SPRAGTUKAS IR PELIŲ KARALIUS: pasakos grožis ir vertė

Egdaras, 10 metų: Tikrai graži pasaka, ji tarp gražiausių mano skaitytų. Nuo kokio 14 puslapio man ėmė labai patikti, ir vis norėjau žinoti, kas bus toliau. Visų gražiausia – pabaiga, kai nuvyksta į Stebuklų šalį… Knygoje daug keistų, nesuprantamų žodžių, bet man dėl to dar įdomiau skaityti – kartais aš ne taip išsiaiškinu, kaip, pasirodo, yra iš tikrųjų. Kokios šalies šis rašytojas? Oi, nežinau… Mačiau ir animacinį filmuką apie Spragtuką, bet ten tik ištrauka, nebuvo taip įdomu kaip knyga. Kodėl Marija iš visų dovanų išsirinko Spragtuką? Dėl to, kad nedidelis, gali su juo visą laiką būti ir žaisti, tai ne tos brangios dovanos, sudėtos spintoje. Ar tikrai galėjo įvykti toks mūšis tarp pelių ir žaislų? Galėjo, juk iš tikrųjų rado apgraužtas lėlytes ir kraujo dėmę ant Spragtuko kaklo… Na… Galėjo būti ir sapnas po Kalėdų nakties… O suaugusieji netiki Marijos pasakojimais, nes, kai patys buvo maži, visko prasimanydavo, tai ir dabar galvoja, kad čia Marijos prasimanymas. O Fricas tiki – juk paskolino savo kareivio pensininko kardą, kad padėtų Spragtukui kovoti. Tik tokių gerų mergaičių kaip Marija nedaug – viena tokia anksčiau buvo mūsų klasėje, o kitos mušasi, spardosi…

Akvilė, 10 metų: Marija pasirinko Spragtuką, kad jis toks visai paprastas, na, tiesiog pamilo jį, ir tiek. Juk ir visos lėlės jį pripažino kaip valdovą. Paskui, kai Marija sužinojo, kad Spragtukas yra užburtas princas, tai jis dar įdomesnis jai pasidarė. Marija atsikelia naktį, užtat ji viską mato, žino, kas vyksta, o suaugusieji miega, nieko nemato ir paskui netiki Marijos pasakojimais… Žinoma, norėčiau būti kaip Marija: juk, atsidėkodamas už jos gerumą, Spragtukas nusivedė ją į stebuklingą Lėlių miestą, o paskui įvyko jų vestuvės. Labai gražu, kai jie apsilanko nuostabioje karalystėje, kur visokie saldumynai, skanūs daiktai, visokiausios lėlės, Meduolių namai, ir jie plaukia per Rožių ežerą… Buvo labai gražu. O filmai, kuriuos žiūriu per televiziją, kartais baigiasi liūdnai, ir aš labai verkiu…

Bibliotekininkė Jovita: Spragtukas – turininga, bet sunki pasaka, skaitoma su kliūtimis, su pagalvojimais. Manau, ji labiau tinka vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams, nors, tiesą sakant, pasakų skaitytoją apibrėžti sunku: jas renkasi ir jaunuoliai, ir suaugusieji. Gaila, kad dabar ima dominuoti puošnios, lėkštoko turinio, lengvam prasiblaškymui skirtos knygos. O Spragtuko mūsų vaikų bibliotekoje turime vos 2 egzempliorius.

E. T. A. Hofmano Spragtukas ir pelių karalius (1816), į lietuvių kalbą išverstas žinomos kalbininkės Adelės Laigonaitės (1958, 1972, 1995), – tai puikus vokiečių romantizmo pavyzdys, vienas iš vaikų literatūros pasaulinio „aukso fondo“ kūrinių. Nemirtingoji pasaka, įkvėpusi įžymųjį P. Čaikovskį parašyti muziką to paties pavadinimo baletui, daugsyk vaidinta įvairiose pasaulio teatrų scenose.

Spragtukas, kurį Hofmanas kadaise sukūrė savo draugo vaikams Marijai ir Fricui (jie tapo šio kūrinio personažais), – tai jauki, šeimyniška, šviesi, žaižaruojanti ryškiomis fantazijos spalvomis pasaka, tikra Kalėdų dovana. Kartu ji atskleidžia romantikų aukštintus bendresnius dalykus: nuostabiai skaisčią ir kūrybingą vaiko sielą, dvasinių vertybių pranašumą prieš buitines, fantazijos grožį, filosofinę prasmę. Įspūdingas kūrinys – jis žadina ir vaiko išgyvenimus, ir suaugusiojo apmąstymus.

Spragtuko personažams Marijai ir Fricui pasaką padovanoja krikšto tėvelis Droselmajeris, šiek tiek „ne šios žemės“ žmogus, keistuolis, „mažas ir liesas, raukšlių išvagotu veidu“ (panašus į patį Hofmaną!). Jis labai nagingas: taiso laikrodžius, padaro Spragtuką, sukonstruoja įmantriausius žaislus. Ne veltui jis iš Niurnbergo, žaislais garsėjančio miesto, – taigi yra kūrybos pasaulio atstovas. Tai jis sukuria ligonėlei Marijai stebuklų kupiną pasaką, kurioje tikrovė sutampa su pramanais. Droselmajeris apskritai įdomus, kiek paslaptingas – tikra romantinė figūra: jis ir savas, beveik namiškis, ir kartu mįslingas, gyvenantis bei veikiantis pasakoje (tai romantinis individo susidvejinimas). Bet svarbiausia – Droselmajeris pažadina septynmetės Marijos vaizduotę, kuri įsibėgėjusi kūrybiškumu ima lenkti jį patį. Gyva, laki vaiko vaizduotė, prilygstanti įkvėpto menininko talentui, sukuria reto grožio ir poetiškumo pasaulį, stulbina turtinga fantazija ir beribėmis kūrybos galiomis. Užtenka palyginti tėvelio Droselmajerio sumeistrautą mechanizuotą pilį, kurioje tvarkingai monotoniškai juda dirbtinės žmonių figūrėlės, ir Marijos vaizduotės sukurtą nuostabią pasakišką pilį, kurioje gyvenimas spalvingas ir laukia daugybė netikėtumų, kur veikia ir ji pati su savo princu Spragtuku, patirdama nepaprastos laimės akimirkas. Didžiulis skirtumas: pirmuoju atveju galima tik iš tolo stebėti, antruoju – pačiam dalyvauti. Taigi kūrėjas Droselmajeris pralaimi prieš kūrėją vaiką. Užtat ir atsidūsta: „Ech, Marytėle, tu esi daugiau apdovanota negu aš ar kas kitas. /…/ tu karaliauji gražioj, šviesioj karalystėj“. Tai romantinis vaikystės ypatingumo pripažinimas.

Visa ši pasaka grindžiama panašiais priešingybių sugretinimais, kurie padeda išryškinti romantines idėjas.

Štai Marijos ir suaugusiųjų pasaulio supriešinimas. Riboto akiračio tėvai, deja, neturi Droselmajerio įžvalgos, ir jiems dukters pasakojimai tėra paiki niekai; jie net uždraudžia kalbėti apie tai, „ko buvo pilna visa jos siela“. Pasakos pasaulis jiems neregimas.

Marijos ir jos brolio Frico priešingybė paremta ne vien mergaitės ir berniuko interesų skirtumu. Didžiu karvedžiu save laikantis Fricas labiau orientuojasi į suaugusiųjų pasaulį, sesutei atsukdamas nugarą. Pasaka jo neneša ant savo sparnų, stebuklai jo neaplanko. Ar neužaugs jis pasipūtęs, patenkintas savimi, bet be aukštesnių idealų?!

O Marijos ir princesės Pirlipatės, krikštatėvio pasakos veikėjos priešingybė – tai visai skirtingas požiūris į žmogų ir meilę. Marijai rūpi tik dvasios dalykai: juk sugebėjo įžvelgti negražaus, luošo Spragtuko vidinį grožį, pamilti jį be atodairos, globoti ir ginti visomis savo jėgomis. O Pirlipatė negražaus jaunuolio tuoj išsižadėjo.

Marija visais atžvilgiais – išskirtinė romantinė asmenybė. Tai ypatingas vaikas. Jos širdies šiluma – šio kurinio aura. O kaip atlygis už jos gerą ir mylinčią širdį, už gailestingumą ir pasiaukojimą – Marijai atsiveriantis nepaprasto grožio ir harmonijos pasaulis, svajonių ir troškimų išsipildymo šalis. Tada išgyvenama laimės absoliutybė.

Kaip vaikystės laimę ir kaip pasakos pasaulio svarbiausią dėsnį Hofmanas iškelia GROŽĮ. Vaiko siela trokšta grožio ir tarsi tirpsta prieš jį. Akinančio grožio vaizdų kupinas Hofmano Spragtukas. „Kaip gražu!“ – nuolat skamba Marijos lūpose kaip savotiškas burtažodis. Labai gražus, gražiai, gražių gražiausiai – įvairiausios pasigrožėjimo variacijos… O krikštatėvio pasaka apie kietą riešutą – tai juk pasakojimas apie grožį, jo trapumą ir dideles pastangas jį atgauti, atkovoti.

Kad už grožį ir pasaką reikia KOVOTI – tai dar viena romantiko Hofmano tiesa. Niekas gyvenime neduodama lengvai – skanus riešuto branduolys tūno po kietu kevalu, kuris ne kiekvieno įkandamas… Kad pajaustum pasaką, mokėtum gyventi pagal jos dėsnius – reikia, anot autoriaus, ne tik turėti tam akis, t. y. suprasti jos paslaptingus ženklus, žodžius, vaizdus, bet ir nuolat ginti pasaką nuo tų, kurie netiki jos buvimu ir gali ją lengvai sunaikinti (grožis trapus!). Švelni ir mandagi mažoji Marija yra tikra kovotoja, kai iš jos nori atimti pasaką ir svajonę.

Hofmano Spragtukas skaitytojams vaikams – tai tikrų ir amžinų vertybių (grožio, meilės, aukojimosi) adoracija – tai subtilus tikrovės ir išmonės derinys, pagaliau meistriška nuotaikų kaita: daug lyrizmo, švelnumo, vidinio muzikalumo ir – dramatizmas, šiurpas (lėlių ir pelių mūšis), dar pašaipa, satyra (karalius, karalienė ir jų dukra Pirlipatė).

Suaugusiam skaitytojui Spragtukas – tai jautri, išmintinga vaiko sielos ir vaikystės pasaulio studijėlė.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 1 (4)