Paukščio sparnai latvių vaikų literatūrai: Janio Baltvilko kūrybinis palikimas (80-osioms gimimo metinėms)
Mitologizuoti tautosakos, gamtos ir vaikų literatūros ryšį Latvijos kultūros kontekste skatina ne tik prigimtinės vaikų literatūros ištakos ir savybės, bet ir šio lauko herojai, vienas jų – baltasis latvių vilkas Janis, arba tiksliau – gamtininkas, ornitologas, vaikų rašytojas, žurnalų vaikams redaktorius Janis Baltvilkas (Jānis Baltvilks, 1944 07 24 – 2003 10 04), kuriam 2024 m. vasarą būtų sukakę 80 metų.

Į literatūrinį gyvenimą pasinėręs maždaug 30-ies, Baltvilkas išleido apie keturiasdešimt pažintinių, prozos ir poezijos knygų vaikams ir suaugusiesiems, buvo mylimas ir vienų, ir kitų, tačiau, anot kolegų rašytojų, visuomet laikęsis arčiau vaikų. Priimdamas literatūrinį apdovanojimą už poezijos rinktinę suaugusiesiems (Saule met loku, 2002), stebėjęsis ir mieliau save vadinęs „esančiu prie vaikelių“1.
Vaikų literatūros lentynoje – dvidešimt penkios rašytojo knygos, penkiolika iš jų – eilėraščių rinkiniai2. Buvo talentingas pasakų ir apsakymų kūrėjas, neprilygstamas gidas į savęs, gamtos ir pasaulio pažinimą.
Po Janio Baltvilko kokybės ženklu

Keičiasi skaičiai bėgančių metų kalendoriuje, tačiau nesikeičia Janio Baltvilko sukurtų darbų suaugusiesiems ir vaikams vertė. Dar daugiau – rašytojo vardu kasmet palaiminami geriausi Latvijos knygų vaikams metų derliaus kūriniai. Nuo 2005 m. Latvijoje teikiama Janio Baltvilko vaikų literatūros premija3, 2008 m. tapusi ir tarptautine – ja įvertinami ne tik geriausi Latvijos autoriai, bet ir reikšmingiausi vertimai į latvių kalbą, jų vertėjai. Iki 2018 m. tarptautinei premijai buvo nominuojami tik Baltijos regiono autoriai, vėliau – visos Europos autorių darbai. Kasmet liepos 24-ąją premijos laureatams įteikiama pagal žymios latvių iliustratorės Anitos Paeglės (Anita Paegle) piešinį sukurta porcelianinė skulptūrėlė, vaizduojanti iš popieriaus išlankstytame baltame laivelyje plaukiantį ir skaitantį baltąjį vilkiuką (skulptorė Inesė Brants). Laivo stiebą puošia miško žemuogė – subtili užuomina, jog vaikų literatūra yra skirta trapiausiam vaikystės fantazijos pasauliui saugoti ir auginti, jog kokybiškai vaikų literatūrai keliami patys aukščiausi standartai: gebėjimas drąsiai žaisti kalba, išmintingas gamtos stebėjimas, etiškai jautrus pasaulio matymas, žadinantis vaiko smalsumą, literatūrinę ir kūrybinę vaizduotę – tokie, kokius sau ir kitiems kėlė rašytojas Janis Baltvilkas.

Premijos dvidešimtmečio minėjimo proga išleistame laureatų kataloge Baltojo Vilko žemuogių pieva (Baltā Vilka zemeņu lauks) – jau per 60 tokių talentingų rašytojų, iliustruotojų, vertėjų darbų. Tarp apdovanotųjų ne tik vyresniosios kartos rašytojai Mara Cielena (Māra Cielēna), Maris Rungulis (Māris Rungulis), Inesė Zanderė (Inese Zandere), Juris Zvirgzdinis (Juris Zvirgzdiņš), Juris Kronbergas (Juris Kronbergs), Aivaras Kliavis (Aivars Kļavis), Pėteris Brūveris (Pēteris Brūveris), Lauris Gundaras (Lauris Gundars), bet ir jaunesni autoriai Karlis Vėrdinis (Kārlis Vērdiņš), Luizė Pastuorė (Luīze Pastore), Rasa Bugavičiūtė-Pėcė (Rasa Bugavičute- Pēce), Martas Pujatas (Marts Pujāts), Lotė Vilma Vytinia (Lote Vilma Vītiņa) ir kt. Net kelis kartus Janio Baltvilko premija apdovanoti knygų vaikams iliustruotojai Anita Paeglė, Gundega Muzikantė (Gundega Muzikante), Elina Braslinia (Elīna Brasliņa), Reinis Pėtersonas (Reinis Pētersons), Edmundas Jansonas (Edmunds Jansons), Anetė Melėcė (Anete Melece), vertėjai Gundaras Guodinis (Gundars Godiņš), Maima Grynberga (Maima Grīnberga) ir kt.

Malonu, jog Baltvilko žemuogių pievoje sirpsta ir lietuvių autorių kūrybos vaisiai: 2010 m. šia premija apdovanota Kęstučio Kasparavičiaus knyga Baltasis dramblys: tolimų kraštų istorijos (2009), Gendručio Morkūno Velniškai karštos atostogos (2009) ir abiejų šių knygų vertėja Indra Brūverė (Indra Brūvere). 2020 m. apdovanota Jurgos Vilės ir Linos Itagaki grafinė novelė Sibiro haiku (dabar jau skinanti laurus ir Latvijos teatro apdovanojimuose), talentinga šios ir kitų lietuvių autorių knygų (Kotrynos Zylės Sukeistas ir Mariaus Marcinkevičiaus Sivužas) vertėja į latvių kalbą Dacė Meierė (Dace Meiere). Tos pačios vertėjos dėka latvių paauglius pasiekė ir 2023 m. šia premija apdovanota Ignės Zarambaitės mistiškoji apysaka Juodavandeniai.
Nuo 2024 m. vasaros Janio Baltvilko kūrybos dvasia gali būti paženklinami ne tik jau išleisti kūriniai, bet ir naujai gimstantys sumanymai. Rašytojo jubiliejaus proga netoli Rygos įlankos esančio Tukumo apylinkėse, gimtojoje Baltvilko sodyboje „Zīlītes“ („Zylės“), atidaryta nauja rašytojų rezidencija. Čia apsistosiantys kūrėjai kviečiami jausti pasaulį ne tik akimis ir ausimis, bet ir širdimi: „Tavo širdis, / jau / mato ir girdi. / Tavo širdis / dabar be perstojo / skaudės. / Tu išgelbėtas esi“4 (citata iš 1980 m. Janio Baltvilko eil. „Širdis“, užrašyto ant rezidencijoje stovinčios spintos durų).
Geriausias ornitologas tarp rašytojų

Literatūrologė Ilzė Stikanė (Ilze Stikāne), išsamiai tyrinėjusi Baltvilko kūrybą vaikams, viename savo tekstų pastebi, jog poeto kūryboje paukštis esąs gyvybės simbolis, „kvietimas neįaugti į kasdienybę, kvietimas nesusitaikyti su skausmu“5.
Paukščiai ne tik neatskiriama Baltvilko kūrybos vaikams dalis, bet ir savitos poeto meninės tikrovės kūrimo metodas – savotiška zoomorfizacija. Aplinkinį pasaulį poetas „supaukština“ – eilėraščiuose skraido ir įrankiai, ir varlės, ir vaikų fantazija6. Skraido ir poetai – Baltvilko eilėraštyje suaugusiesiems „Supoetintas epizodas“ girdima ir asmeninių patirčių inspiruota sarkazmo gaida: „Tiktai pamirški, / kad nemoki skraidyti / Tas krytis / bus garbingai / pelnytas: juodas / sparno mirksnis“ (1976)7.
Paukščių gyvenimas nėra idealizuojamas ir kūriniuose vaikams – ir eilėraščiuose, ir pasakose ar apybraižose subtiliai perduodama žinia, jog Latvijoje žiemojantys paukščiai kenčia badą, konkurenciją, jog ne visuomet iš perimų kiaušinių išsirita paukščiukai, jog iš tolimų kraštų pavasarį grįžta ne visi paukščiai, kai kurie jau niekad nesugrįš (eil. „Pavasario baladė“ („Pavasara balāde“) iš rinkinio Startos sniege (Stērstes sniegā, 1984)). Eilėraštyje tolimųjų kraštų geografija nutylėta greičiausiai sąmoningai – suaugusiam skaitytojui tai atveria ir metaforinio kalbėjimo galimybę, primenančią ir negrįžusiuosius namo iš Šiaurės. Gamtinė tema praplečiama į namų, gyvybės, tautos likimo problematiką.

Rašytojas paukščiais susidomėjo dar būdamas ketvirtoje klasėje, vasaromis kartu su jaunųjų gamtininkų būreliu padėjęs profesionaliems ornitologams žieduoti paukščius, vėliau dirbęs Latvijos mokslų akademijos Ornitologijos laboratorijoje, stebėjęs Engurės, Papės ežerų paukščius. Svajonė gilintis į gamtos paslaptis užauginta iki epizodinių studijų Latvijos universiteto Biologijos fakultete. Tačiau pro sovietmečio politinės sistemos biurokratinius filtrus nepraslydo dar gerokai per anksti viešai sugiedota latvių tautinė giesmė, ant tarpukario Latvijos prezidento Janio Čakstės kapo uždegta žvakė ir kiti išsišokimai. Latvijos žemės ūkio akademijoje agronomo diplomą per vargus įgijusio mokslo darbuotojo nenoras eiti tuo keliu, kuriuo privalo žengti pažangus socialistinio mokslo statytojas, komplikavo vis labiau save žodinėje kūryboje atrandančio jaunuolio gyvenimą, tad mokslininko karjerą nugalėjo poeto ir rašytojo pašaukimas8.
Rašytojai, priėmę į savo būrį gamtininką Baltvilką, žavėjosi jo nuoširdumu, paprastumu, pagarba Dievui, žmogui, gamtai. Draugų prisiminimuose jis – įsigilinęs ir susikaupęs kūrybinio proceso valandomis, atsipalaidavęs ir atviras laisvalaikiu, galėjęs improvizuoti čia ir dabar, savo eilėraščius ne tik išdainuodavęs, bet ir iššokdavęs.
Kalbos virtuozas, mokėjęs prakalbinti vaikus ir paukščius

Janis Baltvilkas turėjo išskirtinį gebėjimą savo kūriniais komunikuoti su pačiais mažiausiais skaitytojais. Stebina autoriaus išmonė, sąmojis ir vaikų psichologijos pažinimas. Knygose Žiogai ir žvaigždės (Sienāži un zvaigznes, 1992), Mažoji miško abėcėlė (Mazā meža ābece, 2000) ir kituose rinkiniuose trumpais kelių eilučių tekstais autorius pasako tai, kas svarbiausia, be jokių pagražinimų ar išvedžiojimų, tačiau kokie šie tekstai iškalbingi ir nuoširdūs – tarsi šešių kurapkų, perėjusių per apsnigtą kelią ir palikusių poetui įmintų pėdučių laišką: „Mes dar esame!“ „Baltąja knyga tikiu“ – prisipažįsta poetas, „nes ji niekada nemeluoja“ (miniatiūra „Įrašas baltojoje knygoje“ („Ieraksts baltajā grāmatā“))9.
Kartais trumpų eilučių platesnius kontekstus atveria išmoningas tekstų komponavimas – knygoje Metų laikai (Gadalaiki, 2000) pasakotojas ima interviu iš skirtingų veikėjų (Drugelio, Kurmio, Karoso, Kiškio, Žvirblio, Ąžuolo, Plytos ir Katino). Pasirodo, jog tik Plytai visi metų laikai yra tiesiog plyta, o visi kiti metų laikus jaučia ir išgyvena labai skirtingai, pvz., Kurmiui žiema yra „kieta žemė ir sunkus pragyvenimas“, Katinui – „šiltas kambarys su gėlėmis ant palangės“. Knygelės pabaigoje vaikai patys kviečiami suformuluoti, kas jiems yra pavasaris, vasara, ruduo, žiema.

Ne vieno kolegos ar literatūrologų pasisakymuose poetas vertinamas už nuoširdų, sąžiningą santykį su gamta ir drąsą eksperimentuoti, žaisti su kalba. Žaidimas garsais, žodžiais, ritmine dinamika nėra savitikslis – jis moko jaunąjį skaitytoją įsiklausyti, išgirsti, pajusti garso spalvą, žodžio skonį, žadina smalsumą suprasti daiktų prigimties ir jų pavadinimų ryšį. Kūriniuose daug paukščių, gyvūnų pavadinimų, susijusių su garsažodžiais (pvz., la. čurkstes, bezdelīgas, svīres ir kt.). Pavadinimai liudija ir tautos kūrybines galias. O kokie skambūs ir išraiškingi Baltvilko knygų ar eilėraščių pavadinimai – „Herberts Lerberts“ (eilėraštis apie rabarbarą), „Ādažu āžādas“ (lie. „Adažių ožkenos“), „Dzeņolis“ (lie. „Genėraštis“, plg. la. dzenis ‘genys’ ir la. dzejolis ‘eilėraštis’) ir „Dejolis“ (asociacija su la. žodžiais ‘šokis’, ‘akmenukas’, ‘eilėraštis’)10 – jie taip suaugę su semantiniu eilėraščio audiniu, kad jų perkelti į kitą kalbinį kontekstą tiesiog neįmanoma. Anot Stikanės, kalbiniuose žaidimuose Baltvilkas atsiskleidžia kaip poetas gamtininkas – jo „poezijoje vyrauja konkretumas, daiktiškas vaizdingumas“, supintas su sąmoju, turtinga išmone, skatinantis skaitytoją mąstyti11.

Paukščių – mylimiausių poeto gyvūnų – portretai eilėraščiuose kuriami pasitelkiant žodžių, garsų, rimų skambesį. Tokia poezija ne tik pamėgdžioja, bet ir supažindina su paukščių giesme, atkreipia dėmesį ir į kalbos garsų turtingumą, ugdo vaiko kalbos jausmą. Poetas mokėjęs itin išraiškingai skaityti savo eilėraščius: kartą išgirdęs, jau kitaip to eilėraščio skambesio ir neįsivaizduoji – savo atsiminimais apie bičiulį dalijosi rašytojas Maris Rungulis12.
Po Baltvilko „kalbos laisvės žaidimais“, po išlaisvinta fantazija ir sąmojingais siužetais, anot latvių poetės Inesės Zanderės, slepiasi taiklūs pastebėjimai, kurie „(…) pačiam Baltvilkui asmeniškai svarbūs“13.
„Pasaulis yra pilnas poezijos. Ji yra visur – kalboje, gamtoje, mūsų jausmuose, mūsų santykiuose. Mums tik reikia mokėti ją išgirsti, pastebėti, paliesti, užuosti. Net tuomet, kai poezija yra pastebėta, ne visuomet ją pavyksta užrašyti. Todėl tos akimirkos, kai pavyksta eilėraštį nutverti ir išguldyti ant popieriaus, man teikia didžiulį džiaugsmą“ – taip eilėraščių rinktinės Išskalbtas dangus (Izmazgātas debesis, 2000) įvade savo skaitytojams rašė poetas.
Pasakos apie pasakas
XX a. paskutiniajame dešimtmetyje rašytojas ima kurti pasakas. Jų pasakotojas – įdėmus smulkiausių aplinkos detalių stebėtojas ir neįprastų įvykių dalyvis. Kaip ir vaikai, jis geba pamatyti mažiausius vabalėlius ar mėnulio dulkeles, greta realiai egzistuojančių gyvybės formų įkurdinti ir fantastines. O kartais, pasitelkęs suaugusiojo galias kurti nonsensiškus pasakojimus, jis provokuoja jaunąjį skaitytoją atskirti, kur yra išmonė, o kur tiesa. Kartu tai ir vertybinio pasirinkimo klausimas. Pavyzdžiui, vienoje pasakoje iš rinkinio Plyvija ir kitos pasakos (Plīvija un citas pasakas, 2000) kviečiama pasirinkti, kas labiau neįtikėtina – tai, kad kartu su kregždėmis bei čiurliais virš Latvijos skraido smuikas ir išsidabinę povai, ar tai, kad ant mėšlyno krūvos užskrenda višta (pasaka „Šiek tiek neįprasta“ („Mazliet neierasti“)). Nesistebėdamas stebuklingais dalykais ir kvestionuodamas realius, rašytojas tikrina jaunojo skaitytojo žinias, suvokimo ir gebėjimo fantazuoti ribas.
To paties rinkinio pasakos „Pavogta pasaka“ („Nozagta pasaka“) subjektas – rašytojas – į pasakos kūrimo procesą nesikiša: jis tik užrašo ant balto popieriaus lapo pavadinimą „Pasaka“, padeda lapą ant žolės, o jos tekstą „rašo“ atsitiktinai virš jo pradūzgusi kamanė, ant lapo užšokęs žiogas, užropojęs vabaliukas, raudonoji skruzdėlė. Žinoma, tokią pasaką perskaityti gali tik nepaprastas skaitytojas – lapą nuo žolės pavagia kuosa ir nusineša į lizdą. Pasakotojas neprisiima žinovo vaidmens ir neaiškina, ką su pasaka darė kuosa: ar toliau ją kūrė, ar skaitė vabalų istorijas savo vaikams – kuosos lizdas pačioje aukščiausioje liepoje, „beveik pačiame danguje“.
Titulinėje rinkinio pasakoje „Plyvija“ (nuo la. plivināt ‘plazdėti, plasnoti’) galima įžiūrėti ir ambivalentiško teksto, atveriančio sovietmečio žmogaus patirtis, požymių. Naktį į pasakotojo kambarį įskridusi neregėta būtybė atskleidžia, jog ji yra greičiau pasaka nei pūkas, maitinasi mėnulio spindulio šviesa ir yra kilusi iš pelėdos plunksnelės:
„Na, aš buvau pelėdos sparno plunksna. Ir kai pelėda maitinosi, tai ir mes, plunksnos, norėdamos ar nenorėdamos turėjome valgyti. Pelėda mus maitino, taip sakant, per prievartą. Mes turėjome valgyti, kad turėtumėm jėgų pelėdą visą naktį išlaikyti ore. Mes turėjome valgyti visas tas peles, varles ir dar nežinia ką. Fu!“ – Plyvija nusipurtė.
„Ir todėl tu palikai pelėdą?“ paklausiau.
„Ne, ne aš ją palikau. Pelėda mane išmetė.“14
Į klausimą, ar iš visų išmestų plunksnelių atsiranda tokios mielos būtybės kaip ji, Plyvija atsako, jog „iš kai kurių – taip. Ar iš visų – aš nežinau. Nesu mokslininkė“15. Ir šį klausimą autorius palieka atvirą.
Pasijuokiama rinkinio pasakose iš žmonių godumo – noras, jog visi rasos lašeliai virstų deimantais, nepasiteisina: visa taikaus kaimo bendruomenė susipyksta, tad tenka vėl prašyti stebuklus darančio atvykėlio pagalbos (pasaka „Viena diena Aklių kaime“ („Viena diena Dundurciemā“)). Panaudodamas žodžio „plokščias“ dviprasmiškumą, autorius ironizuoja tuštybę – visos tvenkinio žuvys trokšta būti plokščios kaip plekšnės, nes taip esą gražiau (pasaka „Lygintuvo pasivaikščiojimas“ („Gludekla pastaiga“)).
Daug sukurta pasakų apie įvairius daiktus, jų naudą, paskirtį ar prigimtį, gyvūnų biologiją, metų laikų kaitą. Į pasakojimą įtraukiama Latvijos ir pasaulio geografija. Pavyzdžiui, pasakoje apie vištytę Pongą, lesančią plastmasę ir dedančią stalo teniso kamuoliukus, pasakotojas informuoja, jog tokių kamuoliukų galima įsigyti bet kurioje sporto parduotuvėje „nuo Slampės iki Japonijos. Nuo Smardės iki Kanados. Nuo Džūkstės iki Naujosios Zelandijos“ („Pingos Ponga“ („Pingas Ponga“)). Išdykėliai skalbinių segtukai, atitrūkę nuo virvės, skraido kartu su kregždėmis, kielėmis, kalviukais, sėjikais ir kitais vaikui negirdėtais paukšteliais nuo Tukumo iki Talsų, nuo Valdemarpilio iki Kolkos. Juos drugelių tinkleliu gaudantis šeimininkas Snapas bėgioja po Latvijos pajūrio miestelius, peršoka ir Lietuvą, ir Lenkiją, kol pagaliau pasiekia Gibraltarą. Skalbinių segtukų gaudymo nuotykis hiperbolizuotai išauginamas iki viso dangaus sijojimo per milžinišką sietą, kol juo netyčia sugaunamas atominis bombonešis, ir tuomet iškyla pavojus visam pasauliui. Iš geografinių tolumų staiga nusileidžiama į latvių mitologinę pasaulėžiūrą ir vaikiškai naiviai klausiama: „Galbūt reikėtų parašyti laiškus visoms vyriausybėms? Kad bombonešiai mums nereikalingi, kad visiškai pakanka perkūno“ („Ak, tie segtukai“ („Ak, šie knaģi“)).
Knygoje Pasaka apie pasaką (Pasaka par pasaku, 1996) skaitytojas supažindinamas su pasakiškai jaukiu ir jautriu mažosios Pasakėlės pasauliu. Vienoje istorijoje kuriama savotiška miško sakmė, paaiškinanti, kodėl paukščiai miške pasakiškai gieda, kitoje – kregždučių ir žuvelių kilmė, trečioje – kodėl namuose geriausia. Į pasakojimą įtraukiamus veikėjus dažnai sieja asociatyvinis išvaizdos panašumas. Pavyzdžiui, iš Gluosnių Pasakėlės nuskintų gluosnio lapų atsirandančios paprastosios kregždės, iš sidabrinio gluosnio lapų – kregždutės, skrendančios į mėnulį, o iš gluosnio svyruoklio (la. ‘liūdesio gluosnio’) lapų – kregždutės, panyrančios į tvenkinio vandenį ir įsirausiančios į dumblą. Pievos Pasakėlė mėgo vaidinti pievų gėles – persirenginėjo, kaitaliojo skrybėlaites bandydama būti panaši į įvairiaspalves gėles. Atėjus šienapjūtei Pasakėlę nuliūdina pokyčiai, tačiau nusiraminimą teikia svaigus vystančios žolės kvapas.
Mažiesiems skaitytojams rašytojas itin išraiškingai nusako sudėtingą žmogaus emocijų skalę: pasiklydusios Pasakėlės akys nelaimingos, tačiau kai ji išgelbėja paukštelį, viena akis pradeda šypsotis, o kai paukštelis parodo kelią namo, šypsosi jau abi. Gluosnių Pasakėlė nerimauja, kad tik nebūtų šalta žiema, kad žuvelės nesušaltų, o iš tiesų neramu ir pačiai, kaip reikės peržiemoti. Obelų sodo Pasakėlė laiminga gyvame natūraliame sode, kuriame visais pavidalais knibžda ir reiškiasi gyvybė, tačiau kai sodas nupurškiamas nuodais, ji nusivilia žmogumi, iškeliauja į pasaulį ieškoti sodo, kuriame vietos užtektų visiems. Pradėjęs lyti lietus susilieja su vienišos Pasakėlės ašaromis. Parodoma vaikams ir vertybinio apsisprendimo likti ištikimam svarba – Ežero Pasakėlė, suviliota gulbių šnekų apie žiemojimą šiltuose kraštuose, leidžiasi su jomis į kelionę, tačiau kai šioms galvą susuka žmonių siūlomas maistas, Pasakėlė ryžtingai pasuka gimtojo ežero link ir yra laiminga dėl savo sprendimo. Pasaka baigiama daugiareikšme išvada: „Tais didžiaisiais ne visuomet galima pasikliauti. Nėra jau taip, kad didelis visuomet yra protingesnis už mažą. Reikia gyventi savo pačios protu!“
Gamtos ir žmonių psichologas
Nė viena Janio Baltvilko knyga apie gamtą nepristato gamtos enciklopediškai – pasakojimas apie gamtą yra nuoširdus ir individualizuotas, pritaikytas prie skaitytojo žinių ir supratimo. Ramus pasakojimo tonas, aprašoma miško spalvų, garsų, kvapų gama veikia kaip psichologo terapija. Įdėmus žvilgsnis į gamtos ir žmogaus gyvenimą padėjo Baltvilkui sukurti ir įtaigius psichologizuotus pasakojimus apie gyvūnus ar įvairius pasakotojo susidūrimus su jais. Viename pirmųjų realistinės gamtinės prozos rinkinių Reibenių miško pasakojimai (Reibeņu meža stāsti, 1986) pasaulis stebimas ir vertinamas vaiko, varnos ar kito gyvūno akimis. Panašiai sukurtas ir gamtinių pasakų rinkinėlis Trečioji lydekos vasara (Līdakas trešā vasara, 1998) (pasakojama musės, lydekos, vyšnaitės, rupūžės ir kt. gyvūnų vardu). Jautri gamtinė apysaka apie ornitologo ir dančiasnapio Mergusėlio (plg. lot. Mergus serrator) draugystę, nutrūkusią dėl neatsakingo žmogaus elgesio (paukštis zoologijos sode praryja lankytojo numestas plastmasines šukas), skatina atsitokėti ir gamtos nevertinti vien vartotojiškai (Mergusėlis (Mergusiņš, 1997)). Paskutiniame rašytojo sudarytame rinkinyje Žmogus ant žirgo (Cilvēks zirgā, 2004) išspausdintų realistinių novelių, gamtos apybraižų, miniatiūrų pagrindą sudaro gyvūnų ir žmonių gyvenimo problemų paralelės. Gyvūnas dažnai parodomas kaip daug daugiau regintis ir jaučiantis, nei žmogus galėtų apie tai pagalvoti. Novelėje „Ligoninės parke“ („Slimnīcas parkā“) vienišas senolis gydytojui guodžiasi: „Kol tavo darbas kam nors reikalingas, tol galima gyventi“, o prie ligoninės augančiame medyje nuo seno gyvenusi ir savo poros netekusi kuosa paguodą randa slapta maitindama jos senajame lizde įsikūrusios strazdų šeimynos jauniklius. Apybraižos „Nutikimas dobilų lauke“ („Notikums āboliņlaukā“) pasakotoją emociškai sukrečia balandžių poros ištikimybė – vienam žuvus, kitas, ignoruodamas pavojų, nesitraukia nuo medžiotojo. Autofikciniame pasakojime apie senelės mirtį autorius dalijasi ne tik mistine patirtimi (ant klėties, kurioje buvo pašarvota senelė, langelio nežinia iš kur atsirado du balandžiai), bet ir liudija tikėjimą anapusybės egzistavimu („Balandžiai“ („Baloži“)).
Baltvilkas ir Lietuva

Anot poeto Rungulio, fonetiniams Baltvilko žaidimams įtakos turėjo domėjimasis latvių ir lietuvių tautosaka16. Jos skambesį ir dermę ypatingą klausą turėjęs poetas išbandė į latvių kalbą versdamas lietuvių liaudies dainas vaikams, iš pradžių išspausdintas žurnale Zīlīte (1982, Nr. 8, p. 5–6), vėliau suguldytas į rinkinėlį Šoka kiškis, šoka lapė (Danco zaķis, danco lapsa: lietuviešu tautasdziesmas bērniem, 1984). Su šiuo rinkiniu poetas važinėjo po Latvijos mokyklas, vaikams pasakojo apie lietuvių tautosaką. Išmėgino Baltvilkas save ir kaip pasakų vertėjas – dirbdamas minėto žurnalo literatūrinės dalies, o vėliau ir vyriausiuoju redaktoriumi, jis išvertė ir žurnalui pasiūlė kelias animalistines Sigito Poškaus pasakas iš knygos Trumpos pasakaitės (1995)17.
Baltvilkas buvo žinomas Lietuvos kūrėjams, kviečiamas į įvairius tarptautinius renginius (pvz., Tomo Mano festivalį Nidoje), ir nors savo eilėraštyje „Apie smilgas“ („Par smilgām“) jis rašė apie Latvijos ir Lietuvos smilgas, vėjyje viena kitos pusėn palinkusias18, tačiau į lietuvių kalbą išversta nedaug rašytojo kūrinių – šiek tiek daugiau suaugusiems skaitytojams, o vaikams – viso labo tik dvylika eilėraščių: trys iš jų pateko į Sigito Gedos išverstų latvių poetų eilėraščių rinkinį Vaikystės rytmetėliai (1988), devyni eilėraščiai įtraukti į naująją antologiją Tirpsta diena kaip ledai (2023). Pastarojoje pakartotas vienas Gedos išverstas eilėraštis apie vaiko miegą, dieną saugantį miegančius pelėdžiukus (eil. „Kur dieną mano miegelis būna“), o kiti spausdinami pirmą kartą. Knygoje skaitytojai supažindinami su poeto trumpaisiais eilėraščiais-mįslėmis, kviečiančiais mąstyti ir įsitraukti į kūrybinį procesą („Tinklo mįslė“, „Paguodos mįslė“, „Teplionės mįslė“, „Ramybės mįslė“ ir kt., vertė Arvydas Valionis). Kiti eilėraščiai atskleidžia metų laikų spalvas (eil. „Pavasarį“, „Mūsų žemė rudenį“, vertė Audrius Musteikis), juose, žinoma, švilpauja, klykauja, po dangų nardo paukščiai, „kad žemelei būt lengviau, / kad ji nenugrimztų“ (eil. „Mūsų žemė rudenį“), o kad kregždžiukai neliktų alkani – jiems „musę“ snape neša grafinis Baltvilko eilėraštis „Kregždė“ (vertė Musteikis).
Lietuvių skaitytojui labai mažai pažįstama Baltvilko trumpoji proza. Išversta ir žurnale Genys 1998 m. išspausdinta vienintelė rašytojo pasaka „Miško Pasakaitė ir Paukštukas“19, tačiau ji jau gana giliai pasislėpusi po laiko sluoksniu ir, matyt, laukia pavasario.
Prisistatydamas viename knygų serijos apie latvių poetus leidinyje Janis Baltvilkas rašė: „Neturiu nė vieno priešo – nė vieno vienintelio žmogaus, kuriam norėčiau už ką nors atkeršyti. Kai kurių žmonių – tų, kurie mane kažkada mėgino gąsdinti ar tildyti, – man iš tiesų yra gaila. Niekam nepavydžiu – nei tiems, kurie turi storesnes pinigines, nei tiems, kurie talentingesni už mane. Esu parašęs daug menine prasme silpnų eilėraščių, tačiau nėra nė vienos eilutės, dėl kurios man reikėtų teisintis, kad ją esu parašęs verčiamas kokių nors aplinkybių. Ko aš dar noriu? Sukurti kelias geras knygas, iš kurių spinduliuotų meilė. Toji, kuria Dievas mane yra apdovanojęs.“20
Norisi tikėti ir lietuvių skaitytojui palinkėti, jog į jo rankas kada nors atskristų ne pavienės Baltojo vilko plunksnelės, o visas paukštis, lydimas talentingų Latvijos dailininkų iliustracijų. Žinoma, galima teisintis, jog sudėtinga, o kartais net neįmanoma versti savo gimtojoje kalboje gyvenančio rašytojo kūrybą, tačiau ne visuomet reikia versti, kai kada pakanka tik įsiklausyti (pvz., eil. „Kuršo varpų skambėjimas“21).
_____________________________
1 Inese Zandere, Māris Rungulis, „Baltvilka gars“, Balta Vilka zemeņu lauks: Izstādes katalogs, Rīga: LNB, 2024, p. 43.
2 Pamiškės žaliasis bamblys (Meža malas zaļais knauķis, 1979), Puošniažygis paspartina žingsnį (Skrejvabole pieliek soli, 1981), Startos sniege (Stērstes sniegā, 1984), Kaip zylutė prie lango (Kā zīlīte pie loga, 1987), Žolė visą dieną žalia (Zāle visu dienu zaļa, 1990), Trisdešimt trys (Trīsdesmit trīs, 1994), Raisto burtininkas (Purva burvis, 1999), Mažoji miško abėcėlė (Mazā meža ābece, 2000), Išskalbtas dangus (Izmazgātās debesis, 2000), Vilkai tempia malkas (Vilki velk malku, 2003), in Regina Kvašytė, „Jānis Baltvilks“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2024-09-18, interneto prieiga: https://www.vle.lt/straipsnis/ janis-baltvilks/ (žiūrėta 2024-10-01).
3 Premijos pirmtakė – 1994 m. IBBY Latvijos skyriaus įsteigta Pavasario premija (Pavasara balva), kurios vienas iš laureatų buvo ir Janis Baltvilkas. Premijos laureatams būdavo dovanojama keramikinė vaza – pražydusi šluota, in Baltā Vilka zemeņu lauks: Izstādes katalogs, Rīga: LNB, 2024, p. 6.
4 Rutulinis žaibas į sielą: XX–XXI amžiaus latvių poezija, [sudarė ir vertė Arvydas Valionis], Vilnius: Homo liber, 2019, p. 171.
5 Ilze Stikāne, Vertību pasaule latviešu bērnu literatūrā, Rīga: RaKa, 2005, p. 44.
6 Ibid., p. 45.
7 Rutulinis žaibas į sielą: XX–XXI amžiaus latvių poezija, p. 172.
8 Gunārs Daija, „Baltvilks“, Atklājums: populārzinatnisks mēnešraksts, 1991, jūlijs, p. 45.
9 In Žiogai ir žvaigždės (Sienāži un zvaigznes), Rīga: apgāds „Zīlīte“, 1992, p. 4.
10 Pavyzdžiai iš Janio Baltvilko knygos Raisto burtininkas (Purva burvis, 2024).
11 Ilze Stikāne, Vertību pasaule latviešu bērnu literatūrā, Rīga: RaKa, 2005, p. 53.
12 Inese Zandere, Māris Rungulis, „Baltvilka gars“, Balta Vilka zemeņu lauks: Izstādes katalogs, Rīga: Latvijas Nacionālā bibliotēka, 2024, p. 43.
13 Inese Zandere, „Plāksnīte, kas labi redzama putniem. Tagad Jāņa Baltvilka vārdā ir nosaukta latviešu bērnu literatūra“, Baltā Vilka zemeņu lauks: Izstādes katalogs, Rīga: Latvijas Nacionālā bibliotēka, 2024, p. 11.
14 In Jānis Baltvilks, Plīvija un citas pasakas, 2000, p. 15–16. Čia ir toliau – Kristinos Vaisvalavičienės vertimas.
15 Ibid., p. 16–17.
16 Rūta Laima Bērziņa, „Cīrulis, atnāks, zaļš, gaisma“, Jaunā Gaita, 2004, Nr. 1, p. 19.
17 Sigits Poškus, „Vai esi dzirdējis?“, „Par kaķi Sliktuli“, „Vidis un zirnis“, [vertė Janis Baltvilks], Zīlīte, 1998, Nr. 2, p. 14–15, interneto prieiga: https://periodika.lv/periodika2-viewer/?lang=f r#panel:pp|issue:272471|article:DIVL162|page:16|query:lietuvie %C5%A1u%20BALTVILKS%20 (žiūrėta 2024-10-18).
18 Janis Baltvilkas, „Apie smilgas“, [vertė Arvydas Valionis], Metai, 2018, Nr. 3, p. 6, interneto prieiga: https://www. zurnalasmetai.lt/?p=2598 (žiūrėta 2024-10-18).
19 Janis Baltvilkas, „Miško Pasakaitė ir Paukštukas“, [iš latvių kalbos vertė Šiaulių universiteto studentai], Genys, 1998, Nr. 3, p. 43.
20 Jānis Baltvilks, Laimīga cilvēka dzīvesstāsts un 33 dzejoļi, Rīga: Likteņstāsti, 1997, p. 28.
21 Jānis Baltvilks, „Kurzemes zvanu spēle“, Purva burvis, Rīga: Zvaigzne ABC 2024, p. 20–21. Eilėraštyje minimi Kuršo vietovardžiai. Skaityti reikia kirčiuojant pirmąjį skiemenį, brūkšneliu paženklintos raidės tariamos ilgai (Kristinos Vaisvalavičienės pastaba). Visas eilėraščio tekstas publikuotas išspausdintame žurnale Rubinaitis, 2024, nr. 4 (112), p. 23.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 4 (112)