Tos vėpsonės gražumas! Žiūrėtum ir žiūrėtum... (apie spektaklį šeimai pagal Simoną Daukantą „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“)
Prieš vaidinimą, kad ir kaip mėgtum Stalo teatrą, buvo kiek neramu. Simonas Daukantas smarkai sulietuvindamas išvertė vokiečio Joachimo Heinricho Campe ʼės veikalą Robinzonas jaunesnysis kone prieš porą šimtų metų (1845), o tas, savo ruožtu, buvo pasaulinės literatūros klasiko Danielio Defoe romano Robinzonas Kruzas (1719) laisvas sekimas. Remtasi ir šiuo, ir kitu jau klasikiniu Simono Daukanto darbu Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Tekstai žemaitiški, apimtis milžiniška, nuotykinio siužeto griaučiai žinomi kiekvienam, apie keliones jūrose efektingų filmų prisižiūrėta – tai kaip mūsų dienų vaikui įmanoma šitą senieną pateikti? Bet pamatai tokio reto gerumo spektaklį, jog tik džiaugiesi, kad jis trunka ne programėlėje žadėtą valandą, o ilgiau! O kur dar šauni edukacija. Ach, gal pamatęs laimingas būtų ir pats Simonas Daukantas, juk jo vertimas XIX a. taip ir nebuvo išleistas.
Scenoje – šeima, toks mažas senosios lietuvybės modeliukas. Visi po dienos darbų geidžia išgirsti istoriją, kuri juos galėtų padaryti protingesnius, geresnius. Tėvas pasakoja ir su visa šeimyna čia pat inscenizuoja, aiškina, demonstruoja bernelio nuo Palangos Rubinaičio Peliūzės (taip Daukantas perkrikštijo Robinzoną Kruzą) paklydimus ir nuotykius.
Stalo teatras – objektų teatras. Ne tik jaunesnius žiūrovus tiesiog užburia daiktų transformacijos: durys virsta stalu, audimo staklėmis, laivu, sala, maišas tampa Peliūze, šaukštai – jo rankomis ir kojomis, o tada gali ir plaukti, ir skęsti, ir į medį lipti, ir į kalną kopti. Scenos ne tik išradingos, juokingos ir naivios, bet ir jaudinančios, prasmingos: kad ir ši, kai visi susirūpinę, ar keliautojas begyvas, lenkiasi virš Peliūzės ir klausosi jo širdies plakimo prigludę vienas prie kito krūtinės – širdis prie širdies.

Tėvas yra vyksmo spiritus movens, jis, kaip ir priklauso, patriarchališkas, jo žodis pirmas ir paskutinis, jis atsakingas už savo šeimą – savo pasaulį, kartu teatrališkas, atviras, mylintis, žaidžiantis. Tėvas kone sokratiškuoju metodu klausia ir yra nuolat klausinėjamas vaikų, kas svarbiausia: kokia tėvų meilė yra protinga, o kokia ne, ar Peliūzės pasielgta dorai, ką jis turėjo daryti mirtino pavojaus akivaizdoje. Vaikai ne kartą karštai peikia Peliūzę už tėvelių neklausymą, išvykimą iš namų neatsiklausus. Tėvas po svarstymų reziumuoja – dabar jūs į tiesą atėjot. Netikėčiausia, kad rūpestis, kaip nuo mažų dienų doresniam tapti, atvira didaktika yra simpatiški ir paveikūs. Štai ką reiškia puikaus teatro magija! Ypač žavūs yra teologiniai disputai, jų, palyginus su originalu, visai mažai, bet jie esmingi. Duktė nesupranta, kodėl Dievas pražudė šitiek jūreivių, o tą vieną nelabai tikusį Peliūzę išgelbėjo? Po svarstymų atsakas kaip ir rastas, bet juk tiek mažam, tiek suaugusiam žiūrovui lieka ir neatsakymo. Taip tiesiamas tolesnis, ne toks ir aiškus pažinimo kelias. Kitu atveju Tėvas ir pats dvejoja, prisipažįsta nežinąs. Atsakymai neprimetami, nuo sudėtingumo, neaiškumo neišsisukinėjama. Kartais net norisi dalyvauti scenos pokalbyje ir tikrai turėtum ko pasiteirauti, nors kažin kaip atsakytum pats klausiamas.

Motina Simono Daukanto tekste blankoka, vos kelis kartus beįsiterpianti, o spektaklyje ryški, jautri, net porą kartų priglunda ir bučiuoja tėvą (ne į lūpas!) tokiu delikačiu neerotišku bučiniu, kad net širdis sugrunda. Daukanto tekste tokių švelnybių nerasta, yra tik gana formalus, šaltokas Tėvo kreipimasis: „Mano myloji, duok ranką! Aš ją pabučiuosiu už pasigailimą mano vargutos.“ O spektaklyje šeimos santykiai tokie natūraliai šilti, kad patiki, jog tikrai būta to švelnumo, lietuvio būdas toks buvo senovėje ir tebėra.
Paradoksalu – spektaklio veiksmas intensyvus, daug egzotikos, pažintiniai ir ugdantieji momentai dinamiškai pinasi su humoru ir dramatizmu, bet programiškai atsisakyta bet kokių šviesos, garso efektų, madingų vaizdo ekranų, scena kone monochromiška, drabužiai žemdirbiškai rudi, spalvos prislopintos. Akivaizdu, kad tokia koncepcija leidžia ir moko įsižiūrėti, įsiklausyti, pasigrožėti veiksmo ritmu, detale, pauze, medinio šaukšto šviesa.
Nežinia, ar ir kiek liko žiūrovams nesuprastų žodžių. Neįprastą sintaksę ar leksiką galima buvo suvokti iš konteksto, padėjo pavyzdinė aktorių dikcija, jų pasimėgavimas kalba. Nustebęs sužinai, pavyzdžiui, kad kiekviena paros valanda turi savo vardą: sambrėškis arba brėkšta, santėmis arba sutemos, vakaras, nuovakarės, išvakarės, naktovidas, įmygis, pirmieji gaidžiai, antrieji gaidžiai, prieš aušrą, aušta arba švinta, mažoji pusrytėlė, išaušo, saulėtekis, didysis pusrytis, priešpietis, pietai arba pusdienis, pakaitis, po pakaičio, po pusdienio, pavakarė, mažoji pavakarėlė, vakarop, saulėlydis. Ypač šaunus epizodas, kai Peliūzė tarsi moko nejaukųjį (laukinį) žmogų Nedėldienį lietuviškai, nors iš tiesų tai jie abu mokosi žodžių, ir Peliūzės savojo laiko frazę „vėjas papampusia burna pūtė“ Nedėldienis išverčia į mūsų dienų kalbą – „kilo audra“, palangiškio „tėvainė“ jam yra „tėvynė Afrika“. Informatyvioje programėlėje randi nediduką žodynėlį, tik gaila, kad viskas paprasčiausiai surašyta abėcėlės tvarka, o juk ten yra ir archajiškos leksikos, ir Simono Daukanto sukurtų naujadarų, ir žemaičiavimo, ir perėmimo iš lotynų ar latvių kalbų, ir slavizmų. Minimaliai to nepažymėjus, praleista proga sudominti.

Paika būtų, jei koks prisiekęs lituanistas imtų apgailestauti dėl nepanaudoto epizodo. Tekstas yra itin profesionaliai sumodeliuotas, sustyguotas, kryptingas, erdvus, atviras, gyvas. Dramaturgė Sandra Bernotaitė, režisierė Saulė Degutytė, visa kūrybinė komanda nusipelnė nuoširdžiausių pagyrų. Gaila tik, kad programėlėje prie aktorių pavardžių varnelės nesudėtos – juk ir vaikui, ir suaugėliui tai svarbu.
Mūsuose dramos leidimai reti, nepopuliarūs, neperkami, o išleista Bernotaitės pjesė gal sudomintų kokį lėlių teatrą, mokyklos dramos būrelį, tiesiog suteiktų skaitymo malonumą. Vis prisimenu, kaip visa nediduko Danijos miestelio mokykla keletą mėnesių statė Homero Odisėją (!): rašė scenarijų, kūrė muziką, dekoracijas, vaidino ir dainavo, dirbo prie kostiumų, grimo, apšvietimo. Buvo laimingi, aš pavydėjau.
O kol kas belieka linkėti, kad kuo daugiau žiūrovų ateitų pasigrožėti įstabia pilkos lakštingalos giesme. Gal kas net panorės galvūgalyje išsisiuvinėti Tėvo palinkėjimą: „Tapsit kasdieną geresni.“ Niekada nevėlu.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 4 (112)