Kas buvo Jela Lepman?

Tai moteris, kuri nepaprastu būdu padarė nepaprastų dalykų, – taip savo kalbą pradėjo įžymus vokiečių rašytojas Erichas Kestneris 1969 metais liepos 31 dieną Frankfurto J. V. Getės universiteto senato posėdyje. Iškilmės vyko žurnalistės, rašytojos, vaikų literatūros specialistės Jelos Lepman pagerbimo proga. Už jos viso gyvenimo veiklą tądien ji buvo apdovanota J. V. Getės medaliu.

Jela Lepman gimė 1891 metais gegužės 15 dieną Vokietijoje, Štutgarto mieste, tarnautojų šeimoje. Vaikystėje lankė karališkąją Katarinos vienuolyno mokyklą, kurioje gavo gerus literatūros pradmenis. Vėliau susidomėjo kalbomis. Artimųjų paskatinta išvyko mokytis į Šveicariją. Septyniolikmetė mergaitė pradeda savo visuomeninę veiklą ir spėja pasižymėti organizaciniais gabumais. 1908 metais Štutgarte įkuria skaityklą Vokietijos emigrantų darbininkų vaikams. J. Lepman svajoja organizuoti jaunimo biblioteką, kurioje būtų geriausi pasaulio vaikų literatūros kūriniai. Šiai gražiai idėjai negreitai buvo lemta tapti tikrove. Visus planus nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Jis skaudžiai palietė ir asmeninį Jelos Lepman gyvenimą: iš fronto sunkiai sergantis grįžo vyras. 1922 metais ji liko našle su dviem mažamečiais vaikais. Gyvenimo sunkumai nepalaužė jaunos, ryžtingos moters. Po karo ji vėl įsitraukia į visuomeninį gyvenimą: bendradarbiauja laikraštyje Stutgarte Neuen Tageblat, redaguoja jo skyrių Moteris namuose, darbe, visuomenėje.

Ypatingai Jela Lepman domėjosi vaikų literatūra ir stebėjosi, kad jauniesiems skaitytojams rašytojai skiria tiek mažai dėmesio. 1928 metais ji išleidžia pirmąją savo knygą vaikams Pramiegotas sekmadienis. Meniniu požiūriu tai buvo silpnas kūrinys, taip jį vertino ir pati autorė, tačiau plunksnos nemetė. J. Lepman bandė savo jėgas dramaturgijoje. 1929 metais Štutgarto valstybinis teatras pastatė jos pjesę Dainuojanti moneta. Ji buvo rodoma Bazelyje ir kituose miestuose. Nuo 1951 iki 1967 metų J. Lepman parašė ir išleido knygeles vaikams Gražiausios vakaro pasakos, Katė su akiniais, Sulaikyta papūga, Paukštukas.

Ji ne tik rašė pati, bet ir duodavo idėjų pažįstamiems rašytojams.

Taip gimė paveikslėlių knygelė Žvėrių konferencija, kurią sugalvojo Jela Lepman, tekstą parašė Erichas Kestneris, o iliustravo žinomas dailininkas Volteris Tryras.

J. Lepman visuomet kovojo už kokybišką, tikrai menišką vaikų literatūrą. Pati stokodama rašytojos talento, turėjo puikią geros vaikiškos knygos nuojautą, mokėjo iš daugybės kūrinių išrinkti tikrus literatūros perlus. Jos nepaprastai rimtą požiūrį į rašymą vaikams iliustruoja toks epizodas. Kartą Frankfurto knygų mugėje Jelos Lepman bičiulis užkalbino žinomą rašytoją Giunterį Grasą ir juokais paprašė parašyti Jelai vaikišką knygą. Ši labai rimtai atkirto: „Dėl dievo meilės, Giunteri Grasai, nerašykite vaikiškos knygos Jelai Lepman. Reikia tikėtis, kad ateityje nebebus ypatingų „jaunimo knygų“. Juk jūsų kūrinius jau dabar skaito ir jauni žmonės“.

Veiklą Vokietijoje Jelai Lepman teko nutraukti atėjus į valdžią Hitleriui. Prasidėjo žydų persekiojimas, ir ji su vaikais išvyksta pirmiau į Italiją, vėliau persikelia gyventi į Londoną. Čia ją užklumpa Antrasis pasaulinis karas. Net sunkiomis emigracijos sąlygomis Jela Lepman randa naudingo darbo. 1941 metais ji parengia ir išleidžia vokiečių kalbos žodyną anglų mokykloms, organizuoja amerikiečių radijo stotį Londone.

1945 metais kartu su sąjungininkų armija ji grįžta į Vokietiją ir dirba amerikiečių armijos štabe patarėja vaikų klausimu. Karo nusiaubta, sugriauta tėvynė, daugybė alkanų, netekusių pastogės, dvasiškai palaužtų, supriešintų žmonių darė jautriai moteriai slegiantį įspūdį. Ypatingai skaudžiai ji išgyveno vaikų tragediją. Tuo metu Jela Lepman rašė: „Karas atima iš vaikų vaikystę, ir jau vien dėl jų privalome niekur ir niekada nekariauti“. Ji ieškojo universalaus rakto į žmonių širdis šiame neapykantos ir priešiškumo užnuodytame pasaulyje, ir tokiu raktu jai tapo vaikų literatūra. Tai buvo grandiozinė idėja – surinkti geriausius vaikų literatūros kūrinius iš viso pasaulio, eksponuoti juos ir duoti skaityti žmonėms. Iki jos niekas šito nebuvo daręs. Pasinaudodama asmeniniais ryšiais, prašydama aukoti Vokietijoje ir užsienyje, dėdama knygą prie knygos, praėjus vos metams po karo jau turėjo surinkusi daugiau kaip keturis tūkstančius kūrinių.

1946 metais Miunchene įvyko vaikų knygų parodos atidarymas. Buvo sulaukta nepaprastai didelio visuomenės dėmesio. Knygos keliavo iš Miuncheno į Štutgartą, iš ten į Frankfurtą, toliau į Berlyną. Parodos apžiūrėti ėjo tūkstančiai žmonių. Ilgą laiką trumparegiškos ideologijos veikiamiems vokiečiams šios knygos buvo langas į platesnį pasaulį. Erichas Kestneris apie parodą rašė: „Mus, vienas po kito, aplankė ponai Ulenšpygelis, baronas Miunhauzenas ir Nykštukas iš šiaurės Vokietijos, ponai Štruvelpėteris ir Riubecalis iš Silezijos. Taip pat nebuvo pamiršti nei dėdė Tomas, nei Peliukas Mikis, nei Mikė Pūkuotukas, nei fėjos, raganos bei princesės. Šis fantastiškas renginys tarsi subūrė visų tautų, kalbų ir rasių rašytojų kūrinius“.

Parodos sėkmė paskatino Jelą Lepman imtis įgyvendinti kitą seniai puoselėtą idėją – įkurti Tarptautinę jaunimo biblioteką. Šią mintį parėmė Vokietijos vyriausybė ir UNESCO. Ieškodama lėšų ir bendraminčių J. Lepman 1948 metais nuvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten susitiko su prezidento našle Eleonora Ruzvelt, kuri palaikė bibliotekos idėją ir tarpininkavo gaunant lėšų iš Rokfelerio labdaros fondo.

1948 metais spalio 14 dieną prikeltas iš griuvėsių pastatas Miuncheno centre atvėrė duris. Bibliotekos atidarymo proga Jela Lepman kalbėjo: „Mes šiandien atveriame namus, kurie turi priklausyti viso pasaulio vaikams. Jeigu jie išmoks vienas kitą pažinti dabar, tai ateityje galėsime tikėtis taikaus, nesupriešinto pasaulio, apie kokį visi svajojame“. Tarptautinė jaunimo biblioteka iš tiesų ilgainiui tapo intelektualiniu centru visiems, besidomintiems vaikų literatūra, vieta, kur galima susipažinti su įvairių šalių vaikų knygomis, padiskutuoti, susitikti su rašytojais.

Deja, Miuncheno biblioteka buvo gerai žinoma ir prieinama tik Vokietijos visuomenei. Reikėjo sukurti instituciją, kuri vienytų vaikų literatūros žinovus visame pasaulyje, plėstų vaikų knygos centrų tinklą ir koordinuotų jų veiklą. Jelos Lepman idėja buvo įkurti tokią organizaciją prie Jungtinių Tautų. Taip prasidėjo Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) kūrimas. Jis tęsėsi nuo 1951 iki 1953 metų. Į šią veiklą Jela Lepman įtraukė žinomus vaikų rašytojus: vokietį Erichą Kestnerį, švedę Astridą Lindgren, Pamelą Trevers iš Australijos, Munro Lefą iš Amerikos, daugelį visuomenės veikėjų, neabejingų vaikiškai knygai.

1953 metais spalio 4 d. Ciuriche vyko pirmasis IBBY kongresas. Jela Lepman buvo išrinkta asociacijos prezidente ir ėjo šias pareigas daugelį metų. Jos vadovaujama organizacija išsiplėtė į UNESCO projektą, įkūrė savo sekcijas daugelyje pasaulio šalių.

Jelos Lepman nuomone, rašantieji knygas vaikams nebuvo deramai vertinami. Ji puoselėjo sumanymą įsteigti „mažąją Nobelio premiją“, kuri būtų skiriama už nuopelnus vaikų literatūrai. Nuo 1956-ųjų kas antri metai Hanso Kristiano Anderseno medalis įteikiamas vaikų rašytojams, o nuo 1966 metų – ir knygų iliustratoriams. Pirmąjį kartą Stokholme šį apdovanojimą gavo anglų rašytoja Eleonora Fardžon. H. K. Anderseno medaliu tais pačiais metais apdovanota ir Jela Lepman, pažymint jos pasiaukojamą darbą vaikų knygos srityje. „Mažąjį Nobelį“ buvo nuspręsta teikti H. K. Anderseno gimtadieny, balandžio 2-ąją. Vėliau ši data tapo Tarptautine vaikų knygos diena.

Nuo 1956 metų IBBY veikla plinta visame pasaulyje. Jela Lepman kaip geros valios pasiuntinė važinėja po trečiojo pasaulio šalis, siūlydama pagalbą vaikų literatūros plėtotei. Palaikoma ir remiama Rokfelerio, Fordo bei Vidurio Rytų labdaros fondų ji imasi kurti pagalbos vaikų knygai programą. Vaikų literatūrai populiarinti ir įvairių tautų kultūroms suartinti ji pašventė visą savo likusį gyvenimą.

Visi, pažinojusieji Jelą Lepman, apibūdino ją kaip nepaprastos energijos ir neribotos fantazijos moterį, kuri neapkentė smulkmeniškumo ir biurokratizmo, nepripažino žodžio ar laisvos minties suvaržymo. Ji, nors bendraminčių palaikoma, savo veikloje buvo atkakli individualistė.

Mirė Jela Lepman vieniša savo jaukiame bute Ciuriche 1970 metais spalio 4… o gal 5 dieną.

__________________________________

100 jahre Jella Lepman Gründerin der Internationalen Jugendbibliothek. – München: I. J. B., 1991. – [15 p.].

20 Years of IBBY. – IBBY, 1973. – 240 p.

1956 bei Jella Lepman in München // I. J. B. Report. – 1995. – Nr. 1. – P. 17–19: portr.

Lepman-Longan C. Jella Lepmanʼs legacy // Childrenʼs Literature Research Resources snd Excgange. – München, 1991. P. 17–18.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 1 (4)