Gera knyga vaikams. Kokia?

Pakaks burnoti vaikų literatūrą ir dūsauti dėl blogų knygų vaikams, – nusprendė „Rubinaitis“ ir kreipėsi į esamus ar buvusius vaikų literatūros kurso dėstytojus (tokių žmonių Lietuvoje „aptikta“ kone 20!), prašydamas viename puslapyje aptarti geros knygos kriterijus. Žinojome, kad ši vasaros užduotis ne tokia jau lengva, gal net neįvykdoma. Anot V. Viliūno, tai „gražus žaismas“, smagi „atostogų pramoga“. Atsiprašydami dėl sugadintų atostogų, dėkojame visiems atsakiusiesiems.

Jonas Linkevičius (Vilnius)

Jūs norite patys skaityti ir vaikams rekomenduoti tik pačias geriausias knygas. Bet vaikai dažniau prašo saldainių negu knygų ir kasdien žiūri vidutiniškus arba prastus kino filmus. Būkime optimistai. Atsakymų, kokia knyga gera tik mažiesiems, daug, bet ar jie patikimi? Arčiau tiesos būtų tvirtinimas, kad vaikams gera ta knyga, kuri gera ir suaugusiesiems. O ar tas gerumas nepriklauso nuo skaitytojo?

Šiandien mums tenka koreguoti požiūrį į knygas, atmesti kai kuriuos marksizmu atsiduodančius kriterijus. Juk peikėme geras į Vakarus pasitraukusių rašytojų knygas, o dabar – kaip niekur nieko – tas pačias giriame. Manau, kad pripažinti dvigalvio stabo – estetinio ir pedagoginio – kriterijus nelabai patikima. Ar po tuo reikalavimu iš knygos pedagogiškumo nebuvo užslėptas reikalavimas auklėti skaitytoją komunistiškai? Kam kitam jo galėjo reikėti, nes juk auklėjant estetiškai kartu auklėjama ir etiškai. Tokia grožinės literatūros prigimtis. Pagaliau rašytojas – pirmiausia menininkas!

Svarbiausiu vaikų literatūros vertinimo kriterijumi laikyčiau tokį – tai gilios minties ir puikios meninės formos, pagaulus tikrovės ir išmonės lydinys. Neabsoliutinčiau reikalavimo, kad vaikų literatūra būtinai turinti būti optimistiška, kaip žaidimas judri. Tokia literatūra laisvalaikiui, pramoginė. Reikia ir tokios, bet ji negali pakeisti mąslios, gilios, savaip intelektualios. Nuogąstavimai, kad kai kurie vaikų literatūros kūriniai pernelyg sudėtingi, pilni sunkiai iššifruojamų metaforų ar simbolių, atsirado dėl tos literatūros specifikos pervertinimo. Meninio bejėgiškumo negalima painioti su meniniu sudėtingumu. Ir vaikų literatūroje tebūnie „pirmiausia svarbu ne įdomumas, o dvasinė, protinė ir dorovinė vertė turiny ir išreiškimo grožis formoj“ (V. Mykolaitis-Putinas).

Vaikų knygos vertinimui daro žalą ir nesaikinga orientacija į užsienio klasikus. Šitaip geriausi lietuvių rašytojų kūriniai nustumiami į periferiją. Prarandama galimybė ugdyti istorinę skaitytojų atmintį, nacionalinę orientaciją. Pagaliau ne vienas iš užsienio rašytojų, kuriems skaitytojai vaikai skiria daugiausia simpatijų, – tik vidutinės estetinės kultūros menininkai (nuotykių literatūra).

Svarbus dalykas – skatinti skaityti naujas knygas, nevengiant iškelti jų naujovių, savitumo ir trūkumų. Tai moko ieškoti geriausios knygos, geriausio rašytojo, moko vertinti, gilintis, lyginti. Liūdna, kai skaitai nepelnytai liaupsinamą arba nepelnytai nuvertintą knygą.

Geros knygos idealas – begalinės tokio idealo paieškos!

Džiuljeta Maskuliūnienė (Šiaulių universitetas)

Vaikų literatūra – lygiavertė visos literatūros dalis. Ši nuostata turėtų būti išeities taškas mąstant ir kalbant apie vaikų literatūros kriterijus, reikalavimus. Todėl neturėtų būti daroma jokių nuolaidų menininkams, kuriantiems vaikams (grafomanai, kaip žinoma, rašo ir „rimtąją“ literatūrą suaugusiesiems).

Gera ta knyga, kuri patraukia mažąjį skaitytoją, taigi yra nenuobodi. Šito vaikų knygų autoriai siekia įvairiausiais būdais (netikėtomis temomis, ryškiais veikėjų paveikslais, dinamiškais siužetais, emocingu pasakojimu, tautosakos aktualizavimu, žaidimo elementais, gražia, stilinga kalba…). Vaikų literatūra neturi būti primityvi. Tai pati klastingiausia sekluma, ant kurios užplaukti vaikų literatūros kūrėjams yra pragaištinga. Vaikai geba suprasti labai daug ką. Jiems įdomus ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų pasaulis. Nėra jokių specialių vaikiškų temų ar to, apie ką nebūtų galima rašyti. (Tai įrodė V Račicko apysakos, R. Černiausko apsakymai.) Bet visada svarbu – kaip rašoma. Gerose knygose vaikams neturėtų būti rašoma deminutyvine kalba apie šiltnaminį rožinių barbių pasaulį, o drąsiai leidžiamasi į gyvenimo ir kalbos gelmes. Tikrai gera vaikų literatūra įdomi ir suaugusiesiems (T. Janson herojų „filosofavimas“ įdomus ne tik vaikams; J. Degutytės ciklas Piemenaitė karalaitė apie gėles – ne vien tik apie jas ir ne vien tik vaikams; visiems tėvams būtų pravartu pasiskaityti kad ir R.Dahlʼo Denį – pasaulio čempioną ar A. Lindgren Ronją plėšiko dukterį). Yra kūrinių, kurie parašyti nebūtinai vaikams, bet mielai jų skaitomi. Antai A. de Sent-Egziuperi Mažasis princas – knyga visiems.

Atskirai iškyla vaikų literatūros didaktiškumo problema. Nors didaktiškumas ne kartą pultas ir peiktas, tačiau ne visada pelnytai. Juk knyga (ir tautosaka) lavina, moko, auklėja. Kai kurie „pamokymai“ – ne įkyrūs, o gražiai, natūraliai išaugę iš viso teksto – anokia čia blogybė? Kuo bloga P. Mašioto Morkų didaktika? Tokiu pozityviu didaktiškumu vaikų literatūra gal ir skiriasi iš viso literatūros srauto. Akivaizdu, kad efektyviausia yra meninių vaizdų didaktika: kai tekstas teikia estetinį pasigėrėjimą, kai jis užburia, tai ir auklėja, ir moko, ir lavina skonį… Dar mažiesiems skaitytojams labai svarbios iliustracijos, knygelės išvaizda. Geros iliustracijos tarsi pratęsia pasakojimą, jas vaikai atsidėję ilgai tyrinėja. Tokia, pavyzdžiui, S. Nordkvisto knyga Petsono tortas. Lapių medžioklė (autorius pats ir iliustravo). Lietuviams tokių knygų dar labai trūksta.

Kartais iš pirmo žvilgsnio net sunku suvokti, kodėl vienas ar kitas kūrinys taip labai skaitomas. Kodėl, tarkim, tokia populiari Š. Pero Raudonkepuraitė? Todėl, kad tekstas suręstas labai apgalvotai. Pasaka prieinama, suprantama ir trimečiui: įsimenantys veikėjų paveikslai – baisusis vilkas ir Raudonkepuraitė (kokia vykusi meninė detalė ta raudona kepurė, kaip ji heroję išskiria iš visų kitų veikėjų – kaimo mergaičių, princesių…), dinamiškas, be nereikalingų šalutinių linijų siužetas, kondensuotas, įtemptas Raudonkepuraitės ir vilko dialogas, intriga su detektyvo elementais, persirenginėjimais ir apgavystėmis, šiurpulio dozė, kai praryjamos senelė ir anūkė, galų gale – laiminga pabaiga, o vilkui – atlygis už blogus darbus. Skaitytojas (ar klausytojas) nepaleidžiamas iš užburto, magiško teksto traukos lauko. Toks kūrinys skaitytoją patraukia ir jam kalba.

Geri vaikų literatūros „ekspertai“ – patys vaikai. Viena devynmetė skaitytoja, paprašyta nurodyti dvi jai labiausiai patikusias knygeles (vieną – lietuvių autoriaus, kitą – užsienio), nurodė Just. Marcinkevičiaus Grybų karą ir R. Dahlʼo Raganas. Ji pataikė į dešimtuką – abu kūriniai išties meniškai vertingi. Suaugusįjį dar galima apgauti pasislepiant po madingomis literatūros srovėmis, o skaitantis vaikas visada atskirs pelus nuo grūdų. Kad tiems pelams nereikėtų gaišti laiko, ir yra literatūrologai, mokytojai, tėvai ir… „Rubinaitis“.

Vita Mozūraitė (Vilniaus universitetas)

Gera vaikų knyga – tai džiugenos paieškos ir radimas!.. Suaugusysis ir vaikas skirtingai supranta, kas yra gera ir gražu. Todėl, suaugusiesiems nusprendus, kas yra gera vaikų literatūra, vaikams ji gali pasirodyti paprasčiausiai neįdomi (kaip sriuba). Tas pat – kalbant apie tekstą, iliustracijas, dizainą. Trumpai būtų galima apibūdinti taip: gerą knygą įsimename visam gyvenimui – ir ne tiek jos tekstą ar iliustracijas, kiek jausmą, kuris kilo knygą skaitant. Gera vaikų knyga yra ta, kuri visam gyvenimui palieka gerumo pojūtį, dėl kurio nuolat grįžtame prie tos pat knygos, nors aplinkui tiek daug kitų. Gera knyga yra ta, kuri ilgai gyvena vaikų dėmesio dėka, nes knyga miršta, vos tik yra užmirštama.

Geras kūrinys – tai tiesiog pasakojimas, be pasakėtiškų moralizavimų, graudulingų ir rūsčių pamokymų. Arba, kitaip sakant, tai turėtų būti knyga be išvadų. Juk neklausiame: „Ko mus moko Pepės Ilgakojinės gyvenimas?“ Tiesiog taip nesielgiame, bet labai norime bent trumpai kaip ji pagyventi. Tai vaikystė pati savaime. Gera knyga neturi stokoti humoro – atviro ir subtilaus. Juk per juoką lengviau ir didaktinius pamokymus priimame. Antra vertus, tas humoro nestokojantis pasakojimas neturi prasilenkti su elementariom elgesio normom, kurių norime, kad vaikai laikytųsi. O vaikai puikiai žino, kas yra vulgaru (tai, ko neleidžia tėvai), ir kartais tuo gardžiuojasi, bet tik kai tėvai nežino.

Ir tai turi būti knyga, leidžianti pasinerti į pasaulį, kuris lyg ir yra, ir lyg jo nėra. Ten gali vykti viskas lyg ir taip pat kaip čia, bet tik kitaip. Jaunesniems vaikams skirtuose kūriniuose ne psichologinis ar filosofinis veiksnys turėtų vyrauti, bet veiksmas, idėja, kurios rezultatas turi būti nelauktas. Netikėtumas – labai svarbus.

Ir dar turi būti herojus. Gali būti stiprus ir protingas, gali būti kvailas, juokingas – nesvarbu. Kiekvienu atveju jis turi nugalėti, nes tuomet nugalės ir skaitytojas. Ir dar turi būti tikras, labai išgrynintas jausmas – bet koks, tačiau labai skaidrus.

(P. S. Dėstytojos V. Mozūraitės nuotrauka iš archyvų. Tikimasi, jog fotografuota po Antrojo pasaulinio karo, ne anksčiau).

Marija Rutkauskienė (Marijampolės aukštesnioji pedagogikos mokykla)

Iš vaikų literatūros sampratų įvairovės patraukliausia toji, kad vaikų literatūra – sudėtinė suaugusiųjų literatūros dalis. Adresato susidvejinimas, šiandien toks populiarus Prancūzijoje, neturėtų būti svetimas ir lietuvių vaikų literatūrai. Taigi gera knyga tokia, kurią skaito ir vaikai, ir suaugusieji. Ir vis dėlto tai pakankamai „vaikiška“ knyga. Ją tokią daro veikėjai vaikai su savo požiūriu, psichologija, problemomis… Tai ir gana moderni knyga. Jos modernumas galėtų reikštis ir vaizduojamojo pasaulio originalumu, pasakotojo santykio su kūrinio medžiaga savitumu, stiliaus dalykais ir kt. Gera knyga turėtų būti „tiršta“ ir „skani“ kaip vaikiška daržovių sriuba – sklidina gyvenimo tiesos, tegul ir skaudžios (kaip S. Townsend kūrinys apie Adrianą), ir jo meilės, pilna įvykių, paslapčių ir jų atskleidimo… Tai ir gilaus turinio knyga, šoktelėjanti į filosofines aukštumėles kaip Mažasis princas ar H. K. Anderseno pasakos. Kaip įtikti skaitytojui (o skaitantis vaikas išprusęs) – mįslė kiekvienam kūrėjui. Bet tikrai negalima ignoruoti dviejų dalykų – fantazijos ir juoko stebuklo šmaikštaujant, ironizuojant, šaržuojant. Kaip tik dėl to tokie populiarūs A. Lindgren ir T. Janson kūriniai. Vaikų knyga turi auginti skaitytoją dvasiškai, vesti tobulėjimo keliu, suteikti paguodos ir vilties. Nuostabu, jei išgyvenimo katarsis kyla kvatojantis iki ašarų, kas yra ypatinga Dievo dovana skaitytojui, kaip ir humoristo talentas – kūrėjui. Ir kūrinio dinamiškumas, toks nenuginčijamas meninio vaizdo bruožas, turėtų būti nenuspėjamas: kaip mozaika, kurios kiekvienas langelis švysteli kuo netikėtesniu atspalviu. Akcentuodama modernumą, turiu galvoje ir žodyno, stiliaus galimybes: gera knyga – stilinga, nevengianti netgi tam tikrų mokslo, meno terminų, žymių pavardžių, datų, rebusų, kryžiažodžių, kad skaitytojas galėtų įtvirtinti savo žinias ar jas pasitikrinti. Kūrinio autorius neturėtų patirties ir įspūdžių semtis vien tik iš savo vaikystės šulinio – jam, kiek įmanoma, derėtų įsiklausyti į šių dienų vaiko balsą. Rašytojai savo talento uosle paprastai „užuodžia“ geros knygos privalumus, tačiau ne visada juos lengva įgyvendinti. Ir vis dėlto: gera knyga – tai moderni knyga ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Lionginas Šepkus (Marijampolės aukštesnioji pedagogikos mokykla)

Vienintelio recepto gerai vaikų knygai, regis, niekas dar neišrašė. Ir vargu ar išrašys, juolab šiais laikais, kai bet kokią unifikaciją tuojau nupučia reliatyvumo vėjai. Vieni sako: nesismulkinkim, neręskim sienos tarp vaikų ir suaugusiųjų knygos, nemenkinkim vaiko intelekto galios. „Vaikas yra mažas suaugėlis“, kurį atitvėrus nuo bendrosios literatūros „kaip peiliu nurėžiama kelių tūkstantmečių dvasinė patirtis“ (S. Geda). Kiti atremia: tegul ir suaugėlis, vis dėlto jis mažas ir kasdien kitoks, nes stiebiasi aukštyn. Vienokia knyga pypliui, kitokia paaugliui, o kur dar lyčių ir kartų skirtybės, vietinės tradicijos ir skoniai, kūrėjų savitumas. Taigi nėra universalių kriterijų – tiktai istorinis konkretumas, tad vertindami knygą apsibrėžkime kuklų plotelį: čia ir dabar.

Toks plotelis – ir knyga vaikams – sava bei verstinė. Staigios istorinės pervartos, savų šedevrų stygius, įvairiausio plauko vertimų plūstelėjimas geros vaikų knygos modelį verčia lipdyti iš skirtingiausių medžiagų. Ir kol kas sunku tvirtinti, kad kurią iš jų derėtų atmesti. Argi ne teisėtas ilgesys skaidraus patriarchalinio P. Mašioto paprastumo ar E. de Amičio Širdies, F. Burnett apysakų jausminio patoso – tokių, atrodo, senienų, kurių tebedūsauja pensininkai, bet, žiūrėk, bibliotekose vėl jų ieško vaikai? Ir priešingai – negi apsieisi be šių laikų moderno: iki nuogumo atviro vaiko buities atvaizdo, prikimšto aktualijų (nuo Pepės Ilgakojinės iki K. Nestlinger herojų ir V. Račicko Zuikos). O šalia šios realistinės nuotraukos – nutrūktgalviškas vaizduotės skrydis, dažnai žaismingai paikiojantis, bet įsižiūrėjus ir giliai prasmingas (J. Erlicko poezija, M. Endės Begalinė istorija). Kaip čia pražiūrėsi ir tokius nevienodai išmintus kelius kaip mąsli psichologinė įžvalga (M. Gripės apysakos), žinių žavesio ir nuotykių įtampos pynė (Skomanto knygų serija). Ką gali žinoti, kurie šių geros knygos komponentų atplėš jos skaitytoją nuo televizoriaus, abejotinos kiemo kompanijos ar net reketo ir narkotikų?

Kita vertus, gera vaikų knyga nepaskiepyta nuo ligų. Visuotinai trimituojamas vaiko laisvės šūkis gerokai pritildo jo atsakomybę. Vaizduotė neretai rezga mįsles, erzinančias vaiką beprasmybe ir neįspėjamumu. Istorijai ir nuotykiams nesunku išvirsti banaliais vesternais su beveidžiais herojais ir medine kalba (kaip populiari klasikos atpasakojimų serija).

O ko gerajai vaikų lektūrai niekada nebus per daug – tai kritikos dėmesio ir skaitytojų meilės.

Kęstutis Urba (Vilniaus universitetas)

Vaikų literatūros sąvoka apima kūrinius, adresuojamus skaitytojui maždaug iki 18 metų. Tai labai daugiabriaunė sąvoka, todėl beviltiška rasti bendrus vertinimo kriterijus ikimokyklinukui ir vyresniajam paaugliui skirtoms knygoms.

Kalbėdamas apie jauniausiųjų skaitytojų „nutrintas“ knygas, kažkada pavartojau „paprastos“ knygos terminą. Žinoma, šis terminas aiškiai išduoda nesugebėjimą iki galo įspėti tą paslaptį, kuri prikausto skaitytojo dėmesį, provokuoja norą knygelę skaityti iš naujo, vėl iš naujo – kol mamai ar tėčiui ima svaigti galva. O tos knygos tekstas ir piešiniai pasakoja paprastutes istorijas!.. Taigi paslaptis, nuostaba, glūdinti tokioje knygoje, galbūt ir yra svarbiausi (bet ir vėl abstraktūs) vertinimo kriterijai. Pavyzdžiai? – Janošo Panama labai graži, J. Sigsgordo Palė vienas pasaulyje, Rikiki ir Rududu, B. Potter vadinamoji „Triušio Petriuko“ serija.

Esame išmokyti ir įtikinti, jog esminis geros vaikų knygos bruožas – dinamiškas siužetas. Visai neketinu to paneigti. Kad paauglys perskaitytų knygą, ji turi prikaustyti jo dėmesį įvykiais, ryškiom situacijom. Tačiau liūdna, kai pajunti, jog autorius tenkinasi tuo vieninteliu dinamiškumo kriterijumi, grūste prigrūda veiksmo, kad tik būtų įdomiau! Ir nieko daugiau be raizgaus siužeto ten nėra. Galvodamas apie knygas, kurias skaito šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai, o ne vien garbsto kritikai, daryčiau išvadą, jog gera vaikų knyga bemaž negali išsiversti be vadinamųjų paraliteratūrinių žanrų – nuotykinės, detektyvinės literatūros schemų, bruožų. Tačiau talentingas rašytojas tas schemas sugeba pajungti svariai problematikai, sugeba išjudinti mintį ir jausmus. Ypač jausmus. Manęs visiškai negąsdina šiek tiek melodramiškos paauglių knygos – jų vaidmuo racionaliame, kartais net ciniškame šių dienų pasaulyje tikrai svarbus. Jeigu imčiau vardyti ryškiausias knygas, turėčiau kalbėti apie žanrinį sinkretiškumą, įvairias, mus dar tik pradedančias pasiekti modernizacijos tendencijas ir kita. Ne sykį esu minėjęs, jog man šiuolaikinės vaikų literatūros idealas yra A. Lindgren Ronja plėšiko duktė. O Dž. Kriuso Timas Taleris, arba Parduotas juokas (Kaip gaila, kad man jos niekas nenupirko, kai buvau trylikos metų…) Gėda, bet lik visai neseniai atradau F. H. Burnett Paslaptingą sodą ir vis dar negaliu atsikvošėti nuo jos įspūdžio. Be abejo, mano paminėtieji pavyzdžiai neaprėpia nei visų amžiaus tarpsnių, nei meninės įvairovės. Prisipažįstu, vertinu ir „beproblemę“, nonsensišką literatūrą. Komiškumas – labai svarbus vaikų knygos bruožas. Pripažįstu ir tokias knygas, kurios nė iš tolo nekvepia alegoriškumu, dabar madingu adresato dvejinimu, bet užtat „pataiko į dešimtuką“, tai yra į kurį nors labai apibrėžtą vaiko amžių (pavyzdžiui, P. Mašioto knygos). Ir dar: geroje knygoje paprastai pajunti aiškią vaikystės pasaulio, vaiko koncepciją ir aiškų rašytojo požiūrį į vaikų literatūrą. Jeigu ir po didžiausių pastangų niekaip negali suvokti, kam, dėl ko tas kūrinys parašytas, vadinasi, meniškai vientisos, geros knygos nėra.

Vytautas Viliūnas (Marijampolės aukštesnioji pedagogikos mokykla)

O jeigu būtų paklausta: „Gera knyga suaugusiesiems. Kokia ji?“, iš karto turbūt tartume – keblus klausimas! Mat iš anksto nujaustume, kokia daugybė atsakymo variantų galėtų būti, kiek galimų išlygų ir naujų klausimų kiltų… Apie vaikų knygą kalbėti nėra lengviau. Tad bandymus atsakyti į panašų klausimą, be to, dar „kondensuotai“ ir „konceptualiai“, ar nevertėtų traktuoti labiau kaip gražų žaismą ar smagią atostogų pramogą!

Tai klausimas, iš karto keliantis kitus klausimus. Gera knyga vaikams? Kokia knyga – prozos ar poezijos? Kokiems vaikams – penkerių ar penkiolikos metų? Berniukams ar mergaitėms? Ką reiškia sąvoka „gera knyga“ – ar ta, kurią vaikai labai mėgsta? Ar ta, kuri mums, suaugusiesiems, atrodo meniškai brandi ir pedagoginiu požiūriu vertinga?

Na, o vaikai, išgirdę tokį klausimą, be abejo, atsakytų: gera knyga – tai įdomi knyga. Ir jie, be abejo, teisūs. Tačiau vėlgi – kokia knyga vaikams būna įdomi? Įprasta manyti, kad įdomiausia vaikiška prozos knyga – tai dinamiško siužeto, aštrios intrigos kūrinys, gausus nuotykių, drąsių herojų poelgių… Įdomi knyga – tai ir smagi, linksma, optimistinė knyga. Tai tiesa. Betgi, pavyzdžiui, A. Lindgren apysakoje Mes Varnų saloje nėra nei ryškios intrigos, nei ypatingų nuotykių, o vaikams ji labai patinka. O štai dešimtmetis Matas, didelis nuotykių knygų mėgėjas, Šatrijos Raganos apysaką Vincas Stonis pripažino esant labai įdomią ir įvertino ją net 10 balų… Taigi ne tik nuotykiai lemia įdomumą. Yra dar ir kažkas kita, kas vaiką žavi ir patraukia. Tai paslaptis, kurią ne kiekvienam net vaikams rašančiajam pavyksta įminti. Todėl turbūt ir galima sakyti, kad įdomią knygą tegali sukurti toks rašytojas, kuris yra ne tik talentingas. Jis, sukaupęs suaugusio žmogaus patirtį ir išmintį, dar turi būti nepraradęs ir to, kas būdinga vaikui, o būtent, jo suvokimo, mąstymo, jausenos pirmapradžio šviežumo.

Tad gera knyga – pirmiausia įdomi knyga.

Bet vis dėlto argi „įdomios knygos“ sąvoka jau tapati „geros knygos“ sąvokai? Juk, kad ir kaip keistųsi požiūris į vaikų literatūrą, kad ir kaip kritiškai vertintume jos „supedagoginimo“ tendencijas, vis dėlto negalime nuneigti jos poveikio mums visiems rūpimai vaiko asmenybės brandai. Įdomi knyga – tai puiku! Tačiau kas šioje knygoje vaiką žavi ar piktina? Dėl ko jis jaudinasi ir išgyvena? Kokį pasaulio modelį kuria dėl šios knygos poveikio gimstantis vaizduotės skrydis? Tik taurius jausmus ugdančią, tik kuriamąją vaizduotę skatinančią įdomią knygą turėtume pavadinti gera knyga.

Ir vis dėlto pakartotume: gera knyga – tai įdomi knyga, ne mažiau patraukli nei per televiziją rodomi nuotykių serialai ar smagūs kompiuterių žaidimai…

Ramutė Zinytė (Panevėžio konservatorija)

K. Čiukovskis pradedantiesiems vaikų poetams išvardijo daugiau kaip 10 priesakų, kurie atitinka ir nūdienos poezijos vertinimo kriterijus, nors, ko gero, yra šiek tiek reliatyvūs ir subjektyvūs.

Manyčiau, vertos dėmesio pačių vaikų pastabos knygų pabaigoje: „Įdomi knyga“. Įdomumas ir patrauklumas, originalumas ir meniškumas, problemiškumas ir daugiasluoksniškumas, taurumas ir dvasingumas – tai geros knygos privalumai, kuriuos būtų galima smulkiau aptarti analizuojant veikėjus, kalbą ir pan.

Vėl grįždama prie K. Čiukovskio, norėčiau pridurti: geru kūrėju reikia gimti. Nežinau, kokias knygas vaikams būtų rašęs latviškame dokumentiniame filme matytas žmogus, kuris vieną inkasatorių nužudė, į kitą – kėsinosi, o teisme kalbėjo, jog už pasigrobtus pinigus būtų pirkęs kaime namą ir rašęs vaikams knygas.

Gera knyga – kartų knyga. Pagrindinis vertintojas – laikas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 2 (9)