Beatrix Potter ir jos gyvūnėliai

Apie jokį kitą vien vaikų literatūrai atsidėjusį autorių nėra tiek daug prirašyta kaip apie Beatričę Potter. Na, gal išskyrus Luisą Kerolį, – teigia anglų žinynai, be abejo, apibendrindami savosios vaikų literatūros situaciją (8, 424). „Jos knygos pradeda mažiausiems vaikams skirtos anglų klasikos istoriją, tačiau jas visada skaitydavo daugybė suaugusiųjų, norėdami vėl pasigėrėti jų sąmoju“ (8, 423).

Pagaliau ir lietuvių skaitytojai turi progą pradėti artimesnę pažintį su garsiąja paveikslėlių knygų kūrėja – „Vyturio“ leidykla išleido keturias jos knygeles: Pasaka apie triušį Petriuką, Pasaka apie dvi negeras peles, Pasaka apie pelę Švaruolę, Pasaka apie žvejį Džeremį. Knygos ne tik su originaliomis iliustracijomis, autentiško formato, bet ir rengtos bei spausdintos autentiškoje Anglijos leidykloje „Frederick Warne and Co“. Reikia paminėti, jog 1959 ir 1995 m. išleista šios autorės Pušku Puškutė buvo versta iš rusų kalbos, o dailininkų G. Kalaušino ir L. Skerstonaitės iliustracijos neturėjo nieko bendra su B. Potter stilistika. Vis dėlto ir dabar galime kalbėti tik apie pažinties pradžią. Vadinamąją „Triušio Petriuko“ seriją sudaro 23 knygos. Jos jau plačiai pasklidusios po pasaulį, išverstos į kone 30 kalbų. Didelį šios menininkės pripažinimą liudija Anglijoje ir JAV veikiančios B. Potter draugijos (3, 64), o jos gyventose vietose įkurti įvairūs centrai, muziejai (1).

Autorės biografijos štrichai

Beatrix (Helen) Potter gimė 1866 m. liepos 28 d. Londone, Pietų Kensingtone. Tėvai gyveno pasiturimai, gaudami pastovų pelną iš paveldėto medvilnės pramonės kapitalo. Rupertʼas Potterʼis niekada nesivertė advokato praktika, nors turėjo diplomą ir licenciją. Apskritai vienintelė jo veikla buvo fotografija, visą kitą laiką leisdavo klube. R. Potterʼis talentingai piešė, abu su žmona turėjo menininko gyslelę. Kaip asmenybė tėvas buvo oficialus, pedantiškas, nervingas.

Beatričės vaikystė buvo slogi, uždara, vieniša. Ji niekada nelankė jokios mokyklos, iki dešimties metų ją namuose mokė guvernantės. Pirmas ir vienintelis jos draugas buvo penkeriais metais jaunesnis brolis Bertramʼas. Atrodo, Beatričė kentėjo nuo griežtų Viktorijos epochai būdingo auklėjimo varžtų, pernelyg reiklios tėvų priežiūros. „Kai, būdama keturiasdešimt septynerių, pranešė tėvams, kad rengiasi ištekėti, tie reagavo į tai kaip į nedėkingo ir neklusnaus vaiko poelgi“ (9, 129–130). Tėvai priešinosi ir ankstesnėms jos sužieduotuvėms – kaip nelygiavertėms. 1905 m. jai piršosi vienas iš trijų Warneʼių šeimos leidėjų sūnų, nepaprastai drovus Beatričės bendraamžis Normanas. Sužieduotuvės buvo įteisintos, tačiau maždaug po mėnesio Normanas mirė nuo leukemijos.

Vienai tolimai giminaitei Beatričė buvo rašiusi: „Aš laikiausi senamadiškos nuostatos, jog laiminga santuoka vainikuoja moters gyvenimą“ (9, 142). Ji pati buvo „vainikuota“ 1913 m. spalį, kai ištekėjo už Williamʼo Heelisʼo – advokato, tarpininkavusio perkant antrąjį ūkį Šiaurės Anglijoje, vadinamajame Ežerų krašte (Lake District). Prieš tai B. Potter jau buvo įgijusi mažesnį Hil Topo ūkį. Šitokio savarankiškumo prielaidos – už knygas gauti honorarai.

Netrukus po vedybų mirė tėvas, penkiasdešimtuosius eidamas mirė brolis, tad Beatričė paveldėjo nuolatines giminės pajamas ir išplėtė žemės valdas. Per paskutinius trisdešimt metų B. Potter-Heelis visame Ežerų krašte buvo žinoma kaip valdinga, apsukri, linksma ir sąmojinga asmenybė. „Ji greitai išgarsėjo kaip puiki gyvulių augintoja, gerai išmanė avininkystę, ir kiti ūkininkai žavėjosi jos sumanumu ir išmintimi“ (8, 423).

Dešimt metų po B. Potter mirties, 1943-iaisiais, buvo aptiktas jos jaunystės dienoraštis, rašytas slaptaraščiu. Jį dekodavus, apie jos išgyvenimus bemaž nieko naujo nesužinota, – tiek apie namų kasdienybę, tiek apie politinius įvykius rašyta siaurai ir monotoniškai. Labai specifinis kūrybinis jos palikimas irgi neduoda jokių galimybių įsiskverbti į autorės asmenybę. Vienintelę knygelę – Pasaką apie antį Džemimą, – beje, populiarumu nusileidžiančią tik Triušiui Petriukui, kritikai drįso interpretuoti autobiografiškai. (Antis Džemima pabėga iš sodybos, nes nori pati tvarkyti savo lizdą, neatiduoti kasdien šeimininkui savo kiaušinių…) Atrodo, išsiveržti iš tėvų priespaudos buvo didysis B. Potter siekis. Jos gyvenimo kelionės „tikslas buvo ne Triušis Petriukas ir ne Ponas Lapinas ar kuri nors tarpinė stotelė, bet Williamʼas Heelisʼas ir ramus, tikslingas, apčiuopiamas gyvenimas, kurį laidavo vyras, avių bandos ir žemė. Turime dėkoti likimui, kad į šį tikslą ji keliavo ilgai, bet turime taip pat džiaugtis, kad, ilgai laukusi ir taip kantriai mokiusis gyventi uždaroje erdvėje, ji išsilaisvino ir pagaliau rado darbą, tylą, meilę (turbūt ir rūpesčių) – visa, ko labiausiai troško“ (9, 163).

Gamtos trauka

Savo gimtojo namo Bolton Gardens gatvėje, kaip ir išvis miesto, B. Potter nemėgo ir senatvėje vadino jį „mano nemylima gimtąja vieta“. Didžiausia vaikystės atgaiva jai, o vėliau ir broliui, būdavo vasaros, kai šeima trims mėnesiams išvykdavo atostogauti į Škotiją, o vėliau – į Ežerų kraštą, Šiaurės Angliją. Abu su broliu rankiodavo augalus ir nugaišusius gyvūnus, juos skrosdavo, preparuodavo, kartais sudėliodavo ir sumontuodavo suirusius jų griaučius (8, 420). Vėliau įsigudrino slapta parsivežti į Londoną ir gyvų būtybių – kiškį, pelę, vėžlį, ežį. Tarp jų buvo ir du triušiai – Petriukas ir Benjaminas. Beatričė mėgo gamtą, atidžiai ją stebėjo, tyrinėjo ir, turėdama daug laiko, ėmė „kopijuoti“. Plunksna ir rašalu ji piešė ne tik savo numylėtinius, bet ir samanas, kerpes. Vienas dėdė net bandė tuos piešinius kartu su įdomiais pastebėjimais pateikti Karališkajam botanikos sodui, tačiau mokslininkų sudominti nepavyko. „Negana to, kad ji buvo moteris, bet netgi niekada nelankiusi meno mokyklos ir oficialiai nestudijavusi botanikos…“ – šiek tiek sarkastiškai šį nedėmesingumą aiškina kritikai (9, 134). Tačiau vienas B. Potter referatas apie tam tikros rūšies grybų sporų dauginimąsi vis dėlto buvo perskaitytas mokslinėje draugijoje – tik ji pati to padaryti negalėjo, nes moterų ten neįsileisdavo.

Nesunku įsivaizduoti, kiek kruopštumo reikia piešiant kerpes ar samanas! B. Potter knygose šalia nedidelių augalėlių vyrauja smulkūs, maži gyvūnai – triušiai, pelės, antys ir panašūs, kuriuos ji vadino „niekeliais, smulkme“ (angl. rubbish), o „didieji“ gyvūnai – tokie kaip avys, šunys ir arkliai – į jos knygų pasaulį nepatekdavo (9, 144).

Taigi gamta ugdė B. Potter talentą, lėmė vaizduojamąjį jos knygų pasaulį, o visa kaimiška aplinka ir gyvenimo būdas, kaip jau minėjome, leido justi gyvenimo pilnatvę. Neatsitiktinai ji vėliau įsikūrė gražiausiose apylinkėse, bendradarbiavo su Nacionaliniu Fondu (National Trust), kuris rūpinosi kraštovaizdžio ir istoriškai reikšmingų vietų apsauga, gražiausioms vietovėms siekė suteikti draustinio statusą. Po mirties nemažus savo žemės plotus B. Potter paliko šiam fondui. Jo veiklą šiandien remia ir leidykla „Frederick Warne ir Co“.

Kaip radosi knygos

„Niekur nėra akivaizdžių įrodymų, jog B. Potter mėgo vaikus ir mokėjo su jais kalbėtis ar bendrauti“ (9, 138). Pati ji vaikų neturėjo. Tačiau būtent adresato, tikslus mažo vaiko pojūtis jos knygose labiausiai ir stulbina. Galime tik samprotauti, jog vaikus B. Potter stebėjo taip pat įdėmiai kaip ir gyvūnus bei augalus ir giliai perprato jų prigimtį.

Šiaip ar taip, bet pirmasis garsiausias jos kūrinys apie triušį Petriuką iš pat pradžių adresuotas konkrečiam vaikui – sergančiam paskutinės Beatričės guvernantės sūneliui Noelʼui Mooreʼui. 1893 m. rugsėjo 4 d. ji išsiuntė jam laišką, kuriame papasakojo apie keturis triušiukus, istoriją gausiai iliustruodama plunksna atliktais piešiniais. Tokių laiškų-pasakojimų apie numylėtinius, o sykiu ir būsimų knygų užuomazgų būta ir daugiau.

Spėjama, jog maždaug po šešerių metų kanauninkas H. D. Rawnsley, vienas iš Nacionalinio Fondo steigėjų ir geras B. Potter bičiulis iš Ežerų krašto, įkalbėjo ją tą laišką-piešinį apie Petriuką paversti knyga. Deja, nė viena iš šešių jo surastų leidyklų nesiėmė knygos leisti. Tada, irgi bičiulio paskatinta, B. Potter Triušį Petriuką išleido savo lėšomis. „Pirmasis leidimas – 250 egzempliorių – pasirodė 1901 m. gruodžio 16 d., ir buvo taip sėkmingai parduotas draugams bei giminaičiams, kad B. Potter po kelių mėnesių sumokėjo už antrą leidimą, kuriame truputėlį pakeitė tekstą“ (4, 100). Su šypsena dabar pažymima, jog autorė „labai didžiavosi gavusi 12 svarų pelną“ (9, 138). Pirmieji leidimai buvo nespalvoti, nes autorė manė, jog spalvotos knygelės vaikams būsią per brangios. „1902 m. pradžioje „Frederick Warne and Co“, viena iš tų leidyklų, kuri iš pradžių buvo knygą atmetusi, pasiūlė ją išleisti, jeigu autorė perpieštų iliustracijas akvarele. Ji sutiko ir greitai parengė naujus piešinius, taip pat išėmė keletą puslapių, kurie vėliau pateko į Pasaką apie triušelį Benjaminą. Taip prasidėjo pats pelningiausias vaikų literatūros istorijoje leidybinis sandėris“ (9, 138–139). Iki 1905 m. šioje leidykloje išėjo šešios knygos. Už gautas pajamas autorė įsigijo ūkį ir tapo beveik nepriklausoma nuo tėvų. 1906–1913 m. laikomi jos kūrybinių jėgų suklestėjimo laikotarpiu: knygelės tiesiog „lipo viena kitai ant kulnų“ (8, 422). Šiandien visos jos vadinamos „Triušio Petriuko“ serija, nors pats Petriukas dar sykį pasirodo tik vienoje knygelėje kartu su pusbroliu Benjaminu. Išties pirmoji knygelė, kurioje išryškėjo B. Potter stilistika ir estetika, tiek dailėtyrininkų, tiek literatų akimis, taip ir liko tobuliausia.

Piešinio ir teksto vienovė

Vyrauja nuomonė, jog daugelis vaikų rašytojų pirmiausia sukuria tekstą, o piešiniai jiems yra pridėtiniai. B. Potter, vienos iš garsiausių gyvūnėlių piešėjų, atvejis kitoks. Čia tradiciškai teikiama pirmenybė piešiniams, ir kartais į ją žiūrima kaip į menininkę, kūrusią žodinius pasakojimus vien kaip žavingų akvarelinių piešinių akompanimentą (2, 186). Piešinio, o ne teksto pirmenybė ryškėja B. Potter meninės individualybės formavimosi procese, tai yra, atrodo, būtent piešinys pažadino jos kūrybiškumą. „Ji piešė iš nuobodulio, piešė, kad išsilaisvintų iš nykumos, bet jai tai ir patiko. Ji įdėmiai stebėjo apimta ne ekstazės, bet skaidrinančio dėmesingumo, įsitempusi, nešališkai, kadangi toks susitelkimas leisdavo jai užsimiršti“ (9, 134). B. Potter būdingas kruopštus, skrupulingas piešinys, ji turėjo talentą „kurti mikrokosmo pasaulį kaimiškoje aplinkoje, į kurią skaitytojui leidžiama įžengti“ (6). Daugelyje jos piešinių atsispindi Ežerų krašto peizažo bei jos sodybos gyvenimo detalės (8, 422), piešdama gyvūnus, ji visada žiūrėdavo į gyvus „pozuotojus“ (8, 423).

Kalbėdami apie vėlesnį kūrybini procesą, kai B. Potter ėmė kryptingai, sąmoningai kurti knygas bendradarbiaudama su leidėjais, o ypač vertindami galutinį rezultatą, kritikai pripažino, jog jai „tiek pat rūpėjo teksto tikslumas, kiek ir jos iliustracijų reprodukcijos (2, 186). Šiandien B. Potter kūriniai akivaizdžiausiai iliustruoja ikonoteksto sąvoką – kai „nei žodis, nei piešinys nėra vienas už kitą viršesni“, kai „skaitytojui poveikį daro tik teksto ir paveikslėlio tarpusavio sąveika“ (7, 18).

Teksto ir paveikslo vienovę liudija kad ir minėtasis smulkiausių detalių konkretumas, tikslumas. Štai pelė Švaruolė eina į sandėliuką ne šiaip sau maisto, o vyšnių kauliukų, usnies sėklyčių, triušiukai bėga į mišką ne uogų, o gervuogių, prasižengęs Petriukas turi gerti ramunėlių arbatos ir taip toliau.

Galima būtų pateikti daugybę pavyzdžių, kaip piešinys tęsia, plėtoja žodinį pasakojimą. Štai kad ir 51-asis Triušio Petriuko puslapis, kur tekste pasakojama, kaip triušiukas sprunka pro vartų apačią, o Makgregoras jį vejasi. Tačiau retas vaikas nepastebės, jog Petriuko išsivadavimas nepaprastai rūpi ant vartelių tupintiems trims žvirbliams, – be abejo, tai tie patys „draugiški žvirbliai“, anksčiau raginę jį išsilaisvinti iš agrastų krūmo tinklo (p. 33).

Tačiau turbūt pagrindinis bruožas, lemiantis darnią pasakojimo plėtotę, yra B. Potter piešinio dinamiškumas: bene kiekviename paveikslėlyje matai veikėjo judesį, poelgį, o išraiškingi veidai, pozos leidžia nesunkiai suvokti jų nuotaiką, būseną.

Tiek piešinyje, tiek tekste, o neretai jų sąveikos dėka autorė sugeba sukurti (palikti?) minties, siužeto ertmes, kurias džiaugsmingai užpildo mažasis kūrinio suvokėjas. Štai girdėdama, jog mama triušienė pirko „penketą bandelių su uogiene“ (p. 14), šešiametė klausytoja-skaitytoja autoritetingai tęsia: „…nes juk triušiukai keturi, o dar mama!“

Šitoks žodžio ir piešinio „solidarumas“ provokuoja atitinkamą skaitymo procesą, netgi pozą: idealiausia B. Potter knygeles skaityti pusiau sėdom, kai vaiko galva atremta į tėčio, mamos ar močiutės petį, jis girdi tekstą ir mato vaizdą. Kiekvienas knygos atvartas (teksto ir piešinio puslapiai) reikalauja stabtelti, aptarti, pasitarti, paspėlioti. („Kažin kur tie bulvienojai, kur Petriukas pametė antrą batelį, nes nupieštas tik vienas tarp kopūstų?..“) Tiesa, nereikėtų suprasti, jog B. Potter knygos skirtos tik klausyti, – jos gali būti ir puikiausias pirmojo savarankiško skaitymo šaltinis. Lygindami B. Potter su garsiu prancūzų paveikslėlių knygų autoriumi Jeanʼu de Brunhoffʼu, mokslininkai apibendrina: „Brunhoffʼas kviečia mus žiūrėti, stebėtis ir džiaugtis, Potter kviečia mus smalsiai tyrinėti, klausinėti, žavėtis ir niekada iki galo visko neperprasti“ (9, 141). Pakankamai didelė balta puslapio erdvė, kuri yra principinis B. Potter knygų maketo bruožas, – tai mažojo klausytojo ar skaitytojo vaizduotės erdvė, „kūrybinis laukas“.

Vaizduojamojo pasaulio savitumas

Literatūros istorikai, aptardami B. Potter kūrybą animalistinės literatūros kontekste, gretina ją su R. Kiplingʼu: abiem būdinga vaizduoti pabrėžtinai tikroviškas, neiškraipančias gamtos dėsnių situacijas ir įvesti pasakos elementus, kitaip sakant, sužmoginti gyvūnus. B. Potter daro tai labai saikingai, jos piešiniuose veikėjai dėvi kokį nors švarkelį, apsiaustą, ryši skarelę, naudojasi žmonių buities atributais. „Visuose savo pasakojimuose Beatrix Potter iš tikrųjų vaizduoja pusiau žmonių pasaulį, apgyvendintą iš dalies aprengtų veikėjų gyvūnų, kurie turi malonės titulus ir pavardes, lygiai taip kaip žmonės lankosi vienas pas kitą, bet taip pat aristokratiškai mandagius jų pašnekesius pertraukia išdavikiškai šiurkštus laukiniškumas. Toks dviprasmiškumas leidžia jos veikėjams laviruoti tarp žmogaus ir gyvūno vaidmenų, priklausomai nuo to, kas svarbiau siužetui“, – rašė kritikas N. Tukerʼis (5, 286). B. Potter knygose, kaip ir realybėje, triušiai mėgsta daržoves, voveriukai ieško riešutų, pelės bijo kačių… Tačiau, neužbraukdama gyvūniškų bruožų, leisdama jiems veikti kaip gyvūnams, autorė veikėjus nepastebimai perkelia į žmogišką plotmę: „Mama nerimauja dėl dingusio vaiko, kiekvienas susijaudina, kai įsiveržiama į jo asmeninę erdvę, draugas turi pasitikėti net iš esmės nepatikimu draugu, ir šie „žmogiški“ kačių ir pelių poelgiai atrodo tokie natūralus…“ (9, 145). Tą natūralumą labiausiai lemia tai, jog B. Potter vaizduoja šeimos, namų aplinką, beje, geriausiai pažįstamą mažam vaikui.

Pabrėžtinai paprasti, kasdieniški B. Potter knygų siužetai. Paprasčiausiai perpasakoti, jie atrodytų itin trivialūs, neįdomūs. Giliai suvokdama ribotą vaiko patirtį, autorė nekuria egzotiškos aplinkos, nepateikia stebuklingų įvykių, o vaizduoja kokį nors epizodą iš „kasdienio gyvenimo diendaržyje, miškelyje, kaimelyje“ (9, 150). Ir vis dėlto autorė kuria stebėtinai įtemptus, dramatiškus siužetus. „Pavojus B. Potter pasakojimuose visada arti…“ (5, 286). Triušiui Petriukui visiškai reali grėsmė atsidurti ten, kur ir jo tėvelis, – paštete. Žvejo Džeremio vos nepraryja milžiniškas upėtakis. O kokia psichologinė įtampa tvyro pelės Švaruolės valdose, kai ją aplanko ponas Džeksonas!.. (Iš esmės jis mielas, tik kad „niekad nesivalo kojų“.) Didesnių įtampų, pavojų nė nereikia mažajam knygos mėgėjui, kurio emocinė membrana dar labai neužgrūdinta. Ir – ačiū Dievui! – visos „dramos“ labai gražiai baigiasi: Kramsius ir Čepsė, pasirodo, ne tokios jau blogos pelės ir atsilygina už eibes, žvejys Džeremis, net ir neprisigaudęs žuvelių, vis dėlto vaišinasi su svečiais, o pelė Švaruolė randa būdą, kaip pavaišinti išguitąjį poną Džeksoną, – pro langą paduoda jam gilės taurelę, pilną medaus gėrimo. (Šitokį siužetų judėjimo principą, harmoningą, sklandžią problemų baigtį randame ir T. Jansson apysakose-pasakose.)

Taigi B. Potter siužetų paprastumas yra pakankamai apgaulingas. Štai dvi negeros pelės iš po grindų patenka į vaikų (žmonių) kambarį, paskui įsibrazdina į jame stovintį lėlių namelį ir įniršusios bando sudoroti patiekalus iš gipso (tikros neišmanėlės! – skaitytojas jau seniai tą kliautį suvokė), paskui niokoja ir grobia lėlių rakandus. Iš pasivaikščiojimo (iš kito kambario? iš lauko?) grįžta lėlės, paskui dar pasirodo „tikra“ mergaitė ir jos auklė. Kiek erdvių, kiek siužetinių linijų reikia aprėpti ir užpildyti vaiko vaizduotei! Tikras miniatiūrinis romanas…

B. Potter knygų pavadinimai rodo, jog dėmesys jose telkiamas į vieną pagrindinį personažą, tai yra jos turi herojų protagonistą, kuris subtiliai perteikia kokį nors žmogiškąjį tipą. Pavyzdžiui, pelė Švaruolė – truputį ironiškas pedantės paveikslas. Žinoma, garsiausias B. Potter protagonistas – triušis Petriukas, kuriame užkoduotas neklusnaus, smalsaus ir narsaus berniuko charakteris. Petriukas ne tik vaikiškas, bet ir herojiškas, – pažymi kritika (4, 105). Savo pastangomis jis išsisuka iš didelio pavojaus. Gal ir dėl to skaitytojų simpatijos jam tokios didelės. Verta atkreipti dėmesį į tai, jog lietuviškame vertime visi triušiukai pristatyti kaip „berniukai“, nors kai kurie kritikai akcentuoja trijų labai paklusnių sesučių ir neklaužados broliuko opoziciją – mat viename piešinyje trys iš jų pavaizduoti su raudonais, o Petriukas – su mėlynu švarkeliu. Gal tai tik vertėjo nepastabumas ar nedėmesingumas spalvos semantikai? O gal tikrai mūsų kalba „triušytės“ skambėtų labai nenatūraliai, o mergaitiškos ir berniukiškos prigimties supriešinimas šiandien, ko gera, banalokas, tiesmukiškas ir net feministiniu požiūriu netaktiškas. Beje, ir kritika prognozuoja, jog „šiuolaikinis vaikas neadaptuotą B. Potter pasakos pakartojimą skaitys visai kitaip negu autorės prieš akis turėtas numanomas skaitytojas“ (5, 134).

Vaikiškų, pedomorfiškų personažų yra ir daugiau: voveriukas Riešutukas, kačiukas Tomukas, kiti triušiukai ir pelės. Bet ir „suaugusieji“ tipažai visai patrauklūs ir suvokiami. Pažymėtina, jog Pasakoje apie triušį Petriuką slypi aiški didaktinė užuomina, įspėjimas neklusniems vaikams, o štai vėliau didėja autorės simpatijos į nuotykius linkusiems, išdykusiems vaikams (2, 187).

Mažumas – pedagoginis ir meninis principas

B. Potter biografe Margareta Lane teigia, kad jau pirmojo jos knygos leidimo forma buvo pagrįsta pačios autorės idėja, kokia turėtų būti knyga mažam vaikui: „labai mažo formato, tik truputį didesnė negu keturi ir penki coliai (10 ir 12,5 centimetrų – K. U.), tik vienas arba du paprasti sakiniai kiekviename puslapyje ir po piešinį kiekviename atvarte“ (4, 101). Labai nesunku jausti autorės nuostatą, jog mažas vaikas turi aprėpti kūrinio pasaulį, – savo akimis, mintimis, jausmais. Pirmas to mažumo, glaustumo požymis yra tai, kad kūrinio veiksmo vietos lokalizuotos arba labai arti viena kitos: triušio Petriuko gimtasis urvas visai šalia Makgregoro daržo, dvi negeros pelės veikia kambaryje ir gretimose erdvėse. Maža, uždara ir pati erdvė: sodas, daržas, požeminis urvas, koridorius, jungiantis Švaruolės kambarius ir sandėlius, ir t. t. Tyrinėtojai pažymi, jog B. Potter gyvūnai įgavo gyvybės, vos tik ji pradėjo juos piešti uždaroje erdvėje (9, 135). Patys protagonistai irgi iš esmės maži. Tiesa, kartais jie vaizduojami stambiu planu, bet pavartę knygą pamatysime, jog triušis Petriukas bemaž lygus Makgregoro pėdai (p. 40), jis telpa laistytuve (p. 36), tilptų po gėlių vazonu (p. 39). Griežtas proporcijų laikymasis, anot kritikų, yra vienas iš klasikos statuso garantų (4, 100). Žvilgtelkim, kokio mažumo Petriuko batelis po kopūstu (p. 28)! Ketvirtas dalykas – kūrinių veiksmas trunka iš principo trumpą laiką. Dvi negeros pelės krečia eibes, kol lėlės Liusinda ir Džeinė išėjusios trumpam pasivaikščioti. Žvejo Džeremio ir triušio Petriuko nuotykiai trunka nepilną dieną. Ir pagaliau trumpumo, glaustumo, mažumo principą užbaigia teksto savitumas – keletas sakinių puslapyje, kurie įvardija, praneša, bet neaiškina. Ryšį su skaitytoju užmezga tradicinės pasakų pradžios („Gyveno kartą…“), gyvi dialogai („O dabar, brangučiai…“), niuansuoti ištiktukai („čikšt, čekšt, čekšt, čikšt“).

Žinoma, daugybės niuansų, realijų vertime autentiškai perteikti neįmanoma. Dailininkei ir rašytojai B. Potter būdingas „pasaulio matymas yra pernelyg angliškas, jį nelengva perkelti į kitas kalbas“ (8, 424).

Be abejo, jos genialumo esmė – pasaulio matymas vaiko akimis. Iškalbingas kritiko Alisonʼo Lurieʼo įspūdis: „Kai pirmą kartą susidūriau su triušio Petriuko knygų serija, iš tikrųjų nė nemaniau, jog B. Potter yra suaugusi moteris: įsivaizdavau ją esant mažą mergaitę. Ji aiškiai buvo tokia maža, jog galėjo žiūrėti į piliarožes, stalus, didžiulius šunis iš apačios ir pamatyti viską iš labai arti. Jos iliustracijose kopūsto lapas, kerpių raštas ant rąstagalio arba raudonų siūlų ritė matomi taip ryškiai, taip iš arti ir aiškiai, jog psichologiškai daugeliui iš mūsų tai įmanoma tik ankstyvoje vaikystėje“ (2, 187).

Atsvara kičui

B. Potter knygelės – tikri meno kūriniai. Jos leidžia mums pagaliau suvokti, kas tai yra klasikinė paveikslėlių knyga, kokia yra tikrai meniška knyga, skirta mažiausiems skaitytojams. Daugelyje šalių jos atstovauja toms vaikystės knygoms, kurios skaitomos, vartomos, klausomos šimtus kartų, išmokstamos atmintinai ir vėl skaitomos. Tokias knygas tėvai paprastai perduoda savo vaikams. Lietuvoje tokių tėvų dar nėra. Dėl to ir tūno, kukliai baltuoja knygynuose, užspeistos į kampą taukšinčių, grojančių, spalvomis rėkiančių arba vien savo kvadratūra įspūdingų leidinių. Bet reikia pasitikėti dar neprarasta mūsų tėvynainių estetine klausa ir viltis, jog po kiek laiko B. Potter knygos įaugs į lietuvišką vaikystės kultūros kontekstą. O per tą laiką galbūt „Vyturys“ rizikuos išleisti ir daugiau „Triušio Petriuko“ serijos knygų.

_________________________________

1. Beatrix Potter Centre // Bookbird. 1979. Nr.1. P. 35–36.

2. Childrenʼs Literature and Illustrated History / Edited by Peter Hunt. – Oxford University Press, 1995.

3. Дemypoвa H. Сказки Беатрикс Поттер // Диапазон: Вестник иностранной литературы. 1994. Nr. 3. P. 63–64.

4. Eastman, Jackie F. Beatrix Potterʼs The Tale of Peter Rabbit: A Small Masterpiece //Touchstones: Reflections on the Best in Childrenʼs Literature. Vol. 3. – 1985. – P. 100–107.

5. International Companion Encyclopedia of Childrenʼs Literature / Ed. Peter Hunt. – London and New York, 1996.

6. Lewene, Helen. Beatrix Potterʼs The Tale of Peter Rabit // Books for Keeps. 1998.Nr. 110. P. 32.

7. Nikolajeva, Maria. Introduction to the Theory of Childrenʼs Literature. – Tallinn, 1997. – 108 p.

8. The Oxford Companion to Childrenʼs Literature / Humphrey Carpenter and Mari Prichard. – Oxford University Press, 1995. – P. 420–424.

9. Sale, Roger. Fairy Tales and Aften: From Schow White to E. B. White. – Cambridge and London, 1979.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 2 (9)