo jo priklauso ir duobės dydis) ir galiausiai pripažįstama, kad vis dėlto netektis vienokiu ar kitokiu pavidalu su tavimi lieka visą gyvenimą.

29 Ibid.

30 Ibid.

31 Ibid.

32 Roberta Seelinger Trites, op. cit., p. 119.

33 Juozas Gaižauskas, Antarktidos indėnai, Vilnius: Alma littera, 2023, p. 44.

34 Ibid., p. 105.

35 Ibid., p. 118–119.

36 Ibid., p. 125.

37 Ibid., p. 167.

 

ALEKSANDRA STRELCOVA

The object of the new didacticism is the representation of death and mourning in contemporary Lithuanian literature for children and teenagers

 

SUMMARY

Keywords: children’s and young adult literature, death, new didacticism.

In recent years, the discourse surrounding death and bereavement has become increasingly overt and nuanced. Paradoxically, contemporary didacticism in children’s literature has adopted a more subtle approach, often veiled beneath seemingly innocuous narratives. This article examines how this new form of didacticism shapes children’s and adolescents’ understandings of death and mourning, focusing on the subtle ways in which it influences their worldviews. The central question this paper addresses is how the representation of unfamiliar concepts, such as death, can inadvertently shape a young reader’s perceptions. The first section introduces the concept of new didacticism and its common textual strategies. The subsequent sections delve into a detailed analysis of two specific works: Evelina Daciūtė’s “Duobė” (Vilnius: Aukso žuvys, 2021) and Juozas Gaižauskas’ “Antarktidos indėnai” (Vilnius: Alma littera, 2023), to illustrate how these texts employ didactic techniques to construct particular understandings of death and mourning.

Apie autorę: ALEKSANDRA STRELCOVA, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doktorantė; aleksandra.strelcova@gmail.com

Gauta 2024-09-26

Priimta 2024-10-14

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 4 (112)

 

 

Sveiki!

„Rubinaitis“ apkabina savo skaitytoją

Pokalbis

Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ dešimtmetis. Ką pavyko nuveikti?

Nuotraukos pasakoja

Vieta, kur vaikai susitinka su vaikų literatūra

Sukaktys

Kęstutis Urba – neaprėpiamos, nebeaprėpiamos vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, populiarintojas (70-metį minint)
Paukščio sparnai latvių vaikų literatūrai: Janio Baltvilko kūrybinis palikimas (80-osioms gimimo metinėms)

Moksliniai tyrimai

3–4 metų vaikų susidomėjimo knygomis ir skaitymu ugdymas panaudojant paveikslėlių knygas

Mano vaikystės skaitymai

Knyga gali turėti stebuklingos galios

Retro

Paminklas Rubinaičio Peliūzės literatūriniam tėvui Papilėje

Kontekstai

Tos vėpsonės gražumas! Žiūrėtum ir žiūrėtum... (apie spektaklį šeimai pagal Simoną Daukantą „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“)

Atidžiu žvilgsniu

Spinta su slaptomis durelėmis

Bibliografija

„Rubinaičio“ sėkmė – tai žmonės*

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Summary

SUMMARY

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Kauno nykštukai

Mūsų partneriai ir rėmėjai