„...Kas tai yra vaikų literatūra?“ (Apie vaikų literatūros sampratą 1918–1940 m.)

Vaikų literatūros, jos sudėties, specifikos problema Lietuvoje nagrinėta, apie ją diskutuota jau XIX a. pabaigoje, o ypač XX a. pradžioje (1). Įvairūs jos aspektai svarstyti ir nepriklausomos valstybės (1918–1940 m.) metais. Nors tai nebuvo nauji dalykai, šio laikotarpio lietuvių pedagogai, kiti autoriai turėjo juos aiškintis iš naujo. Vaikų literatūros samprata buvo glaudžiai susijusi su mokykla, vaikų ugdymu ir mokymu, ypač su jų skaityba, taip pat su lietuvių vaikų literatūros ir lektūros padėtimi. Visa tai veikė ir lėmė to meto vaikų literatūros svarstymus.

Mat jau 1919–1920 m. iškilo itin aktualus reikalas praktiškai spręsti, iš kokios literatūros atrinktini kūriniai vaikams skaityti? Kiek laiko (maždaug iki 1926 m.), kalbant apie kūrinių vaikams atranką, dar beveik neįvardijamos tokios sąvokos kaip specialioji (specifinė) vaikų literatūra ar bendroji literatūra, nors jas nesunku suvokti iš konteksto ar atskirų teiginių.

Maža to, jau tada pradėjo reikštis nevienodos, skirtingos pažiūros ir nuomonės, kaip suprasti vaikų literatūrą ir lektūrą. Tos diametralios skirtybės gyvavo per visą aptariamąjį laikotarpį, dažnai įgaudamos kategorišką pavidalą. Tai konstatuota jau 1926 m. J. Avižonio straipsnyje „Vaikų literatūra“ (2). 1937 m. vėl pažymima, kad aiškinantis, „ar reikia gaminti literatūrą specialiai vaikams“, susiduriama „su dviem griežtai priešingom nuomonėm…“ (3). Jos pasireiškė iš pat pradžių.

1920–1921 m. rūpinantis, kaip apmalšinti vaikų skaitymo badą, siūlyta pirmiausia panaudoti bendrosios literatūros kūrinius ir ypač jų vertimus. A. Vokietaitis 1921 m. straipsnyje „Vaikų literatūros gaminimo reikalu“ rašė apie būtinybę „išleisti mūsų žymesniųjų rašytojų kūriniai ar jų ištraukos, tinkančios pradedamosios mokyklos mokiniams skaityti“ (4). Vaikų lektūrai mokslo populiarinimo ir kitus suaugusiųjų skaitomus kūrinius, parašytus „beletristikos formoj“, 1921 ir 1924 m. labai rekomendavo V. Biržiška (5). Tuo tarpu M. Grigonis 1922 m. teigė, kad vaikams „garsiųjų rašytojų raštų ištraukos“ skaityti netinka, nes jos paprastai esančios „ne tik sunkios, bet ir neįdomios“ (6). Tokiais motyvais remdamasis, šis autorius reikalavo vaikų lektūrą imituojančių skaitymų.

Tuo tarpsniu (1920–1921 m.) retsykiais aptinkama minčių ir apie tokį vaikų lektūros šaltinį kaip jų periodikos leidiniai, kuriuos P. Mašiotas skyrė prie vaikų „mėgstamiausių skaitymų“ (7). Taigi jau per pirmuosius kelerius metus pradėjo formuotis diskusija, iš kur imti vaikams skaitymų – iš specialiosios (specifinės) vaikų literatūros ar iš bendrosios literatūros aruodų? Brendo reikalas aiškintis, „kas tai yra vaikų literatūra“. Taip tą klausimą bene pirmasis 1926 m. iškėlė ir suformulavo P. Mašiotas. Per keletą kartų jis plačiai išdėstė savąją jo sampratą (8).

P. Mašiotui vaikų literatūra yra visa, kas „skiriama, laikoma tinkama, prieinama vaikams skaityti“ arba „plačia prasme paimtos literatūros tie kūriniai, kurie prieinami vaikų amžiui“. Literatūra be kurio kito paaiškinamo žodžio yra tik grožinė (dailioji) literatūra. Tad vaikų literatūrą, P. Mašioto supratimu, sudaro: „1) dailiosios literatūros prieinami vaikams kūriniai ir 2) visokios rūšies tinkamai parašytos populiarizacijos“ (8, 16). Atrodo, kad į „visokios rūšies /…/ populiarizacijų“ sąvoką rašytojas bus įdėjęs ne tik mokslo populiarinimo, bet ir kitus (žurnalistikos, publicistikos) kūrinius, tinkamus vaikams skaityti.

1926 m. straipsnyje „Vaikų literatūros reikalu“ P. Mašiotas jau abejoja ir specialiai vaikams rašomų kūrinių reikalingumu ir verte. Jis sakosi sutinkąs su „paradoksališku posakiu“: geriausia esti vaikų literatūroj tai, kas ne vaikams rašyta“ (8, 16). Kaip pavyzdį P. Mašiotas nurodo savo paties verstą P. Rozegerj (Rosegger), kuris nebuvęs vaikų rašytojas ir kurio vertimams kūrinių rinkęsis iš įvairių jo raštų. Negana to, ieškant vaikams lektūros, jis siūlo „perkrėsti Krėvę, Vienuolį, Vaižgantą, mūs poetus, išrinkt, kas tinkama vaikams, ir išleisti“. P. Mašioto išvada buvo tokia: „<…> vaikų literatūrai tinka bendrosios literatūros, tiek moksliškosios, tiek dailiosios, tie kūriniai, kurie jiems įkandami ir sveiki skaityt“. Visas rūpestis – juos atrinkti vaikams. Beje, P. Mašiotas iš esmės nedaro skirtumo tarp vaikų literatūros ir vaikų lektūros, netgi šias sąvokas tapatina. Tai būdinga ne vien jam, nes vaikų literatūrą ir kiti autoriai, ypač pedagogai, dažniau svarstė ne tiek literatūros teorijos, kiek lektūros požiūriu.

Vėliau (1928, 1931 m.) P. Mašiotas, grįždamas prie specialiosios vaikų literatūros ir bendrosios literatūros santykių, taip pat laikėsi nuomonės, kad „nebūtinai tos knygos esančios vaikams tinkamiausios, kurios vaikams rašytos“, bet „daug vertesni yra tikrųjų rašytojų kūriniai, kurie savo turiniu ir forma vaikui įkandami“ (8, 16). Pokalbyje su kritiku A. Simėnu 1931 m. P. Mašiotas sakė, jog yra rašytojų, kurie, jo žodžiais, „rašo specialiai vaikams, kartais nustatydami net amžių. Visa bėda, – pabrėžė jis, – kad tokių specialiai jiems parašytų knygų vaikai dažniausiai nemėgsta skaityt“.

Iš esmės panašios pozicijos dėl vaikų literatūros ir lektūros, jų sudėties ir šaltinių laikėsi ir kiti lietuvių autoriai, iškėlę vieną kitą naują aspektą ar kitaip kurį interpretavę. Antai J. Geniušas 1930 m. straipsnyje „Literatūros mokymo tikslai“ mokyklose vartojamą „literatūrinę medžiagą“ suskirstė į, jo žodžiais, dvi rūšis. Tai „vadinamoji vaikų literatūra arba vaikams teikiami literatūroje žinomų rašytojų nedideli veikalai, arba veikalų ištraukos“ (9). „Bet, – pažymėjo J. Geniušas, – daugiausia pedagogų kuriama, tokia „specifiška“ vaikams skiriama literatūra dažniausiai turi labai mažai meninio vertingumo, nors vaikų supratimui galbūt ji ir prieinama“. Kita vertus, jo nuomone, žinomų rašytojų kūriniai dažnai neatitinka vaikų interesų, jų psichikos. Šis pedagogas buvo kritiškai nusiteikęs, anot jo, vadinamosios vaikų literatūros atžvilgiu, o bendrosios grožinės literatūros tariamą neprieinamumą vaikams 1934 m. kildino iš „klaidingo vaikų literatūros /…/ supratimo“ (9, 163).

P. Mašiotas 1926 m. klausė: „Beje, kas yra vaikų literatūra?“, o J. Avižonis tais pat metais problemą formulavo kitaip: „Ar reikalinga vaikų literatūra?“ ir ją kitoniškiau dėstė nei P. Mašiotas (2). Šis autorius galvoje pirmiausia turėjo specialiai vaikams rašytų kūrinių reikalingumą. Bet ne tik tai. Mat, J. Avižonio nuomone, neabejotinai reikalingą vaikų literatūrą sudaro du šaltiniai, dvi sritys: „a) knygos, taikinamos kad ir suaugusiems, bet kalbančios apie vaikams įdomius ir suprantamus dalykus, b) knygos, rašomos specialiai vaikams ir liečiančios klausimus, kurie gali būti įdomūs tik vaikams“. Tai „dailiosios ir mokslingosios“ vaikų literatūros knygos bei kūriniai, kuriuos reikia atrinkti vaikams skaityti pagal jų suvokimą, psichofiziologines amžiaus galimybes ir meniškumą.

Tikrosios literatūros vertybės, anot J. Norkaus (1937 m.), glūdi knygose, kurios parašytos ne vaikams, bet jiems suprantamai. Tarp jų tokie kūriniai kaip Robinzonas Kruzas, Dėdės Tomo trobelė, Ž. Verno (Verne), Dž. F. Kuperio (Cooper), kitų rašytojų sukurti (10).

Iš grožinės literatūros M. Miškinis 1939 m. eliminavo paprastai vaikų literatūrai priskiriamas M. Valančiaus Vaikų knygelę bei Paaugusių žmonių knygelę, laikydamas jas nieko bendra su grožine literatūra neturinčiais kūriniais (11). Tai esanti „grynai pamokomoji, arba didaktinė, literatūra, siekianti aiškaus utilitarinio tikslo“ (pabraukta M. Miškinio – G. R.) (11, 224).

Santūri, su išlygomis, dažniau kritiška ar neigiama nuomonė apie specialiai vaikams kuriamą literatūrą sukėlė ir kitokių, net kontroversiškų minčių apie vaikų literatūrą.

Tarpais abejota, ar vaikų literatūra, ypač grožinė, apskritai egzistuoja. Apie tai 1926 m. prasitarė P. Mašiotas. Anot jo, aukštosiose ar aukštesniosiose mokyklose apie vaikų literatūrą (ir jos grožinę dalį) nekalbama, nes esą „tokios literatūros rūšies nėra, kaip nėra ir senių literatūros“ (12). Grožinės vaikų literatūros kaip atskiros, specifinės kūrybos neigimą išplėtojo J. Geniušas. „Mums atrodytų, – rašė jis 1935 m. straipsnyje „Vaikų spektaklio repertuaras“, – kad grožinė literatūra yra viena. Nėra literatūros kaimo žmonėms, miestiečiams, vaikams, jaunimui, nėra literatūros prasčiokui, inteligentui. Literatūra kaip žodžio menas, bent savo kūrybos stadijoje, yra viena visiems“ (13).

Literatūrą galima skirstyti ir dalyti, kai jos kūrinius pradedama rinktis ir vartoti (skaityti). Tada, prie literatūros priėję, „kaimietis, inteligentas, jaunuolis, subrendėlis ir renkasi sau tai, kas jo protui ir širdžiai yra sava, artima, įdomu, norima“ (13, 312). Taip, pasak J. Geniušo, daro ir vaikas. Todėl „<…> vaikų literatūros reikalu, – pabrėžė jis, – mes turime eiti į tą bendrą literatūros lobyną ir pasirinkti tai, kas mūsų vaikams yra prieinama, suprantama, pajuntama, pergyvenama“. J. Geniušo nuomone, kadangi vaiką psichologija kelia tam tikrų reikalavimų literatūrai, tai juos „reikia taikyti ne tiek kūrybai, kiek literatūros veikalų pasirinkimui“. (Beje, J. Geniušas, kaip ir P. Mašiotas bei kiti autoriai, vaikų literatūros terminą šiuo atveju vartoja vaikų lektūros prasme.) Tuo tarpu M. Gustaitis teigė, kad rašytojas (apskritai autorius) kurdamas turįs atsižvelgti į skaitytoją, kuriam rašo, – „mokytiems ir prastiems žmonėms, jaunimui ir vaikams, į jų suvokimą“ (14).

Grožinės vaikų literatūros, kaip tokios kūrybos, neigimo apraiškų pasitaikė ir literatūros apžvalgose. Kai kurie jų autoriai visai arba beveik neminėjo vaikams išleistų knygų. Nes, kaip nurodė rašytojas A. Giedrius, tokie apžvalgininkai manę, kad „vaikams taikomos knygos neįeina į literatūrą“ (15).

Kita vertus, būta ir tokių minčių bei teiginių, kurie neneigė vaikų literatūros, bet jos sąvoką siaurino ar ribojo. Remiantis pedagoginiais ir psichologiniais motyvais, vaikų suvokimo galimybėmis, nubrėžiama griežta riba tarp vadinamųjų kūrinių vaikams ir apie vaikus. Kūriniai apie vaikus priskiriami bendrajai literatūrai ir suaugusiesiems skaityti, nes jų vaikai paprastai nemėgsta ir neskaito (16). Taip žvelgiant, iš vaikų literatūros ir lektūros atimami ir tik suaugusiesiems derama kūryba laikomi, pavyzdžiui, S. Zobarsko Ganyklų vaikai, P. Cvirkos Rainiukai, A. Vaičiulaičio Mūsų mažoji sesuo ir kt. (16, 93; 17).

Buvo reiškiamas taip pat požiūris, kad vaikų literatūros, jos skaitytojų amžiaus ypatybės kelia būtinybę apriboti vaikų literatūrą tam tikromis temomis – teikti kūrinius su vadinamaisiais „vaikiškais“ siužetais ir „vaikiškos formos“. Tokia samprata buvo atmetama kaip griaunanti ir skurdinanti vaikų literatūros problematiką bei turinį (18).

Svarstant, „kas yra vaikų literatūra“, greta iki šiol apibūdintų požiūrių į ją gyvavo ir kiti. Jie arba į pirmąjį planą kėlė vadinamąją specifinę vaikų literatūrą, arba ją laikė teisėta, organiška bendrosios literatūros dalimi, arba išplėtė jos sąvoką. Antai vaikų rašytojas J. Kuzmickis (J. Gailius), klausdamas, „kokią literatūrą vaikai privalo skaityti?“, pažymėjo, jog jiems „netinka suaugusiųjų lektūra, kadangi nesupras, ką perskaitys. Vadinasi, – pabrėžė autorius, – vaikai privalo skaityti specialiai jiems taikomą vaikų literatūrą“ (19). Tokią nuostatą propagavo ir kiti pedagogai.

Kai kurie tai siejo su tam tikro amžiaus tarpsnio vaikų skaityba ir šiuo principu ją diferencijavo. V. Ruzgas 1935 m. rašė, kad „žymią vietą, ypač jaunesniųjų vaikų tarpe, turi užimti speciali jaunesniojo amžiaus vaikams taikoma literatūra ir vaikų žurnalai“. Tuo tarpu vyresniojo amžiaus vaikams kaip labiau tinkamas šis pedagogas rekomendavo knygas suaugusiesiems, išskyrus, jo žodžiais, „kai kuriuos, tik suaugusiems žmonėms skaitytinus veikalus“. Be to, dalis šio amžiaus vaikų noriai skaito „vyresniems vaikams ir jaunuomenei skirtą literatūrą, kiti skaito daugiau suaugusiems skirtą literatūrą“ (20).

Tarp pedagogų buvo tokių, kurie skelbė kraštutinį požiūrį – „suaugusiųjų literatūra vaikams netinka“, bet jiems leidžiamos knygelės ir laikraštėliai dar vaikų literatūra nevadintini (21). Šį teiginį neabejotinai lėmė vargana to tarpsnio (1929 m.) vaikų literatūros ir knygos padėtis.

Aptariant grožinės vaikų literatūros ir bendrosios literatūros santykį, vaikų literatūrą linkta traktuoti kaip visos grožinės literatūros dalį (22). Ji nesanti „žemesnio laipsnio“, o tik besiskirianti savo forma, kuri čia, regis, suvokiama kaip vaikų literatūros specifika.

Nors dažniausiai vaikų literatūra suvokta kaip grožiniai kūriniai, jais ši sąvoka neribojama. Pedagogas ir kritikas Z. Kuzmickis prie vaikų literatūros priskyrė dvi rūšis – „a) periodinę literatūrą – laikraštėlius ir b) neperiodinę literatūrą – knygas“ (23). Kaip ypatinga vaikų literatūros ir lektūros sritis įvardijama tautosaka, ypač pasaka, dėl kurios apžvelgiamuoju laikotarpiu plačiai diskutuota (24). Vaikų literatūra vadinami ir pažintiniai kūriniai, ypač tie, kurie tinka skaityti ir vaikams, ir suaugusiesiems (3). Vaikams skirtą gamtos ir mokslo populiarinimo kūrybą labai vertino J. Jablonskis ir kiti (25).

Kaip nesunku pastebėti iš pateiktų teiginių, vaikų ir ypač bendrosios literatūros kūrinių svarbiausia specifika laikytas būtinas jų atitikimas vaiko suvokimui, interesams, psichologijai. Tai buvo neginčijamas ir kūrybos, ir jos atrinkimo kriterijus. Bet apie kūrinių priklausymą grožinei vaikų literatūrai ar jų tinkamumą skaityti neretai spręsta ir iš literatūrinės bei meninės jų vertės. Kartais prie to buvo priduriamas tos kūrybos idėjų ir dvasios pobūdis arba reikalauta meniškumą derinti su vaiko suvokimu, jo amžiaus psichikos ir fiziologijos ypatybėmis.

Vaikų literatūrai kelti tokie pat meniniai reikalavimai kaip ir visai literatūrai. Šiuo požiūriu, kaip rašė 1929 m. V. Augustauskas, „vaikų literatūra yra / su / nė kiek ne žemesnėmis kūrybinėmis vertybėmis už kitą“ (22). 1930 m. knygoje Radio pašnekesiai su mokytojais ir tėvais J. Geniušas pabrėžė, kad vaikams teikiama literatūrinė medžiaga turi būti „visų pirma / … / tikrai meniška, kilni, padori, o taip pat – vaikų interesams, skoniui, supratimui, iš viso, vaikų psichikai prieinama“ (9). Tokios medžiagos, anot jo, „reikia ieškoti ne vadinamojoje vaikų literatūroje, bet tikrosios grožinės literatūros srityje“. Vadinasi, meniškumas buvo tarsi demarkacijos linija, brėžta tarp vaikų ir bendrosios literatūros. Kita vertus, pažymima, jog „menas menui šūkis vaikų literatūrai netinka“ (26).

Kai kurie čia iškelti klausimai bei jų aspektai buvo apžvelgti B. Brazdžionio šio laikotarpio vaikų literatūros paskaitose 1936–1937 m., skaitytose vaikų darželių vedėjų kursuose. Iš šių paskaitų buvo parengta istorinė studija Lietuvių vaikų literatūra, 1942–1943 m. paskelbta „Žiburėlio“ žurnale ir perspausdinta 1995 m. (27). Joje konkrečiais vaikų literatūros ir jos raidos pavyzdžiais paremti įvairūs teoriniai samprotavimai apie tą literatūrą.

Lietuvių autorių vaikų literatūros svarstymuose aidi ir kitų kraštų teoretikų, rašytojų (H. Wolgasto, V. Belinskio, D. Pisarevo, S. Maršako ir kt.) mintys. Jų teiginiai aptariamąja tema buvo skelbiami Lietuvos spaudoje (28), jais remtasi diskutuojant (18).

Tai, kas bendrais bruožais išdėstyta šiame straipsnyje, turėtų parodyti, kaip ir kokie vaikų literatūros klausimai buvo aptariami bei sprendžiami 1918–1940 m. Tai svarbus mūsų vaikų literatūros teorinės minties palikimas.

______________________________

1. Žr. Auryla V. Lietuvių vaikų literatūra. – V, 1967. – P 15–159; Raguotienė G. Spaudą atgavus. – V, 1996. – P. 142–157.

2. Avižonis J. Vaikų literatūra // Švietimo darbas. 1926. Nr. 7. P. 805–814.

3. Šis tas apie vaikų poeziją // Vairas. 1937. Nr. 10. P. 175–77. – Parašas: J. B.

4. Vokietaitis A. Vaikų literatūros gaminimo reikalu // Švietimo darbas. 1921. Nr. 1 / 2. P. 97.

5. /Biržiška V./ Dėl vaikų literatūros // Mokykla ir gyvenimas. 1921. Nr. 5 (9). P. 12–16. – Parašas: V. Raginis; Knygos. 1924. Nr. 4 / 6. Sklt. 351, 353.

6. Grigonis M. Ar mokslo šaknys turi būti karčios? // Švietimo darbas. 1922. Nr. 12. P. 498–501.

7. /Mašiotas P./ Dėl „Žiburėlio“ vaikų laikraščio // Lietuva. 1920. Bal. 2. – Parašas: Pr. Mš. –„Lietuvos“ priedas prie Nr. 75; /Mašiotas P./ Šis tas į Mokytojų kongreso programą // Ten pat. 1921. Kovo 25. – Parašas: Pr. Mš.

8. Raguotienė G. „.. .Mesiu dar keletą minčių į vaikų literatūros klausimą“: Pranas Mašiotas apie vaikų literatūrą ir skaitymą // Tarp knygų. 1996. Nr. 2. P 16.

9. Geniušas J. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – V., 1968. – P. 149.

10. Plg. /Šuravinas T. ?/ Vaikų literatūros reikalu // Vairas. 1937.Nr. 4. P. 474–475. – Parašas: Spectator.

11. Miškinis M. Lietuvių literatūra. D. 1. – K., 1939. – P. 224, 226.

12. Mašiotas P. Vaikų literatūros reikalu // Lietuva. 1926. Geg. 8.

13. Geniušas J. Vaikų spektaklio repertuaras // Mokykla ir visuomenė. 1935. Nr. 10/11. P. 310–314.

14. Gustaitis M. Stilistika: Vadovėlis literatūros teorijai. – K., 1923.– P. 7.

15. Giedrius A. Skaitymo vaikams // Švietimo darbas. 1929. Nr. 12. P. 1140.

16. Povilionis J. Jaunimas ir vaikų literatūra 1936 m. // Židinys. 1937. Nr. 1. P. 93–94.

17. /Viskanta E./ Vaičiulaitis A. Mūsų mažoji sesuo (rec.) // Vairas. 1936. Nr. 6. P. 675–678. – Parašas: Gražvydas.

18. Norkus J. Naujausioji vaikų literatūra // Mokykla ir gyvenimas. 1937. Nr. 6/7. P. 247–250.

19. /Kuzmickis J./ Vaikai ir literatūra // Šaltinis. 1929. Nr. 37. P. 467–469. – Parašas: J. Gailius.

20. /Ruzgas V./ Duokim vaikams gerų knygų // Vaikų auklėjimas. – K., 1935. – P. 147. – Parašas: V. R-gas.

21. Vosylius V. Knygynėlio reikalu // Švietimo darbas. 1929. Nr. 2. P. 204–212.

22. Augustauskas V. Šis tas mokinių skaitymo reikalu // Ten pat. 1929. Nr. 11. P. 1047–1056.

23. /Kuzmickis Z./ Namų auklėjimas // Lietuva. 1926. Geg. 22. – Parašas: B. Kantvydas.

24. Žr. Iš Lietuvos pedagoginės minties istorijos. –V, 1969. – P. 100–138.

25. Pvz., /Jablonskis J./ Pasikalbėjimai apie dangų ir žemę // Lietuva. 1922. Spal. 6. – Parašas: R. J.

26. Vajėga J. Mūsų vaikų literatūra // Lietuvos mokykla. 1934. Nr. 7/8. P. 268.

27. Vaikų literatūros patirtis. – K, 1995. – P. 9–114.

28. Mokykla ir gyvenimas. 1931. Nr. 1. P. 48; 1935. Nr. 6/7. P. 238–245; Nr. 8/9. P. 260–267; Nr. 10/11. P. 322–332.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 2 (9)