Ar lengva džiaugtis?

Tokia mintis kyla perskaičius amerikiečių rašytojos Eleanoros Hodgman Porter apysaką Poliana*. Šią knygą „10+“ serijoje išleido leidykla „Alma littera“, tęsianti puikių knygų vaikams, pelniusių pripažinimą ne vienoje pasaulio šalyje, leidybą. Kaip ir dauguma serijos knygų, Poliana knygynuose ilgai neužsigulėjo, tad, matyt, ši knyga ir Lietuvoje rado savo skaitytoją. O kur slypi Polianos, išgarsinusios iki tol nežinomą autorę pasaulyje, žavesys, kuo ji pakeri jaunąjį (drįsčiau spėti – ne tik) skaitytoją?

Apysaka iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastutė ir lengvai, tarsi vienu ypu, perskaitoma. Galima sakyti, jog tai knyga, kuriai perskaityti pakanka vieno vakaro, o įspūdžių išlieka ilgam. Galima manyti, kad autorė pakeri sukurtu spalvingu mergaitės paveikslu (kokių vaikų literatūroje ne taip jau daug), tačiau ne ką mažiau lemia autorės gebėjimas rašyti lengvu, žaismingai ironišku stiliumi, iškeliant į paviršių tai, ką daugelis norėtų nuslėpti, – norą būti savimi ir elgtis taip, kaip liepia širdis. Dažniausiai šį norą dangsto įvairios taisyklės bei formalumai, kuriuos nuplėšti tegali atvirumas bei nuoširdumas. Pareigos ir tikro, nuoširdaus jausmo konfliktą ir leidžia stebėti rašytoja.

Pagrindinė veikėja vienuolikametė Poliana Vitjer, mirus tėčiui, lieka našlaitė. Tolimo Vakarų miesto, kurio misionierių bažnyčios pastorius buvo Polianos tėvas, Moterų globos draugijos narė tikisi, kad giminaitė teta Polė paims mergaitę pas save. Teta Polė – griežta keturiasdešimtmetė, – nelaimingai susiklosčius jaunystės meilei, įpratusi gyventi viena. Jai net sunku įsivaizduoti, kad jos namuose lakstys vaikas, tačiau pareigos jausmas neleidžia atsakyti neigiamai („Norėčiau tikėti, kad esu gera moteris ir žinau savo pareigas“, 7 p.). Vien iš pareigos ji paskiria Polianai patį mažiausią ir skurdžiausią palėpės kambarėlį, kuriame tėra „maža švariai paklota lova, dvi kėdės su atlošais, prausyklė, komoda be jokio veidrodžio ir mažas stalelis“ (16 p.). Tetos Polės atsainumo negali nepastebėti ir Polianos atvykimo dieną. Į stotį išvažiuoja tarnaitė Nensė, nuo pat pirmųjų dienų pasiryžusi tapti mažosios mergaitės „atrama ir prieglobsčiu“. Tačiau viskas pasikeičia Polianai atvykus. Ji įneša gyvybės, chaoso į apmirusius ir griežčiausiomis taisyklėmis apraizgytus namus. Pirmieji Polianos žodžiai, ištarti tik atvykus: „Oi, kaip aš džiaugiuosi, kaip aš džiaugiuosi, kaip aš DŽIAUGIUOSI!“ nesiliaus skambėję, kol galiausiai išmoks džiaugtis ir aplinkiniai. Atvykus Polianai, prasideda kova tarp pareigos, įvaizdžio formavimo ir natūralaus, prigimtinio, vaikiško atvirumo, džiugesio, nuoširdžios meilės ir noro pagelbėti. Mergaitė ne kartą priverčia tetą Polę stebėtis, pasielgti net prieš savo valią, suabejoti taikomų taisyklių, elgesio normų teisingumu. Kiekvienas toks „susidūrimas“ nori nenori priverčia nusišypsoti. Argi ne nuostabu, kai „geležinė“ vaikiška logika nugali suaugusiųjų susikurtas kliautis. Pavyzdžiui, už bausmę skirtas skaitymas virsta įdomybių šaltiniu („– Ak, teta Pole, niekada gyvenime nemačiau tiek malonaus ir įdomaus. Aš taip džiaugiuosi, kad davėt man paskaityti tą knygą. Na, nė neįtariau, kad musės gali pernešti ant savo kojelių tiek visokių dalykų, ir…“, 47 p.), o nuolat surūgusi ponia Snou tampa graži, miela dama ir pan. Viską lemia begalinis Polianos optimizmas, kurio mergaitė semiasi žaisdama… tėvelio išgalvotą žaidimą „Taigi džiaukis“, nes „dažniausiai visada atsiranda, dėl ko gali džiaugtis, jeigu tik gerai pasuki galvą“ (56 p.). Poliana išmokė „žaisti“ beveik visus miestelio gyventojus, pakeisdama jau nusistovėjusius įpročius: seras Džonas Pendletonas „sugrįžo“ į realųjį pasaulį, negalinti vaikščioti ponia Snou išmoko neniurzgėti, o dirbti tai, ką įstengia, daktaras Čiltonas atgavo tikėjimą meile… Toks džiaugsmingumas neatrodo realus, ir autorė tai supranta. Kai jau ima rodytis, kad iki laimingos pabaigos nieko netrūksta, rašytoja pateikia psichologinį išbandymą – Poliana patenka po mašina ir sužino, kad nebegalės vaikščioti. Tai lyg antroji apysakos dalis, kai Poliana iš veiklios mergaitės tampa tik stebėtoja, o jos džiaugsmo teorija tarsi pakimba ore. Taip ilgai mokiusi žaidimo „Tiktai džiaukis“ aplinkinius, Poliana neįstengia jo pritaikyti sau. Juk „lengva patarti amžiniems ligoniams, dėl ko jie galėtų džiaugtis, bet visai kas kita, kai tu pati esi amžina ligonė ir pačiai reikia tai daryti“ (215 p.). „Išsigelbėjimas“ ateina netikėtai – Poliana sužino, kad beveik visas miestelis išmoko džiaugsmo žaidimą, ir visi gyventojai ateina jai padėkoti, nes tik jos dėka supratę tai, kas anksčiau buvo svetima. Tada mergaitė nusprendžia, kad „vis dėlto yra kai kas, dėl ko galiu džiaugtis. Aš galiu džiaugtis, kad mano kojos kažkada buvo sveikos – kitaip aš nebūčiau galėjusi viso to padaryti!“ (236 p.). Teorija patikrinta, ir apysaka baigiama džiaugsmingu finalu – Poliana sveiksta ir po truputėlį pradeda vaikščioti.

Šiomis dienomis toks optimizmas daugeliui gali pasirodyti keistokas, bet reikėtų nepamiršti, kad autorė rašė taikydama krikščioniškąjį gyvenimo būdo modelį. Pirmą kartą ši apysaka dalimis buvo išspausdinta žurnale „Krikščionybės šauklys“ kaip sekmadienio skaitinių ciklas jaunoms mergaitėms. Taigi išbandyta ne tik džiaugsmo teorija, bet ir krikščioniškas gyvenimo būdas.

E. H. Porter sukūrė spalvingą, gyvą ne tik mergaitės, bet ir kitų personažų paveikslą. Visi jie labai iškalbingi, lengvai įsivaizduojami bei iliustruojami, kalbantys patys už save. Kiekvienas jų išdidus, žinąs savo vertę. Netgi mažasis Džimis nenori gyventi namie už ačiū, sakosi galėsiąs atidirbti. O autorė skaitytojui ir vėl kelia dilemą: kas vis dėlto svarbiau – ar vardas pirmojoje sąrašo vietoje, ar elementarus žmogiškumas. Tokių dilemiškų klausimų apysakoje yra ir daugiau, tad jei kas ir nenorėtų patikėti džiaugsmo teorija, bent jau galės maloniai praleisti laiką, o kartu ir permąstyti gyvenimo dėsnius bei paradoksus. Žinoma, svarbu ir tai, kad skaitytojas galės patikrinti džiaugsmo, nuoširdumo galią, o gal kartais tyliai savęs paklaus: „O vis dėlto ar lengva džiaugtis?“

______________________________

* Porter, H. Eleanor. Poliana / Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas; Iliustr. Aida Janonytė. – V: Alma littera, 1998. – 254 p.: iliustr. – (10 + ).

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 2 (9)