Spinta su slaptomis durelėmis

Vainius Bakas

Debiutinė Juozo Gaižausko knyga jaunimui iš karto patraukia akį dėl įdomaus dizaino – ant viršelio vaizduojama indėnų plunksnų karūna, o viduje skaitytoją pasitinka maloniai vėsūs mėlyni puslapiai. Knygos pavadinimas taip pat nepaprastas, pasakiško pobūdžio. Antarktidos indėnai^* iš pirmo įspūdžio regisi taip netikėta, kaip iš stebuklinių liaudies pasakų apie vasaros sniegą ir žiemos šėką, nes juk Antarktidoje nerastume jokių nuolatinių gyventojų, juolab indėnų.

Kalbant apie šį kūrinį sunku nubrėžti skaitytojų auditorijos ribą ir skelbti verdiktą, ar tai pasaka suaugusiesiems, ar knyga paaugliams. Matyt, tinkamiausias apibūdinimas, kad tai knyga visiems, kurie viduje tebeturi išsaugoję vidinį vaiką, lakią ir mąslią vaizduotę, nesvarbu, kiek centimetrų galima užbrėžti ant durų staktos… Mėgstu kaip tik tokias knygas, kurias sunku įsprausti į lentyną, auditorijos rėmus, kruopščiai suklasifikuoti, išskirti vieną konkretų žanrą. Tokie kūriniai atveria daugiau prasmių.

Iš pradžių knyga atrodo tarsi buitiškai realistiškas pasakojimas apie berniuką Kleopą ir sunkiai sergančią jo sesę Upę. Kadangi judviejų tėvai turi daug reikalų, susijusių su dukters liga, Kleopas dažnai apsistoja pas senelį, taip pat Kleopą. Iš čia atsiranda mažytis konfliktas, nes berniukas gėdijasi savo senamadiško vardo ir tarsi juokais prašo senelio pakeisti jį į madingą reperio Eminemo vardą. Vėliau pasirodys, kad šioje knygoje vardų reikšmės iš tiesų svarbios ir atlieka nemenką vaidmenį. Tačiau pas senelį berniukas neturi kada nuobodžiauti, ten jo rankomis pagamintais lankais ir strėlėmis labiausiai mėgsta žaisti indėnus.

Gyvenimas pas senelį iš pradžių irgi atrodo buitiškai, nors šiltai, nevengiama sveikos ironijos, kol pamažu ima skleistis magiškasis realizmas, o šis transformuojasi į pasakišką, alegorinį pasaulį. Pasirodo, kad vienkiemyje gyvenantis Kleopo senelis dažnai sulaukia keistų svečių, kurie tik sėdi kartu ir tyli, apsupti kažin kokios keistos bendrystės skraiste. Galiausiai iš rūko išnyra indėnas, o paklaustas, iš kur atvykęs, pasisako esąs Antarktidos pilietis vardu Išniręs Iš Rūko. Jis Kleopo senelį vadina Tylinčiu Paslaptį, o berniuką – Pirmąja Plunksna. Šis pasakiškas jausmas ima augti ir plėstis sulig kiekvienu netikėtu siužeto vingiu. Skaitant apima jausmas, lyg skristum lėktuvu, kuris pamažu atsiplėšia nuo žemės ir pradeda kilti aukštyn į orą, į naują nuotykių kelionę. Berniukui Kleopui, kaip ir skaitytojui, pamažu kyla daugiau klausimų, nei galima rasti atsakymų. Visų pirma, kodėl senelis vis tyli su keistuoju svečiu prie stalo? Ką reiškia šie mįslingi indėniški vardai – Tylintis Paslaptį, Girdintis Tylą. Kas yra indėnų taryba? Kodėl magiškasis sakalas vis palieka berniukui savo raibas plunksnas? Maža to, senoje senelio spintoje Kleopas atranda keistas dureles su slepiama indėnų karūna.

Būtent šios durelės, kaip dėželė dvigubu dugnu, yra pagrindinė knygos stilistinė metafora – vienas pasaulis, slepiantis kitą. Už tiesioginės reikšmės slypi perkeltinė, už paprastų ir kasdienių dalykų – magiškas, fantastinis pasaulis.

Greitai pasirodo, kad visas knygos siužeto audinys ir yra dviejų pasaulių – tikro ir išgalvoto – sampyna. Jie ne tik kad nesikerta – jie gražiai ir prasmingai papildo vienas kitą, suteikia daug išminties, gyvenimo filosofijos. Tai papildo žmogiškuosius santykius: daugiau prasmės ir erdvės įgauna senelio ir anūko šiltas ryšys, brolio ir sesės tarpusavio santykiai, grindžiami begaliniu tarpusavio pasitikėjimu. Realybėje Kleopas yra tik mažas berniukas, slegiamas sesės ligos, išgyvenantis dėl jos, dėl tėvų, kurie atrodo baisiai išvargę ir nusiminę, o magiškame pasaulyje berniukas tampa tikru ir narsiu kovotoju, paslaptingo Antarktidos pasaulio vedliu ir gelbėtoju.

Tiesa, Antarktida čia nereiškia geografinės vietos, nors savo klimatu yra tarsi jai tapati. Tai magiška vieta, kurioje pilna stebuklingų dalykų: „– Nuo ko pradėti? Nuo rogių iš žuvų, Debesų kelio ar nuo degančio sniego?“ (p. 123). Taip Kleopo klausia pingvinas Rulis, aprodantis visą Antarktidą. Vaizdingai aprašyta indėniškoji Antarktida yra ne atšiaurus, o pasakiškai gražus kraštas su indėnais ir jų išmintingomis kalbomis, mintimis apie tylą, kito girdėjimą ir minčių galią. Antarktidoje viskas veikia kitaip negu Žemėje. Žodžiai ten nieko nereiškia, visi kalbasi tik mintimis. Ir būtent todėl nelieka tarpusavio melo, neatitikimų, kaip kad būna Žemėje, ypač tarp suaugusiųjų. Todėl indėnų Antarktidoje taip svarbu, kad mintys atitiktų žodžius, o šie – darbus. Labai įžvalgiai reflektuojamas mūsų pasaulio kalbų ir darbų lingvistinis, etinis, moralinis neatitikimas: „Koks keistas tas mūsų pasaulis, – mąsčiau nužiūrinėdamas miestą, – skirtingos kalbos, valstybės, tikėjimai, papročiai, kitoks gėrio supratimas ir dar skirtingesnis blogio. Vieną kalbame, antrą galvojame, trečią darome, o ketvirto siekiame. Tai jeigu aš, vaikas, tai suprantu, negi jie to nesupranta?“ (p. 110). Antarktidoje kalbamasi ne tik su indėnais, bet ir su gamta, sniegu, ten viskas esti gyva, kiek personifikuota, atsakoma šaukiniu: „Girdžiu tave.“ Kiekvienas Antarktidos gyventojas ir net pati Antarktida yra gyva, gali staiga prajukti, atsakyti, suprasti ir suvokti.

Įdomu paminėti ir nepaprastą teleportalą. Norint nukeliauti į mitinę Antarktidą, reikia turėti savąjį kelią-portalą: vieni patenka Rūko keliu, Pūgos keliu, kiti – Dūmų keliu ar senuoju Debesų keliu. Kiekvieną kartą turi jaukintis šį kraštą, lygiai kaip ir jis turi jaukintis ir priimti tave. Ši teleportacija iš dalies primena Cliveʼo Stapleso Lewiso Narnijos kronikų spintą, Jeano Cocteau Orfėją, keliavusį veidrodžių portalais, ar Lewiso Carrollio Alisą Stebuklų šalyje kaip tik dėl atsiveriančių naujų horizontų į kraštą, kur veikia visai kiti dėsniai ir logika, maginė ir mums nepaprasta.

Nepaisant įtraukiančių nuotykių, skaitytojas vis grąžinamas į realybę, kurioje lieka merdinti sesė, susikrimtę tėvai, slogi ligoninės atmosfera. Esama labai jautrių tarpusavio santykių aprašymų, ypač įstrigo vieta, kai sesė Upė prisipažįsta Kleopui, kad kai jis būna šalia, ji pamiršta skausmą, jis tarsi išnyksta, kitaip prabėga laikas, greita ir smagi tampa jo tėkmė. Brolis patiki sesei visas savo paslaptis apie mįslingąją Antarktidą su visais jos stebuklais, kuriais ji, žinoma, tiki. Juk Kleopas niekada nemeluotų… Deja, žemiškasis laikas vis senka ir jis vis rečiau gali matytis su savo sesute. Šias intymias, šiltas, bet kartu be galo graudžias akimirkas papildo senelio išmintis apie gyvenimą ir mirties neišvengiamybę: „Kaip gėlė, nupjauta ir pamerkta vazoje, gali atrodyti, kad ji žydi ir skleidžiasi, bet iš tiesų tai mirties grožis. <…> Vienos gėlės vazoje stovi ilgiau, kitos trumpiau, bet argi ta, kuri nuvyto vėliau, laimingesnė?“ (p. 111). Pasitelkiant nupjautų gėlių metaforą jautriai kalbama apie mūsų visų mirtingumą. Autorius sugeba tai pasakyti ypatinga, tiek vaikui, tiek suaugusiajam pajuntama poetine kalba. O šią visada papildo indėniška Antarktidos filosofija, suteikianti išminties gelmės, ir smagūs žaidybiški paradoksai: šilumos Antarktidoje esama „vienu laipsniu daugiau nei šalta“ (p. 101), kelionė truks „minute greičiau, nei atsibos“ (p. 70), indėnų bekraščiame kaime „visada vienu mažiau, nei netilptų“ (p. 75) ir t. t.

Kūrinio naratyvas pasiekia kulminaciją, kai Antarktidos kraštui iškyla grėsmė, nes pasirodo viską naikinantys, žmonių pavidalais galintys pasiversti Grobai ir pradeda visais portalais skverbtis į Antarktidos pasaulį, siekia jį užkariauti, sunaikinti. Paprastas berniukas Kleopas tampa ne tik kasdienių iššūkių kariu, stengdamasis dėl sesutės ir savo tėvų, bet ir didvyriška Pirmąja Plunksna, Pasaulių Vedliu. Čia iškyla pamatinė gyvenimo prasmės išpildymo, kaip būties pagrindo, filosofija, labai taikliai nusakyta senelio ir anūko pokalbiu:

– Tokio jausmo vedami kariai atlieka didžiausius žygdarbius, poetai kuria iliadas, šventieji gieda psalmes, o mamos dainuoja lopšines… Tai svarbus jausmas.

– O kaip jis vadinasi?

– Prasmės akimirka, – atsakė senelis paglostydamas man petį (p. 98).

Galop Kleopui ateina didžiausias išbandymų metas – savo mirusią sesutę išlydėti į Antarktidos žemę ir padėti ją apginti nuo puolančių Grobų. Tiesa, pats Grobų armijos aprašymas kiek priminė Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno Mordoro ordas, bet tai tik patvirtina, kad visas blogis yra panašus, net ir skirtinguose pasaulėvaizdžiuose.

Negaliu nepaminėti vienos jautriausių knygoje esamų akimirkų ir nepacituoti Kleopo patiriamo metafizinio jausmo: „Keista tyla. Net nenutuokiu, kaip apibūdinti tą jausmą, niekada iki šiol nebuvau jo patyręs… kai glostoma tavo siela. Galėčiau jį įvardyti visais nuostabiausiais žinomais žodžiais, tik ar verta? Kai tave glosto vienu švelnumu labiau nei meilė…“ (p. 158). Šis poetiškai aprašytas patyrimas turbūt yra viena gražiausių akimirkų lietuvių literatūroje.

Kalbėdamas apie knygos Antarktidos indėnai įspūdžius, menamas ar primenamas įtakas, autorius Juozas Gaižauskas viename interviu minėjo, kad kiekvienas šią knygą perskaitys savaip ir vis kitaip interpretuos. Eimutis Kvoščiauskas knygos nugarėlėje rašo: „Ar mes turime lietuviškąjį A. de Sent Egziuperi ar Dž. K. Rouling? Manau, dabar tikrai taip!“ Man ji labiau priminė tam tikrą puikų beletristinį balansą tarp Karlo May’aus Vinetu ir Astridos Lindgren Brolių Liūtaširdžių. Neabejoju, kad ši knyga ilgai išliks atmintyje ir ras savitą nišą lietuvių literatūroje – juk buvo nominuota kaip viena geriausių 2023 m. knygų paaugliams akcijoje „Metų knygos rinkimai“. Visiems svajotojams, norintiems pabėgti nuo pilkos rutinos, ji bus kaip slaptos durelės senovinėje knygų spintoje. Vos atsiverti knygą ir atsiduri Antarktidoje, šildančio sniego, pingvinų ir indėnų apsuptyje, toli nuo šio pasaulio triukšmo ir rėksmingos greitojo vartojimo kultūros. Bandant kalbėti Antarktidos indėnų žodžiais, ši knyga yra vienu puslapiu daugiau, nei patiko.