Dabartinės austrų vaikų literatūros tendencijos*
„Austrų vaikų literatūros ypatumas yra tas, kad jos nėra“, – provokuoja vaikiškų knygų autorius, vertėjas ir didelis austrų vaikų literatūros karštuolis Volfas Harantas. Juk tikra nacionalinė literatūra, sako jis, gali gyvuoti tik tarpusavyje sąveikaujant nacionalinei savimonei, nacionaliniam mentalitetui, nacionalinei kalbai ir tvirtai nacionalinei rinkai, todėl apie austrų vaikų literatūrą esą galima kalbėti tik kaip apie regioninę, kuri retkarčiais, palankiai klostantis aplinkybėms, daro poveikį ir visai vokiečių (t. y. šia kalba kuriamai) literatūrai, bet apskritai už Austrijos ribų neretai yra suverčiama į bendrą „nacionalinės vokiečių literatūros“ katilą.
Yra šiuose žodžiuose tiesos. Tarkim, mūsų vaikai lietuviškai gali perskaityti ne itin daug austriškų knygų. O kurias ir skaito, ne visuomet žino ar prisimena, iš kur jos atkeliavo – P. Rozegerio Alpių kalnuose (vertė P. Mašiotas), F. Zalteno Bembis (vertė A. Ronkus) ir Bembio vaikai (vertė A. Kašinskaitė). V. Feros-Mikuros knygelę Trys Stasiai (iš lenkų k. vertė A. Liobytė) turbūt apskritai sunku besurasti. Garsiausios šių dienų austrų vaikų literatūros autorės, H. K. Anderseno premijos laureatės Kristinos Nestlinger yra išversti du romanai – Šalin agurkų karalių (vertė E. Zambacevičiūtė) ir Pirmadienį viskas kitaip (vertė T. Četrauskas). Kas šiose knygose austriška? Ar mokėtume apčiuopti? Ar pasakytų tai patys austrai?
V. Harantas mano, kad 6-ajame dešimtmetyje austrų vaikų literatūrai pamažu emancipuotis padėjo besikuriančios ir sustiprėjusios pažangios leidyklos ir toji įtaka, kurią darė iš kitų kalbų išverstos (visų pirma JAV ir Skandinavijos šalių) knygos. Gal nulėmė kultūrinės buvusios daugianacionalinės valstybės tradicijos, gal ekonominė leidyklų situacija – šiaip ar taip, nuo pat pirmųjų pokario dešimtmečių vaikų literatūros buvo verčiama daug. Apie 1960–1980 metus austrų vaikų ir jaunimo literatūra išgyveno tikrą „aukso amžių“. Leidėjai suvokė paveikslėlių knygos galimybes, rašytojai įvairiausių temų ėmė semtis iš savo aplinkos, išstumdami po karo labai pamėgtus amerikietiškus pseudotikrovės konfliktus. Ryžtingai atsikratoma pasenusių pedagoginių pažiūrų, ginčijamasi dėl tradicinio vaidmenų paskirstymo šeimoje ir visuomenėje. Vaikų knyga nė kiek neatsilieka nuo neramaus anų dešimtmečių visuomenės gyvenimo, kartais net aplenkia jį. Savarankišku ir labai vertingu kūrinio komponentu tampa kalba, daugelis autorių pajunta džiaugsmą su ja žaisti ir eksperimentuoti.
Neatsitiktinai tuo metu gimsta visiškai nauja vaikų poezija. Tai subtilaus humoro, džiugios žaismės ir neišsenkamos fantazijos kupini Veros Fera–Mikuros (Vera Ferra-Mikura, g. 1923) eilėraščiai: Linksmai dainuoja lietaus statinėlė (Luslig singt die Regentonne,1964), Mano karvė žydrom kojinaitėm (Meine Kuh trägt himmelblaue Socken, 1974). Labai įvairi, turtinga poetinių formų ir temų Friedl Hofbauer (g. 1924) lyrika: Sūpuoklės (Die Wippschaukel, 1966), Vilkelis (Der Brummkreisel, 1969), Mini teatras. Pirštinėlės lėlės – eiliuotos scenelės (Minitheater. Fin-gerspiele – Spielgedichte, 1983). Su Kristinos Nestlinger (Christine Nöstlinger, g. 1936) eilėraščiais į vaikų poeziją įsiveržia nepaklusnus Vienos dialektas. Beje, visos trys minėtosios poetės taip pat rašo ir prozą vaikams. Austrų vaikų lyrikos įvairovę atspindi V. Haranto rūpestingai sudarytas ir nepaprastai gražiai išleistas rinkinys Persike gyvena persiko kauliukas (Im Pfirsich wohnt der Pfirsichkem,l994).
Austrų vaikų ir jaunimo prozos kūrinių tematika be galo įvairi ir sunkiai aprėpiama. Tačiau geriausi iš jų – tai realios kasdienybės istorijos, be pagražinimų vaizduojančios vaiko pasaulį ir nesistengiančios pateikti neabejotinus visų problemų sprendimo būdus. Laikui bėgant ši proza vis dažniau išsprūsta iš pedagogikos glėbio, ji nebenori tarsi smėlio dėžėje stumdytis tarp suaugusiojo susikurtų, idealizuotų „vaikiško“ gyvenimo paveikslų, ja atsigręžiama į pasaulį, mokoma suprasti visuomenę, pajusti ne tik savo, bet ir kitų vargą, liūdesį, džiaugsmą. Ji imasi gvildenti esminius gyvenimo prasmės klausimus, neva „per sunkius“, tad vis dar buvusius vaikų literatūros tabu, ir kviečia jaunąjį skaitytoją susimąstyti – kas aš esu?
Miros Lobe (Mira Lobe, g. 1913) paveikslėlių knyga Mažasis Aš esu aš (Das kleine Ich bin ich, 1972), fantastinio padarėlio istorija, kviečia pačius mažuosius suvokti ir pamilti save, nes tik po to įmanoma suprasti kitus. Tai tas taškas, nuo kurio atsispiria visa labai gausi ir įvairi rašytojos kūryba. Neteisingame ir nedraugiškame, pilname prievartos pasaulyje ji visuomet parodo žmogiškesnio kelio galimybę – Plėšikų sužadėtinė (Die Räuberbraut, 1974), Kas nutiko Heinrichui (Die Sache mit dem Heinrich, 1989). Mira Lobe yra parašiusi ir nepaprastai gražių fantastinių humoristinių istorijų: Mamulytė obely (Die Omama im Apfelbaum, 1965) – nepralenkiama šio žanro pažiba visoje vokiškoje vaikų literatūroje.
Socialinės temos vaizduojamos Volfo Haranto (Wolf Harranth, g. 1941) knygose: ekologijos klausimai – Štai kur nuostabi pieva (Da ist eine wunderschöne Wiese, 1972), senatvės problema – Mano senelis senas ir aš jį labai myliu (Mein Opa ist alt und ich hab ihn sehr lieb, 1981), sunkumai praradus darbą – Mano tėtis kažko neteko (Mein Papa hat was verloren, 1991). Pradinukams skirta knyga apie meilę Man regis, aš tave myliu (Ich glaub, ich hab dich lieb, 1987).
Lene Majer-Skumanc (Lene Mayer-Skumanz, g. 1939), pirmą knygą Angelas Monikai (Ein Engei für Monika) išleidusi 1965 m., visa savo kūryba stengiasi atskleisti Dievo ir žmogaus santykį, nušviesti herojų gyvenimą tikėjimu į Dievą ir krikščionybės idealus. Ji kuria naujovišką religinę knygą vaikams ir jaunimui (pvz., Istorijos apie brolį Pranciškų – Geschichten vom Bruder Franz, 1980), kurioje nėra paviršutiniško nusižeminimo ir pamaldumo, kuri nebijo kelti kartais ir „nemalonių“ klausimų. L. Majer-Skumanc neapsiriboja vien religine tematika. Romane Hanielis atvyksta į miestą (Hanniel kommt in die Stadt, 1989) ji pasakoja apie berniuką, kuris, nepakeldamas tėvų skyrybų, užsidaro savyje; atgauti pasitikėjimą jam padeda pagalbon atskubėjęs angelas Hanielis.
Maištingą savo būdą jau pačiomis pirmosiomis knygomis pademonstruoja Kristina Nestlinger, įnirtingai puldama tradicinius autoritetus ir nenorėdama sutikti su įprastiniais vaidmenimis šeimoje, mokykloje, visuomenėje. Nenuostabu, kad knygos Vaikai iš vaikų rūsio (Die Kinder aus dem Kinderkeller, 1971), Šalin agurkų karalių (Wir pfeifen aufden Gurkenkönig, 1973) sukelia nerimą – jų autorė be atodairos rodo suaugusiųjų elgesio klaidas. Apysakoje Karkvabali, skrisk (Maikäfer, flieg, 1973) K. Nestlinger „mažų žmonių“ lūpomis papasakoja atkarpėlę Austrijos istorijos, vaizduoja gyvenimą Vienoje pirmaisiais pokario metais.
Istorinė praeitis, sudėtinga ir ne visuomet maloni prisiminti, apskritai yra toji tema, prie kurios nuolat grįžta austrų vaikų rašytojai, ypač pastaraisiais dešimtmečiais. Būtina paminėti Kėtės Recheis (Käthe Recheis, g. 1928) romaną Lena. Mūsų kaimas ir karas (Lena. Unser Dorf und der Krieg, 1987) ir Renatos Velš (Renate Welsch, g. 1937) romaną Johana (Johanna, 1979), pasakojantį asmenybės brendimo istoriją ir drauge vaizduojantį politinę ir socialinę tarpukario metų aplinką.
Beje, pirmoji iš paminėtų rašytojų, K. Recheis, nusipelnė skaitytojų meilę ir pagarbą knygomis apie indėnus, kuriose žingsnis po žingsnio stengėsi atpratinti jaunąjį skaitytoją nuo įprastinės „laukinių vakarų“ romantikos à la Karl May ir pateikti visai kitokį, daug gilesnį, nuoširdžiom studijom paremtą indėnų gyvensenos paveikslą: Mažasis Erelis ir Sidabrinė Žvaigždė (Kleiner Adler und Silberstern, 1961), Sinapo ir poni (Sinapoh und das Pony, 1963), Red Boy (1967), Tolimas Nataju kelias (Der weite Wegdes Nataiyu, 1979) ir kt. Šios knygos vaizduoja gyvenimą santarvėje su gamta ir perspėja, kaip liūdnai tautai baigiasi jos identiteto, istorijos, kultūros išnaikinimas, jos pasmerkimas priverstinei civilizacijai.
Renatos Velš dėmesys dažniausiai skirtas kasdienėms problemoms, kartais itin skaudžioms ir todėl vaikų literatūroje nutylimoms, su kuriomis augantis žmogus susiduria čia ir dabar: „gastarbeiterių“ ir jų vaikų gyvenimas Austrijoje – Iulkiu, svetima mergaitė (Ülkü, dasfremde Mädchen, 1973), įvaikinimas ir mergaitės brendimas – Kaip ne savo batais (Wie in fremden Schuhen, 1983), Kartą šešiolikos ir daugiau niekados (Einmal sechzehn und nie wieder, 1976), smurtas mokykloje – Kitaip klius tau! (Sonst bist du dran!, 1994), narkomanijos, luošumo problemos. Romanas Aitvaro sparnai (Drachenflügel, 1988) – ypatinga šeimos istorija, kurios centre – ne spastinio paralyžiaus kamuojamas Jakobas, bet jo vienuolikmetė sesutė Ana. Tai istorija žmonių, gyvenančių su negalios ištiktu artimuoju, jų kasdiena, kontaktai su aplinkiniais, jų sunkumai ir džiaugsmai.
Žmonių santykiai ir vaiko ar jaunuolio likimas šeimoje jau nebėra tabu ne tik austrų vaikų ir jaunimo literatūrai. Atvirai su savo skaitytoju bendraujančiam autoriui šios temos tiesiog neįmanoma nutylėti. Tokiose knygose kaip jau minėtos L. Majer-Skumanc Hanielis atvyksta į miestą, M. Lobe Kas nutiko Heinrichui (apie šeimoje mušamą vaiką), taip pat K. Nestlinger Šiaip ar taip ir apskritai (Sowieso und überhaupt, 1991) ir Spragt brakt (Klicketick, 1990), (kuriose mąsliai ir kartu kone humoristiškai pasakojama apie tėvų skyrybas ir naujas draugystes), Valterio Vipersbergo Nelaimėlis Maksas (Max, der Unglücksrabe, 1991) – visose jose subtiliai ir atsakingai kalbama apie šeimą, kurioje vaikas gali jaustis saugus, bet taip pat gali patirti ir sunkiausias psichines bei fizines traumas.
Jaunimo knyga taip pat neišvengiamai turėjo atvirai prabilti apie jaunuolių meilę ir lytinį bendravimą. Čia vėlgi viena pirmųjų buvo didžioji maištininkė K. Nestlinger. 1975 m. pasirodžiusioje knygoje Pamokų tvarkaraštis (Der Stundenplan) autorės kritikos akmenys vėl byra į suaugusiųjų daržą: susidūrus su nevaržomu ir provokuojančiu atžalų elgesiu paaiškėja, kad pseudoliberalūs tėvai taip ir neišmoko atvirai ginčytis šia tema. Į pačių jaunuolių jausmus ir intymius santykius rašytoja gilinasi romanuose Fe, bjaurybė! (Pfui Spinne!, 1980) ir Grėtelę kankina Hanselio rūpesčiai (Gretchen hat Hänschenkummer, 1983).
Jutos Treiber (Jutta Treiber, g. 1949) romane jaunimui Šiandieną mėlynas ežeras žalias (Der blaue See ist heute grün, 1995) viskas vyksta net ne taip, kaip herojė vaizduotųsi pirmąją meilę. Tačiau pasekmių nepavyksta išvengti: mergaitė tampa nėščia ir turi nueiti ilgą, sunkų kelią, kol atranda save.
Tokia tat tikrovė austrų vaikų ir jaunimo knygų puslapiuose. Bet dar čia esama plataus fantazijos pasaulio, po kurį taip mėgsta klajoti vaikai. Dažno autoriaus knygoje riba tarp tikro ir pramanyto pasaulio nusitrina, ir herojai kartu su skaitytojais be vargo atsiduria tai šiapus, tai anapus tos ribos. Labai tikri, bet kartu žaismės ir neįtikėtinos išmonės kupini Martino Auerio (Martin Auer, g. 1951) apsakymėliai ir apysakos, iš kurių, beje, visuomet tarsi netyčia išryškėja koks nors moralas: Burtininko vasara (Der Sommer des Zauberers, 1988), Bimbo ir jo paukštis (Bimbo und sein Vogel, 1988), Pikčiurnėlė Liza ir paukštvanagis (Lieschen Radieschen und der Lämmergeier, 1994), Kai Viktorija buvo viena namuose (Als Viktoria allein zu Hause war, 1944) ir kt. Ervino Mozerio (Erwin Moser, g.1954) istorijų herojai – smulkūs gyvūnėliai, paukščiai ar vabalai – patiria iš tikrųjų žmogiškus jausmus ir nutikimus. Autorius pats iliustruoja šiuos švelnaus humoro ir savitos atmosferos apgaubtus kūrinėlius. K. Nestlinger Šuo ateina (Der Hund kommt, 1987) būtų visai realistinė knyga, jei jos herojus, su skrybėle, šaliku ir kelionkrepšiu patraukęs pasidairyti po pasaulį ir patirti naujų įspūdžių, nebūtų šuo. Įspūdingą romaną-parabolę Vilkų saga (Wolfsaga, 1995) išleido K. Recheis. Jame vaizduojama vilkų bendruomenė, kurioje kiekvienas gyvis turi savo vietą ir baudžiamas tas, kuris mano galįs pajungti gamtą sau. Taigi istorija apie vilkus turi perspėti žmogų.
Gal ir be reikalo vargsime austrų autorių knygose būtinai ieškodami grynai austriškų temų ar siužetų. Atrodo, jiems patiems kur kas svarbiau yra atviromis akimis pasidairyti ir po savo kiemą, ir po platųjį pasaulį, savaip jį pamatyti, o svarbiausia – stengtis, kad nenutrūktų pašnekesys su jaunuoju skaitytoju.
_____________________________
* Tarptautinis jaunimo literatūros ir skaitybos tyrimų institutas Vienoje nuolat rengia seminarus vertėjams. 1995 metų lapkričio seminare Lietuvai atstovavo vertėja Rūta Jonynaitę-Kumžienė, iš seminaro medžiagos parengusi šį straipsnį.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 1 (4)
