Sala vaikų ir jaunimo literatūroje

Viliojantis žodis „sala“ žadina daugybę asociacijų, fantazijų, svajonių, troškimų ir baimių. Dažnai sala yra metafora, mes sakome: laimės, ramybės sala. Salos apdainuojamos, salas užkariauja reklama, magnetinė salų trauka neretai duoda gražaus pelno masinės Vakarų visuomenės poilsio industrijai. Be abejonės, žmogui sala nėra vien tik vandens skalaujamas žemės lopinėlis, ji turi ypatingą simbolinę galią – ir šiandieninė mūsų „svajonių sala“, ir senųjų mitų, ir literatūrinė sala. Ne viename kūrinyje, iš pačių garsiausių literatūros istorijoje pradedant Homero Odisėja, saloms tenka kertinis vaidmuo, jose vyksta veiksmas arba jos pačios ir yra tikroji kūrinio tema, pavyzdžiui, Tomo Moro Utopijoje, Danielio Defo Robinzone Kruze, Roberto L. Styvensono Lobių saloje ar D. Svifto Guliverio kelionėse.

Tas pats ir vaikų bei jaunimo literatūroje. Čia irgi savojoje saloje vargsta Robinzonas (gausybėje perpasakotų Defo originalo variantų), į Liliputiją keliauja Guliveris. Kas nežino Piterio Peno Nesamos šalies (Neverland), (Džeimsas Baris, James Barrie), Tjorvenės Varnų salos ir Pepės Ilgakojinės Kirvirsaversavero (Astrida Lindgren), Džimo Sagos Lumerlando ir Džambalos (Michael Ende). Tokios knygos kaip Skoto OʼDelo (Scott OʼDell) Mėlynųjų delfinų sala ar Ketrinos Olfrei (Katherine Allfrey) Delfinų vasara apdovanotos garsiausiomis premijomis. O kur dar visos kitos – nuotykių, detektyvinių ir atostogų istorijų, fantastinės pasakų ir svajonių salos.

Salos gali būti įvairiausios. Kartais tai priklauso nuo istorinio konteksto: tarkime, vieniša sala šiandieniniame triukšmingame, žmonių knibždančiame pasaulyje dažniausiai kelia tolimų kraštų ilgesį, o viduramžiais ji buvo nuobodžiausios vienatvės ir tremties vieta. Bet neretai salos reikšmę ir funkciją nulemia individualus požiūris. Sala yra tai, ką joje mato, kaip ją suvokia žmogus: literatūros kūrinyje – jo veikėjas, taip pat ir autorius, ir skaitytojas.

Skaitydami vokiečių kritinę literatūrą pastebėsime, kad knygose vis atsikartoja keli pagrindiniai salų tipai. Nagrinėjant salos temą, nepaprastai svarbūs yra du kūriniai – Tomo Moro Utopija ir Danielio Defo Robinzonas Kruzas, – davę vardą dviem šios literatūros srovėms. Dažnai cituojamame, pamatiniame Frico Briugemano (Fritz Brüggemann) darbe Utopija ir robinzonada plėtojama tezė, kad robinzonadai būdinga tremties situacija, t. y. herojus atsiduria saloje ne savo noru, jį lydi vienatvės ir atskirtumo nuo pasaulio jausmas, o utopijoje, priešingai, sala yra prieglobstis, herojus nori būti joje ir jaučiasi pasislėpęs nuo išorinio pasaulio. Urzula Štiunci (Ursula Stünzi)² šią „klasikinę“ tremties ir prieglobsčio schemą mano esant pernelyg griežtą ir nepaslankią, ji tvirtina, kad salos visuomet yra sykiu ir „patrauklios“, ir „atgrasios“, ir todėl savaip skirsto salas, tiksliau nusakydama literatūros kurinių veiksmą, pvz., „orakulo ir lobių sala“, „lemtingo susitikimo vieta“ etc.

Šio straipsnio prasmė ir tikslas būtų pirmiausiai pamėginti inventorizuoti vaikų literatūros salas ir aprašyti jų svarbiausias funkcijas. Į kūrinių chronologiją jame, deja, neatsižvelgiama. Vienas svarbiausių, o gal ir pats svarbiausias faktorius, nulemiantis salos funkciją, yra jos santykis su išorės pasauliu. Paprastai šie du pasauliai kontrastingi, tarp jų jaučiama įtampa, šitaip sala ir įgauna prasmę. Salos ir išorės pasaulio turinys priešingas; sala – ypatinga vieta, nes ji yra kitas pasaulis.

Taigi išsikristalizavo šešios salų formos: žinoma Robinzono sala ir trys tarpusavyje panašūs utopinės salos tipai bei dar du tipai, nederantys į anksčiau minėtą tremties ir prieglobsčio schemą. Toliau ir bus aptartos šios salų kategorijos.

Vienatvė ir nauja pradžia: sala kaip kalėjimas ir išbandymų vieta. Garsiausia pasaulinės literatūros sala, be abejonės, galėtume laikyti Robinzono salą, į kurią jis patenka sudužus laivui. Danielio Defo romanas buvo daugybę kartų perpasakotas naujai, viena žinomiausių pagal jį sukurtų knygų vaikams ir jaunimui yra Joachimo Heinricho Kampės (J. H. Campe) Robinzonas jaunesnysis, (1779 / 80) laikoma pirmuoju vokiečių jaunimo romanu. Robinzonadai taip pat priklauso tokie garsūs kūrinai kaip Lizos Tecner (Lisa Tetzner) Vaikai saloje (1944), Viljamo Goldingo (William Golding) Musių valdovas (1954), Skoto OʼDelo Mėlynųjų delfinų sala (1960) ar Viljamo Steigo (William Steig) parodistinė pelių robinzonada Abelio sala (1976). Nors šios salos gali smarkiai skirtis dydžiu, padėtimi, gamta, jose gali vykti labai skirtingi dalykai, tačiau visus šiuos pasakojimus sieja esminis bendrumas, suteikiantis saloms specifinę reikšmę. Beveik visais šiais atvejais veikėjai atsiduria saloje jokiu būdu ne savo noru, bet aplinkybių verčiami, ar – klasikinė situacija – sudužus laivui, ar nukritus lėktuvui (Goldingas), ar užplūdus potvyniui (Steigas). Bent jau pradžioje sala yra kalėjimas, verčiantis herojus kovoti dėl savo gyvybių. Nuo išorės pasaulio atkirstųjų reakcijos būna įvairios – vieni puola gilion neviltin, kiti stoiškai atsiduoda likimui, trečius užplūsta džiugus optimizmas. Tačiau įveikus išgąstį ir šoką, dažniausiai visi jie pradeda apsiprasti. Žingsnis po žingsnio sala užkariaujama ir dažnai virsta naujais namais.

Vienatvė ir atskirtumas duoda dvejopų gražių vaisių. Viena vertus, herojai, dažnai suvokiantys savo padėtį kaip jėgų ir savųjų galimybių išmėginimą, gauna progą pažinti save ir išsiskleisti kaip asmenybės. Antra vertus, sala suteikia erdvę, leidžiančią niekieno iš išorės netrukdomam kurti ar bandyti įvairias gyvenimo ir visuomenės formas, modelius, kartais turinčius ir utopinių bruožų, kai, pavyzdžiui, pavyksta gyventi santarvėje su gamta arba sukurti taikų, demokratinį sambūvį (Tecner). Tačiau izoliacija gali pagimdyti ir priešingų dalykų: sala tampa košmariškų deformacijų, atkryčio į anarchinę barbarystę vieta (Goldingas).

Idealusis pasaulis: sala kaip utopinis visuomenės modelis. Kiek žmogus pamena, jis visuomet turėjo poreikį kurti alternatyvius pasaulius, geresnius už mus supančią tikrovę. Tokios utopijos, „vietos, kurių nėra“, labai dažnai būna salos, nes toli nuo išorės pasaulio jos suteikia idealias sąlygas netrukdomai kitokiai būčiai. Be to, sala ir iš tradicijos yra utopijos vieta. Juk pati sąvoka atsirado iš Tomo Moro Utopijos, nors apie panašias salas buvo kalbama jau antikos mituose ir seniausiuose literatūros šaltiniuose – tarkime, Hesiodo, Platono kūriniuose arba šiaurės tautų padavimuose. Mirusiųjų sala, Atlantida, Laimingosios salos, Ultima Thule – neįmanoma čia išsamiau aptarti, iš kur kilo ir kokiomis tradicijomis rėmėsi literatūrinės, taip pat vaikų ir jaunimo literatūros, salos, pvz., Žiulio Verno (Jules Verne) ir jaunimo skaitomame romane Spiralės sala (1895), Astridos Lindgren Pepės IIgakojinės Pietų juros sala (1948), Loreno de Branhofo (Laurent de Brunhoff) Babare paukščių saloje (1951), Džeimso Kriuso (James Krüss) Laimingosiose salose anapus vėjo (1959 / 60), Michaelio Endės (Michael Ende) Džime Sagoje ir 13 pasiutėlių (1962) arba Jorgo Miulerio (Jörg Müller) paveikslėlių knygoje Žmonės jūroje (1981).

Paprastai šios salos sunkiai pasiekiamos. Jos nepažymėtos jokiame žemėlapyje, jos glūdi po vandeniu arba plaukia ant auksinių plūdurų. Dažniausiai skaitytojas jas regi atvykėlio žvilgsniu, kartu su juo stebėdamasis salos kitoniškumu. Skirtingai nei aprašytose robinzonados salose, kur kartais taip pat kuriama pavyzdinė visuomenė, čia šio pavyzdinio būvio jau esama. Tokiose salose taikiai sugyvena žmonės, gyvūnai ir augalai, pinigų čia nėra arba jie nevaidina jokio vaidmens, čia gerbiama kiekvieno laisvė ir individualybė.

Ar liudijant praėjusį „aukso“ amžių, ar kuriant ateities viziją, šiuose tekstuose, nesvarbu, kada parašytuose, vis grįžtama prie tų pačių temų: visuomenė be prievartos, pilnamečių piliečių demokratija, laisvė be vergijos ir rasinių apribojimų, atsakingi santykiai su gamta.

Mažoji laimė: sala kaip namų prieglobstis. „Klasikinės“ utopinės salos variantas yra tarsi Utopijos miniatiūra – žmogaus svajonė apie mažąją, asmeninę laimę labai dažnai susijusi su sala kaip vieta, kurioje galima tą svajonę įgyvendinti, kur galima prisiglausti, rasti namus. Vaikų ir jaunimo literatūroje tokių salų gausu: Astridos Lindgren Varnų sala (Mes Varnų saloje, 1964), Michaelio Endės Lumerlandas (Džimas Saga ir mašinistas Lukas, 1960), Džeimso Kriuso Omarų rifai (Švyturys ant omarų rifų, 1961) ar Žako Prevero (Jaques Prevert) Baladaro salos (Laiškas iš Baladaro salų, 1977). Dauguma jų mažos, net neįprastai mažos, jose telpa vos keli namai (M. Endės) ar vienintelis švyturys (D. Kriuso kūrinys). Gyvenimas čia nesudėtingas, ramus, žmonės ir gyvūnai patenkinti, jiems nieko netrūksta, nes viskas kartojasi, viskas pažįstama, įprasta, ir tai suteikia tikrumo ir saugumo jausmą. Retais atvejais šis jausmas išvirsta savo priešingybe, vienas kitas salos gyventojas pasijunta apribotas nepajudinamų taisyklių ir tabu, jį apima troškimas kuo greičiau palikti salą.

Sala vaizduojama kaip sraigės kiautas, apsaugantis saliečius nuo išorės pasaulio, dažnai bauginančio, grasinančio sugriauti taikų salos gyvenimą. Karas, prievarta, priespauda, triukšmas, karštligiškas skubėjimas, neperprantamai sudėtinga, nuasmeninta tvarka – visa tai viešpatauja už salos ribų, o kartais užplūsta ir ją pačią, pavyzdžiui, godžių vasarnamių prekijų (Lindgren), nuo kurių tenka ginti salą, pavidalu.

Kartais salos žmonėms tenka trumpam išvykti į svetimus kraštus arba palikti salą visam laikui. Tuomet jie ilgisi jos ir mintimis sugrįžta atgal. Taigi šio tipo salos gali simbolizuoti ir vaikystę, o atsisveikinimas su jomis – vaikystės praradimą, išvarymą iš rojaus.

Priebėga ir nuošaluma: sala kaip svajonių ir raiškos erdvė. Būdamos atskirtos ar net atkirstos nuo pasaulio salos gali tapti prieglauda bėgliams ir atsiskyrėliams. Tokios salos vaikų ir jaunimo literatūroje yra Anri Bosko (Henri Bosco) knygoje Vaikas ir upė (1945), Ketrinos Olfrei Definų vasaroje (1963), Tildės Michels (Tilde Michels) Nuo dviejų iki keturių Sumatroje (1971) arba Gerio Polzeno (Gary Paulsen) knygoje Sala (1988). Dažniausiai jų herojės ar herojai vaikai pajunta poreikį pasitraukti iš įprastinio pasaulio į nuošalią vietą. Neretai jie būna nepritapėliai ar vienišiai, galbūt kenčiantys dėl savo socialinės padėties ar vaidmens (Olfrei), baikštūs vaikai (Michels) arba besijaučiantys kaip nors nesuprasti, užengti, suvaržyti. Į savąsias salas jie patenka kartais labai neįprastais būdais, pvz., plaukte ant kalbančio delfino nugaros ar per slaptas duris, vedančias tiesiai į Sumatrą. Taigi keliaujama svajonėse, vaizduotėje, ir salose atvykėlis suranda tai, ko jam trūko namie. Atsiskyręs nuo pasaulio jis čia gali realizuoti save, sustiprėti, įgyti draugų, pažinti savo būdą, tapti nepriklausomas ir galiausiai jau kaip kitas žmogus visam laikui palikti salą. Tad saloje, laikinoje priebėgoje, padedančioje kompensuoti tam tikrus trūkumus, jis apsistoja savo noru, bet trumpam, o jo kelias veda atgal į pasaulį.

Vaikų ir jaunimo literatūroje dažnai sutinkamos dar dvi salų kategorijos, nederančios prie pradžioje minėtos tremties ir prieglobsčio schemos.

Svetimas pasaulis: sala kaip susitikimų ir konfrontacijos vieta. Esama daugybės knygų vaikams ir jaunimui, pasakojančių apie kitas kultūras ir gyvenimo būdus, parodančių jų skirtingumą, norinčių sudominti skaitytoją tuo, kas svetima ir jam neįprasta. Ir tokiose knygose sala, regis, yra pamėgta veiksmo vieta, juk ji tikriausiai bus svetimas, bent jau kitoks pasaulis. Salą, nuo išorės atskirtą, ribotą ir aprėpiamą erdvę, lengviau bus palyginti su savu pasauliu. Veiksmas dažniausiai perteikiamas iš atvykėlių perspektyvos. Skirtingai negu anksčiau aprašytuose utopiniuose projektuose, ši sala yra tik kitas pasaulis, bet nebūtinai pavyzdinio pasaulio modelis ar eskizas. Pavyzdžiai: D. Svifto Guliverio kelionės (1726) ir daugybė vaikams bei jaunimui pritaikytų šios knygos variantų, Hju Loftingo (Hugh Lofting) Daktaro Dolitlio kelionės (1922), Evelinės Hasler (Eveline Hasler) Mėlynojo Artūro sala (1978) arba Brendos Sybruk (Brenda Seabrooke) Vasaros tiltai (1992). Neretai sala simbolizuoja svetimą, egzotišką, bet taip pat ir tradicinį, atvykėlio akimis atsilikusį, nešiuolaikišką ar net necivilizuotą, o antra vertus, nesugadintą, saugotiną pasaulį. Vienos salos bevardės, kitos – žinomos, kaip Elbos sala, kurioje užsiplieskia konkretūs kultūriniai konfliktai atvykėliams turistams susidūrus su vietiniais gyventojais (Hasler). Abi pusės, bet dažniausiai atvykėliai, iš pradžių pasimeta, viskuo bodisi ir elgiasi pasipūtėliškai, arogantiškai. Geriausiu atveju ir vieni, ir kiti ima po truputį suartėti ir mokosi vienas kitą suprasti. Blogiausiu atveju konfliktas aštrėja ir baigiasi smurtiniu susidūrimu. Senesnėse knygose, kartais arogantiškose ar net turinčiose rasistinių bruožų (Loflingas), daugiausiai vaizduojama tai, kas svetima, egzotiška. Šiandien, priešingai, paprastai stengiamasi parodyti pasaulio įvairovę ir savo požiūrio reliatyvumą.

Nuotykiai: sala kaip netikėtų įvykių vieta. Vienas būdingų nuotykinės literatūros bruožų yra tas, kad jos veiksmas dažniausiai vyksta neįprastose ar egzotiškose vietose. Būtent Roberto L. Styvensono Lobių salos (1883), šio literatūros žanro prototipo, pavyzdys rodo, kad saloms tiesiog lemta būti nuotykingo, įspūdingo veiksmo vieta. Styvensonas pasirenka salą Karibų jūroje, į ją ir išsiruošia anglų laivas ieškoti ten užkasto lobio. Jau pats romano veiksmas kelia jaudulį, bet prie to prisideda ir sala: ji nepažįstama, kitokia negu pasaulis, iš kurio atvyksta herojai (ir turbūt skaitytojai), todėl ją gaubia paslapties aura. Arba Karlo Majaus (Karl May) Brangakmenių sala (1880 / 82) – subtropinė sala Indijos vandenyne, egzotiški gyvūnai ir augalai, olos ir vulkanai, paslaptingi griuvėsiai. Lobiai, piratai, džiunglės, mįslingi žmonės – toks klasikinis šių salų „inventorius“. Ir nesvarbu, ar labai tolima, ar labai egzotiška toji sala – įtampą visuomet užtikrina izoliuota salos padėtis. Herojų vienatvė ir atskirtumas joje dar labiau sustiprina išgyvenimus ir konfliktus. Sala kaip kitas pasaulis leidžia tikėtis kažko nepaprasto ir patenkina herojų (ir skaitytojų) norą prasiblaškyti ir patirti nuotykių.

Aprašytojo tipo salos pirmiausiai yra veiksmo fonas, kulisai. Matyt, todėl populiarių detektyvinių ar nuotykių serialų nors vienos dalies veiksmas paprastai vyksta saloje. Šia prasme salos yra nors ir itin tinkamos veiksmo vietos, bet lengvai gali būti pakeičiamos kokiomis nors olomis, pilimis etc.

***

Kaip jau buvo minėta, charakterį ir funkcijas skirtingoms vaikų ir jaunimo literatūros saloms suteikia jų ypatingas santykis su išorės pasauliu. Kitais žodžiais tariant, salos visuomet yra kitas ar netgi priešingas pasaulis. Ar labiau išryškinami teigiami, ar neigiami jų bruožai, jos vis tiek tampa veidrodžiu, atspindinčiu ir padedančiu analizuoti išorės pasaulį. Aišku ir tai, kad salos labai dažnai susijusios su tam tikra elementaria žmogaus patirtimi ir poreikiais, kurie čia, ribotoje erdvėje, vaizduojami koncentruota forma, pvz., tėvynė ir svetimas kraštas, prieglobstis ir kova už būvį, saugumas ir apleistumas, laisvė ir nelaisvė, smalsumas ir pasitenkinimas. Taigi salos yra ne tik priešingas, bet ir žmogaus artimasis pasaulis – jo mikrokosmosas.

Visoms vaikų literatūros saloms būdingos trys konstantos: nuotolis, atskirtumas ir sutelktumas. Salos dažnai yra toli nuo „normalaus“ pasaulio, atokiausiose vietose, o ne viena jų iš viso nėra tiksliai apibrėžta. Šis erdvinis nuotolis įspėja ir apie esmišką distanciją, skiriančią jas nuo likusio pasaulio. Kitas skiriamasis salų bruožas – atskirtumas ir vienuma. Jos dažnai vargiai pasiekiamos ir sunkiai prieinamos, kai kurios net iš tolo primena tvirtoves. Iš vidaus irgi gali būti neperprantamos, su neįžengiama gamta ir nesuvokiamu sąmoningai ar nesąmoningai izoliuotai gyvenančių saliečių būdu. Ir pagaliau trečiasis bruožas – sutelktumas. Dauguma salų – tai vientisa, harmoninga visuma. Mat vaizduojant jas aprašomi tik keli esminiai elementai, nusakantys salos savitumą ir literatūrinę funkciją, susitelkiama ties jos esmės branduoliu. Taip sala tampa pasaulio miniatiūra, t. y. mikrokosmosu.

Galiausiai kyla klausimas, ar esama kokios nors vaikų ir jaunimo literatūros salų specifikos. Mano nuomone, vaikų literatūroje salos atlieka iš esmės tas pačias funkcijas kaip ir vadinamojoje suaugusiųjų literatūroje, o tai, kad skiriasi vaikų literatūrai tipingi charakteriai ar temos bei konfliktai, retai yra susiję su sala kaip veiksmo vieta. Ir vis dėlto įdomu, kodėl vaikų ir jaunimo literatūroje taip gausu salų. Veikiausiai todėl, kad trys minėti faktoriai – nuotolis, atskirtumas ir sutelktumas – padeda nenusižengti dar vienam labai svarbiam vaikų literatūros reikalavimui – paprastumui. Vargu ar rasime geresnę vietą, kurioje galima paprastai ir suprantamai parodyti elementarius gyvenimo modelius, pavaizduoti skirtingą būtį ir gyvenseną, išryškinti konfliktus. Be to – tai nemažiau svarbu – sala neapriboja fantazijos. Nepriklausydamos išorės pasauliui, salos suteikia erdvę nuotykiams, fantastiniams išgyvenimams, utopiniams pasauliams, trokštamoms ir įsivaizduojamoms kelionėms, leidžia pabėgti nuo tikrovės – o visa tai tikrai dažna vaikų ir jaunimo literatūroje.

Iš vokiečių kalbos išvertė Rūta Jonynaitė

___________________________________

© Jochen Weber

Jochenʼas Weberʼis 1992 metais Kelno universitete parašė magistro darbą apie salos motyvą vokiškoje vaikų literatūroje, vėliau plėtojo šią temą, dirbdamas lektoriumi Miuncheno tarptautinėje jaunimo bibliotekoje. Bibliotekos J. Lepman salėje 1995 metų spalio-lapkričio mėnesiais buvo surengta didelė šios tematikos knygų paroda, išleistas mokslinis katalogas, kurį yra įsigijęs ir mūsų Vaikų literatūros centras. Parodos salė išradingai imitavo salos įvaizdį, eksponuotos įvairių pasaulio šalių knygos, lankytojams buvo siūloma iškabintuose popieriaus rulonuose įrašyti tris atsakymus: Kokia Tavo mėgstamiausia sala? Kokia knyga apie salą Tau labiausiai patinka? Ką pasiimtum, vykdamas į negyvenamą salą?

Šis straipsnis bei glaustas parodos apibūdinimas mums primena galimybes pažvelgti į vaikų literatūros raidą teminiu aspektu, galbūt literatams, bibliotekininkams taps paskata ką nors panašaus organizuoti ir Lietuvoje.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 1 (4)