Į ŠVIESIĄ VAIKYSTĖS SALĄ

Jūsų kartos žmonių prisiminimai apie vaikystę dažnai nėra labai šviesūs. Kaip Jūs prisimenate vaikystę?

Vaikystė man – tai pats šviesiausias metas. Man atrodė, kad nuostabus gyvenimas, koks tada buvo – stabilus ir nesikeičiantis pasaulis, draugai, tėvų santykiai – niekada nesikeis. Viskas, kas susiję su tuo laikotarpiu, kuo toliau, tuo atrodo žaviau, nuostabiau. Neseniai bendravau su jaunystės bičiuliu – V. Subatnieku. Tai jis, kalbėdamas apie mūsų vaikystę, daro išvadą: tos vaikystės gerumas – mūsų tėvų tarpusavio santykiai, visos visuomenės, kuri tuo metu sudarė mūsų pasaulį, gerumas ir dorumas. Nebuvo nieko, kas galėtų skaudinti vaiko ar suaugusiojo širdį. Dėl to ta mūsų vaikystė tokia neapkartinta… Net nesusimąstydavom, kaip pasidaro ta materialioji aplinka – iš kur malkos krosnyje, duona ant stalo. Žinojom pareigą – tik mokytis, išvengti konfliktų su tėvais, broliais ir seserimis.

Ką pirmiausia iškelia atmintis? Gal namų kvapo prisiminimą?

Namų kvapo negaliu prisiminti. Užtat Pandėlio pradžios mokyklos kvapas – nepamirštamas. Savotiškas sužiedėjusios duonos, pieštuko drožlių ar dar kitų keistų kvapų mišinys. Paskutinį kartą (o gal jau mano buvo įsivaizduota) aš buvau Pandėly savo septyniasdešimtmečio proga. Užėjau į mokyklą, ir, man atrodo, ten likęs tas pats kvapas – toks artimas. Nesuvalgytų sviestainių, obuolių.

O iš tėviškės, iš namų atsimenu skiedrų kvapą. Kai tėveliai kėlėsi namų statytis gavę žemės, man buvo gal 2–3 metai. Vyresniesiems broliui ir seserims reikėdavo rinkti skiedras. Tai jie, eidami tų skiedrų, tuščioje pintinėje nešdavo mane. Nešdami jie mane sūpuodavo. Tai ir išliko atminty – skiedrų kvapas ir tas sūpavimas. Pats seniausias atsiminimas, kuris nėra kitų, vėlesnių pasakojimų įtvirtintas, o mano betarpiškai pergyventas – tai dar prieš tas skiedras. Dar mūsų namo Kurklaičių kaime nebuvo, pačiam Pandėly gyvenom nuomotam Puzinų namely. Prisimenu – aš pirkioje, ant stalo. Priropoju prie lango ir matau šiurpų vaizdą: kieme du eržilai paskersti, prapjautais pilvais, kojos išskėstos, žarnos, kraujas. Tas vaizdas labai ryškus iki šiol mano atmintyje. O paaiškinimą aš sužinojau gerokai vėliau, po daugelio metų. Pasirodo, veterinarijos komisija tyrė nugaišusius arklius, ieškodama priežasties. Priežastis – labai romantiška ir dramatiška istorija: keršydamas jaunuolis iš pavydo nunuodijo savo varžovo arklius. Štai toks šiurpus vaizdas ir tokia dramatiška istorija… Man tuo metu nebuvo nė 2 metų.

Papasakokit apie namus. Kokia buvo aplinka?

Latviškai kalbėjo ir tėvelis, ir mamytė. Ir mano pase parašyta – latvis. Tėvelis, kaip ir mano senelis, Adomas Balkevičius, gimė Rokiškio apskrities Juodupės valsčiaus Vengeriškių kaime. Senelis gimė 1852 m., mes turime jo pasą, išduotą nepriklausomos Lietuvos metais. Jame parašyta – latvis, liuteris, ūkininkas, moka pasirašyti. Mamytė – iš Latvijos. Mano kilmė – sena Lietuvos latvių kilmė. Man savotiškai miela, kad turiu dvi savo tėvynes – gimtinę ir tėvynę – abi jos man brangios. Ir aš džiaugiuosi, kad savo darbu, filologine veikla galiu tarnauti abiem šitiem kraštam. Namie buvo kalbama latviškai, o visa aplinka – lietuvių, kitos latvių šeimos šalia nebuvo, bet mes puikiai jautėmės. Mano kalbinė aplinka apskritai buvo savotiška – namuose kalbama latviškai, ne namuose – kupiškėnų tarmė, o mokykloje mokytojos suvalkietės – labai gerai prisimenu savo mokytoją Kotryną Lukoševičiūtę – reikalavo taisyklingos tarties. Ir, ko gero, dėl tų visų aplinkybių man geriau sekdavosi nei mano draugams, užkietėjusiems kupiškėnams. Skaitovas klasėje paprastai būdavau aš, ir parašyti geriau pasisekdavo.

Jūs puikiai prisimenat mokytojus. Šiandien vaikai vargu ar žino savo mokytojų pavardes?

Mano prisiminimai apie mokytojus – labai šviesūs. Kaip galiu pamiršti jų pavardes? Tai buvo labai humaniški ir dėmesingi žmonės, ir jų poveikis toks didelis, kad aš jau vėliau, mokydamasis gimnazijoje, nesvyravau: profesija mano – mokytojas. Žinoma, mano laikais taip viskas nebuvo devalvuota. Mokytojas – švyturys, mokytojus visi pažinojo, apie juos kalbėjo. Tai buvo miestelio elitas. Negalima buvo jų nepastebėti. O kokios tai buvo asmenybės!.. Panevėžio berniukų gimnazijos direktorius – Lindė Dobilas. Prisimenu jo laidotuves, tuo metu mokiausi antroje klasėje. Tokių laidotuvių Panevėžys nebuvo matęs. Iš Kauno atvažiavę neolituanų korporantai 5 kilometrus per miestą vėlyvą gruodžio vakarą su fakelais lydėjo karstą. Didingas įspūdis.

Ir mokiniai tais laikais! Pirmąkart išgirdau, kad abiturientai gieda „Gaudeamus“. Gimnazistai švaistydavosi lotyniškomis sentencijomis… Dabar kitoks vertybių seikėjimo matas. Tai nedžiugina senųjų romantikų…

Kokios Jūsų vaikystės knygos?

Namuose knygų nebuvo labai daug. Prenumeruojami laikraščiai, žurnalai – Žvaigždutė, Ūkininko patarėjas. Iš Latvijos – Atpūta (Poilsis) – pagrindinė mano latvių kalbos mokykla. Beletristikos nebuvo, nors aš ją labai mėgau. Pandėlio pradžios mokyklos biblioteka buvo ne tokia jau ir maža, bet per keturis skyrius aš ją visą ir perskaičiau. Puikiai prisimenu P. Mašioto knygas.

Intelektualioji aplinka labiau formavosi Panevėžyje, o namuose, tarkim, tokio profesinio orientavimo nebuvo. Tėvelis labai norėjo, kad aš studijuočiau mediciną, bet jis taip mandagiai ir santūriai dėstė savo svajonę, kad aš nė kiek nesivaržiau neatsisakydamas savo minties eiti pedagogo keliu.

Dar iš namų aplinkos prisimenu tokių dalykų, susijusių ir su skaitymu, ir su to meto vaikų naivumu. Mūsų namuose gandro kulto nebuvo. Mes žinojome, kad ne gandras vaikus atneša, o akušerė atveža. Aš tuo nė kiek negalėjau abejoti vien todėl, kad buvo tikras liudininkas – mano brolis, 7 metais vyresnis. Jis pasakojo, kad vieną ankstyvą pavasario dieną, polaidžiu, labai sunkiai atpūškavo dviejų arklių tempiamas vežimas su akušere. Ji išlipo iš to vežimo su geltonu „čemodanėliu“, nuėjo pas mamytę, ir po kurio laiko brolis jau išgirdo mano balsą. Taip kad liudininkas buvo tikras, tik man kildavo klausimas, kaip ta akušerė galėjo suprasti, kad būtent mane atnešė pas mano tikrą mamą. Mamytė man tada pasakojo, kad akušerės turi sandėlius, lentynas, kur sudėti vaikai, jos turi instrukcijų – kada, kam ir ką nešti iš tų atsargų. Mamytė dažnai mums skaitydavo pasakas, ir štai vieną kartą man sergančiam skaito brolių Grimų pasaką apie raganos išvarytą iš namų karalaitę. Karalaitė nelaiminga, viena vaikšto po tyrus ir… pasigimdo vaikelį. Aš mamai – capt už rankos. Sakau – o kur akušerė, kur geltonasis „čemodanėlis“? Pamačiau, kad mamytė labai trumpam sutriko, bet paskui pasakė – taigi čia pasaka, o pasakose visokių fantastiškų dalykų būna. Ir tai mane patenkino.

Galėčiau dar papasakoti apie mano mamytės „auklėjimo sistemą“, kurią visą laiką prisimindavau ir pats augindamas vaikus, ir mokytojaudamas. Mamytė vertino fizines bausmes, tik jos nebuvo labai stiprios. Ne diržas, ne plaštaka, o žabas, kuris būdavo visada paruoštas. Kai mes, vaikai, susikivirčydavom, mamytė niekuomet nesiaiškindavo, kuris kaltas – kliūdavo visiems. Jau suaugęs kalbėjau su mama šia tema, ir ji sakė, kaltininko ieškojimas komplikuoja vaikų tarpusavio santykius, o jei baudžiami abu, tarp jų niekada nebus skundikų – nėra jokios prasmės save teisinti ir apkaltinti kitą – nubausti bus visi. Ir bausti reikią ne dėl fizinio skausmo, o dėl atminties sustiprinimo. Pamokslas neįstringa vaikui taip giliai į atmintį kaip žinia, kad negeras darbas susijęs su bausme, daugiau moraline. Be to, sakė mamytė, ne iš karto reikia lupti, o kai pyktis praeina. Šie prisiminimai man praversdavo vėliau, jau mokytojaujant, nors niekada nesu naudojęs fizinių bausmių, o mokytojavau dar tais laikais, kai už tokį „auklėjimą“ neskubėdavo mokytojo barti.

Važiuodamas mokytojauti vežėtės mamytės auklėjimo patirtį, šviesų savo mokytojų paveikslą. Ką dar pasiėmėt iš namų?

Važiuodamas į savo pirmąją darbo vietą – į Neretos lietuvių pradžios mokyklą Latvijoje – pasiėmiau knygų. Puikiai atsimenu savo knygas – Hju Loftingo apie daktarą Dolitli, V. Tamulaičio, K. Majaus knygas, J. Svensono knygas (Laiveliu į Švediją, Salose, Saulėtosios dienos ir kt.), Fr. Hodgson Burnett Mažasis lordas Fontlerojus, A. Lichtenbergerio Mano mažasis Trottas ir kitas.

Knygų tuo metu nebuvo daug, ir vaikai jas labai gerbė. Man nereikėjo nieko keisti – aš radau tokią tradiciją. Visai maži mokinukai mokėdavo popieriumi taip gražiai knygeles aplenkti, kad greit nesusiteptų. Vaikai skaitė ir Mano mažąjį Trottą, ir J. G. af Geijerstam Mano berniukai, nors tos knygos suaugusiems. Neretos lietuvių mokyklos biblioteka buvo skurdi, ir mano knygos ėjo iš rankų į rankas. Vaikai nebuvo įpratę skaityti, o aš taip norėjau atverti jiems kelią į puikų literatūros pasaulį. Ir buvo knygų, kurios man labai padėjo. Bernardin de Saint–Pierre J. H. Paulius ir Virginija – sentimentali meilės istorija su liūdna pabaiga – turėjo didžiulį pasisekimą tarp mergaičių, o berniukai nepasidalindavo M. Tveno Princu ir elgeta. Tai vyresni vaikai, 15–16 metų. (Mokytojui tuo metu buvo 19 – aut. past.). O su mažiukais vaidindavom scenas iš V. Tamulaičio Vieną kartą – apie katinėlį paštininką, apkaltintą vagyste. Vaikai taip įsijausdavo į klausomą ir pačių vaidinamą tekstą, kad katinėlio nesėkmes palydėdavo ašaros, laimėjimus – visuotinis triukšmas…

Ar galvojat, kad tos knygelės gali sudominti vaikus šiandien?

Dabar iš viso sunku suprasti, kas vaikui patinka. Ir su anūkais bendraudamas aš kartais stebiuosi – kaip jiems gali patikti tie kvaili, nevykę filmukai – apie Bogį, visokias baisybes. Reikėtų vaikus kiek galima labiau izoliuoti nuo viso šito – o jiems, deja, patinka. Pasižiūri dabar leidžiamas knygeles – siaubingos iliustracijos, visiškai iškreipta tikrovė, sunku suprasti, kas pavaizduota, o jiems – įdomu. Tada pasijuntu apimtas pesimizmo – nebesuvokiu, kas vaiko akimis žiūrint yra patrauklu ir miela. O iš kitos pusės… Stebiu savo šešerių metų anūką Adomą – jis ir tuos filmukus mielai žiūri, bet ir pasakų labai mėgsta klausytis. Neseniai ištraukiau jam labai senus Genius, dar jo tėveliui prenumeruotus. Kokių ten puikių apsakymų būta – žinomų žurnalisčių D. Kutraitės, G. Adomaitytės. Žiūriu, mano Adomas suvokia jų abstraktų, bet gilų turinį, jam įdomu.

Laikai dabar kiti. Mano vaikystėje knygos buvo vienintelis intelektualiųjų įspūdžių šaltinis. O dabar sunku vaikus atitraukti nuo televizoriaus. Ir jauni tėveliai neturi laiko. Aš skaičiau ir vaikams, ir anūkams, bet sunku pasakyti, ar jiems buvo įdomu, ar jie tik toleruodavo senelio pastangas jiems ką nors paskaityti.

Man, kaip mokytojui, visada buvo įdomu, kokia turi būti vaikų literatūra ir apie ką. Vaikams rašoma apie vaikus. Gal tai yra klaida, nes vaikams visą laiką įdomiau skaityti apie suaugusiuosius – indėnus, plėšikus, piratus, keliautojus ir pan. O pasakos? Ar brolių Grimų pasakos visos yra vaikams? Jokiu būdu, ne. Jos tokios šiurpios, tokios baisios. Ir keista, bet vaikai toleruoja kraugeriškas scenas. Mane stebina vaikų gebėjimas atsirinkti iš siužeto kai kuriuos elementus. Lietuvių liaudies pasakų irgi esti baisių, nevaikiškų. Kad ir nuostabioji Eglė žalčių karalienė. Vaikams ji priimtina, nors vargu ar jie gali suvokti visą pasakos gilumą ir subtilumą. Gal tai ir yra pasakos jėga – daugiasluoksniškumas, kai kiekvienas randa dvasiai peno. Panašiai yra ir su klasika. Pirmą kartą su Homero kūryba susidūriau būdamas visai mažas berniukas. Vyresnysis brolis, parvažiavęs iš gimnazijos, pasakodavo nuostabias istorijas. Tik vėliau, po daugelio metų, supratau, kad tai buvo Odisėjo nuotykiai. Gimnazijoje Odisėjos aš irgi neperskaičiau, nors buvau verčiamas. Bandžiau skaityti, bet pasirodė labai nuobodu. Homerą „atradau“ tik universitete, ruošdamasis antikos literatūros egzaminui. Tik tada pamačiau, koks puikus tai dalykas. Manau, kad nei vaikui, nei gimnazistui negalėjo būti visas tas grožis suprantamas. Tuo labiau, jei verčiama skaityti per prievartą. Čia mokytojo problema – kaip sudominti. Vyresnėse klasėse vaikai jau turi suprasti išsilavinusio žmogaus poreikį suvokti literatūrą ir mokėti ją vertinti. Kai pagalvoju – Žemaitę sau irgi neseniai suradau. Žemaitė – nuostabi. Tai kaimo žmogaus enciklopedija – nuo gimimo iki mirties. Gana grakščiai paslėpti praktinio gyvenimo dalykai. Jauti net sistemą, kur gali rasti patarimų, kaip kuriuo atveju reikia elgtis: jei liga, mirtis, nelaimė ar šventė, gaisras ar dar kokia bėda. O ar mūsų dienų vaikams tai gali būti įdomu? Šiandien dažnas lietuvių klasikų kūrinys vaikams gali atrodyti naivaus siužeto. Pavyzdžiui, M. Valančiaus Vaikų knygelė savo laiku buvo tikrai įdomi, o dabar vaikai kasdien aplink mato visai kitą siužetą. O taip norėtųsi, kad visi nacionalinės kultūros turtai taptų jų savastimi.

Gal poezijoje šie dalykai (siužeto naivumas, neaktualumas) nėra tokie svarbūs?

Eilėraščių diferenciacija (vaikų – nevaikų) dar ryškesnė. Abstraktumas, reikšmių užkodavimas, slėpimas yra eilėraščio stiprybė. O vaikas supranta konkrečiai. Mato pasaulį tokį, koks jis yra. O kur šarados, reikia iššifruoti reikšmes – vaikui gali būti neprieinama. Čia labai didelės problemos. Mano mokytojavimo metais trečiaklasiai labai mėgo deklamuoti K. Jakubėno – Skrenda oru vanagai, / Rėkia vištos – „Bus blogai“ / O gaidelis sako – „Jau / Aš tų paukščių nebijau“. Ar galima sakyti, kad čia poezija? O jei ne poezija, tai kas? Anuo metu ir Vytė Nemunėlis buvo labai skaitomas ir deklamuojamas – lengvas ir grakštus. Bet tokios poezijos negalima lyginti, tarkim, su S. Gedos. Jo eilėraščiai vaikams – tai bandymas kalbėti su vaiku, kurio sugebėjimą galvoti poetas pats susikuria. Vaiką pasirenka pašnekovu, bet tam pašnekovui suteikia daug savo intelekto. Ar poetui reikėtų nusileisti iki „marš marš tra ta ta“ lygio, ar pasilikti savo mąstymo lygmenyje ir kalbėti su vaikais nesant tikram, kad būsi suprastas? Čia yra didžiausia problema, žyminti takoskyrą: vaikų – nevaikų poezija ir gera – negera poezija.

Ar „turite“ knygas, kurioms esate ištikimas nuo vaikystės?

P. Mašioto knygynėlio knygos. Jis mėgstamas nuo vaikystės. Ar galima pamiršti Laiveliu į Švediją – jo verstą knygą. Paties P. Mašioto kūrinėliai paprastesni, tiesmukiški, bet vis tiek mieli. Mano gyvenime buvo keli P. Mašioto pažinimo tarpsniai. Pirmas – kai pats pradėjau skaityti. Antras – kai skaičiau savo mokiniams, vėliau – savo vaikams. Dabar skaitau anūkams. Ir vienas kartais paskaitinėju, ir pastebiu – jau per ilgai užsiskaičiau – darbai laukia. O knygelės juk vaikiškos… P. Mašioto knygos visada su manimi – ir dabar turiu dar Neretos laikų, per visus karus išsaugotas P. Mašioto knygas.

Kas su jumis be knygų dar likę iš to tolimo vaikystės pasaulio?

Kiekvienas laikotarpis man buvo nauja pakopa, į kurią aš perėjau su tuo turtu, kurį anksčiau buvau sukaupęs. Mano biografiją galima suskirstyti į kelis etapus – Pandėlio pradžios mokykla, taip mano idealizuojama, paskui Panevėžio berniukų gimnazija, Mokytojų seminarija Kaune, Universitetas. Ir štai jau 30 metų Vilniuje. Man atrodo, iš kiekvienos vaikystės ar jaunystės salos persikeldamas aš išsaugojau tai, kas man buvo miela, brangu, o nepraradau nieko. Su tuo visu bagažu aš keliavau toliau – su tuo, ką buvau išgirdęs, matęs ar patyręs. Visą gyvenimą mane lydi tėvelio priesakai: svarbiausia, kas suteikia žmogui džiaugsmo – nepraleista proga padaryti kitam gera.

Mano tėviškė, kur brolis su sesute nešiojo mane skiedrų pintinėje, parduota, bet ten apsigyveno puikūs žmonės. Kai prieš keletą metų lankiau tas vietas, labai miela buvo pabūt namuose, nors sunku atpažinti aplinką – sukerojo tėvelių sodinti medžiai. Likę mūsų daiktai, baldai. Nusmelkė prarastos vaikystės jausmas, bet ant sienos pamačiau kabantį gotišku šriftu rašytą mūsų namų šventinimo aktą. Supratau, kokią pagarbą šiam namui jaučia dabartiniai šeimininkai, jei paliko tą aktą ten, kur jis visą laiką kabojo. Tai, matyt, ir neutralizuoja skaudulį, kurį galbūt pajustum, likęs be tėvų namų.

Ačiū už pokalbį.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 1 (4)