Burtininkas Kaitušis (Ištrauka)

– Kelkis. Laikas į mokyklą.

– Hhm…

Greičiau, pavėluosi.

Atsikėlė Kaitušis. Susidėjo knygas ir sąsiuvinius.

Atsisveikino. Išėjo. Tėtis pyksta.

Už malkų sandėliuko tvoros išsikvietė savo antrininką. Nejauku jam pasidarė, keista – toks pat lyg į veidrodį žiūrėtų.

Eina vienas šalia kito, tyli. Prie parduotuvės abu sustojo. Eina kažkokia moteris su vyru, taip pat sustojo ir pažvelgė į juos:

– Žiūrėk, kokie panašūs. Ar tik jūs, berniukai, ne dvyniai?

– Koks jūsų reikalas? – burbtelėjo Kaitušis.

– Negeras esi, – sako vyras.

– Na, ir gerai. Ko kišatės, kam užkabinėjate?

Suaugusiesiems atrodo, kad turi teisę užkabinėti, garsiai sakyti pastabas ar ko tik nori klausinėti, nes tai mažas vaikas.

Sako: „Kokios gražios to mažiuko akys. Kiek tau metų? Negražu gatvėje švilpauti“.

Kaitušis visada vaidina, kad negirdi, arba parodo liežuvį ir pabėga.

Bet šįkart pasidarė gera, nes suprato, kad negalima eiti kartu su antrininku. Ką pasakytų, jei sutiktų pažįstamų?

– Dink, dvasia.

Šmėkla išsisklaidė kaip migla. Kaitušis lengviau atsiduso, nes nenumanė, apie ką su tuo savo antrininku kalbėtis.

Susitiko draugą, kuris renka pašto ženklus ir turi jų jau iš trisdešimt dviejų šalių. Jis žino parduotuvę, kur galima ženklus pasikeisti. Geriau keistis parduotuvėje, o ne su berniukais, nes šie apgauna, o, be to, parduotuvėje didesnis pasirinkimas. Yra pašto ženklų po šimtą zlotų ir brangesnių.

Užsiplepėjo Kaitušis ir pamiršo, kad vėluojasi mokyklon.

Koridoriuje mokytojas jam nusišypsojo ir nieko nepasakė. Tik per pirmą pamoką mokytojas ėmė juokauti.

– Aaa, tai jau esi Robinzonas Kruzas? Kada vėl bėgsi iš namų? Ar išpėrė tėvas kailį?

Kaitušis stovi suole. Negali net atsiliepti per draugų juoką. Suaugusieji dažnai, lyg tyčia, erzina

vaikus. Nemalonu – jei tik kas jiems nepatinka, tuoj ima juokauti ir šaipytis.

– Na, Robinzonai, eikš prie lentos. Pažiūrėsim, ką išmokai negyvenamoje saloje.

Kaitušis nenoriai eina iš suolo. Nutaria nieko neatsakyti, nors ir mokėtų, – tegul mokytojas supyksta, jei jau toks linksmas.

Ir apskritai – kam Kaitušis ėjo į mokyklą? Galėjo atsiųsti antrininką, o pats būtų praleidęs pamokas.

– Na, rašyk, – paliepė mokytojas.

Kaitušis nenoriai ima kreidą.

Mokytojas diktuoja sakinį, gal net lengvą, bet Kaitušis nenori.

– Pakartok.

Tyčia kartoja klaidingai.

– Blogai. Keliauti moki, o kvailo sakinio pakartoti nesugebi?

Būtent todėl, kad kvailas ir toks neįdomus.

Kaitušis yra burtininkas ir neleis sau kankintis. Jis nesėdės mokykloje.

Padėjo kreidą, aplaižė pirštus ir pašaipiai pažvelgė į lentą. Savo slaptuoju būdu pamanė: „Savo galia, valia ir įsakymu noriu, kad būtų jau dvylikta valanda“.

O tuo metu tebuvo penkiolika po aštuonių.

Joks kitas Kaitušio burtas nesukėlė tokios suirutės visoje Varšuvoje.

Kas tik pasižiūrės į laikrodį – savo akimis netiki. Visi iš pradžių namie barasi, kad kažkas persukęs laikrodžio rodyklę, o paskui bėga pas kaimyną pasitikslinti. Skambina ten ir šen, nes nori sužinoti, kas čia atsitiko ir kelinta iš tiesų valanda.

Tarnautojai be pusryčių bėga į įstaigas, o prekybininkai – į parduotuves.

Tramvajuje – spūstis. Konduktoriai nesusitvarko. Kas netelpa, drauge ima taksi. Visi vėluoja, nes mano, kad dar anksti, o čia staiga jau pusiaudienis.

Pabiro iš mokyklų mokiniai.

– Dievo bausmė tie vaikai. Žmogus skubi, o jie maišosi.

– Tai bent netikėtumas, – džiaugiasi jaunuomenė. – Kas taip gerai sumanė?

– Užsienio svečiai, – sako pralinksmintas Kaitušis. – Eime, padėkosime jiems.

Užėjo už vartų, išsikvietė antrininką ir pasiuntė jį namo, o pats prisidėjo prie mokinių žygio ir drožia į miestą.

Net tramvajai turėjo sustoti – toks būrys iš visų mokyklų susirinko.

Vėliau vieni laikraščiai rašė, kad prie viešbučio mokiniai surengė audringą manifestaciją, o kiti – kad gyvą ir spontanišką. Reikia pasakyti, kad riksmo buvo.

– Tegyvuoja! Vivant! Dėkojame!

Svečiai, išėję į balkoną, lankstosi, dėkoja. O tada mokiniai eina kas sau – namo arba pasivaikščioti.

Nuėjo Kaitušis į Teatro aikštę. Užkalbino jį aklas žmogus mėlynais akiniais.

– Pervesk, kavalieriau, į kitą gatvės pusę, nes aš prastai matau. Paėmė jį Kaitušis už rankos ir atsargiai pavedė. O tasai:

– Še, imk šokoladinį saldainį.

– Saldainis toks kaip dėžutėse po pagalve, ir skonis toks pat.

Suvalgė. Apsidairė – rotušės laikrodis muša pirmą valandą, o parduotuvės tik dabar atsidaro. Prisiminė Kaitušis profesoriaus Švilpiaus paskaitą. Staiga šauna į galvą: „Pakeisiu parduotuvių iškabas“.

Beda pirštu į orą ir sako:

– Tegul ši parduotuvė vadinsis „Tabaluojanti“, o toji – „Fidrigalka ir kompanija“, toliau – „Vėplos ir sūnūs“, „Stuobrys ir suktagalvis“, „Ferdekas Smirdalius“, „Bekelnis“, „Kukurikevičius“.

Iškart vietoj senų, rimtų parduotuvių užrašų atsiranda juokingos iškabos.

Bet Kaitušiui šito maža. Bus dar daugiau netvarkos. Aikštės kampe esantį banką pavertė daržovių parduotuve: vietoj pinigų, gulinčių vitrinoje, atsiranda kriaušės, obuoliai ir slyvos. Ant stalų – riešutai, bananai ir vynuogės.

Netoli banko yra garsi vaistinė.

„Tegul ten būna paukščiai, beždžionės ir auksinės žuvelės.“

Tuoj pat vaistinėje pasigirsta kanarėlių čiulbesys. Kur buvo vaistai nuo kosulio, šliaužioja nevikrūs vėžliai, kur žaizdų tepalas – ten kolibriai.

O užrakinamoje spintelėje, kur laikomi nuodai, tupi beždžionė ir vaiposi.

Priešais vaistinę – sena įmonė, geležinių daiktų sandėlis. Vitrinose gulėjo peiliai, šakutės, staliaus daržo įrankiai, indeliai ledams, dalgiai, svarstyklės, rašomosios mašinėlės, skutimosi peiliukai. Šį sandėlį Kaitušis pavertė cukraine, o vitrinoje užrašė:

„Reklama! Kiekvienas mokinys dykai gauna po bandelę“.

Padaužos iškart skuodžia į parduotuvę:

– Prašom pyragaitį.

– Man su kremu.

– Man su uogiene.

Ekspeditoriai nežino, ką daryti. Klausia šeimininko, o tas sako:

– Vis tiek reikia pardavinėti.

– Betgi vitrinoje parašyta, kad už dyka.

– Ką gi, jei jau parašyta, reikia duoti. Reikėtų išsiaiškinti, ką visa tai reiškia.

Užsismaukė iš gėdos ant akių kepurę, pasistatė palto apykaklę – eis pažiūrėti, kas su kitais dedasi. Priešais banką – būrys žmonių.

– Atiduokite pinigus! Nesileisime apgaudinėjami! Baikite juokus!

Banko direktorius prašo ir aiškina:

– Nusiraminkite, ponai. Tuoj atidalysime nedegamą kasą ir saugyklą. Kasininko dar nėra – juk žinote, kad laikrodžiai susipainiojo.

– Pakvieskite kasininką. Kiek dar reikės čia stovėti?

– Kad neliūdėtumėt, tuo tarpu liepsiu išdalyti vaisius. Džiaugiamės tuo, ką turime. Tuoj dalysime iš padėklų. Liepsiu pasiuntiniui greitai bėgti nupirkt padėklų iš priešais esančios parduotuvės.

– Ten nebėra jokių padėklų – ten dabar „Tabaluojanti“ parduotuvė.

– Na, ponai, patys matote. Gal norite vengrinių slyvų?

– Norime apelsinų.

– Puiku. Nagi, tarnautojai, judinkitės! Pirkėjai laukia.

Tarnautojai streikuoja:

– Mes ne jaunos panelės, kad prekiautume vaisiais.

Atėjo kasininkas. Atrakino kasą, o ten – vien figos. Riksmas, grasinimai – skandalas. Juvelyrinių dirbinių parduotuvėje ne ką geriau.

– Atsiprašau, ar šeimininkas yra?

– Aš. Esu.

– Ponas Bekelnis?

– Kas čia dabar? Aš jums pasišaipysiu!

– Aš ne juokdarys, aš daržininkystės įmonės agentas. Prašom perskaityti, kas parašyta ant lango.

Juvelyras, gerai išauklėtas žmogus, išėjo priešais parduotuvę, perskaitė ir nusikeikė taip negražiai, jog jaunimui skirtoje knygoje negaliu pakartoti, kad nerodyčiau blogo pavyzdžio.

Užrašas skelbė: „Bekelnis ir kompanija. Tulpių ir marcipanų sandėlis. Didelės ir mažos rožės. Taškuotos našlaitės. Bim bum. Hop hop“.

O čia įeina ponia baronienė:

– Kas čia darosi? Palikau pas jus savo brangius perlus. Atiduokite.

– Ponia baroniene, turiu tik gėlių.

Baronienė nualpo.

Vargšas juvelyras bėga į vaistinę.

– Vaistininke, prašom raminamųjų.

– Nėra.

– Ponia baronienė susirgo.

– O man – nusispjaut.

– Iškviesiu policiją, jei žmonių negelbstite.

Barasi. Taip jau yra: susirūpinę žmonės, užuot vienas kitam padėję, pykstasi. Taigi barasi, o ant tuščio stiklainio nuo ricinos supasi papūga ir šaukia:

– Kvailiai, kvailiai!

O iš buteliuko nuo vaistų plaukams atauginti iššoka žalia varlė ir nutupia ant prakaituotos vaistininko plikės.

Atrodo, kad Kaitušis jau gana privirė košės, bet kur tau. Pamatė, kaip šuo vejasi katę.

„Tegul šioje aikštėje įvyksta viso miesto šunų ir kačių kautynės“.

To ir tetrūko.

Katinai skuba iš Gluosnių, o šunys – iš Senatorių gatvės. Puola kandžiotis ir draskytis. Lojimas, cypimas, kniaukimas, staugimas, inkštimas.

Vieni žmonės išbėga, kiti vėl spokso.

– Fifi, Azorai, Žolka, Trezorai! Pas mane!

O Kaitušis sako – Tegul šunys būna mėlyni, o katės – raudonos“.

Taip ir įvyksta.

Miesto valdybos tarnautojai stovi prie langų ir žiūri.

– Tegul ugniagesiai išvaiko juos vandens srove.

Ugniagesiai užmauna ant hidrantų gumines žarnas.

„Savo galia ir – valia noriu, kad žaliosios beždžionės padarytų tvarką“.

Beždžionės tik puolė į vidurį ir visus išvaikė.

Katinai pabėgo į Bielianskos, šunys – į Senatorių gatvę.

Automobiliais važiuoja užsienio svečiai, žiūri pro žiūronus.

– Linksmas miestas, – sako turtuolis, vadinamas laivų ir traukinių karaliumi, ir kreipiasi į savo sekretorių: – Reikėtų viską aprašyti mūsų laikraščiuose. Turbūt privažiuotų turtingų žmonių, kurie neturi ką veikti, – pamatytų tiek įdomių dalykų.

Kaitušis sutvarkė parduotuves ir laikrodžius ir patraukė prie tilto. Eina Pilies aikšte ir per Nuokalnę link upės.

Anksčiau noriai žiūrėdavo, kaip plaukia laivai, o smėlininkai ant ilgų strypų kubilais traukia žvyrą. Šiandien jam laivai atrodo maži ir purvini, o Vyslos jūreiviai – neįdomūs.

„Noriu, įsakau: tegul būna čia didelė, tikra jūra.“

Dabar Kaitušis gauna tai, ką užsidirbo.

Nematoma ranka čiumpa jį už sprando, o nematoma koja stipriai įspiria.

Jeigu Kaitušis nebūtų buvęs apakintas savo galios, būtų turėjęs pripažinti, kad nusipelnė tokios bausmės.

Norėjo, kad atsirastų jūra, bet nepagalvojo, kad ji užlietų miestus ir kaimus, kad įvyktų katastrofa, didesnė nei didžiausias potvynis ar žemės drebėjimas. Jis galėjo pusę Lenkijos panardinti į gelmes.

Užuot padėkojęs, kad taip neįvyko, ir nuolankiai priėmęs nuosprendį, Kaitušis įsižeidė ir piktai pažvelgė į Poniatovskio tiltą:

– Tegul tiltas piestu stoja!

Lyg ne Kaitušis, bet tiltas nusikalto.

Išsipildė noras. Tiltas ėmė kilti stačias, visa laimė, kad nesmarkiai, nes visi būtų užsimušę ir nuskendę. Nei vienas arklys, nei vienas žmogus nebūtų likęs gyvas.

Tuoj žmonės apsiverčia ir ridenasi, o automobiliai važiuoja žemyn. Užmuštų nėra, tačiau daug sužalotų.

– Užteks!

Žinoma, bet per vėlu.

Greitosios pagalbos mašinos skuba padėti, o Kaitušis stovi lyg apdujęs.

– Pakaks! Greičiau namo, kad naujų kvailysčių nepridaryčiau!

Bėga.

Atidarė namų duris ir išsigandęs atsitraukė – akis į akį susidūrė su savo antrininku. Gerai, kad mama sėdi nugara į sieną ir jo nemato. Uždarė duris.

– Kas ten? – klausia mama.

– Tuoj ateisiu, mama, – girdi savo balsą kambaryje.

Antrininkas išeina į prieangį ir laukia paliepimo.

– Išnyk, dvasia.

Dingsta. Kaitušis įeina, o mama klausia:

– Kur buvai išėjęs?

– Niekur. Berniukas mane šaukė.

– Kodėl toks raudonas?

– Nieko. Galvą man skauda.

– Gulkis, išgerk arbatos su citrina.

Atsiguls – taip bus geriausia.

Jaučiasi pavargęs, nepatenkintas, liūdnas.

Ir baisiai vienišas.

Ir pasaulyje niekam nereikalingas.

Iš lenkų kalbos vertė Julija Kostiukaitė

Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 2 (9)