VAIKŲ LITERATŪROS CECHAN – ŠIŲ DIENŲ VAIKUS! (1995–ųjų naujoji proza)

Galima pasidžiaugti 1995 metais išleistų prozos knygų įvairove: pasakos mažuliukams ir augesniems, istorinės ir šių dienų nuotykių apysakos, paveikslų knygelės, kūriniai apie gamtą ir gyvūnus, prisiminimai ir psichologinės novelės, du vaikų kūrybos leidiniai. O koks jų literatūrinis lygis, kokybė?

Vis dar populiarus „močiutės sindromas“, kai grožimasi vaikais tarsi iš aukšto, gėrimasi mažojo naivumu. Ko tik nepasako ar nepadaro anūkėliai iš A. Gricienės Linksmo dvaro ar E. Liegutės Pas močiutę – viskas glosto širdį, viskas miela. Tokius vaikučius, su debesėliais besikalbančius, trokšta matyti senelės, bet norėtųsi ne mylinčio suaugėlio, o pačio vaiko akimis matomo pasaulio, šviežumo, o ne tradicinio sentimento. Juk knygutės skirtos vaikams! Į adresatą, jo psichologiją, suvokimo specifiką tarsi nekreipia dėmesio 6 leidinukų mažiausiems autorė V. Alesienė: jos tekstai – tik „prikabinti“ prie iliustracijų, negyvi ir neįdomūs, ilgi ir gana sudėtingi sakiniai – piešinio aprašinėjimai ir komentarai.

Nepailstanti A. Kandroškaitė išleido dvi pasakų knygeles: ir autorinių literatūrinių su H. K. Anderseno, A. Giedriaus recepcija, ir stilizuotų folklorinių su savotišku retro aromatu – retro, kuris kartais artimas senamadiškumui. Pasakos labai nelygios. Patrauklus pats pasakojimas – natūralus, impulsyvus, gyvas, ypač ten, kur pasiremiama liaudies leksika. Yra originaliai pakeistų tradicinės pasakos siužetų (Varlė, vargšo pati), įdomių vardų, išradingų epizodų: kandis puola sveikint pelėsį, bet greit atkanda nagus, mat jo aksomai netiko mažylių vystyklams. Tačiau atstumia tiesmuka didaktika, nuolatinis grūmojimas tai prieš rūkymą, tai prieš šokius. Kita vertus, šventas moralisto įniršis gali būti ir yra paveikus, tuo labiau, kad blogį autorė vaizduoja tikrai su užmoju, ypač raganas ir kipšus. Bet yra ir silpnokų tekstų, kuriuose visi personažai tiesiog kvaili, šlykštūs (Vabzdžių karalius), šiurkštus buitiškumas kertasi su sąlygiškumu (Skylėtas krežis), pasaka tėra nesaikingai išplėtota pasakėčia (Pavyduolis), yra žodžio ir vaizdo paklaidų – blogiesiems broliams susipešus, vienas lūžta, kitas sprogsta (?!), neveiksnių fragmentų, neišnaudotų detalių.

Tradiciškai prastą pasaką Vaivos nuotykiai Žvilgsnių šalyje išleido J. Laucius. Elementarus, didaktiškas siužetas, neįdomūs gerieji neišvengiamai nugali bloguosius. Alegorijos plokščios, pasaulis ribotas. Taip ir norisi klausti: negi pyktis yra tik blogis? Argi pykti nėra natūralu, žmogiška, kartais tiesiog būtina? Bet autoriui atrodo, kad literatūra – tai patetika ir aukštos frazės. Ir Vaiva „kalba su žvaigždutėm vien mintimis be žodžių“, pamokslauja: „Sudie, nelaimingieji! Pykčiu pajuodinę savo gyvenimą, nubaudėte patys save“. Jai antrina pasakotojas: „Būk laiminga! Mylėk dangų ir žemę, darbą ir svajones“. Gaila vaikų.

S. Poškaus knyga visai neoriginaliu pavadinimu Trumpos pasakaitės išsiskiria iš visų prozos tekstų programišku žodžio taupumu, siužeto minimalizmu, tikslia orientacija į skaitytoją, vaiko psichologijos išmanymu. Išradingi personažai – Baisuliai Rėk ir Plyšk, Mažiau mokytas Triušis, žvirblaitė Monika ar uodas Kęstutis. Nerėksmingas, neegocentriškas buvimas, kai yra vietos ir tam, kuris eina smulkiausiais žingsneliais. Vaikiškas kasdienio judesio sureikšminimas, švelni visokeriopų būtybėlių draugystė: vabaliukams pastatomas vazonas su Azalija. Žavios pabaigos: tiesiog susikišti besipykstančius į kišenes. Pasaulis – jaukus ir šiek tiek šiurpiai absurdiškas, žadinantis vaizduotę. Taip ir norisi pasvarstyti, kokia spalva geriausia pasakaitėms, patikrinti – kaip kad darė Tindis Rindis – patarlę, padžiauti ant radiatoriaus Naują Metą, pasėti Daineles ar sūrį. Gražiai pasinaudota A. Milno, D. Biseto pamokomis. Pasakaičių daugiau kaip trys dešimtys, toli gražu ne visos jos vienodai pavykusios. Neretai balansuojama ant „niekučio“ ribos, nors tas niekutis gali būti tiesiog gražus. Kai žaidi neišsakytais dalykais, orientuojiesi į atviras pabaigas, sieki grakštaus ir net elegantiško žodžio – sugadinti gali ir menkas nepataikymas, precizijos stoka, neišmiklintas sakinys ar perkrovimas. Ir lieka tuštokas tekstas, niekas – lyg susprogęs balionėlis. Galima paabejoti ir dėl paties rašymo, kūrybos temos dominavimo, tokio būdingo postmoderno tekstuose. Visokeriopo pritarimo ir skatinimo vertas pastangas išradingai maketuoti, siekti teksto ir iliustracijų dermės.

Apysaką apie gyvūnus Rudis, kuris tapo Džimu parašė E. Liegutė. Knyga turėtų būti skaitoma ir mėgiama: simpatingas herojus (nuskriaustas, mylintis, besiaukojantis šunelis), lengvas stilius (nepretenzingi, gyvi dialogai, dinamika, emocingumas), patrauklus dailininkų darbas. Kita vertus, ir knygos intencijos, ir siužeto linijos (Džimas gelbsti skęstančią mergytę, ištempia vaikus iš degančio namo) yra jau tiek kartų eksploatuotos… Vargu, ar pasiteisina ir autorės pastangos sumoderninti šią istoriją. Šuo Orionas iš skraidančios lėkštės yra tiesiog madinga pop–kultūros klišė, toks šabloniškas supermenas – rašytoja net nepastebi, kaip jos kosminis šuo maloniai ištiesia ranką, o ne leteną… Ištikimas gyvūnų temai ir S. Paltanavičius. Jam geriau sekasi tada, kai remiasi faktais Jie gyvena su mumis, o ne išmonė Vabzdžių karalius.

Kaip visuomet nekokie reikalai su šiuolaikine realistine proza. 1994 metais blankią, 1995 – dar blankesnę knygą išleido R. Sadauskas. Profesionalas rašytojas demonstruoja, kad vaikams tiks bet kas ir bet kaip – nuobiros. Saulės laikrodžių meistras pristatoma kaip apsakymų knyga apie dvynukus Saulių ir Paulių, bet autorius net giminystės ryšių suderinti nesivargina. Čia Saulius vienas, čia turi draugą Paulių, čia jis klasėj, kiek vėliau – jam šešeri, čia jis turi seserį Rūtą, čia – Rasą, čia mama mirus, vėliau – kalėjime. Nors ir koks gi skirtumas, jeigu tas pagrindinis personažas, lyg ir geras, lyg ir be blogos valios, bet iš esmės – joks. Toks vidutinis infantilus vaikas šalia suaugusiųjų. Net ir dramatiška situacija – sūnus važiuoja į kalėjimą motinos aplankyti – tėra pretekstas rašyti laikraštinės publicistikos opusą, kodėl suiro šeima. Tai žurnalisto rašinys. O ką galvoja pats Saulius, kaip jis mato situaciją, ko jis nori, ką svajoja, gali padaryti, kokios jo spontaniškos reakcijos – tarsi neįdomu… Koks turinys, tokia ir kalba: sausa – „košė sukelia minčių“, neraiški – mergaičiukė sako „Saulius pakeitė savo nuomonę“, netiksli – „reikia smarkai vizginti liežuvį“, netaupi – ilgiausiai aprašinėjama, pvz., katino uodega…

Daugiausia vilčių teikusi knyga – J. Kunčino, solidžios Rašytojų sąjungos premijos laureato, novelių apysaka Baltųjų sūrių naktis. Ji turi savo istoriją: atskiri tekstai pasirodė prieš 15–17 metų Alytaus rajono laikraštyje, kai rašytojas sumetė, kad iš to gali šis tas išeiti, metų metus rankraštis gulėjo įvairių leidyklų stalčiuose ir pasirodė tik pernai su nepatikusio, neįtikusio, nenuolankaus ir kone drausto autoriaus aura. Tai mažo provincijos miestelio istorijos apie futbolo aistras, potvynį, saulės užtemimą, meiles, teatrą ir t. t. ir pan. Nedidelė erdvė, visiems žinomos ryškesnės figūros, parapijinis patriotizmas ir graudus prabėgusių dienų ilgesys. Turim puikių tokio tipo prozos pavyzdėlių: meistriškas vokiečio Z. Lenco Suleikių istorija, tragikomišką S. Šaltenio odę Utenai. Deja, J. Kunčinui – oi, kaip toli iki jų. Žinoma, tai profesionalus tekstas, su spalvingais epizodais ir visom priyalomom meninėm priemonėm, o ten, kur yra „dramaturgija“, gali skaityti šaunias istorijas ar bent jų užuomazgas! Visuma – nuobodoka. Taip ir jauti, kaip autorius tempia, kapstosi po savo atmintį – ką čia dar šia tema parašius. Istorijos išsunktos iki galo, su vis labiau vėstančiom keliom pabaigom. Nors pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakotojas neraiškus, tarsi aptrintais kontūrais. Toks savęs, šeimos užtušavimas visai tiko laikraščiui prieš kone 20 metų. Bet dabar! Monotoniškas emocinis santykis, daug aprašinėjimo, o maža rodymo, atlaidus autorius savo tekstui – dažnas būtojo dažninio laikas veiksmažodžių vartojimas tiesiog dantyse grikši, o efektingesnis žodis „nuožmus“ gali būti ir 2 kartus tam pačiam sakiny parašytas (p. 10) Baltųjų sūrių naktis yra kontrastas, bent jau stiliaus meistrystės požiūriu, tam, kaip autorius rašo dabar, sugeba tarsi iš nieko įskelti kibirkštį, išmoningai ir efektingai žaisti detalėmis, turi plastišką sakinį ir natūralią intonaciją. O Sūrių pasakojimas iriasi į priekį lėtai lėtai, vos ne užsnūsdamas lengvai nuspėjamuose posūkiuose, šilto intymaus kalbėjimo maniera atrodo vos ne iš tipiškų mokyklinių rašinių paskolinta. Negi kiekvienam potencialiam „jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojui“ reiks priminti, kad tai tik superankstyvojo J. Kunčino tvarinys, kad rašytojas jau taip tvirtai stovi literatūroje, kad leidžia sau publikuoti visa, kas tik iš po jo plunksnos buvo bepasirodę…

Liūdniausią įspūdį palieka istorinė ir nuotykinė proza. Gal net nevertėtų minėti B. Jauniškio perpasakotų padavimų ir istorijų apie didžiuosius Lietuvos žmones nuo Mindaugo iki V. Kudirkos. Tai nykūs pasakojimai, nė lašo meistrystės. Perkūnas „kovoja su negerovėm“, Europos politikai Algirdą laiko gudriausiu karo vadu, Vilnius neįveikiamas, apie Vytenio narsą „žinios sklandė net Europoje“. Vos ne „Aušros“ gadynės intonacijos, kai buvo teigiama, kad ir Adomas su Ieva rojuje kalbėję lietuviškai? Bet dabar jau pati XX a. pabaiga, ir pigaus, papelijusio patriotizmo laikas praėjo. Ir kai autorius įrodinėja, kad Vytauto žmona „važinėjo į suvažiavimus, konferencijas Europoje atstovaudama Vytautą“ – nori konkretumo: kokios ten konferencijos XV a. pradžioj, kas dar ten dalyvavo? Arba kai didžiuojasi, jog kunigaikštienė pasirūpino, kad jos dukra Sofija studijuotų Varšuvos universitete, jau nesidžiaugi Vytautienės progresyvumu, o sakai – nesąmonė, tas universitetas iš tiesų įkurtas tik 1817 metais… Argi tai nėra mūsų istorijos diskreditacija, istorinių temų devalvavimas, konjunktūra?

A. Butkaus Grįšim, nepražūsim galėtų būti tik nereiklių paauglių knyga. Rašyta, neturint jokių meninių pretenzijų, svarbu, kad būtų įdomu. Veiksmas vyksta lyg ir 1992 metais, mokiniai vėlų rudenį miške ruošia malkas, ten pagrobiami rusų, iš Kaliningrado kareivinių pabėga su jachta. Toliau – iki Barenco jūros, Norvegijos šiaurės salų. Teroristai, kontrabanda, lietuviai žmogėdros šiluminėse trasose, mūšis su eskadriniu minininku. Personažai tokie „jokie“, kad net vardų neįsidėmi. Beje, pavadinime pažadėto sugrįžimo nėra – vienas lieka Vokietijoj mokytis prekybos, kitas – jūreivystės Norvegijoje už jį įsižiūrėjusios norvegaitės tėvų pinigus! Gražus lietuviško parazitizmo pavyzdys, puiki instrukcija, kaip tapti išlaikytiniais. Gerai, kad knyga išleista mažu, tik 500 egzempliorių tiražu.

Viena iš nedidelių nedaugelio 1995 metų atgaivų – „Skomanto“ serijos penktoji Užkeiktas lobis ir šeštoji Dievų valia knygos. Kol vieni vaitoja, kad jaunimui reikia patrauklios istorinės literatūros, kiti rašo blogas, entuziastų pragmatikų būrelis pasišovęs tas spragas užpildyti. Leidžia seriją, su reklamos mechanizmu pradžioje ir pabaigoje, žemėlapiais, iliustracijomis. Siužetas išmoningas, daugiagijis, rašoma lengvai, dinamiškai. Tai jau literatūra, ir norisi šias knygas propaguoti, raginti ekranizuoti ar inscenizuoti. Bet, bet… Apysakose daug vardų – maža veidų. Personažai gana šabloniški, tik tokia ir turėtų būti jauna pagonė, dėl kurios grožio ir atėjūnai aikčioja, arba štai tipiška garbi, išmintinga rikio žmona, jaunas karžygis. Kalavijuočiai, perkrikštai – įdomesni, turintys savus likimus. Dėl teigiamųjų standartiškumo sunkiau juos pamilti, jų likimai mažiau jaudina. Tiek daug stereotipų, o dar daugiau beatodairiškumo, spontaniškumo. Dabar siužetas kietai supintas priežasties – pasekmės santykiais, siužeto vingiai tarsi racionaliai apskaičiuoti: reikia išpirkos – atsiranda lobis. Autorių valia akivaizdi: aišku, kad jie neleis, jog jaunajai Gailei kas nors atsitiktų. Serijai nepaprastai trūksta emocinės įtampos, yra tik siužetinė. Jaunesniems skaitytojams turbūt varginanti bus personažų gausa, jie pasiges tikrai simpatingo spalvingo herojaus. Brandesnieji – charakterių sodrumo, epochos kolorito, kūniškumo, aistros. Tekstai yra sterilūs: akmenis tampanti belaisvė pagonė vokiečiui nesiskiria nuo jo sesers; blogiečiai baltai vokiškai tik švebeldžiuoja, o geriesiems – jokių problemų; tarsi ir nėra dramatiškos konfrontacijos tarp pagoniškos ir krikščioniškos kultūrų. Kita vertus – juk ir planuotas lengvas, nepretenzingas skaitymas, ir savo pažadą „rašyti įdomias knygas“ K. Almenas ir K° stengiasi garbingai vykdyti.

Belieka pafantazuoti: o, kad atsirastų turtingas, išmiklintos plunksnos, iniciatyvus mecenatas, kad suburtų cechą, leidžiantį produkciją apie šių dienų, mokyklos gyvenimą. Būtinai reikėtų pasitelkti pačius vaikus, ypač paauglius. Rašyti jie nesugebėtų, bet kiek pateiktų siužetų, konfliktų, autentiškiausių situacijų, pademonstruotų tipažus, gyvenimo manieras ir artistiškumą, užfiksuotų kalbą! Iš tokios medžiagos gerai organizuotas fabrikėlis pagamintų knygų, kurių mums trūksta kaip oro. Belieka laukti ir tikėtis.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 1 (4)