KRISTUKĖ PAMESTUKĖ

Kristukė Pamestukė visuomet viską pamesdavo. O juk taip žiūrėdavo! Bet niekas negelbėdavo. Amžinai, būdavo, kas nors prapuola. Kai mama kartą netyčia išleido ją į parką su naujuoju raudonuoju sviediniu, būtinai perspėjo:

– Bet prašau tavęs, vaike, tik nepamesk man vėl to sviedinio, ar gerai?

Ir Kristukė saugojo sviedinį kaip savo akies vyzdį. Laikė mėšlungiškai suspaudusi rankose, kad net pirštai pabalo, o jeigu mestelėdavo į viršų, tai ne aukščiau savo nosies galiuko, tarsi bijodama, kad smagiau švystelėtas jis nebenukris žemyn.

Po pusvalandžio, nebegalėdama tverti iš baimės dėl sviedinio, Kristukė parsinešė jį namo. Didžiuodamasi atkišo mamai ir pasigyrė:

– Žiūrėk, nepamečiau!

– Puiku, – tarė mama, – bet kur tavo kairysis batas?

Kristukės net širdis iš išgąsčio pašoko. Ji žvilgterėjo žemyn, ir iš tiesų – pasirodo, bestovinti su vienu batu ir viena kojinaite.

– Ką gi su tavim daryti? – pradėjo aimanuoti mama. – Jau be batų pareini namo! Gal tau atrodo, kad jie ant medžių auga, juk tai pinigus kainuoja! Ir iš viso, kaipgi galima pamesti batą, kaipgi galima nepajusti!

– Bet aš juk taip saugojau sviedinį! – teisinosi Kristukė jau beveik verkdama.

Tada joms su mama teko grįžti į parką ieškoti bato, rado jį smėlio dėžėje. Kaip jis ten įstrigo, Kristukė nė nepastebėjo, visa įsibaiminusi dėl sviedinio.

Ir mama visą savaitę neleido jos į parkų.

Tai štai kaip atsitikdavo Kristukei. Ji baisiausiai saugodavo savo daiktus, su ja tiesiog pasikalbėti negalėdavai, nes ji kas akimirką krūpčiodavo ir šūkčiodavo:

– Kur mano kvapnusis pieštukas?! – Arba:

– O varge, jau kažkur pirštines palikau!

Ir tada imdavo kraustyti visas kišenes, neradusi ieškomo daikto tenai, puldavo raustis po kuprinę, o jeigu nerasdavo ir kuprinėje, išnaršydavo visą klasę arba parką, arba visus namus – kur būdavo, ten ir naršydavo. Ji nuolatos ko nors nerasdavo, o kartais susinervinusi imdavo ieškoti daiktų, kurių nė nebuvo pasiėmusi.

Iš baimės ji ėmė rištis daiktus prie savęs. Pirma pradėjo mama, pririšo jai žiemą pirštines. Juk žinote kaip: su virvele, prakišta pro rankovę. Tada Kristukei buvo gėda. Bet dabar ji pati viską rišosi prie savęs. Piniginėlę, rausvai violetinį tušinuką, maišelį su popierinėmis nosinaitėmis, moksleivio autobuso bilietą su visa įmaute, kišeninį veidrodėlį, šukas. Ir vis tiek amžinai ką nors pamesdavo – tada mama burdavosi, tėtis niurnėdavo, mokytoja pykdavo. O vaikai sugalvojo jai pravardę „Kristukė Pamestukė“ ir juokdavosi, kad ji vis bijo ir vis tiek viską pameta.

Kai vėl pamesdavo drožtuką ar namų darbų sąsiuvinį, ar gimnastikos aprangą, kartais mokytoja pasakydavo:

– Kada nors tu ir galvą pamesi, Kristuke, jeigu ir toliau taip bus!

O sykį taip ir atsitiko. Vieną dieną Kristukė atėjo į mokyklą be galvos.

– Bet juk tu be galvos! – pasibaisėjo mokytoja.

Begalvė Kristukė truktelėjo pečiais ir atsisėdo į savo vietą. Kristukės suolo draugas Paulius pravirko.

– Dink iš čia ir daugiau be galvos nesirodyk! – užriko mokytoja, o vaikai sustingo savo suoluose.

Tačiau begalvė Kristukė nieko negirdėjo, bet dėl to nereikėtų stebėtis, ir nieko nesakė, bet, apskritai paėmus, tai irgi suprantama. Sėdėjo sau ir nuobodžiaudama žaidė pirštinėmis, ant virvelių kadaruojančiomis iš rankovių. Dabar, kai liko be galvos, ji jau nebebijojo nė ką nors pamesti, nes baimė lindi galvoje, nors kartais ir atrodo, kad jauti ją širdyje arba pilve, ar netgi kelnėse.

Ir kaipgi buvo toliau? Gerai nė nežinau. Sako, begalvė Kristukė lyg kokia dvasia be vietos dar ilgai klydinėjo ryte į mokyklą, per pietus vėl namo, vakare guldavosi į lovą, o iš ryto keldavosi, niekad nieko nesakydama ir nepastebėdama. Iš pradžių žmonės šiurpdavo ją pamatę, bet laikui bėgant priprato. Varge mano, juk šitiek žmonių laksto aplink be galvos.

Versta iš: Martin Auer. Von Pechvögeln und Unglücksraben. – 1989, Beltz Verlag, Weinheim und Basel

Vertė Rūta Jonynaitė

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 1 (4)