NEVYKIM DIEVO Į MEDĮ... (1995-ųjų naujoji poezija)

Kaip niekad ilgas 1995 metais išėjusių knygų vaikams sąrašas. Trečdalis jo – eilėraščių ir eiliuotų pasakų rinkiniai. Deja, poezijos knygų šiame trečdalyje ne tiek jau daug. Tikimės, kad mielos mamos, močiutės, sesutės I. Aleknienė, E. Dekaminavičienė, D. Jovaišienė, L. Matutytė, T. Ūksnienė ir nepretenduoja vadintis poetėmis. Jos tik savo švelnius jausmus vaikams (arba katinams) pusiau sueiliavo. O kad dosnūs piniguočiai sumokėjo už šitų puseilių leidybą, ką gi: anot liaudies posakio, pagal save Jurgiai kepures pasirinko. Su poezija šitų autorių knygos nieko bendra neturi. Na, gal paguodai išskirtume tris keturis viltį teikiančius eilėraščius. O jei kuri iš šių moterų užsispirtų žūtbūt tapti poete, visų pirma turėtų susiieškoti lietuvių kalbos kirčiavimo taisykles ir eiliavimo pradžiamokslį. Žinoma, jei nesi Dievo pateptasis, tai ir visas eiliavimo gudrybes perkandęs išskirtiniu poetu netapsi. Bet nepoezijos-poezijos ribą peržengti galgi įstengsi.

Ant šios, nepoezijos-poezijos, ribos ilgai svyravo V. Baltrėno, eiliavimo meistrystės atkakliai siekiančio užsispyrėlio, eilėraščiai. Naujoji knyga Jonas bičių Galijonas liudija, kad jo pastangos nėra bevaisės. Patraukia ekspresyvus stilius, kuriam individualumo teikia trumpi šnekamąją kalbą primenantys sakiniai, itin gyva intonacijų kaita. O jau kokių veiksmažodžių parankiota: pažiautarot, šnopšti, kliautinėti, dykauti, pasirikti! Tik prityrusio redaktoriaus pagalba dar ne pro šalį: tokių pasakymų, kaip „širdis iš džiaugsmo siaudžia“, „kuoduotė plyšta“ (jaudinasi, pyksta?), „diktos tetos“ knygoje neturėjo likti. V. Baltrėno rinkinyje skelbiami keturi ilgoki siužetiniai eilėraščiai. Jų centre – kokie nors netikėtumai, keistenybės: miestiečiukui ant galvos nusileidžia bičių spiečius (Jonas bičių Galijonas), į Lietuvos kaimą atvyksta negriukas (Pilviškio Petriukas ir negriukas Kukas), bobulė į teismą paduoda vėją (Vėjo teismas), višta išperi du nežinomus paukščius (Du viščiukai atvirkščiukai). Atrodo, kad pasirinktas žanras neblogai atitinka V. Baltrėno, kaip pasakotojo, kūrybinę prigimtį. Tik reikėtų vengti tuštoko plepėjimo – kol kas jo yra per gausiai.

Knygą Nosių vagys išleido V. Reimeris. Ramia santūria kalbėsena šis žinomas epinės pakraipos vaikų poetas yra priešingybė V. Baltrėnui. Išskyrus ilgėlesnį pasakojimą apie kasnakt dingstančias senio besmegenio nosis (Nosių vagys), jo eilėraščiuose, regis, nieko stebinančio neįvyksta. Poetas pasakoja apie paprasčiausius buitiškus dalykus – persprogo Adelės verdama sardelė, iš miego Simą nubudina piktai dundantis griaustinis, kojom mataruoja smėly apvirtęs vabalas. Bet pakanka netikėto požiūrio, ir banali situacija virsta vaikiškai poetine:

Broliukui Aliukui

ir sako Adelė:

tai gal nevalgę liksime?

Matai, kad išsivirėm ne sardelę,

o alkį malšinančią šypseną.

(Išvirė šypseną)

Apie griaustinį Simonas mąsto:

jeigu griaudžia – tai griaustinis,

o jei piktas – tai piktinis.

(Griaustinis piktinis)

Parvirtęs vabalas „dangų kojom graibsto“, „tikis užkliudyti debesį“ – gal atsispyręs atgal atvirs (Išmintingas vabalas). Taigi įdomybių nereikia kažin kur ieškoti – jos prieš tave, tik mokėk išvysti!

Visiškai nieko nenutinka vaikų poezijoje debiutuojančio S. Jonausko eilėraščių knygoje Šoka žaliosios varlytės. Jei fiksuojamas koks nors veiksmas, tai lik toks, kuris vadintinas pastoviu, amžinu: diena keičia naktį, garuoja upelių ir ežerų vanduo, gėlės skleidžia lapus, saulėgrąža gręžias į saulę. Dėmesys sutelktas į gamtos pasaulį – augalus, gyvūnus, reiškinius. Objektų aprašymai iš esmės atitinka natūralias jų charakteristikas, tik retsykiais jie nežymiai personifikuojami. Eilėraštis palieka nuobodžio, netgi tingulio įspūdį – lyg tysotum suglebęs karštą vasaros dieną pavėsy, ir net mintys leipėtų apsunkusios ir vangios. Tačiau net ir aptingusios mintys išlieka poeto, o ne šiaip kieno mintimis: lėtos, ramios, tiesiaeigės – jos krypteli nežymiai į šoną, ir pažįstamas stebimas objektas atgręžiamas neregėtu rakursu: „Žuvys tyli todėl, kad laiko / Pilną burną vandens“ (Kodėl tyli žuvys), „Paukštis čiulba gražiai išsižiojęs – / Susičiaupęs negali“ (Žiogas gieda kitaip negu paukštis), „Paukšteliai į žiedus tol gieda, / Kol ten atsiranda medus“ (Paukščiai žiedus prigieda medaus). Tik, skirtingai negu V. Reimerio eilėraščiuose, originalieji pamąstymai nėra akcentuojami, ryškinami. Neįdėmus skaitytojas gali jų ir nepastebėti. Kadangi S. Jonausko eilėraščiams stinga dinamikos, vargu, ar jis turės gausų savo poezijos gerbėjų būrį.

Kas kita – Z. Gaižauskaitės knyga Pasisupk ant mano rankų. Tai klasikinių tradicinės struktūros vaikų eilėraščių rinkinys, kuriam nieko neprikiši. Nebent individualumo stoką. Tačiau šios rūšies poezija niekada ir nesiekė būti originali. O tuo, kad tenkinasi nusistovėjusiomis temomis, personažais, poetinėmis priemonėmis, tradicinės struktūros vaikų poezija panėši į liaudies kūrybą. Ir Z. Gaižauskaitės eilėraščiai apie žiogą, lokiukus, močiutės pyragą yra tarsi seniai žinomų kūrinių nauji variantai. Bet kaip be pasakų neįsivaizduojam vaikystės, taip, ko gero, ir be šitokių eilėraščių…

Pasirodė JAV gyvenusio poeto J. Minelgos eilėraščių rinkinys Pabūk, varnėne, svečiuose. Jo rengėjai pažymi, kad tai ketvirtoji, paskutinioji, šio autoriaus knyga. Kaip ir ankstesnėse, šioje knygoje poetas vaizduoja itin džiaugsmingos pasaulėjautos vaikus, gebančius bet kokią gyvenime situaciją pakreipti taip, kad nereikėtų nukabinti nosies. Išsaugotas poeto pomėgis kurti eilėraščius, kuriuose primenamos lietuvių liaudies dainos:

Žvirblis tupi kamine…

Ko jis žiūri į mane?

Vėl ir vėl… Stebiuosi –

Sau čirškėtų uosy.

Gal jis vienas – be draugų

Gal neturi pinigų

Kepurėlei pirkti, –

O baugu susirgti?

(Žvirblis)

O skiriasi šis rinkinys nuo ankstesniųjų tuo, kad beveik nebėra amerikietiškųjų realijų. Tik labai gaila, kad knygos parengėjai nesilaikė senos taisyklės, turinyje nurodyti jau skelbtus eilėraščius.

Minėtosios knygos gal yra tam tikri riboženkliai atskirų poetų kūrybinėje biografijoje. Tačiau vaikų literatūros istorijoje nė viena jų nebus minima kaip reikšmingas 1995 metų vaikų knygų leidybos įvykis. Ir vis dėlto norisi tikėti, kad šie metai bus laikomi neeiliniais. Išėjo knyga, kuri žymi tokią vaikų poezijos brandą, kai su jaunuoju skaitytoju pagaliau išdrįstam kalbėti apie viską. Tai J. Erlicko Bobutė iš Paryžiaus. Ar bandė kuris vaikų poetas papasakot apie gimimą? O po tokių J. Erlicko posmų, kokius randame eilėraštyje Vėjiniai malūnai, kažin ar bebus verta bandyti:

Vieną iš visų gražiausią dieną

Tošies inkilėly tarp varnėnų

Ir kitų pavasario rakandų

Mano tėtis mano mamą randa.

Vėjiniai malūnai miltus mala…

Ko jie ieško ten, po pievą žalią?

Ei, žiogai! Nutilkit, nebegriežkit! –

Tai manęs manęs manęs jie ieško…

Ir šaukiu balsais visų drugelių,

Boružių ir laumžirgių – žirgelių

Aš esu! Tik raskit, atpažinkit.

Tik paimkit su savim, paimkit!..

Ir apie seno žmogaus vienatvę niekas nėra įtaigiau ir supratingiau vaikams kalbėjęs (Senelis, Mano seno senelio vakaras). Ir apie mirtį (Toli nuo paukščių). Lyrinis J. Erlicko eilėraštis toks atviras, kad net drovu. Poezija palieka beribiškumo įspūdį – ir laiko, ir erdvės atžvilgiu. Ir netgi – prasmės. Paradoksais grindžiamos poetinės mintys priartėja prie žodžiais nebeišsakomų dalykų. Antai eilėraštyje Vasara su Tomu Sojeriu lyrinio subjekto išgyvenamas vaikystės pilnatvės džiaugsmas toks didelis, kad atsiranda pojūtis: „Ir šitiek visko daug – tarytum Nieko…“ Ar ne šitaip ir Rytų išminčiai išgyvena susiliejimą su absoliutu, įvardijamu tuo pačiu žodžiu – Niekas? Taigi pats nerimčiausias Lietuvos poetas rašo pačius rimčiausius eilėraščius vaikams. Tačiau rinkinyje apstu ir pramuštgalviško paikiojimo. Vien todėl, kad smagu, žaidžiama žodžiais: „Lapuvoj – oi! – lapai būna / Lapiški labiausiai: / Šitas – lapas, tas – lapūnas, / O anas – lapausis“ (Lapai Lapuvoj), daiktais: „Jei kambary nėra kėdės – / Tai nieks ant jos ir nesėdės. / Jei kambary nėra nė stalo – / Ant jo nieks nestatys bokalo“ (Jei nėra, tai nėra). Sava J. Erlickui yra nonsenso poetika (Bobutė iš Paryžiaus, Ar jūs žinot tą dainelę?). Su polėkiu aštrialiežuvaujama satyriniuose eilėraščiuose, prisimenant bolševikinę praeitį (Kas tas toks yra?, Pasakėlė Mikui). Norisi manyti, kad šis rinkinys dar susilauks reikiamo literatūrologų dėmesio.

1995-aisiais išleistos dvi solidžios rinktinės – Vytės Nemunėlio Tėvų nameliai brangūs ir M. Vainilaičio Žydras povas povinėja. Kadangi šių poetų kūryba jau priklauso lietuvių vaikų poezijos istorijai, prie jos ilgėliau neapsistosime – nūnai skelbiamų kūrinių ypatumai ir vertė jau yra apibrėžti.

O apibendrindami 1995-uosius metus, nevykim Dievo į medį – neprasti jie buvo vaikų poezijos gerbėjams.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 1 (4)