Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas ir vaikų literatūra
Suaugusiems Lietuvos skaitytojams E. T. A. Hofmano vardas turbūt pirmiausia primena knygą Katino Murklio pažiūros į gyvenimą (liet. k. išleista 1964 ir 1995), vyresnės kartos žmonėms – galbūt ir romaną Velnio eliksyras (1937).
Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse šis autorius ne itin siejamas su vaikų ir paauglių literatūros istorija. Galėtume įžvelgti keletą tokio nedėmesingumo priežasčių. Pirma, specialiai vaikams adresuoti E. T. A. Hofmano kūriniai sudaro tik labai nedidelę jo kūrybinio palikimo dalį. Antra, meninės vaikų literatūros sistema jo gyvenamuoju metu tik formavosi ir nebuvo laikoma pakankamai reikšminga. Trečia, E. T. A. Hofmano kūrinių pasaulis labai daugiabriaunis, neišsemiamų prasmių, vertintojai dažnai atskirus motyvus, įvaizdžius sieja su to meto socialinėmis, politinėmis, biografinėmis realijomis, kurios esą nesuvokiamos vaikui. Be to, išties kartais perdėm žodingi E. T. A. Hofmano tekstai, slogūs, keliasluoksniai, detalių gausa pasižymintys vaizdai sukelia pagrįstas abejones dėl jų artumo vaiko intelektinėms pajėgoms. Net ir V. Belinskis, XIX a. viduryje išgarbinęs Hofmaną kaip vaikų rašytoją, vėliau ėmė vertinti jį prieštaringiau.
Tačiau E. T. A. Hofmano reikšmę vaikų literatūros raidai būtina matuoti ne tik konkrečių kūrinių skaičiumi, bet ir jo poetikos, žanrų įtaka vėlesniems laikams. Didžiausias romantizmo postūmis vaikų literatūros plėtotei – originaliosios literatūrinės pasakos suklestėjimas. Romantikai, anot Novalio, siekė „padaryti pasakų pasauli regimą, o regimą pasaulį – pasaka“ (Cit. iš 9, 470 p.). Romantikų pasaka, iš esmės dar neadresuota vaikams, vėliau tapo „privilegijuotu“ vaikų literatūros žanru – žinoma, daugelį jo principų modifikavus, supaprastinus.
E. T. A. Hofmanas (gimęs 1776 m. sausio 24 Karaliaučiuje, miręs 1822 m. birželio 25 Berlyne) – „vienas ryškiausių kūrėjų romantizmo epochos vokiečių literatūroje“ (3, 22). Jo pasakos „yra vokiečių romantizmo kulminacija ir reprezentuoja XIX a. literatūros būdingas temas, techniką“ (10, 1547). Priverstas pratęsti giminės tradiciją, jis tapo teisininku ir visą gyvenimą kentėjo nuo jo, menininko, prigimčiai nepriimtinos profesijos. „Paskutinius šešerius metus jis gyveno stebėtinai dvilypį gyvenimą: respektabilus teisėjas ir biurokratas dieną ir bohemos dalyvis ir rašytojas naktį“ (10, 1548). Vaikystėje gavęs muzikinį išsilavinimą, vėliau muzikoje „jis, atrodo, sugebėjo viską: grojo fortepijonu, vargonais, smuiku, dainavo, dirigavo“ (12, 6). Buvo vertinamas ir kaip karikatūristas, grafikas, tapytojas, dekoratorius. Su tuo dvilypiu gyvenimu sietina E. T. A. Hofmano kūrybos problematika, tematika, herojų dualizmas ir pasakų struktūra. Vienas iš būdingųjų motyvų – menininko ir filisterio santykiai. Dažni personažai – studentas ir menininkas, bet, anot R. Gamziukaitės-Mažiulienės, „nesunku įsitikinti, kad didelio skirtumo tarp šių dviejų tipų nėra“ (3, 14). Ištisą galeriją sudarytų E. T A. Hofmano pasakų būtybės, kurios gyvena dviejų lygių gyvenimą: empiriškoje tikrovėje ir pramanytame pasaulyje. Tai archyvaras Lindhorstas ir senė Liza (Aukso puodas), Kopelijus (Smėlio žmogus), fėja Rozabelverdė ir daktaras Prosperas Alpanas (Mažasis Cachesas), Droselmajeris (Spragtukas), Pepseris (Paslaptingas vaikas) ir kt. E. T. A. Hofmanas vienas iš pirmųjų taip drąsiai ir talentingai jungė fantastinius vaizdus su realios tikrovės detalėmis ir taip sukūrė „dviejų pasaulių“ kūrinio struktūrą, kuri laikoma ir šiuolaikinės literatūrinės pasakos žanriniu pamatu (8). Dar konkrečiau svarstant apie vaikų literatūros raidą, turime akcentuoti, kad Spragtuke E. T. A. Hofmanas bene pirmasis taip talentingai personifikavo žaislų pasaulį, o Karaliaus nuotakoje – daržovių pasaulį. Būtent šis rašytojas jau XIX a. pradžioje sureikšmino vaiko vaizduotės jėgą, nubrėžė suaugusiųjų ir vaikų opozicišką santykį su pasaka, davė pradžią pasakinio pasaulio įvedimo į kūrinį psichologinei motyvacijai. Tyrinėtojai mini E. T. A. Hofmano įtaką tokiems vaikų literatūros klasikams kaip G. MacDonaldʼas, K. S. Liuisas (C. S. Lewis) (10, 1553). Būtina pridurti ir rusų autorių A. Pogorelskį, kurio meistriškai pasakai Juodoji višta (1829) E. T. A. Hofmano įtaka daugiau negu akivaizdi. O kokius poetikos elementus iš garsiojo vokiečio perėmė ir skaidriau, poetiškiau pateikė garsusis danas H. K. Andersenas – ištisos studijos klausimas.
Kūriniai, adresuoti vaikams
Labai dažnai yra prasminga, aiškinantis kūrybos vaikams genezę, pasidomėti rašytojo požiūriu į jo paties vaikystę, ryšiais su vaikų pasauliu. E. T. A. Hofmano vaikystė nebuvo džiugi. Sulaukęs ketverių metų jis buvo atskirtas nuo tėvo ir vyresniojo brolio Karlo, su isteriško būdo motina išvyko gyventi pas senelę, augo slogioje seno ir rūstaus dėdės priežiūroje (2, 284). 1802 metais Poznanėje (E. T. A. Hofmanas labai dažnai keitė gyvenamąją vietą) rašytojas vedė lenkę Michaliną Rorer-Tščinską, 1805-aisiais jiems gimė dukrelė, kurią muzikos globėjos garbei pavadino Cecilija. (Beje, V. A. Mocarto garbei savo trečiąjį Vilhelmo vardą pats Hofmanas pakeitė Amadėjaus vardu). Tačiau Cecilija, vienintelis vaikas, teišgyveno dvejus metus. Taigi, nei paties rašytojo vaikystė, nei jo paties vaikai neinspiravo kūrybos vaikams. (Egzistuoja legenda, kad dar būta nesantuokinio sūnaus, nuskendusio trylikos metų.) 1814-aisiais E. T. A. Hofmanas atvyksta į Berlyną. Sunkūs išgyvenimai, liga jo audringą charakterį buvo prislopinę, padarę švelnesnį, kuklesnį. Kavines ir barus kurį laiką pakeitė ramesnė aplinka – seno bičiulio, vėliau pirmojo biografo Julijaus Eduardo Hitzigo (iki persikrikštijimo – Isako Elijaus Itcigo) namai, kuriuose rašytoją itin džiaugsmingai sutikdavo mažoji Marija, Fricas (13, 232–233). Anuos vakarojimus prisimenanti Helmina Šezi tvirtina, kad „niekas vaikams taip nepatikdavo kaip jis (Hofmanas – K. U.); atrodė, kad gamta ir genijus jam suteikė žavingiausių savybių, kad patiktų vaikams. Jis niekam ypatingai nesimeilino, nepapirkinėjo – viskas įvykdavo lyg savaime, be jokio pasirengimo, be pastangų,, ir mes visi klausydavomės jo taip pat tapdami vaikais“ (13, 254). Taigi Hitzigo vaikams, taip trokštantiems pamatyti mielojo dėdės operą „Undinė“, buvo iš popieriaus iškarpyta ir suklijuota Ringšteteno pilis, o vėliau sukurtos pasakos Spragtukas ir pelių karalius bei Paslaptingas vaikas. Abi jos išspausdintos rinkinyje Vaikų pasakos 1816 (I tomas) ir 1817 (II tomas) metais. Be Hofmano jame publikuoti dar dviejų bendraminčių – E. V. Kontesos ir F. Fukė – kūriniai. Vėliau tos pasakos įtrauktos į Brolių Serapijonų pasakojimų ciklą (1818–1821). (Iš viso E. T. A. Hofmano pasakos ir istorijos sudarė keturis didelius rinkinius, ciklus). Spragtuką ir pelių karalių 1845 metais vaikams adaptavo A. Diuma vyresnysis, toji versija įkvėpė P. Čaikovskį parašyti muziką baletui, pirmąkart parodytam 1892-aisiais (8, 144). Baletas išgarsino ir išpopuliarino šią pasaką. Vien Lietuvoje jis pastatytas penkis kartus (7, 5). Be to, režisierius V. Mazūras, sukoncentravęs dėmesį „ties stebuklingąja, paslaptingąja pasakos puse“, anot recenzentų, sapną laikydamas „tikruoju spektaklio herojų gyvenimu“, Spragtuką kūrybingai apgyvendino Vilniaus „Lėlės“ teatre (1, 34).
Ši plačiai žinoma pasaka puikiai pademonstruoja E. T. A. Hofmano fantazijos šėlsmą. Kaip stambios ledo lytys tekančioje pavasario upėje viena ant kitos lipa pasakinės istorijos: Marijos istorija, Pirlipatės nelaimė, jaunojo Droselmajerio likimas, po to – Saldainmiestis… O įvykiai juk dar „aplipę gausybe smulkmenų“ (13, 15). Yra ką veikti mažojo skaitytojo akims ir mintims! Ieškantiems vaikų literatūros poetikos tradicijų šioje pasakoje reikėtų pastebėti mažų mažiausiai tris dalykus. Pirma, pasakos eiga rodo, kad vaikas nė kiek neabejoja fantastiniais dalykais, kaip, pavyzdžiui, studentas Anzelmas, Aukso puode. Vaikas (Marija) taip įsijaučia į juos, jos patiria psichikos sukrėtimą. Taigi – vaizduotė vaikui tokia pat paveiki, kaip ir reali tikrovė. Antra, vaiko vaizduotę gali stimuliuoti suaugėlis, kuris pats balansuoja ant tikėjimo-netikėjimo ribos, kaip kad tėvelis Droselmajeris. Trečia, tėvai, suaugusieji, atmeta vaiko pasakinį patiklumą ir laiko jį kone liga. (Ar nepanašiai elgiasi ir A. Lindgren Mažylio tėvai iš garsiojo Karlsono?..) Pagaliau dėsninga, kad skaitytojui taip ir neleidžiama suvokti, ar Spragtuko mūšis su Pelionės palikuonimis buvo Marijos vaizduotės padarinys, ar..? Nors, beje, ir kitose E. T. A. Hofmano pasakose „labai sunku užčiuopti ribas tarp fantastikos ir realybės“ (9, 475). Literatūrologai apibendrina, kad „nėra struktūrinių skirtumų tarp Spragtuko ir suaugusiesiems skirtų Hofmano pasakų“ (4, 92).
Kur kas daugiau skirtybių įžvelgtume antrojoje, mums beveik nežinomoje, pasakoje Paslaptingas vaikas (Das Fremde Kind, 1817). D. Kižlienės išversta ji dar laukia eilės leidykloje, nors Vokietijoje ir turbūt kitose šalyse ji buvo nuolat leidžiama ir mūsų šimtmetyje. Šia pasaka, nemažai kuo artima Aukso puodui, E. T. A. Hofmanas išaukština romantikų idealams svarbų gamtos pasaulį, o drauge ir natūralų, sveiką gyvenimo būdą, supriešindamas jį su scholastiškom mokyklinėm žiniom ir dirbtinėm manierom. Bajoro fon Brakelio vaikai Feliksas ir Kristlyb be galo laimingi didžiąją laiko dalį praleisdami miške. Ten jie susipažįsta su keista būtybe (berniuku? mergaite?), atvykstančia iš už mėlynųjų kalnų, pasakų šalies, kurioje motina fėja „globoja viską, kas gyvena ir juda žemėje“, o labiausiai myli vaikus. Tik gaižusis gnomų karalius Pepseris ėmėsi naikinti tos šalies grožį. Kaip ir kitose pasakose, skaitytojas supažindinamas su dviem priešingom veikėjų grupėm. Štai tėvo pusbrolio vaikai Hermanas ir Adelgunda visai kitokie: berte beria enciklopedinius faktus, bet išsigąsta paprasto kaimo šuns, nes jo nepažįsta… Aristokratiškieji giminaičiai atsiunčia kaimietukams bukajausmį mokytoją magistrą Tintę, kuris pasikėsina į jų laisvę ir gamtos meilę, bruka į galvą kvailiausias žinias. Paaiškėja, kad Tintė yra tas pats Pepseris, galįs egzistuoti ir žmogaus, ir bjaurios musės pavidalu. Paslaptingame vaike, kaip ir Spragtuke, atgyja suniokoti ir miške pamesti žaislai. Čia, kaip ir Spragtuke, autorius ryškina berniuko ir mergaitės prigimties skirtybes. Ir vis dėlto antroji pasaka yra paprastesnė, „tvarkingiau“ derinami empiriškosios tikrovės ir fantastiniai vaizdai. Iš pradžių apie trečdalį kūrinio sudaro „realistiškasis“ vaikų gyvenimas, antrąjį trečdalį užima pasakinė fabula ir pagaliau abi šios plotmės susipina (4, 95). Tiesa, ir šiame kūrinyje paliekama abejonė, ar tik nėra tas Paslaptingas vaikas – mažųjų herojų iliuzija, žaidybinė išmonė. Kita vertus, tėvas mirdamas išdrįsta prisipažinti savo vaikystėje irgi pažinęs tą vaiką, tik vėliau, nežinia kada, kažkodėl jį pamiršo, nors su juo būdavo labai gera. Ir prisako: „Tik tvirtai laikykitės to nuostabiojo vaiko, kai aš numirsiu!“ (Neužmiršti vaikystės! – koks dažnas XX a. vaikų literatūros moto Merės Popins, Piterio Peno, Mikės Pūkuotuko…)
„Nepaisant stebinančio panašumo su Aukso puodo struktūra, Paslaptingas vaikas skiriasi nuo anos realistinės pasakos suaugusiesiems iš esmės paprastesne pasakojimo organizacija – siužeto raidos, charakterių ir pasakojimo perspektyvos atžvilgiu“ (4, 93). Pakankamai reikšminga ir dar viena skirtybė. „Visos septynios E. T. A. Hofmano pasakos /…/ gali būti klasifikuojamos kaip stebuklinės meilės istorijos“. Tik Paslaptingus vaikas yra vienintelė išimtis (6, 168).
Paslaptingo vaiko kitoniškumas, be kita ko, susijęs ir su pasakos autoriui išsakyta kritika, jos Spragtukas nėra pasaka, tinkama vaikams, tad šiuokart siekta didesnio paprastumo ir aiškumo. Principinės svarbos šiuo atveju turi Serapiono brolių ciklo įterptinės diskusijos, vertinančios neva ką tik garsiai brolijos nariams perskaitytus kūrinius. Jose ryškėja ne tik požiūris į šias konkrečias pasakas, bet ir gana tiesiogiai išsakyti E. T. A. Hofmano, kaip romantikų atstovo, samprotavimai apie mažąjį literatūros suvokėją, apskritai vaikų literatūrą. Brolis Teodoras stebisi, kodėl istorija apie Spragtuką vadinama vaikų pasaka, „kai vaikai tikriausiai nesugebės suprasti tų plonyčių gijų, kurios suriša visiškai savarankiškas jos dalis į vienumą. Juos galbūt sudomins tik atskiri faktai“. Į tai Lotaras, atstovaujantis autoriaus nuomonei, atsako: „Argi šito maža? /…/ O be to, manau, visiškai klaidinga galvoti, kad lakios vaizduotės vaikai, apie kuriuos čia ir tegalima kalbėti, pasitenkintų tais tuščiais niekniekiais, kurie dažnai jiems pateikiami kaip pasakos. Patikėkite, jie reikalauja daug daugiau, ir kartais priseina išties nustebti, kaip mikliai jie savo mažuoju protu pagauna tokius dalykus, kurie sistemingiesiems tėveliukams nė į galvą neateitų“ (14, 221). Atpasakojęs vaikų reakciją į jiems perskaitytą Spragtuką, autorius vis dėlto iš dalies leidžiasi nuginčijamas, kad jame „dažnai šmėkščioja užuominos apie suaugusiųjų reikalus ir santykius, dėl to jis ir negali būti suvoktas vaikų iki galo“ (14, 223). Ir tuoj pat pažadama sukurti pasaką, kurioje bus stengiamasi „mažiau leistis į fantazijos sritį, o, atvirkščiai, labiau taikytis prie vaikų poreikių ir supratimo.“ Priekabūs vertintojai net ir dėl Paslaptingo vaiko suabejoja: ji išties esą vaikiškesnė, bet kai kur per daug subtilių sprigtelėjimų vis tiek neišvengta. Kiprijonas siūlo vadinti ją pasaka dideliems ir mažiems vaikams, o Vincentas viską bando nuleisti juokais: tesivadiną jos pasakomis „vaikams, kurie ne vaikai. Tokiu būdu visas pasaulis bus patenkintas ir galės galvoti… kaip patogiau.“ (14, 98).
Mums šios citatos akivaizdžiai parodo, kad romantizmo epochoje buvo diskutuojami vaikų literatūros kanonai ir… „ne Hofmano Spragtukas ir pelių karalius sulaukė pritarimo XIX amžiuje, bet paprasto stiliaus Brolių Grimų pasakos“ (4, 93).
Paslaptingą vaiką būtina išleisti atskira knyga, ir ji puikiai padės jauniausiems skaitytojams susipažinti su E. T. A. Hofmanu, taip pat ir su romantizmu. Be kita ko, ši pasaka būtų puikus įkvėpimo šaltinis mūsų talentingiems iliustratoriams.
Ką dar skaito vaikai ir paaugliai
„Vyturio“ leidykla yra parengusi reikšmingą 12-kos E. T. A. Hofmano kūrinių rinktinę. Jeigu ši knyga pagaliau bus išleista galėsime vėl svarstyti šio autoriaus savitumą ir svarbą. Ko gero, ne visi kūriniai pasirodys motyvuotai įtraukti į jauniesiems skaitytojams skirtą leidinį. Kas nulemia, kad tekstai iš suaugusiųjų literatūros sistemos pereina į vaikų ir paauglių skaitybą? E. T. A. Hofmano atveju – pirmiausia pakankamai dinamiški, paslaptingi, intriguojantys siužeto vingiai ir, antra, spalvingi fantastiniai įvaizdžiai. Vien abstrakčia idėja ir monotonišku pasakojimu paauglių dėmesio neišlaikysi.
Vaikų literatūros istorijoje ir ne vienos šalies leidyboje mokykliniam amžiui dažniausiai pateikiami šie E. T. A. Hofmano kūriniai: Aukso puodas (1814), Mažasis Cachesas, pasivadinęs Cinoberiu (1819), Meistras Martynas kubilius ir jo pameistriai (1816), Karaliaus nuotaka (1821), Meisteris Blusa (1822), iš dalies ir Princesė Brambila (1820). Paprasčiausias iš šių kūrinių – buitinę liaudies pasaką primenanti istorija Meistras Martynas kubilius ir jo pameistriai (liet. k. – 1985). Su romantizmu ją sieja šiai epochai patrauklūs viduramžiai – „rašytojas sukuria istorinio tikrumo kupiną XVI amžiaus Niurnbergo paveikslą“ (15, 34), meilės motyvas ir amato bei meno priešprieša. Neteisingai išsiaiškinęs mirštančios senelės priesaką Martynas, dievinąs savo amatą, sutinka išleisti savo gražuolę Rozą tik už nagingo kubiliaus. Net trys jaunikaičiai ryžtasi rungtyniauti dėl jos rankos, du iš jų net užgniaužia savy menininko prigimtį ir apsimeta amatininkais, parsisamdo pameistriais. Taurūs tarpusavio santykiai, subtilūs jausmai, meilės pergalė prieš formalias ambicijas – viskas šiame kūrinyje paaiškinta, pasakyta iki galo, tad ši graži epiška istorija maloni bet kokio amžiaus skaitytojui. Neatsitiktinai ji priklauso vadinamajam linksminančiųjų kūrinių periodui (13, 248).
Karaliaus nuotaka žaismingai dvelkia itin jaunatviška ironija. Panelė Anchen po senelės mirties taip nuoširdžiai ūkininkavo ir prižiūrėjo daržą (o jos tėvas tuo laiku tyrinėjo žvaigždes ir skraidė padebesiais), kad užsimovusi kažkaip ant morkos iš žemių išlindusį žiedelį netyčia susižadėjo su karaliumi Karota Pirmuoju, ėmė taip žavėtis jo pilimi, turtais, salotų princais ir pupų princesėmis, jog vos neprarado savo mylimojo studento. Kandžią, bet aiškią buitiškumo ir dvasinio tuštumo kritiką realizuoja grakšti, nekomplikuota fabula.
Mažajame Cachese magiškai veikia pagrindinio herojaus, bjauraus neūžaugos, magiška galia, neapdairiai fėjos jam suteikta: vien jam priskiriami gerieji darbai, protingi žodžiai, atlikti ar ištarti kitų. Kritikai šį kūrinį interpretavo perdėm tendencingai kaip satyrą, jame reikėtų labiau žavėtis tiesiog vaizduotės žaismu – yra išaiškinusi mūsų literatūrologė R. Gamziukaitė-Mažiulienė (3).
„Hofmanui vaizduojant antgamtiškus reiškinius, stebuklus, burtus jaučiama lengva pasakotojo ironija“ (3, 16). Ironijos apstu ir pasakoje Meisteris Blusa. Ar gali nesudominti blusų tramdytojo, dresiruotojo Levenhuko demonstruojamas blusų cirkas, iš to cirko pas vienišių Peregriną pabėgęs blusų genties valdovas, įstatąs į žmogaus akį mikroskopą, leidžiantį regėti tikrąsias pašnekovo mintis? Arba viliokė Alina, atėjusi tos blusos atgauti savo dėdei, galinti egzistuoti keliais pavidalais? Ar būtina suvokti visas aliuzijas į to meto mokslo ir technikos atradimus arba žinoti teisėjo Hofmano konfliktą su policijos šefu Kampcu, kad galėtum paleisti vaizduotę į rašytojo užsėtas lankas?!
Ir pagaliau iškiliausia, paties Hofmano mylimiausia pasaka Aukso puodas. Šis kūrinys „suderina savy beveik visus vokiečių romantizmo aspektus, pasakos kontekste pateikdamas buržuazinių įpročių tipologiją, menininko psichologiją, orientalizmą ir intriguojančią Kūrybos mito inversiją, kurią išreiškia gyvačiukė Serpentina, reprezentuojanti dieviškąjį poezijos pradą. Apversdamas biblinį pasakojimą, Hofmanas vaizduoja kylantį menininką Anzelmą, jau išvarytą iš rojaus, pakliuvusį į statiškos ir sterilios buržuazinės visuomenės spąstus. Pasakojimo tikslas yra ieškoti kelio atgal, kelio atrandamo meno (Serpentinos) gundymuose“ (2, 285). Aukso puode rašytojas pavaizduoja romantinį herojų, dvi priešingų vertybių – miesčioniškojo pasaulio ir dvasingojo, kūrybiškojo – eiles, atstovaujamas opoziciškai pristatomų personažų: Veronika ir Serpentina, Herbrandtas ir Lindhorstas, Paulmanas ir Anzelmas bei kt. Pasakodamas dvasių kunigaikščio Salamandro istoriją E. T. A. Hofmanas nupiešia romantiškuosius idealus aiškiai išreiškiančią Atlantidos šalį: žmogaus harmonija su gamta… Gaivalų dvasios… Tikėjimas ir meilė nesvetimi žmogaus sielai… Gamtos kalba ir stebuklai… – štai kas vyravo Atlantidoje. O šiuo „skurdžiu, vargingu dvasinio atbukimo ir užkietėjimo laiku“ visos tos savybės „vadinamos vaikiška poetine siela“. Pastarieji du sugretinti epitetai duotų akstiną imtis toliau interpretuoti hofmaniškąją vaiko koncepciją, bet, kaip ir daugybės jo alegoriškųjų vaizdų (pavyzdžiui, kad ir stiklinio indo, į kurį įkalinamas už bausmę Anzelmas), taip ir tos koncepcijos aiškinimasis būtų ilgas ir galutinai neapibrėžiamas.
Ką duoda vaikams ir paaugliams pažintis su E. T. A. Hofmano kūryba?
Pirmiausia ji padeda pajusti, suprasti romantinės literatūros savitumą. Antra, ji formuoja literatūros kaip sudėtingos meninės išmonės, kaip kūrybinio sąlygiškumo sampratą. Trečia, E. T. A. Hofmano pasakos mažų mažiausiai ugdo, treniruoja vaizduotę. Tą labai seniai yra pabrėžęs V. Belinskis. „Taip, nuo tada, kai vaikai jau darosi nebe vaikai, o jaunuoliai, Hofmanas turi tapti jų pirmutiniu poetu. Hofmanas – fantazijos poetas, nematomo vidaus pasaulio dailininkas, paslaptingųjų gamtos ir dvasios jėgų aiškiaregys. /…/ Fantazija yra vienas iš būtiniausių turtingos individualybės, kuriai laimė yra tik vidaus gyvenimas, elementų. Taigi jos ugdymas yra būtinas jaunai sielai – štai dėl ko mes Hofmaną vadinama jaunuomenės auklėtoju“ (11, 100). Vaizdų gausa ir griūtis Hofmano kūriniuose neturėtų gąsdinti skaitybos vadovų, nes vaikai ir paaugliai yra pastabesni ir dėmesingesni už mus, suaugusiuosius, ta griūtis ne visada juos taip vargina kaip mus. Žinoma, kaip jau užsiminta V. Belinskio, reikia sutikti, kad šio rašytojo pasakos – ne patiems mažiausiems, ne tradicinio amžiaus pasakų skaitytojams. Kita vertus, kiekvieno amžiaus dvasia ir mintis pasiims tai, kas jai suvokiama, artima ir įdomu. O visko iš E. T. A. Hofmano kūrybos nė suaugusiajam neįmanoma iškart pasiimti.
Mūsų laikais, kada vėl bandome diskutuoti ir atnarplioti romantikų supintus suaugusiųjų literatūros ir vaikų literatūros santykius, kada naujausi kūriniai neišvengiamai verčia vėl plėsti vaikų literatūros sampratą, daryti ją talpesnę, E. T. A. Hofmano poetikos ir estetikos bruožai yra labai aktualūs.
__________________________________
1 Čiupaila R. „Spragtuko“ magija // Kultūros barai. 1985. Nr. 9. P. 34–35.
2 Duroche, Leonard L. E. T. A. Hoffmann // Writers for Children: Critical Studies of the Major Authors Since the Seventeenth Century. – Charles Scribnerʼs Sons. N. Y. – 1988. – P. 283–288.
3 Gamziukaitė-Mažiulienė R. E. T. A. Hofmano „Mažasis Cachesas, pasivadinęs Cinoberiu“. Satyra ar vaizduotės žaismas // Gimtasis žodis. 1991. Nr. 9. P. 21–24; Nr. 10. P. 13–16.
4 Grenz, Dagmar. E. T. A. Hoffmann as an Author for Children and Adults or the Child and the Adult as Reader of Childrenʼs Literature // Phaedrus. An International annual for the History of Childrenʼs and Youth Literature. – 1989. – Vol. 13. – P. 91–96.
5 Kunavičius H. Penktąsyk, bet ar geriau? // Diena. 1996. Kovo 1. P. 4.
6 McGlathery, James M. E. T. A. Hoffmann and the Liebesmärchen // Fairy Tales as Ways of’ Knowing: Essays on Märchen in Psychology, Society and Literature. – Bern, Frankfurt am Main, Las Vegas, 1981. – P. 168–181. – (Ser. Germanic Studies in America: Nr. 41).
7 Nikolajeva Maria. The Magic Code. The Use of’ Magical Patterns in Fantasy for Children. – Almqvist and Wiksell International, Stockholm, 1988.
8 The Whoʼs Who of Childrenʼs Literature / Compiled and edited by Brian Doule. – London, 1968.
9 Veisaitė I. Pabaigos žodis // Taurė: Vokiečių romantikų novelės. – Vaga, 1971. – P. 470–478.
10 Wolfe Gary K. The Short Fiction of Hoffmann // Survey of Modern Fantasy Literature / Edited by Frank N. Magill. – Englewood Cliffs, N. Y.–1983. – Vol. 4. – P. 1547–1553.
11 Белинский В. Г. Чернышевский И. Г., Добролюбов Н. А. О детской литературе: Сборник. – Москва, 1983. – 430 с.
12 Ботникова А. Э. Т. А. Гофман и его сказки // Э. Т. А. Гофман. Сказки. – Воронеж, 1987. – С. 3–18.
13 Гофман Э. Т. А. Жизнь и творчество: Письма, высказывания, документы. – Москва, 462 с.
14 Гофман Э. Т. А. Собрание сочинений. – С. – Перербургь, 1986. Т. 1–3.
15 Федоров Ф. П. Эстетические взгляды Э. Т. А. Гофманаю – Рига, 1972, – 64 с.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 1 (4)
