Knyga gali turėti stebuklingos galios

 

 

 

– Miela Vida, pažįstu Jus seniai, bet apie vaikystę, kurią kiekvienas nešiojamės savo širdyje, niekada neteko pasikalbėti… Kuo svarbūs Jums vaikystės prisiminimai?

– Labai patiko kadaise vienos psichoterapeutės pasakyta mintis: kiekvienas malonus vaikystės atsiminimas yra mūsų resursas. Man tas resursas yra vaikystės vasaros, o iki mokyklos – ir pavasariai bei rudenys tėvelio tėviškėje, labai gražioje Suvalkijos sodyboje Marijampolės rajone, netoli Šunskų miestelio. Ten aš buvau su dviem tetom, tėvelio sesėmis, ir tėvelio tėveliu. Mes jį vadinom tėvuku. Visi jie jau ilsisi Šunskų kapinaitėse. Nebėra ir tos sodybos, iš dviejų pusių apsodintos vyšniomis, su dideliu sodu, daržais ir darželiais, dideliu tvartu ir kluonu. Dėl to beveik visada apsiverkiu, išgirdusi „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ arba apie „bernioką iš Suvalkijos lygumų“. Nors gimiau Vilniuje, man Suvalkija yra kaip tėviškė, savas kraštas, kurį ir dabar aplankom. Pradėjusi kalbėti, aš net šnekėjau kapsiškai, sakydavau „kap“, „tep“. Kai dar važiuodavom ten su tėveliais, mama vis kartodavo: „Artėjant prie Suvalkijos, viduje darosi šilta.“ Aš dabar, pajutusi suvalkietišką žmogaus tarmę, būtinai jį pakalbinu. Ar knygų mugėje, ar poliklinikoje – bet kur. Kažkoks keistas bendrumas apima.

Vida Bėkštienė su vyru Arūnu Karklėje po Klaipėdos knygų mugės. 2023 m. Asmeninio archyvo nuotraukos
Vida Bėkštienė su vyru Arūnu Karklėje po Klaipėdos knygų mugės. 2023 m. Asmeninio archyvo nuotraukos

 

– Tad galima sakyti, kad pirmoji kalba buvo kapsų. O kokie pirmieji žaislai?

Vida su tėveliais
Vida su tėveliais

– Labai gerai atsimenu pirmuosius žaislus – tokias medines kaladėles su piešinukais ir raidėmis. Jas dėliodama, išmokau rašyti. Neprisimenu, kiek metų turėjau, bet tikrai nedaug. Kadangi kitas mylimiausias žaislas buvo lėlės, ne kokios išpuoštos, bet tokios paprastos, kaulinės, panašiausios į tikrus kūdikius, apie vieną jų ir buvo mano pirmasis laiškas iš kaimo tėvams į Vilnių: „Atvežkite lėlę nulūžusia koja ir tą nulūžusią jos koją.“ Laiško originalo neturiu, bet jį vis prisimindavo mama. Paskiau rašydavau ir daugiau laiškų, bet šitas buvo pirmasis ir man labai svarbus, nes baisiai reikėjo tos lėlės. Kai teta, krikšto mama, atvežė man lėlių vežimėlį, buvo didžiausia šventė, nes tais laikais tai buvo gana deficitinis reikalas. Taip ir važinėdavau su tom lėlėm aplink sodą, valgydama vyšnias, pavaišindama lėles. Turėjau dar tokią guminę mešką. Ji buvo mano karvė, nes koks gi ūkis be gyvulių.

 

– Kai kas iš mūsų turime savo vaikystės archyvą, jei galime taip pavadinti, už kurį esame dėkingi tėvams – už išsaugotus pirmuosius mūsų piešinius, užrašytus posakius, kreivai ar labai gražiai primargintus mokyklinius sąsiuvinius su pirmųjų mokytojų raudonu rašalu ištaisytomis klaidomis… Turime laiškų iš vaikystės draugų, pirmąsias knygeles ir net slaptą dienoraštį, kurį net nedrąsu dabar atsiversti ir susitikti su ta tarsi nepažįstama mergaite ir jos svajonėmis… Ar turite Jūs savo vaikystės archyvą? Kas jums jame brangiausia?

Vidai penkeri
Vidai penkeri

– Visas tas mano vaikystės archyvas yra galvoje, mintyse. Daiktų neišliko. Lėlės buvo sukrautos ant aukšto, bet, kai griovė pastatus, viskas ir „žuvo“ griuvėsiuose. O va kas liko širdyje, to jau niekas nesunaikins. Pavyzdžiui, Šv. Marijos Magdalietės atlaidai Šunskuose. Tada suvažiuodavo visų tėvelio brolių, seserų šeimos, po mišių sueidavo giminės, kaimynai, ir suskambėdavo dainos. Aš daug liaudies, tremtinių dainų išmokau tada. Visa giminė buvo daininga, balsinga. Dainų būdavo turbūt daugiau negu kalbų. Vaišių niekada netrūko, nes visada buvo auginamos kiaulės, avys, laikoma karvė, daug paukščių. Kokių smagesnių gėrimų nelabai atsimenu, jei ir būdavo, tikrai nedaug. Tada buvau dar maža, tik vėliau supratau giminių bendravimo, bendrystės vertę. Vyriausias tėvelio brolis buvo kunigas. Jis labai būrė brolius ir seseris, vis kviesdavo visus suvažiuoti į tėviškę. Deja, mirė nesulaukęs nė 50-ies. Ir dabar su pussesere ir dviem pusbroliais turim tokią kasmetinę tradiciją susitikti jų gimtinėje Bliuviškiuose tą savaitgalį, kai Griškabūdyje Šv. Onos atlaidai. Jų gimtoji sodyba ant Novos upelio kranto. Aš pas juos ir pavasarodavau, kai buvau mokinukė, studentė, paskui jau su vyru Arūnu, su dukrom ir sūnum. Griškabūdyje visada aplankom kapus. Ten palaidoti du mano dėdės, dėdienė, teta, jos vyras, mamos tėveliai. Kaime turėjau tris drauges. Kai jau buvom didesnės, tėvukas kartais leisdavo joms ateiti arba man pas jas nueiti. Bet retai. Nes, jo nuomone, negerai, kai kaimo vaikai eina laukais. Jie turi dirbti. Pats su mano močiute (ji anksti mirė nuo insulto) užaugino septynis vaikus, kurie buvo pirmieji pagalbininkai ūkyje nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro.

 

– O kokios buvo pirmosios perskaitytos knygos, kurių išmintis lydi visą gyvenimą?

– Gal pirmoji knygelė, kurią atsimenu, buvo Alibaba ir keturiasdešimt plėšikų. Tokia plonutė, kaip tik mano jėgoms skaityti. Ir, man atrodo, joje buvo galima kažką paspalvinti. Tas irgi smagu. Tikriausiai ją man padovanojo teta, mano krikšto mama. Ir pridėjo savo kūrybos eilėraštuką: „Au au au, aš žinau, kad šitą knygutę veža pas Vidutę tėtė ir mama žalia mašina.“ Turėjau ir pasakų knygučių, kurias skaitydavau ir pati, ir paskaitydavo mama. Kadangi ji buvo lituanistė, mėgdavo man pasakas kurti pati. Pavyzdžiui, pradžia tokia: „Gyveno kartą mergaitė, vardu Vidutė…“ Bet aš ją greit nutraukdavau, sakydavau: „Šitos nenoriu, šita apie mane.“ O jau tokia didesnė knyga buvo Janušo Korčako Karalius Motiejukas Pirmasis. Ji gana stora, tai ją ilgai skaičiau ir tikriausiai ne vieną sykį. Kaip dabar atsimenu: sergu, guliu užklota, o šalia Motiejukas. Paskiau Eno Raudo Cypliukas ir Johnnyʼio Gruelleʼo Skudurinės Onutės pasakėlės. Abi apie didelį gerumą. Su meile pasiūtas Cypliukas atgyja, o Skudurinė Onutė turi saldaininę širdelę. Kokios išmintingos istorijos. Tegu ir dabar kiekvienas su meile padarytas daiktas atgyja ir mus pačius atgaivina. Ir kuo daugiau saldaininių širdelių! Ne šokoladukų, o kiekvieno krūtinėje. Abi knygelės perleistos ne sykį įvairių leidyklų. Skudurinę Onutę 1995 m. leido leidykla „Lietus“, kurioje tada darbavausi. Teko apsilankyti pas knygelės vertėją pedagogę Giedrę Žmuidzinavičiūtę- Gučienę, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus dukrą. Ji papasakojo, kad anglišką knygutę jai parvežė tėvelis. Knygelė taip patiko, kad ji ėmėsi ją išversti.

 

– Kas lėmė gyvenimo kelio pasirinkimą – studijuoti filologiją ir paskirti gyvenimą knygoms?

– Mano mamytė Nijolė Voveraitienė buvo baigusi lietuvių kalbą Pedagoginiame institute ir kartu chorvedybą tuomečiame Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume. Tik baigusi institutą pradėjo dirbti „Minties“ leidykloje (tada Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla). Ją ten pasikvietė leidykloje jau dirbusi draugė Liusė Sidarienė. Taip abi ir išdirbo „Mintyje“ iki pensijos. Ir koks sutapimas! Šiandien, man rašant šituos atsiminimus, paskambino Liusė paklausti, kaip mes visi laikomės. Jai jau gerokai per 90, bet atsimena ir mano vaikų, ir net anūkų vardus. Leidykla buvo ten pat, kur ir dabar, Z. Sierakausko gatvėje, ant kalno. Mes gyvenome netoliese, Algirdo gatvėje. Mėgau kartais pas mamą nubėgti. Net prisimenu redakcijos kvapą – popieriaus, spaustuvės dažų. Kiek nuostabių žmonių ten dirbo! Neseniai į anapilį iškeliavusi puiki redaktorė ir nuostabiausias žmogus Donata Linčiuvienė, patyrusi vertėja germanistė Elena Zambacevičiūtė, kurios paskutinį vertimą, labai išmintingą knygutę Ana ir Ana išleidome jau mes, įkūrę „Gelmes“. Dabar prisiminiau redaktorę Adą Sadauskaitę. Ji, matyt, labai mokėjo su vaikais bendrauti, nes ją vadinau „mano draugė“. Galėčiau čia daug pavardžių priminėti.

 

– Papasakokite daugiau apie savo šeimą, tėvus, o kartu ir sutiktus žmones, kurių asmenybės Jus žavėjo, formavo vertybines nuostatas.

Vida, 1970 m.
Vida, 1970 m.

– Kadangi mama mėgo muziką, dainų netrūko ir namuose. Ji leidykloje suorganizavo moterų ansamblį. Kartais jos repetuodavo darbe, kartais mūsų namuose. Mane jų dainos visada graudindavo. Sakydavau: „Mama, nedainuok.“ O jau būdama paauglė, studentė ir vėliau dažnai ateidavau pas mamą ir prašydavau: „Mama, padainuokim.“ Čia būdavo jau ne kaimo atlaidinis repertuaras, o sudėtingesnis, dainuodavome dviem balsais, visas melodijas ir net žodžius ir dabar prisimenu. Ir per visus mamos gimtadienius, vardadienius sueidavo tos dainininkės – tai būdavo „dainų baliai“. Kartais kaimynai klausdavo: „Kas ten pas jus taip gražiai dainavo?“ Paskutinis – 2009-ųjų sausį, per Nijolines, gal dar per gimtadienį birželį, o rugpjūčio mėnesį mamą pakirto infarktas. Su mama dažnai eidavome į Operos ir baleto teatrą. Jis buvo visai šalia namų, J. Basanavičiaus gatvėje. Grįžusi namo priešais veidrodį strakaliodavau ir dainuodavau. Kelerius metus dainavau „Liepaitėse“, paskiau jas iškeičiau į akademinį irklavimą. Nors man irkluoti sekėsi visai neblogai, bet to savo žingsnio iki šiol gailiuosi. Ir vis pagalvoju, kodėl tėveliai leido palikti „Liepaites“. Šiaip į muzikavimą mama mane stūmė. Tais laikais konservatorijoje buvo tokia vadinamoji studentų praktika. Būsimi pianistai ir pianistės turėjo pasiimti mokinių, juos mokyti skambinti, o tada gal kartą ar du per mėnesį vesti parodyti savo dėstytojai, ko išmokė. Mane vesdavo pas docentę Aldoną Dvarionienę, kompozitoriaus Balio Dvariono žmoną. Tikrai buvo įspūdinga moteris, mokiusis Austrijoje, Vokietijoje. Groti aš pritingėjau, bet pažymius gaudavau neblogus. Matyt, už muzikalumą. Dvarionienė sakydavo: „Račiūniškas kraujas, bet klasiška tinginė.“ Mamos dėdė buvo kompozitorius Antanas Račiūnas. Kai Dvarionai, Račiūnai ir Vainiūnai dar gyveno Kaune, labai draugavo. Vadinosi DvaRaVa. Visokių smagių istorijų su jais nutikdavo.

Mamos tėveliai buvo gydytojai. Dirbo Šakių ligoninėje. Deja, tėvelis Juozas Račiūnas 1944 m. žuvo, kai važiuodamas pas ligonį netoli Lukšių užvažiavo ant minos. Močiutė liko našlė su dviem dukrom ir dirbo dantų gydytoja Šakių rajone. Mamos sesuo taip pat buvo gydytoja, bet psichiatrė, jos dukra Ligita dabar žinoma infekcinių ligų specialistė. Aš lyg pasvajodavau apie mediciną, bet bijojau, kad neįstosiu, ir pasirinkau filologiją. Vyresnėse klasėse kažką bandžiau rašinėti, gal esė, gal kokius įspūdžius ar išguldyti savo slaptas svajones, bet nieko nesaugojau ir neišsaugojau. Gal net sudeginau.

Tėvelis Albinas Voveraitis buvo inžinierius, baigęs tuometį Kauno politechnikos institutą. Inžinierius statybininkas. Visą laiką dirbo Miestų statybos projektavimo institute. Išėjęs į pensiją, pastatė sodo namelį, dviaukštį mūriuką, kurį mes truputį praplėtėm ir apšiltinom ir kuriame gyvename jau daugiau kaip dešimt metų. Mūsų vaikai sakė, kad niekada jo neparduotų, nes tai – senelio atminimas. Beje, čia buvo Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų sodai, tik dabar daugelio jų jau nebėra, gyvena vaikai ar anūkai arba sklypai parduoti kitiems žmonėms.

Mano mama, išėjusi į pensiją iš „Minties“, įsidarbino Martyno Mažvydo bibliotekos Leidybos skyriuje, kuriam vadovavo dar viena nuostabi moteris Teofilė Būdienė, garsaus kalbininko ir vertėjo Vytauto Būdos žmona.

Kai buvau dar maža, paskiau pradinukė, buvau daugiau tėvelio vaikas. Jis vesdavosi mane į Vingio parką pasivaikščioti, į čiuožyklą. Eidami į Vingio parką, dažnai sutikdavom Kiprą Petrauską. Jis gal traukdavo iš teatro namo. Toks iškilus, plevėsuojančiu lietpalčiu. Tėvelis buvo lėtas, ramus. Gal tas traukė ir mane, ir paskiau mūsų dukras ir sūnų. Jis ateidavo, juos mažus panešiodavo, išvesdavo į lauką, nusiveždavo į kaimą. Prisimenu tokią, rodos, smulkmeną, bet… Sūnui Augustinui buvo gal pusė metų. Senelis nusinešė jį prie lango, už kurio augo alyvų krūmai. Sako: „Žiūrėk, koks gražus paukščiukas pas mudu atskrido.“

Tėveliai mane labai mylėjo. Buvau vienturtė, dėl to gana išgyvenau, net taupiau pinigus broliukui ar sesutei. Bet taip jų ir nenupirko. Jie be galo mylėjo ir mūsų dukras, ir sūnų, ir anūkus, savo proanūkius. Augustinas nelankė darželio, pirmadienį keliaudavo pas senelius, o penktadienį grįždavo. Su proanūkiu Luku senelis dažnai ir pabūdavo, kai dukra Kristina išeidavo į darbus. Po mamos mirties jis gyveno pas mus, sulaukė beveik 92-ejų.

 

– Žinau, kad baigusi universitetą ne iš karto ėmėtės redagavimo ir leidybos. Kaip tai nutiko?

Vida ir Arūnas studijų metais, 1975-ųjų spalis
Vida ir Arūnas studijų metais, 1975-ųjų spalis

– Kelias į leidybą, gerai pagalvojus, turbūt prasidėjo matant namuose redaguojančią mamą ir jai vis po truputį taisant mano rašinius. Aš rašiau gana gerai, beveik be klaidų, bet ji man patardavo paieškoti sinonimų, kokių gražesnių žodžių, pastebėdavo logikos klaidų. Kai laikiau ir abitūros, ir stojamuosius egzaminus, žinojau, kad ką jau ką, bet rašinius turėčiau parašyti gerai. Tik labai bijojau istorijos, kurios kažkodėl niekada nemokėjau. Man matematika buvo lengviau. Baigusi universitetą dirbau tuomečiame Pedagogikos mokslinio tyrimo institute. Iš pradžių laborante, paskiau jaunesniąja moksline bendradarbe. Domėjausi ikimokykline psichologija. Jau buvau ir du kandidatinio minimumo egzaminus išlaikiusi. Kaip tik tuo metu įsikūrė „Vyturio“ leidykla. Noras patekti į ją buvo stipresnis už visus mokslus. Bet, aišku, darbo institute patirtis padėjo ir leidykloje. Kaip tik atsidūriau Ikimokyklinės literatūros redakcijoje. Ir negaliu nepaminėti, kad institute sėdėjau viename kabinete su šviesaus atminimo Meile Lukšiene, psichologe Violeta Jonyniene, psichologu, dabar profesoriaujančiu Amerikoje Rimu Augiu, psichologu ir psichoterapeutu Gediminu Navaičiu. Niekada nepamiršiu labai garbingos ir išmintingos lituanistės Laimos Tupikienės. Gaila, kad išėjo vos 54-erių. 2020 m. išleista knyga Moterys, kūrusios Lietuvą – apie 100 garsiausių moterų, įvairių sričių specialisčių, tarp jų ir Meilė Lukšienė, ir Laima Tupikienė. Pagalvojusi apie jas, prisimenu mūsų išleistą Marinos Aromštam knygą Kai ilsisi angelai. Apie nuostabią mokytoją, kuri visiems kartodavo, kad svarbiausia žmogui – jo stuburas. Tada čia dirbo ir literatūros tyrinėtojas, pedagogas Jonas Linkevičius, su kuriuo paskiau susitikome „Vyturyje“, kur jis buvo mano viršininkas, bet mes jį vadinome dėde Jonu. Ir Jonines pažymėdavom.

 

– Ko Jus išmokė „Vyturys“, o vėliau ir kitos leidyklos, jose sutikti kolegos?

– Redakcijos vedėja buvo dailininkė Birutė Grabauskienė, taigi ji rūpinosi iliustracijomis, o aš literatūriniais planais. Man buvo labai smagu pačiai sudaryti tautosakos rinkinėlius „Vyturiuko“ serijai. To ėmiausi niekieno neraginama. Sėdėdavau Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skaitykloje ir iš smulkiosios tautosakos rinkinių rinkau juokavimus, pasakas be galo, minkles, mįsles. Išėjo knygelės Kadarai kadarai, Kada padangė ant žemės, Buvo senis ir senutė. Knygelių ikimokyklinukams tekstukai buvo trumpi, taigi redagavimo nedaug. Bet prie planų reikėdavo pasėdėti. Kai kuriuos rankraščius pasiūlydavo autoriai, kai ką kartodavome. Laikai keitėsi, viskas mainėsi. Kai „Vyturį“ uždarė, dirbau „Lietaus“ leidykloje, paskiau beveik dešimt metų „Gimtajame žodyje“. Leidykla – kūrybinė įstaiga. Visose sutikau daugybę rašytojų, dailininkų, redaktorių, vertėjų. Atsimenu vertėjos iš švedų kalbos Eugenijos Stravinskienės patarimus, kai leidome Astridos Lindgren Emilį iš Lionebergos. Kokie puikūs vertėjai buvo Kęstutis Šidiškis, Virgilijus Čepliejus, turėję puikų humoro jausmą, kurį aš labai vertinu. Prisimenu, kaip Kęstutis sutarčiai sudaryti atsiuntė savo „asmens kuodą“, kaip guodėsi dėl „finansinio susierzinimo“, nesulaukęs honoraro. O Virgilijus juokaudavo: „Jeigu nežinai, kaip išversti kokios gėlės pavadinimą, rašyk raktažolė, o jei kokio paukščiuko – tai devynbalsė.“ Jau minėtoji Elena Zambacevičiūtė, su kuria paskiau keletą metų ir gyvenom kaimynystėje, ir labai susidraugavom. Kalbėdavomės apie viską, ne tik apie knygas. Visom prasmėm buvom bendramintės. Iš redaktorės Baniutės Medekšaitės (ji dirbo ir su mano mama „Mintyje“) išmokau, kad deklamuojam ne mintinai, o atmintinai, nes yra ne mintis, o atmintis. Jų jau nebėra. Jie buvo vyresni, o mes tada dar visai jauni, apie trisdešimties ir mažiau. Dabar jau reikia visiems pridėti dar po trisdešimt ir daugiau. Bet kai kurie toliau sėkmingai darbuojasi: kas verčia, kas redaguoja, kas knygas leidžia arba daro visus tris darbus iš karto.

 

– O kaip Jūs su šeima pasiryžote įkurti savo leidyklą, kuriai jau dešimt metų?

– Dirbdamas leidykloje, aišku, užmezgi ryšių ir su rašytojais, ir su vertėjais, ir su dailininkais, ir su užsienio leidyklomis, agentūromis. „Gimtajame žodyje“ mano pagrindinės pareigos ir buvo susirašinėjimas su užsienio leidėjais. Vyras Arūnas gal dešimt metų įkalbinėjo steigti savo leidyklą, bet man vis buvo baisu, kad nesugebėsiu, nemokėsiu. Nesgi čia reikės bendrauti ir su spaustuvėmis, ir su platintojais, ir su knygynais, ir su bibliotekomis, ko anksčiau niekada neteko daryti. Su bibliotekomis – tiek, kiek nuvažiuodavome į susitikimus su skaitytojais. Su „Gimtuoju žodžiu“ nemažai važinėjom, tų pažinčių šiek tiek užsimezgė. Taigi 2014-ųjų pradžioje šiaip taip pasiryžome ir įkūrėme „Gelmes“. Iš pradžių jos nebuvo vien šeimos leidykla, bet paskiau pasikeitė dalininkai (esame viešoji įstaiga), ir likome mes trys: vyras Arūnas, vyresnioji dukra Kristina ir aš. Pramokau ir su spaustuvininkais, ir su platintojais bendrauti. Labai nemėgstu valdiškų susirašinėjimų. Ypač susidraugavome su kai kuriomis bibliotekomis. Vardais pažįstu kiekvieno Komplektavimo skyriaus vadovę. Apie vienas žinau daugiau, apie kitas mažiau, bet apie naujas knygas kiekvienai rašau atskirus laiškus, nepamiršdama paklausti, kaip kurios vaikai, anūkai, sveikata ir pan.

Vilniaus knygų mugėje
Vilniaus knygų mugėje

 

– Jūsų vaikai, rinkdamiesi profesijas, turėjo puikų tėvelių pavyzdį. Tad nieko nuostabaus, kad knyga tokia svarbi jų visų gyvenimuose. Kokias su literatūra, knygos menu susijusias sritis aprėpia Jūsų šeima?

– Arūnas baigė Vilniaus universitete fiziką, bet gyvenimas nunešė pirmiausia į Prano Gudyno restauravimo centrą tyrinėti paveikslų, o galiausiai – į kultūrą, suaugusiųjų švietimą. Dar viena karjeros stotelė – Tautodailininkų sąjunga. Daile jis visada domėjosi, o per visus karantinus ir tapyti pradėjo. Jau porą jo paveikslų esame panaudoję knygų viršeliams. Kokias specialybes rinktis vaikams, leidome spręsti jiems patiems. Kristina įstojo į Vilniaus universitetą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Turėjo puikių dėstytojų – poetą Marcelijų Martinaitį, docentą Kęstutį Urbą, Regimantą Tamošaitį, Giedrių Viliūną, Audingą Peluritytę-Tikuišienę, Juozapą Girdzijauską, Aleksą Girdenį, Aldoną Paulauskienę, Aldoną Pupkį, Ireną Smetonienę, Bonifacą Stundžią… Dabar ji redaguoja didžiumą „Gelmių“ knygų, moka gražiai vesti pristatymus, kalbinti autorius, pasakoti apie knygas. Jaunesnioji Kamilė jau gal nuo dešimtos ar devintos klasės žinojo, kad stos į Dailės akademiją. Ruošėsi, mokėsi piešimo. Prisimenu, ėjome pas dailininką Mikalojų Vilutį į jo dirbtuves senamiestyje, kad pažiūrėtų Kamilės darbus, ar verta stoti, nes konkursas didelis. Jis pasakė, kad „potencialas yra“. Kamilė įstojo į grafiką, tiesa, į mokamą vietą. Ji ir pamaketuoja, ir viršelių sukuria. Nors abi dukros daug metų dainavo „Liepaitėse“ (vyresnioji Kristina – net 17), į muziką nepasuko, bet dainuoja gerai. Ypač mėgsta dainuoti Kristina. Sūnus Augustinas paauglystėje lankė įvairių būrelių, o studijuoti pasirinko garso režisūrą Muzikos ir teatro akademijoje. Dar groja grupėse „Juodvarnis“ ir „Black Citrus“. „Gelmėms“ išvertė amerikiečių muzikanto, bosisto, prodiuserio, pedagogo, penkių „Grammy“ apdovanojimų laimėtojo Victoro L. Wooteno knygą Muzikos pamoka. Pats perskaitė ją angliškai, labai patiko ir pasiūlė išleisti. Wootenas vadinamas muzikos ikona ir legenda, įkvepiančia įsijausti į muziką ir gyvenimą. Knygoje yra daug gražių minčių. Štai pora: „Kaip plojimas viena ranka, taip ir vienpusiai santykiai niekada neveikia. Turi būti lygybė. Abi pusės privalo duoti viena kitai, imti viena iš kitos, gerbti viena kitą, mylėti viena kitą ir girdėti viena kitą“; „Visi daiktai turi protą, net ir gilė savo minty turi visą medį. Jei tai nebūtų tiesa, kaip tuomet atsirastų medis? Išmokti naudotis protu yra raktas į visas galimybes.“

 

– O anūkai?Ar ketina sekti šeimos tradicijomis?

Vilniaus knygų mugėje. 2023 m. Antra iš kairės – Elena Bradūnaitė, pirma iš dešinės – anūkė Rusnė
Vilniaus knygų mugėje. 2023 m. Antra iš kairės – Elena Bradūnaitė, pirma iš dešinės – anūkė Rusnė

– Anūkus turime šešis: tris anūkes ir tris anūkus. Anūkės jau panelės. Kol kas apie filologiją užsimena Kamilės jaunesnioji dukra Rusnė. Vyresnioji Ūla dar galvoja. O Kristinos aštuoniolikmetė Gabrielė linksta į menus, humanitarinį profilį. Anūkai berniukai dar rimtų planų neturi. Jie visi trys labai draugauja, nemažai per atostogas ir savaitgaliais pas mus pabūna. Čia turi draugų, pažaidžia krepšinį, futbolą, pamina dviračius. Jei važiuojam į kokias knygų muges, neretai ir juos vežamės. Kol aš su knygom sėdžiu, senelis su jais apylinkes apžiūri, įdomesnes vietas aplanko.

 

– Kokias knygas skaito mažieji

 – Knygų jie nelabai mėgsta skaityti. Labiau įnikę į ekranus. Gal dar ateis laikas ir skaitymui. Anūkės skaito. Pasirenka pačios, kas joms įdomu pagal amžių ir pomėgius, galiausiai – gyvenimišką patirtį. Privalomosios literatūros nelabai įsiūlysi. Knygomis dalijasi su draugėmis, kelios skaito tą pačią, paskui aptaria. Paskutinė iš tokių bendrai aptartųjų – Colleen Hoover Mes dedame tašką. Labai laukė ir filmo – vos šiam pasirodžius, iškart ėjo žiūrėti. Mėgsta mūsų leidyklos leidžiamos paaugliams ir jaunimui skirtos „Paribio istorijų“ serijos knygas, bet irgi atsirenka pagal savo skonį.

 

– Ką pastebite – ar nemažėja vaikų knygų mugėse, susitikimuose su skaitytojais?

Knygų mugėje Klaipėdoje. 2023 m.
Knygų mugėje Klaipėdoje. 2023 m.

– Knygų mugėse, susitikimuose vaikų, paauglių būna. Mūsų pasakojimus jie išklauso mandagiai, bet po renginio tvarkingai išeina iš salės. Prie knygų prieina dažniausiai keli, tiksliau, kelios mergaitės. „Paribio istorijų“ serija turi nuolatinių skaitytojų, kurios visada įsigyja naujai išleistą knygą.

 

– Kokių knygų labiausiai reikia vaikams dabar? Kaip atsirenkate, ką išleisti?

– Knygų yra labai daug. Gerų taip pat. Gauname daugybę agentūrų ir leidyklų katalogų. Tik rinkis, versk ir leisk, jei yra už ką. Labiau žiūrime į tas, kurios laimėjusios literatūrinių apdovanojimų, išverstos į daug kalbų. Savo rekomenduojamų knygų sąrašus sudaro Goetheʼs institutas, Lenkų knygos institutas, Suomių literatūros fondas, prancūzų leidėjai. Bendraujame su patyrusiomis vertėjomis, kurių skoniu pasitikime. Kartais jos ką nors pasiūlo. Beveik kiekvieną savaitę gauname laišką iš kokio autoriaus, parašiusio romaną, esė ar eilėraščių rinkinį. Tokių pasiūlymų tikriausiai sulaukia visi leidėjai. Iš jų vertų dėmesio pasitaiko vienas kitas. Dažnai iš paties laiško supranti, kad vargu ar kūrinys bus geras. Tai autoriui mandagiai atsakai, ir tiek. Būna ir taip, kad kūrinys gal ir geras, bet nėra lėšų jam išleisti. Gerai, jei paremia Kultūros taryba. Esame leidę ir autorių arba jų rėmėjų lėšomis.

 

– O kokie naujausi atradimai ir leidimai laukia mūsų?

Vida Karklėje. 2023 m.
Vida Karklėje. 2023 m.

– Atradimas mums buvo jauna rašytoja iš pajūrio Agnesa Kenešytė-Gricė. Purslai – „Metų knygos rinkimų 2023“ paauglių kategorijos knyga nominantė. Tai skaudus pajūrio oro persmelktas pasakojimas apie jauną savęs ieškančią merginą ir jos patį nuožmiausią maištą prieš artimųjų primestus tikslus. Istorija privers susimąstyti ne tik jaunus žmones, bet dar labiau suaugusiuosius. Jos romanas paaugliams Sulaukti aušros 2021 m. tapo paauglių literatūros konkurso nugalėtoju. Agnesa – aktyvi kūrybinio rašymo ir skaitymo skatintoja. Pasak jos, kokybiška literatūra turi neįtikėtiną galią. Ji moko, gydo, padeda pažinti save ir pasaulį.

Čia negaliu nepaminėti knygos, kuri šiuo metu spaustuvėje – tai Elenos Spurgaitės pasakos Žaliapūkė, nepaprastai meniškai iliustruotos dailininkės Aistės Tarabildienės. Bus tikrai gražus leidinys, skirtas autorės 100-osioms gimimo metinėms. Ir čia vėl viskas susiję su Suvalkija. Kadangi, kaip sakiau, susirašinėju su daug bibliotekų, laiškuose „toms suvalkietiškoms“ dar pridedu kokį papildomą šiltą žodį. Per tuos žodžius pavasarį man paskambino Kazlų Rūdos bibliotekos direktorė, kad nori išleisti Žaliapūkę, nes pirmoji laida jau nuskaityta ir nuvargusi (išleista „Vagos“ 1981 m., iliustruota Irenos Geniušienės), ir Elenos Spurgaitės garbei suorganizuoti kokį renginį. Truputį gaila, kad šio kilnaus sumanymo neparėmė Kultūros taryba, bet biblioteka surinko šiek tiek pinigėlių iš rašytojos giminaičių ir poros vietos verslininkų, o į mūsų paraišką teigiamai atsiliepė Kazlų Rūdos savivaldybė. Visiems rėmėjams labai ačiū. Niekaip negalėtume sutikti, kad pasakose išsakytos mintys jau neaktualios šiuolaikiniams vaikams. Aktualios kaip niekada. Argi gali prarasti svarbą gerumas, kilnumas, teisingumas? Gamtos ir žmogaus sutarimas? Argi nenusipelno bausmės skriaudikai, plėšrūnai, klastūnai? Labai laukiame Žaliapūkės, su ja riedėsime į Kazlų Rūdą, pristatysime knygą ir klausysime atsiminimų apie šio krašto garbingą, bet šiek tiek primirštą rašytoją ir geruonėlę dantų gydytoją, vienuolika metų dirbusią miestelio vidurinėje mokykloje. Kaip prisimena kraštiečiai, vaikai ne tik nebijodavę besišypsančios gydytojos, bet net bėgdavę iš pamokų į jos kabinetą.

Kaip neprisiminti draugystės su poete Ramute Skučaite. Išleidome tris jos galvosūkių ir užduotėlių knygeles vaikams: Koks gi žodis pasirodys?, Į pagalbą – savo galvą ir Galvoti verta kiekvieną kartą! Patys pavadinimai parodo pagrindinę knygučių mintį. Kaip smagu pačiam ką nors sugalvoti ir atrasti! Visas tris iliustravo a. a. Aušrelė Čapskytė-Šarauskienė. Tada visos susitikdavome jaukioje Ramutės virtuvėlėje prie kavos, aptardavome ir darbus, ir gyvenimus. Šalia narvelyje melodingai čirkšdavo jos naminis žvirbliukas.

Kai įkūrėm „Gelmes“, mūsų didžioji pagalbininkė buvo Gintarė Adomaitytė. Ir knygas padėdavo pristatyti, jas apžvelgdavo spaudoje, ir patardavo, ir važinėjom kartu nemažai po miestus ir miestelius. Dabar jau pati taip įsukusi savo „Meno bangas“, kad kitoms veikloms lieka mažiau laiko. Bet ėmėsi dar vieno naujo užsiėmimo – vertimo iš lenkų kalbos. „Paribio istorijų“ serijoje išleidome jos išverstą Dorotos Suwalskos knygą Juodieji ežerai. Magdos dienoraštis apie mamos ir dukros santykius, daug metų juos gaubusią neišsakytą paslaptį. Gintarė yra linkusi ir toliau versti.

Minėjau, kad draugaujame su keliomis patyrusiomis vertėjomis. Būtent draugaujame. Daug susirašinėjame laiškais, jei reikia, susitinkame ar pasikalbame telefonu. Už tas bičiulystes esu be galo dėkinga Jonei Ramunytei, Aidai Krilavičienei, Vilijai Žemaitaitytei, Rytei Janauskaitei, Jūratei Karazijaitei, Laimai Masytei, Birutei Avižinienei, Živilei Gapšienei, Gražinai Miklaševičiūtei, Donatai Rinkevičienei. Jos visos yra išvertusios ir knygų vaikams, ir jaunimui, ir suaugusiesiems. Kai knyga gera, ji tinka visokio amžiaus skaitytojams. Juk kiekvienas meno kūrinys – ar parašytas, ar nutapytas, ar pastatytas spektaklis, ar filmas, ar išgirsta muzika – yra geras, jei žmogus iš jo kažką pasiima, išsineša, gal pralinksmėjęs, gal susimąstęs, gal susigraudinęs. Visi jausmai yra geri, kai jie tikri. Grįžtant prie knygų – Jonės Ramunytės versta Florence Seyvos Kišenukė. Ir pavadinimas mažiukas, ir knygutė tilptų į kišenuką, o kokia mintis! Draugystė ir vienatvė, netektis ir viltis. Vėžliukė Kišenukė savo istoriją pasakoja linksmai. Pasaulis yra gražus ir margas. Kartais liūdime, ilgimės tų, kuriuos praradome. Bet liūdesys praeina, prasideda džiugesnės dienos. Su naujais bičiuliais, naujais nuotykiais ir įspūdžiais. Svarbu pamilti gyvenimą ir jo įvairovę. Prancūzijoje Kišenukė įtraukta į mokyklų programas.

Arba naujausia mūsų knygelė – Gražinos Miklaševičiūtės išversta Ulricho Hubo Šluba antis, akla višta. Knygutės pavadinimas nelabai linksmas, bet joje pasakojama istorija iš tiesų smagi. Ji apie drąsą, tikrą draugystę ir slapčiausius mūsų norus. Apie nuotykius, ieškant atsakymų į didelius klausimus. Rašytojas stengiasi viską pasakoti kuo paprasčiau, kad kiekvienas vaikas lengvai suprastų jo žinutę ir net juoktųsi. Pasak Hubo, jį, kaip autorių, labiausiai džiugina vaikų juokas. Literatūros specialistai rekomenduoja knygutę perskaityti ne tik mokinukams, bet ir daugiau patyrusiems mąstantiems vyresnėliams.

Kai tekstas meistriškai pateiktas, knyga gali turėti kažkokios stebuklingos galios. Čia kalbu apie Aidos Krilavičienės išverstą Joelio Haahtelos apysaką Jokūbo kopėčios. Ji suaugusiesiems. Mane jos skaitymas kažkaip keistai ramino, kaip koks geras vaistas. Praeidavo visi diegliai, sopuliai ir svaigimai. Klausiau vertėjos, kaip čia taip yra. Ji sakė, kad visos šito rašytojo knygos tokios. Jis dabar Suomijoje be galo populiarus. Bibliotekose prie jo knygų eilės, knygynuose taip pat. Aišku, ir nuostabus Aidos vertimas.

Ir dar viena autorė, pasiūliusi savo knygą pati. Ja aš iškart patikėjau. Tai Ieva Šidlaitė. Gimusi ir augusi Vilniuje, baigusi kultūros istorijos magistro studijas Vilniaus universitete, vėliau viską metusi ir pabėgusi į kaimą auginti vaikų ir suktis daržuose bei virtuvėje, vedusi rauginimo ir laukinių valgomų augalų pažinimo seminarus. Dabar nulindusi į patį giliausią užkampį, kur melžia ožkas, lesina vištas, renka grybus, augina apynius ir vis dar negali nustoti rašyti. Išleido dvi receptų knygas, o ta, kurią atsiuntė mums, – apie gyvenimą. Šikamiškio kronikos. Drąsa gyventi. Su pavadinimu viskas gerai, nes taip oficialiai vadinasi miškas Varėnos rajone. Ir kiek ten pamąstymų. Apie vienatvę, Dievą, stebuklus ir paprastą kasdienį buvimą, kai į pasaulį imi žvelgti kitaip ir supranti, kad reikia taikytis prie jo ritmo. Nes gamtos ratas nepaliaujamai sukasi be pradžios ir pabaigos, ištrindamas laiko liniją. Ieškai daugiau laiko galvoti ir gyventi, savo būtį patiri giliau. Labai laukiame kitos Ievos knygos apie gyvenimą, kurią ji pažadėjo.

 

– Ar išsipildė Jūsų vaikystės svajonės?

– Pirmoji buvo tapti ledų pardavėja. Taip mėgau ledus, kad, mama sakė, net rankos drebėdavo juos paėmus. Taigi šita neišsipildė. Kita, jau minėta, – būti gydytoja, geriausiai pediatre. Bet pabijojau, nestojau, taigi ir šita neišsipildė. O ta trečioji – dirbti leidykloje – pildėsi taip su visokiais pavingiavimais. Labai gailėjom „Vyturio“ leidyklos, paskiau „Lietaus“, „Gimtojo žodžio“. Leidyba yra toks gana rizikingas verslas. Kartais sunku nuspėti, kaip kokiai knygai seksis, ar grįš bent į ją įdėti pinigai. Ir „Gelmėse“ nėra viskas paprasta ir lengva. Kaip ir visur.

 

– Apie ką svajojate dabar?

– Jau laikas pasvajoti apie gerą savijautą ir sveikatą. Apie tai, kad sveiki ir laimingi būtų vaikai, anūkai. Čia tokie pamatiniai dalykai. Džiaugiuosi, kad ištikus bėdai pirmiausia galiu paskambinti dukroms ir sūnui. Lygiai taip pat džiaugiuosi, kai jie dėl kokių sunkumų pirmiausia skambina mums. Kam gi daugiau, jei ne tėvams. Jei galim, padedam, jei ne, ieškom kitos išeities. Kad anūkas Lukas mūsų namus vadina savo antraisiais namais. Kad anūkės pasako, kaip mus myli.

Nė vienas nesame tobulas, bet esame unikalūs. Ir klystame, ir klumpame. Būna pakilimų, būna paslydimų. Svarbiausia – turėti su kuo pasidalyti savo mintimis, į ką atsiremti, kam išsipasakoti. Kas girdėtų ir mokėtų klausyti, patarti, jeigu reikia. Turbūt gerumu galima laimėti daugiau negu piktumu.

 

– Tad ko palinkėtumėte skaitytojams, rašytojams, leidėjams?

– Visi mes esame žmonės. Plačiąja prasme – visiems taikaus dangaus. Sveikatos, artimųjų meilės, kūrybinių ir kitokių sėkmių. Čia vėl prisiminiau tą puikią Marinos Aromštam knygą Kai ilsis angelai. Jie ilsisi tada, kai mes darom gerus darbus ir jiems nereikia prie mūsų budėti. O juk kiekvienas turime tą krislą gerumo.

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 4 (112)

 

 

Sveiki!

„Rubinaitis“ apkabina savo skaitytoją

Pokalbis

Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ dešimtmetis. Ką pavyko nuveikti?

Nuotraukos pasakoja

Vieta, kur vaikai susitinka su vaikų literatūra

Sukaktys

Kęstutis Urba – neaprėpiamos, nebeaprėpiamos vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, populiarintojas (70-metį minint)
Paukščio sparnai latvių vaikų literatūrai: Janio Baltvilko kūrybinis palikimas (80-osioms gimimo metinėms)

Moksliniai tyrimai

Naujojo didaktizmo objektas – mirties ir gedulo reprezentacija šiuolaikinėje lietuvių vaikų ir paauglių literatūroje
3–4 metų vaikų susidomėjimo knygomis ir skaitymu ugdymas panaudojant paveikslėlių knygas

Retro

Paminklas Rubinaičio Peliūzės literatūriniam tėvui Papilėje

Kontekstai

Tos vėpsonės gražumas! Žiūrėtum ir žiūrėtum... (apie spektaklį šeimai pagal Simoną Daukantą „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“)

Atidžiu žvilgsniu

Spinta su slaptomis durelėmis

Bibliografija

„Rubinaičio“ sėkmė – tai žmonės*

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Summary

SUMMARY

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Kauno nykštukai

Mūsų partneriai ir rėmėjai